„Teisybę kalba: visko vienu metu negali turėti. Jeigu darbai ima sektis, kuri nors kita sritis sušlubuoja. Man neišeina patirti visiškos pilnatvės. Dabar laikas pasivyti tai, kas praleista", - prisipažįsta aktorė Lina Budzeikaitė (37). Dvejų metų sūnų Augustą auginanti moteris grįžta į aktorystę, netrukus ją išvysime naujame seriale „Neskubėk gyventi". Galbūt darbas pamažu užgydys ir po skyrybų su vaiko tėvu Linu Žiliu (35) likusias širdies žaizdas. Bet kuriuo atveju Lina nepanaši į likimo skriaudžiamą moterį, greičiau - į ieškančią naujo kelio.
Ramybės, buvimo tik mama laikas, atrodo, jau baigėsi. Grįžtate į darbus. Vadinasi, ir žurnalistai jus tuoj užpuls...
Su žurnalistais man jau taip būna: jeigu paskambina vienas, po kelių minučių tuoj ir kitas. O aš truputį riboju interviu, noriu spaudoje rodytis tik kartą ar kelis per metus. Nesinori mirgėti kiekviename žurnale ir laikraštyje. Aš noriu dirbti, o ne būti dėmesio centre. Toks požiūris turbūt su amžiumi ateina.
Seniau buvo kitaip?
Anksčiau buvo svarbu dalyvauti! Ilgainiui į daug ką imi žiūrėti kitaip ir dėmesio norisi mažiau, bet kokybiškesnio, prasmingesnio.
Naujame seriale „Neskubėk gyventi" vaidinsite direktoriaus pavaduotoją. Kuo sudomino toks kūrinys ir toks vaidmuo?
Pirmiausia man tiko idėja: šiuolaikinė, susijusi su jaunimu. Juk mūsų penkiolikmečiams šešiolikmečiams labai stinga žiniasklaidos dėmesio. Be to, mano vaidmuo tam tikra prasme - „blogietės", intrigantės. Tarsi nieko tokio, kad mano herojė nori tvarkos ir savaip ją įsivaizduoja, tačiau vis išeina, kad visiems perbėga kelią.
Iš jūsų sukurtų vaidmenų šis, ko gero, pirmasis, kai būsite neteigiama gražuolė?
Dauguma tikrai buvo teigiami, bet „Giminėse" Šeputytė irgi buvo įvairiapusė: ir verslo peripetijos, ir vyresnis žmogus šalia... Aš galiu suprasti ir pateisinti savo herojes: pastaroji - vieniša, kadaise įskaudinta vienintelės savo gyvenimo meilės, daugiau artimo žmogaus nebesutikusi... Nuoskaudos, nesėkmės, uždaras mokyklos ratas... Pamažu ji įgavo metalo girgždesio. Bet, tikiuosi, ledinę jos širdį kas nors sugebės ištirpdyti.
Bus meilės intrigų?
Žada būti, bet dar nedrąsiai tai sakau, nes nežinau, koks toliau bus scenarijus. Kol kas parašyta tik šešiolika serijų, nufilmavome maždaug vienuolika. Matau, kad mano herojei visko gali nutikti...
Kino scenarijų aktorius gauna visą ir nuo pradžios iki galo žino, koks jo vaidmuo. O kaip dėl serialo? Nejaugi nežinote, kas jūsų laukia?
Planuojamų penkiasdešimt penkių serijų taip greitai niekas neparašys. Serialas - konvejeris, yra keli scenaristai: vieni vieną dalį rengia, kiti - kitą. Yra net kelios filmavimo grupės, dirbančios rytais ir vakarais. Aš ne tik nežinau, kokia būsiu serialo pabaigoje, - nežinau, kas atsitiks po dešimties ar vos kelių serijų. Toks televizinis projektas - nuolatinė kūryba ir improvizacija. Todėl nežinai, kada tave gali nurašyti, tai yra staiga „išsiųsti į užsienį" ar „numarinti". Tuo tavo vaidmuo ir baigsis. Seriale ne tik žiūrovas, bet ir aktorius nuolat išgyvena netikėtumų.
Pamenu, kalbėjomės pernai vasarą, Augustui buvo vos aštuoni mėnesiai, abejojote, kada reikės darbus pradėti, kaip neskausmingai įsilieti...
O išėjo taip, kad darbai patys mane pagavo. Be to, viskas labai gražiai susidėliojo: Augustas pradėjo lankyti darželį, vadinasi, iki ketvirtos ar penktos valandos esu laisva. Galiu skirti laiko sau, ką nors veikti, dirbti, sportuoti. Dabar ir rankos, ir galva laisvesnės. Aišku, aktoriams vasaros visada neramios, nes krūvis sumažėja ir prieš rudenį darosi baisu, kaupiasi įtampa. Ar bus darbo? O jeigu bus, tai kokio? Visą laiką esi nežinioje. Dabar įtampos debesys jau trūko, gyvenimas tapo aiškesnis bent iki Naujųjų. Va, pavasarį Druskininkuose išleidome spektaklį „Gyvenimas dar prieš akis", o nuo spalio pradėsime jį rodyti Mažajame teatre.
Bet su teatru tarsi visiems laikams jau buvote atsisveikinusi?
Žiūrint, ką vadinsi teatru. Jaunimo teatre nevaidinu nuo dutūkstantųjų, todėl po tokios ilgos pauzės teatrinė veikla man buvo miela ir smagi. Ypač todėl, kad darbas susijęs su nuostabia medžiaga, atmosfera - labai draugiška. Spektaklio režisierė - mano kurso draugė aktorė Eglė Mikulionytė.
Vaidinate ir naujame vaidybiniame filme „Pilotas". Jis, galima sakyti, pasakoja nušalintojo prezidento Rolando Pakso istoriją. Nepabūgote vaidmens politizuotoje juostoje?
Pasirinkimą lėmė vienintelis labai aiškus kriterijus - komanda. Režisierius Saulius Vosylius - žmogus, su kuriuo man niekur nebaisu. Jautriai, subtiliai dirbo ir scenarijaus autorius. Aišku, mūsų, aktorių, akimis, scenarijus nebuvo pats dėkingiausias: tekstai - politiniai, aistros - ne meilės, o valdžios ir intrigų. Sunkus filmas išėjo. Norėjome daugiau kūrybinės laisvės, kai kurias žinomas istorijas pasukti naujesne linkme, bet montuojant kai kurios scenos buvo išimtos. Matyt, filmo kūrėjai norėjo, kad nekiltų jokių papildomų klausimų. Filme vaidinu pagrindinio herojaus, tapusio politiku, komandos narę.
Jos prototipas - su Rolandu Paksu dirbusi viešųjų ryšių specialistė Dalia Kutraitė?
Ko gero, taip. Aišku, jeigu vaizduotume kokio Amerikos prezidento gyvenimo istoriją, niekam neužkliūtų ir niekas neklausinėtų, kodėl aktorius sutiko vaidinti. Prisipažįstu, tam tikrą dilemą ir aš iš pradžių sprendžiau, bet paskui supratau, kad noriu dirbti, vadinasi, turiu išnaudoti kiekvieną gerą galimybę. Ją gavau, nes dirbau su nuostabia komanda, šauniais kolegomis. Man šis vaidmuo buvo gera treniruotė, nes jaučiau, kad „kino raumenys" jau gerokai pasilpę.
Nesupyksite, jei aktorę palyginsiu su sportininke: abiem po motinystės gana sunku grįžti į darbą. Ne veltui baiminamasi, kad šeima, vaikai sustabdys ar net užbaigs sėkmingą karjerą.
Iš tiesų reikia laiko grįžti „į formą". Be to, tapus mama visiškai pasikeičia požiūris: anksčiau svarbiausia buvo profesija, o dabar - vaikas, tik paskui ji. Pertraukų tarp filmavimų metu labai dažnai suvokiu galvojanti: „Kaip dabar norėčiau apkabinti savo mažąjį, pamatyti... Ach, dar negaliu išbėgti... Teks palaukti..." Suvoki, kad vaikas auga labai greitai, todėl gaudai kiekvieną minutę, akimirką su juo. Tačiau supranti ir tai, kad norėdamas ką nors nuveikti profesijos srityje turi dirbti, treniruotis, kaskart pasitikrinti savo vertę.
Jums turėtų būti kaip reikiant pabodęs klausimas apie vestuves, bet kadangi pastaruoju metu tuoktis ryžtasi net daug metų draugavusios poros, smalsu, ar nesusigundėte to padaryti?
Vestuvės? Nebus jų. Mes su Linu jau atskirai. Jaučiuosi kažką praradusi, bet ir kažko naujo gavusi. Laikas pasivyti tai, kas praleista. Auginu Augustą ir rengiuosi naujam etapui.
O daug kas sakė: tokia graži pora...
Aišku, graži, abu tokie „nešpėtni" (šypsosi)... Dabar suprantu, kad laikas, kurį praleidome kartu, buvo dėl Augusto. Susitikome, buvo žiežirba, į pasaulį atėjo naujas žmogus, o dabar sukame savais keliais.
Viena, kai gyventi kitaip apsisprendi dėl savęs, o kita, kai lieki atsakingas už du.
Aha, atsakomybė labai stipriai užgulė. „Gal tu, Atsakomybe, nuo manęs šiek tiek pasitrauk, - dažnai pagalvoju. - Man dar atsigauti reikia, susivokti..." Tam tikra prasme trise buvo lengviau, o dabar mane vieną visas pasaulis ir mintys užgriuvo. Bet stengiuosi vyti jas šalin. Šiandien yra visko, mes sveiki, į darželį einame noriai, vadinasi, galėsiu dirbti ir užsidirbti. Viskas! Daugiau minčių neturi būti.
Teisybę sako: meilė trunka trejus metus...
Gal dvejus su puse (šypsosi)... Viskas priklauso nuo to, ar žmonės emocingi. Aš sprendimus priimu gana greitai: pajuntu, kad kažkas įvyko, suvokiu ir, jeigu ta diena atėjo, nebedelsiu. Apsisprendžiau, nors nieko stabilaus šiuo metu mano gyvenime nėra. Darbas suteikia tik tam tikro socialinio saugumo, tačiau jį bet kada gali prarasti, dėl vaiko rūpesčių irgi gali nuolat būti. Žodžiu, jokių garantijų nėra. O jeigu jau susivokei, kam save apgaudinėti ir kažko laukti?
Kas turi atsitikti, kad taptų aišku: nebegaliu ir nebenoriu su tuo žmogumi būti?
Tai - virtuvė, į kurią įsileisti nenorėčiau. Vien dėl to, kad viskas dar labai šviežia, dar išgyvenama. Viduje jaučiu, jog viskas gerai, eina į priekį. Atėjo metas pasakyti: aš esu!
Šį pavasarį pamačiusi jus be garbanų, visiškai trumpa šukuosena, pagalvojau, kad moterys plaukų nenusikerpa šiaip sau...
Tada aiškių priežasčių dar nebuvo, motyvavau sau tuo, kad tokios šukuosenos reikia dėl vaidmens spektaklyje. Bet, matyt, vidiniai pokyčiai jau vyko. Aš tikrai gyvenu pagal vidinius užtemimus, nemoku slėpti: gerai - tai gerai, blogai - tai nieko kito ir nevaidinsiu.
