„Niekada nemėgau dėstytojų „kirvių“, taigi ir pats toks tikrai nebūsiu. Džiugu, kad mokiniai bėga ne iš pamokų, o į pamoką“, – sako dainininkas, muzikos prodiuseris, J. Gruodžio konservatorijos Estrados ir džiazo katedros vedėjas Linas Adomaitis.
Keletas faktų
Gimė 1976 m. balandžio 10 d. Kaune.
Mokslai: baigė Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete įgijo smuikininko specialybę (bakalauras) ir apsigynė garso režisieriaus magistro laipsnį.
Veikla: dainininkas, kompozitorius, smuikininkas, muzikos prodiuseris, garso režisierius, dėstytojas, muzikinių radijo laidų vedėjas. Kaip atlikėjas debiutavo 1996 m., o nuo 2000-ųjų pradėjo solinę karjerą. Išleido apie 15 albumų ir penkis singlus. 2005 m. sukūrė oficialų Kauno „Žalgirio“ himną „Mes ateinam nugalėti“. Yra keleto tarptautinių muzikinių festivalių laimėtojas ir kt.
Šeiminė padėtis: nevedęs, bet turi širdies draugę Irmą.
Naujosios pareigos nebaugina?
Ne, nes pedagoginį darbą dirbu jau antrus metus. Tiesa, pernai pamokos vyko mano įrašų studijoje. O šiemet jau baigta įrengti studija Konservatorijoje. Dėstau garso režisūrą, audiotechnologijas ir šiuolaikinę garso įrašymo techniką. Jei neklystu, Lietuvoje tai – naujovė. Berods, nors dar reikės pasidomėti, nė vienoje aukštesniojoje muzikos mokykloje šios disciplinos nėra. O kaip katedros vedėjas irgi neblogai tvarkausi padedamas direktoriaus ir viso kolektyvo: sudarėme mokymo programą, tvarkaraščius – ratas įsuktas ir viskas, rodos, sklandžiai rieda toliau.
Kaip kilo sumanymas dėstytojauti?
Užpernai J. Gruodžio konservatorijos direkcija kreipėsi į mane kaip garso režisūros specialistą ir pasiūlė įsitraukti į naujai kuriamos Estrados ir džiazo katedros kūrybinį procesą. Jiems buvo įdomi mano nuomonė, kaip aš įsivaizduoju tokios katedros veiklą. Kadangi esu baigęs garso režisūrą (pagal studijų mainų programą teko studijuoti bei įgyti patirties Suomijoje), man pažįstama ši virtuvė. Sudomino ir pati idėja, nes tokia katedra ir naujos disciplinos labai reikalingos. Lietuvoje trūksta gerų garso režisierių. Dar ir dabar dažnai TV prodiuseriai prašo koncertuoti su fonograma, nes negali gerai įgarsinti. Norisi šią sritį pakelti į aukštesnį lygį.
O dainavimo nemokote?
Iš pradžių man siūlė dėstyti vokalą, bet nesutikau. Esu diplomuotas smuikininkas ir garso režisierius. O dainininkas esu savamokslis, todėl ir nesiėmiau dėstyti dainavimo. Be to, tai atimtų daug laiko ir kantrybės, nes vokalas – specifinė sritis. Rezultatai labai priklauso nuo mokytojo. Šis darbas trukdytų koncertinei ir kūrybinei veiklai.
Ar nesunku suderinti kūrybą su pedagogine veikla?
Ne, nes turiu tik dvi pamokas per savaitę. Mokiniai džiaugiasi galėdami pabūti mano įrašų studijoje, o man smagu juos mokyti, kaip įpūsti į geležį dvasios ir parodyti, kaip gimsta muzika. Kūryba – kasdienis mano darbas, nuo jo neatitrūkstu. Šiuo metu baigiu kurti naujo „Žalgirio“ sezono dainą. Neseniai prieš V. Baumilai išvykstant į užsienį jam sukūriau dvi dainas. Jau išleidau ir pristačiau penktąjį singlą „Programa“ iš paskutinio solinio albumo „Window of my soul“. Dainos tekstą sukūrė Giedrė Kilčiauskienė iš grupės „Empty“.
O kitokio pobūdžio pedagoginį darbą tenka dirbti vos ne kiekvieną dieną. Su manimi dirbančius jaunus vokalistus mokau ir dainavimo, ir įrašų studijos subtilybių. Pavyzdžiui, kokiu atstumu reikia stovėti nuo mikrofono atliekant garsias ar tylias partijas, kaip stilistiškai gražiau išdainuoti vieną ar kitą frazę ir kt.
Esate griežtas mokytojas?
Niekada nemėgau dėstytojų „kirvių“, ir pats toks niekada nebūsiu. Esu netipiškas mokytojas, neskaitau iš užrašų. Pamokos vyksta ne klasėje, o įrašų studijoje, kamerinėje aplinkoje. Tai sukuria nuoširdžią atmosferą. Su mokiniais bendrauju kaip lygus su lygiu, bet ir nepaleidžiu vadžių: kaskart leidžiu suprasti, kas yra „šefas“. Mokiniai ateina į studiją, įsitaiso patogiai kas ant sofos, kas ant grindų ar kėdžių, ir aš jiems pasakoju apie garso kilmę, žodžiu, kalbamės apie įrašų studijos paslaptis. Jie patys viską pamato, išmėgina praktikoje. Smagu, kad galiu perduoti jiems tai, ko pats kadaise išmokau. Juk ne dėl pinigų sutikau dėstyti – patys žinote, kokie dabar mokytojų atlyginimai (šypsosi).
Jūsų singlas „Programa“ yra apie aplinkos programuojamus, skubančius, vertybėse pasiklydusius žmones. Kas jums padeda nepakliūti į tuos spąstus?
Pakliūvu... (Šypsosi.) Visi pakliūvame. O atsiriboti nuo „programuotojų“ padeda net ir nesėkmės, kurios priverčia susimąstyti, ką darau ne taip. Geriausiai teigiamai „persiprogramuoju“ būdamas gamtoje ar keliaudamas. Ypač gerai galvą išvėdina kalnai – jau trečią sezoną juos „draskau“ snieglente.
Štai šiemet su drauge Irma buvome Tailande. Dar noriu nuvežti ją į Panamą ir parodyti, kaip gyvena indėnai, su kuriais tapome geri draugai.
Pakeitus aplinką, lengviau į save pažvelgti iš šono ir pamatyti, ko ilgiesi iki skausmo, o kas tau šiame gyvenime visai nereikalinga.
Keletas faktų
Gimė 1976 m. balandžio 10 d. Kaune.
Mokslai: baigė Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete įgijo smuikininko specialybę (bakalauras) ir apsigynė garso režisieriaus magistro laipsnį.
Veikla: dainininkas, kompozitorius, smuikininkas, muzikos prodiuseris, garso režisierius, dėstytojas, muzikinių radijo laidų vedėjas. Kaip atlikėjas debiutavo 1996 m., o nuo 2000-ųjų pradėjo solinę karjerą. Išleido apie 15 albumų ir penkis singlus. 2005 m. sukūrė oficialų Kauno „Žalgirio“ himną „Mes ateinam nugalėti“. Yra keleto tarptautinių muzikinių festivalių laimėtojas ir kt.
Šeiminė padėtis: nevedęs, bet turi širdies draugę Irmą.
Naujosios pareigos nebaugina?
Ne, nes pedagoginį darbą dirbu jau antrus metus. Tiesa, pernai pamokos vyko mano įrašų studijoje. O šiemet jau baigta įrengti studija Konservatorijoje. Dėstau garso režisūrą, audiotechnologijas ir šiuolaikinę garso įrašymo techniką. Jei neklystu, Lietuvoje tai – naujovė. Berods, nors dar reikės pasidomėti, nė vienoje aukštesniojoje muzikos mokykloje šios disciplinos nėra. O kaip katedros vedėjas irgi neblogai tvarkausi padedamas direktoriaus ir viso kolektyvo: sudarėme mokymo programą, tvarkaraščius – ratas įsuktas ir viskas, rodos, sklandžiai rieda toliau.
Kaip kilo sumanymas dėstytojauti?
Užpernai J. Gruodžio konservatorijos direkcija kreipėsi į mane kaip garso režisūros specialistą ir pasiūlė įsitraukti į naujai kuriamos Estrados ir džiazo katedros kūrybinį procesą. Jiems buvo įdomi mano nuomonė, kaip aš įsivaizduoju tokios katedros veiklą. Kadangi esu baigęs garso režisūrą (pagal studijų mainų programą teko studijuoti bei įgyti patirties Suomijoje), man pažįstama ši virtuvė. Sudomino ir pati idėja, nes tokia katedra ir naujos disciplinos labai reikalingos. Lietuvoje trūksta gerų garso režisierių. Dar ir dabar dažnai TV prodiuseriai prašo koncertuoti su fonograma, nes negali gerai įgarsinti. Norisi šią sritį pakelti į aukštesnį lygį.
O dainavimo nemokote?
Iš pradžių man siūlė dėstyti vokalą, bet nesutikau. Esu diplomuotas smuikininkas ir garso režisierius. O dainininkas esu savamokslis, todėl ir nesiėmiau dėstyti dainavimo. Be to, tai atimtų daug laiko ir kantrybės, nes vokalas – specifinė sritis. Rezultatai labai priklauso nuo mokytojo. Šis darbas trukdytų koncertinei ir kūrybinei veiklai.
Ar nesunku suderinti kūrybą su pedagogine veikla?
Ne, nes turiu tik dvi pamokas per savaitę. Mokiniai džiaugiasi galėdami pabūti mano įrašų studijoje, o man smagu juos mokyti, kaip įpūsti į geležį dvasios ir parodyti, kaip gimsta muzika. Kūryba – kasdienis mano darbas, nuo jo neatitrūkstu. Šiuo metu baigiu kurti naujo „Žalgirio“ sezono dainą. Neseniai prieš V. Baumilai išvykstant į užsienį jam sukūriau dvi dainas. Jau išleidau ir pristačiau penktąjį singlą „Programa“ iš paskutinio solinio albumo „Window of my soul“. Dainos tekstą sukūrė Giedrė Kilčiauskienė iš grupės „Empty“.
O kitokio pobūdžio pedagoginį darbą tenka dirbti vos ne kiekvieną dieną. Su manimi dirbančius jaunus vokalistus mokau ir dainavimo, ir įrašų studijos subtilybių. Pavyzdžiui, kokiu atstumu reikia stovėti nuo mikrofono atliekant garsias ar tylias partijas, kaip stilistiškai gražiau išdainuoti vieną ar kitą frazę ir kt.
Esate griežtas mokytojas?
Niekada nemėgau dėstytojų „kirvių“, ir pats toks niekada nebūsiu. Esu netipiškas mokytojas, neskaitau iš užrašų. Pamokos vyksta ne klasėje, o įrašų studijoje, kamerinėje aplinkoje. Tai sukuria nuoširdžią atmosferą. Su mokiniais bendrauju kaip lygus su lygiu, bet ir nepaleidžiu vadžių: kaskart leidžiu suprasti, kas yra „šefas“. Mokiniai ateina į studiją, įsitaiso patogiai kas ant sofos, kas ant grindų ar kėdžių, ir aš jiems pasakoju apie garso kilmę, žodžiu, kalbamės apie įrašų studijos paslaptis. Jie patys viską pamato, išmėgina praktikoje. Smagu, kad galiu perduoti jiems tai, ko pats kadaise išmokau. Juk ne dėl pinigų sutikau dėstyti – patys žinote, kokie dabar mokytojų atlyginimai (šypsosi).
Jūsų singlas „Programa“ yra apie aplinkos programuojamus, skubančius, vertybėse pasiklydusius žmones. Kas jums padeda nepakliūti į tuos spąstus?
Pakliūvu... (Šypsosi.) Visi pakliūvame. O atsiriboti nuo „programuotojų“ padeda net ir nesėkmės, kurios priverčia susimąstyti, ką darau ne taip. Geriausiai teigiamai „persiprogramuoju“ būdamas gamtoje ar keliaudamas. Ypač gerai galvą išvėdina kalnai – jau trečią sezoną juos „draskau“ snieglente.
Štai šiemet su drauge Irma buvome Tailande. Dar noriu nuvežti ją į Panamą ir parodyti, kaip gyvena indėnai, su kuriais tapome geri draugai.
Pakeitus aplinką, lengviau į save pažvelgti iš šono ir pamatyti, ko ilgiesi iki skausmo, o kas tau šiame gyvenime visai nereikalinga.
