Liudas Mikalauskas (23) turi daug veidų. Tiesa, tik scenoje: kiekvieną savaitgalį LTV laidoje „Triumfo arka" persikūnija vis į kitą herojų. Tikrame gyvenime jis - gana paprastas ir nuoširdus. Kuklus vaikinukas, nudelbęs akis į žemę ir vis kartojantis: „Ko jūs tikėjotės, man tik dvidešimt treji!" Guvus dalykiškas jaunuolis, racionaliai dėliojantis savo gyvenimo grafiką ir išmanantis finansines honorarų subtilybes. Ir galų gale - būsimoji žvaigždė, dėkojanti likimui ir žiūrovams už puikią pradžią.
Nepažįstantieji mėgsta jame įžvelgti „žvaigždiškumo". Vieni Liudą už tai smerkia, kiti - aukština. Jam belieka trinti rankas: juk iš neabejingumo ir gimsta populiarumas. Vien ko verta Adolfo Večerskio televizijos ekrane paleista sparnuota frazė „Didelis talentas su dar didesne poza", pačiam dainininkui, tiesą sakant, nelabai patikusi... Bet kadangi komplimentų - daugiau nei skundų, vaikinui nėra ko atgailauti.
„Sunku apie save kalbėti", - jis žaviai atsidūsta apglėbęs puoduką su arbata Lietuvos televizijos kavinėje. O kam dabar lengva? Iki „Triumfo arkos" filmavimo - dar valanda. Vienas iš laidos vedėjų, Marius Jampolskis, prie gretimo staliuko kažkam aimanuoja, kad dalyviams uždavęs įmantrų klausimą dažniausiai išgirsta tik neįdomų veblenimą. Laidos pažiba Ieva Prudnikovaitė nesivaržydama bėgioja po visą pastatą pilna galva plaukų suktukų. Vedėją Laurą Imbrasienę kone kiekvienas sutiktas koridoriuje siekia pabučiuoti - nelengva būti gražiai moteriai... Taigi visiems sunku.
Kalbėti apie save Liudas jau turėtų būti įpratęs. Dabar - jo auksinis laikas: nors dainuoja operos arijas, tai yra absoliučiai „nepopsinio" žanro kūrinius, populiarūs žurnalai vienas po kito prašo jo interviu. Visiems smalsu sužinoti, ką tokio turi paprastas vaikinas iš Tauragės, kad taip staiga tapo televizijos žiūrovų favoritu.
Jis pats to nepasakys. „Gal įdomiai rengiuosi?.. Vienąkart televizijos ekrane esu velnias, kitą - apsivelku sutaną", - neužtikrintai svarsto. Žinoma, žmonės sutinka pagal drabužį, bet išlydi dažniausiai pagal kažką kita. „Galiu prisigalvoti nebūtų dalykų, - šypsosi. - Kad esu geras, nuoširdus... Viliuosi, jog kai kurie iš tų dalykų vis dėlto yra būti, antraip nesulaukčiau tokio palaikymo ir neturėčiau tiek daug draugų."
Kai tau vos per dvidešimt, draugų būna visa krūva, o vėliau, žiūrėk, kažkodėl belieka du trys...
Aš jau esu patyręs tą laikotarpį, kai jų bebuvo likę du trys. Įstojęs į Muzikos akademiją, įkritau kaip musė į barščius - man rūpėjo tik paskaitos, repeticijos ir koncertai. Atsirado naujų prioritetų: „Šitam koncertui reikia gerai pasiruošti, nes jo klausysis akademijos rektorius, o šitam - ypač, nes jame bus filharmonijos direktorius..." Suprantu, su tuo nesusijusiam žmogui tai gali atrodyti nesąmonė, bet man nieko nebuvo svarbiau. Draugai skambina vienąkart - aš užsiėmęs, kitą - repetuoju, trečią - negaliu... Tai ketvirtą jau ir nepaskambina. Buvau pametęs ne tik juos, bet ir save... Tačiau dabar - viskas gerai, atkūriau ryšius su žmonėmis, viskas susidėliojo į savo vietas. Tikiuosi, turiu savyje to, ko reikia draugams.
Pavyzdžiui, ko?
Moku išklausyti. Pamoralizuoti, jei reikia... Stengiuosi padėti, kuo galiu.
Dabar, kai tapai populiarus, tapsi ir turtingas. Galėsi juos paremti finansiškai!
Nemanau (juokiasi). Štai su šia sritimi - pinigais - operos solistams sekasi prastai.
Nejaugi? Pavarotti, žiūrėk, kiek milijonų buvo sukaupęs. Noreika ir Prudnikovas irgi visai neblogai gyvena...
Na, sulaukęs Prudnikovo amžiaus aš gal irgi neblogai gyvensiu. Bet vis tiek nemanau, kad opera yra ta sritis, iš kurios galima tikėtis pralobti. Ne dėl to aš ją pasirinkau.
Kaip joje atsidūrei?
Užaugau Tauragėje, ir nors šis miestelis nėra Lietuvos kultūros centras, turėjo puikų berniukų chorą. Į jo vadovo Romualdo Eičo žabangas pakliuvau būdamas šešerių. Per Kūčias su žvakėmis rankose giedodavome „Tylią naktį", ir man ėmė patikti. Vėliau tėvai išleido į muzikos mokyklą, ir ji atėmė visą mano vaikystę - net krepšinio neišmokau žaisti. Neteko ir gatvėmis šlaistytis, per dažnai išgėrinėti... Draugai po pamokų traukdavo alaus, o man muzikos mokykla kišdavo koją. Bet retkarčiais suspėdavau.
Į „Dainų dainelę" važiavau tris kartus, trečiąjį tapau laureatu. Kai atėjo laikas rinktis specialybę, aplinkiniai įkalbinėjo, kad elgčiausi protingai. Mano tėtis - automechanikas, mama - vadybininkė, sesuo Vestina studijuoja maisto saugą - žodžiu, visi normalūs žmonės. Mano pažymių vidurkis buvo beveik dešimt balų, sėkmingai baigiau Vilniaus universiteto jaunųjų matematikų mokyklą, taigi galėjau stoti bet kur. Įstojau į kultūros vadybą: man patiko žodis „kultūra", o visiems kitiems patiko antrasis žodis. Ir prasidėjo degradacijos laikotarpis: valgiau keptas bulves ir nė velnio nesimokiau, nes buvo taip neįdomu! Tik bendrakursiai buvo nuostabūs, stūmė, kad greičiau eičiau iš ten. Pakviestas į vieną renginį padainuoti, susipažinau su dabartine savo docente Sabina Martinaityte. Rugsėjis jau buvo įsibėgėjęs, bet mane priėmė į mokamas studijas Muzikos akademijos Kauno fakultete. Mano mecenatai sutiko už jas sumokėti.
Tavo mecenatai?!.
Teisininkų pora - Rasa ir Edmundas Inokaičiai. Nuostabūs žmonės. Jie nutarė remti ne daug menininkų po truputį, o vieną visapusiškai. Sumokėjo ne tik už studijas, bet ir už keliones į pirmuosius tarptautinius konkursus, ragina kreiptis, kai tik ko nors prireikia. Man labai pasisekė, puikiai su jais bendraujame.
Ar tau tenka kaip nors atsidėkoti už jų paramą? Tarkim, padainuoti per jų gimtadienius?
Ne. Dalyvauju jų gimtadieniuose kaip šeimos draugas, o „atidirbti" dar niekada neteko.
Muzikos akademijoje pasijutai esąs savo rogėse?
Ne tas žodis! Kursas ir čia nuostabus. Įvedžiau tradiciją susitikus bučiuotis į abu skruostus. Tarp mūsų - jokio pavydo, tik palaikymas. Beje, tarp bendrakursių buvo Merūnas: vėliau jis išėjo akademinių atostogų, bet vis tiek bičiuliaujamės. Dirbti studijuojant nelengva, tačiau suspėju dainuoti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: jau sukūriau tris vaidmenis.
Pradėjai nuo Kauno muzikinio teatro, o apie ką svajoji? Milano „La Scala"?
Tai kad ne. Neseniai plepėjome su Zita Kelmickaite - ragino išvažiuoti, garsinti Lietuvą užsienyje, bet aš negaliu. Esu lietuviškas iki panagių... Trečiame kurse pagal ERASMUS programą pusmetį studijavau Velso Karališkajame muzikos ir dramos koledže. Viešpatie, kaip buvo blogai nuo to svetimo maisto, svetimos kultūros ir svetimų žmonių! Grįžau į Lietuvą kaip į rojų.
Gerbėjos už tai turbūt labai dėkingos. Kaip tavo gyvenime atsirado „Triumfo arka"?
Laidos rengėjai paskambino ir pakvietė į perklausą. Patekęs į televiziją supratau: padarysiu viską, kad operos žanras populiarėtų.
Ar pats iki šiol buvai aktyvus televizijos žiūrovas?
Sakykime taip - netipiškas. Labai prastai vertinu „popsą": kai su drauge važiuojame automobiliu, ji kartais aptinka populiarias radijo stotis, o aš vis atsuku Lietuvos radijo antrąją programą, nes kitko negaliu klausytis. Aišku, esu girdėjęs Madonną: patraukli. Ir Enrique Iglesio malonus balselis. Bet šiaip mano mėgstamiausias kanalas yra LTV2. Man įdomios laidos apie kultūrą, miestelius, mielai žiūriu senus filmus originalo kalba ir operos bei baleto spektaklius.
Jokių „Eurosport", „Penktosios pavaros", „Autogido" ir... Ką ten dar žiūri jauni vyrai?
Jokių. Vairuoju dešimties metų senumo „Renault Megane", bet nesidomiu automobiliais - težinau, kur pilti kurą ir langų valymo skystį. Man atrodo, kad mašina važiuoja gerai. Kai grįžtu į Tauragę, tėtis per savaitgalį pasikrapšto, ir ji toliau važiuoja gerai.
O kas pasikeitė po to, kai kiekvieną šeštadienį ėmei rodytis televizoriaus ekrane? Pakilo tavo koncertų honorarai, o gal kilstelėjai ir nosį?
Aš nesu pasipūtęs, nesuprantu, kodėl Večerskis apie mane taip pasakė! „Didelė poza"? Tai kad aš paprastas vaikinas! Ir honorarų augimo dar nepajutau - kaip buvo keli šimtai už koncertą filharmonijoje, taip ir tebėra. Prisidėjo gausybė darbo, juk ne juokas kiekvieną savaitę pasiruošti pasirodymui. Nieko nespėju, keikiu save. Komisija kai kada nuskalpuoja - ar mes jai nepatinkam, ar ji mums? Bet atsirado malonių niuansų. Sekmadienį buvau bažnyčioje: viena senutė priėjusi nebyliai paspaudė ranką, įspraudė angeliuką ir nuėjo. Tokia šiluma liko... Gatvėje žmonės gretinasi, dėkoja: „Klausomės, domimės, net Pavarotti plokštelę nusipirkome, kad operos pasiklausytume..." Pastarąjį kartą kažkokia moteris prekybos centre kad užriks: „Aš juk sakiau vyrui, kad Liudas čia apsiperka!" Man tai vis dar įdomu.
Ar tarp žmonių, kurie palaiko televizijos studijoje, nėra tavo širdies draugės?
Yra. Atvažiuoja į kiekvieną filmavimą, dažnai kartu važiuoja ir jos tėvai. Sigita ne muzikantė, bet susipažinome per muziką: mudu su jos tėčiu esame dainavę viename chore, ir sykį į iškylą Pervalkoje jis atsivežė dukrą. Jai dvidešimt vieni, studijuoja politikos mokslus. Kartu esame jau penkis mėnesius - daug! Dažnai pas ją vakarieniauju, jos mama kotletų prikepa, matyt, gaili, kad „kūdas". Beje, Sigita labai patinka mano tėvams. Kitos nepatikdavo, o jie - geri indikatoriai...
Minėjai, kad draugams esi geras bičiulis. Ar savo merginai esi geras mylimasis?
Žinoma, blogas... Mes negyvename kartu, aš nuomojuosi butą su bendrakurse, taigi galima sakyti, kad turiu dvi gaspadines ir dar baltą katę Zosę. Bet jos nesipyksta, netgi gerai sutaria. Esu išsiblaškęs: nuolat išmėtau savo daiktus kur pakliūva, ypač mėgstu pamesti pinigines ir mobiliuosius telefonus. Sigitai tenka viską rinkti. Nevaikštau su ja į klubus, nes baisiai jų nemėgstu - užtat prašau, kad su manimi lankytų koncertus ir spektaklius. Mėgstu tik vieną kavinę, tokią bohemišką, ten geriame vyno, o Sigita valgo juodąsias alyvuoges. Ji jau seniai priekaištauja dėl to, kad seniai buvome kine, tai įsirašiau į dienotvarkę: „Su Sigita - į kiną." Man net nesvarbu, kokį filmą rodys, - kad tik ji sėdėtų šalia.
Susimąstai apie vestuves?
Jau susimąstau. Esu subrendęs, moku ruošti valgį - pavyzdžiui, iškepti lazaniją su dvigubu pertepimu, baltu ir raudonu. Laimėjau tarptautinį Adam Didur operos dainininkų konkursą, gavau premiją - dvidešimt penkis tūkstančius litų. Tai jau maža investicija į ateitį - vadinasi, galiu pradėti galvoti apie santuoką. Sigita labai rūpestinga: pagaliau atsirado ta, kuri tvirtu kumščiu reguliuoja mano gyvenimą. Nusiminčiau, jei išsiskirtume, - tai faktas. Neseniai su jos mama derėjomės, kada bus vestuvės. Mama sakė - po penkerių metų, o mes siūlėme - gal po trejų...
