Kažkas atsitiko. Visi lyg susitarę ėmė kalbėti rimtai. Netgi linksmuolė pleputė televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė (34). Keista jos akyse matyti ne žybsinčius velniukus, o tviskančias išdavikiškas ašaras.
Sunkiai suderinome susitikimo laiką. Panašu, interviu tampa dar vienu tavo darbu...
Man nesunku jį dirbti, tik ta kvaila situacija... Atrodo, nieko naujo papasakoti negali, juk klausimai – panašūs. Imi kenkti pats sau – negali kurti istorijų, nuotykių. Tada ir išeina, kad nieko daugiau neveiki, tik bėgioji, dirbi, vaikus augini.
Na, kad būtų smagiau, galėtum istorijų prisigalvoti, vaizduotės tau užtektų...
Tokia situacija mane glumina. Iškart po Janytės laidotuvių (šviesaus atminimo dainininkės, geros Livijos draugės Janinos Miščiukaitės – red. past.) skambina viena žurnalistė: „Juk jūs žadėjote pakalbėti!“ O aš visa apsiverkusi, ne galvoj man visokios balalaikos. Užburtas ratas. Atsisakysiu kalbėti, sakys – įnoringa pasidarė, kalbėsiu visiems, kurie klausinėja, sakys – iš žurnalų neišlenda.
Galėjai nuo viso to pabėgti, sėdėtum sau namie, augintum sūnelį Andrių Simoną, juk jam vos – septyni mėnesiai...
Tik jau nemanykit, kad skundžiuosi! Televizija – mano darbas, kuriame, tiesą sakant, už vaiko priežiūrą nemoka. Dirbi – užsidirbi, nedirbi – negauni. Be to, kaip ir daugelį kūrybinių darbų, manąjį nesunku suderinti su vaikų auginimu. Juk nereikia kasdien nuo aštuonių iki penkių neatsitraukiant dirbti. Tik štai nenuspėjau, kad „nuotykiai“, užgriuvę mane grįžus į darbus, bus tokie... reikalaujantys daug sveikatos. Pastarieji gyvenimo įvykiai, matyt, nori man kažką parodyti, pasakyti, atskleisti. Atrodo, tik frazė: „Mokytojas ateina pas tave, kai esi pasirengęs.“ Tačiau – ne vien... Kai ieškai – pastebi, kai pastebi – supranti, kaip reikia elgtis. Jokia mistika, viskas – logiška.
Ironiškai užsiminei apie gyvenimo nuotykius ir įvykius. Neklystu, kad kalbi apie geros savo draugės, dainininkės Janinos Miščiukaitės, mirtį?
Šita likimo staigmena, pačia blogiausia to žodžio prasme, kirto kaip reikiant. Man tikrai būtų nekuklu dalytis savo išgyvenimais. Tiesiog labai Ją mylėjom. Kai atsipeikėji nuo skausmo, daug galvoji apie tai, kas svarbiausia (Livijos akys paplūsta ašaromis). Na, matai, vis dar negaliu ramiai apie tai kalbėti. Atėjo laikas, kai tiesiog fiziškai jaučiu, kaip mūsų gyvenime trūksta žmogiškumo, užuojautos, pakantumo, rūpestingumo. Prieš savaitę važiavau automobiliu. Pliaupė lietus. Stoviu prie sankryžos. Staiga pro langą matau: prie perėjos stovintis vyras visu ūgiu šlumšteli ant gatvės. Kaip maišas... Laimė, dega raudona šviesa. Man per lietų iš baimės jau kraujo bala rodosi. Tik siaubas – ne čia. Užsidega žalia šviesa ir automobiliai vienas po kito apvažiuoja tą gulintį žmogų. Numečiau savąjį vidury gatvės, pribėgau. Klausiu: „Ar negalite atsikelti?“ Vyras purto galvą. Matau, normalus žmogus. O kad ir girtuoklis būtų... Jį juk gali suvažinėti! Viena pakelti negaliu, laimė, priėjo du jauni vyrukai, padėjo. Pakėlėm, žmogus atsipeikėjo, sako: „Viskas bus gerai.“ Bet, tik įsivaizduok, apvažiuoja! Neįmanoma apvažiuoti žmogaus, gulinčio tau po ratais. Pasirodo, įmanoma! Niekas neliepia namo pasiimti ir slaugyti, bet pakelti, pasodinti... Kažkas žmonėms pasidarę. Nė nežinai, ką kaltinti. Matyt, sovietai iš mūsų išmušė pasitikėjimą savimi ir saugumo, orumo jausmą. Užuot oriai dirbę savo darbus, tobulėję, esame priversti draskytis nagais, ragais. Juk valstybė mums nesako: nesirūpink, jei bus blogai – padėsime. Turės praeiti daug laiko, kol iš viso to išsikapstysime. Ir intelektas tam nepadeda, erudicija – taip pat. Nebūtinai intelektualus žmogus yra geras. Dažniau netgi būna atvirkščiai – ypatingų mokslų nebaigęs spindi gerumu.
Kai kurie svarbūs dalykai, matyt, ateina iš šeimos...
O gal tiems žmonėms tiesiog nereikia draskytis? Muštis, kad išsilaikytų aukštumoje? Kalbu ne vien apie pramogų pasaulį, apie visas kitas sritis – taip pat. Kai kurie jau dabar ieško atsvaros, jau dabar jiems kyla klausimų. Nesu uoli bažnyčios lankytoja, tačiau per šventąsias mišias už Janytę buvau sužavėta Vilniaus arkikatedros klebono Ričardo Doveikos. Kunigas – tikras profesionalas. Jis sugebėjo panaikinti net fizinį skausmą. Tai nuoširdu, tikra, ir tau visai nebūtina gilintis į dogmas. Daugiau tokių! Kartais pagalvoju, kad vaikai daug aiškiau suvokia, kas yra tikrosios vertybės, nei mes, kvailoje kovoje už būvį paskendę, į beprasmiškas lenktynes pasileidę suaugusieji.
Televizijoje tokių lenktynių irgi esama?
Televizija niekuo nesiskiria nuo kitų gyvenimo sričių. Ir joje žmonės kartais jaučiasi nesaugūs.
O tu pati ar gerai jautiesi? Turbūt nenustebsi, jei pasakysiu, kad judviejų su Radži duetas buvo netikėtas?
Man keista tokia audringa reakcija. Na, dainuosiu su Radži! Ir kas? Tikrai taip rimtai į save, o ir į šį projektą nežiūriu, kad imčiau svarstyti, kas man per prastas, o kas – ne. Kur suklydau, jei žmonės taip reaguoja? Vieni sako: „Pasirinkai tokį prastą, ne iš savo lygos.“ Bet palaukit, tai – tik nuotykis. Ne gyventi pasirinkau, o laidai. O gal man tikrai laikas rimtai į save žiūrėti, rinktis, su kuo bendrauti, su kuo – ne? Ironizuoju, aišku. Jei pradėsime žmones rūšiuoti ir deklaruoti, kur vieta kokiai rūšiai, bus bėda. Mano nuostata: nieko niekada nereikia „statyti į vietą“. Tai visada labai meistriškai padaro gyvenimas.
Kas gali pažadėti, kad iš to vaikinuko negausi stebuklingų dalykų, paprastų tiesų, kurių nežinojai?
Atsidūriau lyg kare, tarp dviejų stovyklų, kovojančių visu rimtumu. Neįvertinau to. Rimtai noriu daryti savo darbus, o duetai – tik pokštas, performansas. Žinai, neseniai atradau svarbią tiesą: jei tu supranti humorą, dar nereiškia, kad jį supranta kiti. Tokio gerbėjų antplūdžio niekada nepatyriau. Ir visi tokie emociškai išdirginti... Žmonės skambina, jiems atrodo, kad turi kažką gelbėti. Sakau: „Nieko nereikia gelbėti, čia – tik laida.“ Jie tikri, nuoširdūs... Humoro esu linkusi ieškoti visose gyvenimo situacijose. Iš tiesų rimta yra tik mūsų pradžia, pabaiga ir tai, kas su tuo susiję. Visa kita – „fun“! Radžiukas, duetai... Kartais susipainiojame, į ką verta reaguoti rimtai, į ką – ne taip. O gal klystu į daug ką žiūrėdama su humoru? Bet kažkodėl nenoriu, kad ateitų laikas visiškai surimtėti...
Įsivaizduoju, kad, prikaupus tokių emocijų, televizijos studijos duris irgi nelengva užverti, neparsinešti viso to namo...
Nemaniau, kad duetai kainuos tiek nervų ir sveikatos. Nuolatinis balansavimas tarp emocijų...
Šypsaisi duetuose, šypsaisi „Mano žvaigždėje“. O ko jau Livutei nesišypsoti? Kas gi jai gali būti blogai?
Ir nėra blogai! Viską, kas vyksta, priimu kaip išbandymus, kaip patirtį, naujas gyvenimo spalvas. Tokių dar nebuvo, nes nebuvau tokioje situacijoje. Aišku, viskas baigsis gerai. Tik, atrodo, jau daug žinai, betgi, pasirodo, oi, kaip būna...
Būtų gerai, kad patirtis ne visada atneštų skausmą...
Būtų gerai, kad ji nekainuotų tiek laiko ir sveikatos. Visada stengiuosi atskirti savo gyvenimą ir darbą. Nuostabu, kaip kiti neatskiria...
Kada to išmokai? Buvo skausmingų patyrimų?
Manęs dažnai klausia, ar slegia viešumas. Klausimas ne tas, ar tau patinka, kai atpažįsta gatvėje. Jauniems viščiukams, matyt, tai – svarbiausia. Juk jie dar nežino, kad iš tiesų nepriklausai sau tiek, kiek norėtum. O tą žinojimą išlaikyti – sunkiausia. Ne veltui užsienio žvaigždės ir nervukus pasigydo, ir tablečių prigeria, ir dar visokių nesąmonių pridaro. Nesu psichologė, kad galėčiau tai paaiškinti, bet su pažįstamu ar draugu gali pasikalbėti apie tai, koks esi iš tiesų, o su visuomene tų dalykų neaptarsi. Žmonės visada viską žino apie tuos, kurie viešumoje. Jie turi savo nuomonę, tai kas, kad ji neatitinka realybės. Štai tada ir nutinka: sėdu į taksi, o taksistas man: „Na, prašom, skelk anekdotą. Tokia linksmuolė per radiją, ko čia dabar tyli?“
Viena mano bičiulė psichologė kartą pasakė: pramogų pasaulis visada pasiima dalį žmogaus. Tai yra kaina...
Tai yra kaina... Turbūt didžiosios žvaigždės ne veltui gauna didelius honorarus. Primityvu vertinti pinigais, bet juk kalbame apie darbą. Jeigu prekiauji bandelėmis, gali vardyti visus pliusus: ekologiški miltai, daug razinų, pati kepu, rankų darbas, jokios chemijos. Mūsų darbe išeitų, kad parduodi asmenines savybes. Kas būtų, jei save pristatyčiau kaip bandeles? Sugebu tą ir tą, turiu tiek žavesio, tiek šarmo... Nesąmonė. O juk pagal taisykles taip turėtų būti. Dvilypė situacija... Dėkoju Dievui, kad man kažkaip pavyko susidėlioti savo gyvenimą, išlaikyti pusiausvyrą. O gal mūsų kartai tiesiog lengviau? Kai pradėjome dirbti, nebuvo žvaigždžių, žurnalų, bulvarinių televizijos laidų. Mes dirbome, nes reikėjo dirbti. Niekam nekilo minties apie žvaigždžių darymą. Net sąvokos tokios nebuvo! Leis tau eteryje įdėti kompaktinę plokštelę į grotuvą, jau esi arti dangaus. Ir nešiojom radijuje kompakčiukus, dėliojom plokšteles naktimis. Užsigrūdinome... Užtat jaunimėlis ateina į televiziją, nes nori patekti į viršelį. Kita vertus, ar gali taip griežtai jaunimėlį kaltinti, kad vertybės jų kitokios? Gal drastiškai pasakysiu, bet lengva būti giliam, metaforiškam, maištingam ir kovojančiam už tikrus dalykus, kai tave spaudžia. Anais laikais buvo ko siekti, labai aišku, prieš ką maištauti. Dabar – dėl ko maištauti? Jaunam žmogui reikia gerokai pasikapstyti savyje, kad suprastų, jog ir dabar kai kurios vertybės dingsta. Kad ko nors trūkumas yra blogis – labai paprasta suvokti, bet kad perteklius taip pat yra bėda – daug sunkiau. Ką devyniolikmečiai mato aplink: užsidirbt, išsilaikyt, tėvai Anglijoje, Airijoje, blizgučių – kiek nori. Bet kiekvienai kartai – savi keliai į atradimus.
Pastebėjau, kad žmonės, ypač tie, žinomi, matomi, vis labiau ir labiau užsidaro savo namuose. Lyg ten galėtų nuo visų pasislėpti...
Man nereikėjo persilaužti, nebuvo taip, kad čia – vakarėlių etapas, o dabar – ramusis. Nepatyriau jokių lūžių ar praregėjimų. Joks čia mano nuopelnas, tiesiog taip susiklostė. Turiu šeimą, man labai gera. Tiesiog einu iš namų į darbą, dirbu, grįžtu namo, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Viešų šėliojimų mums nereikia. Užtenka savos kompanijos. Nežinia, kaip būtų, jei karjerą pradėčiau dabar. Jei iš manęs pareikalautų su maudymosi kostiumėliu vesti laidas. Su Asta (Livijos drauge Asta Stašaityte-Masalskiene – red. past.) prisimename didžiausią bajerį: radijo studijoje prie mikrofono aš jai rodau naujos savo liemenėlės petnešėlę. Tada nė už ką nebūtume patikėjusios, kad televizijoje merginos ne tik petnešėles rodo, bet ir su triusikais laidas veda. Juodžiausio humoro vakarėlyje to nebūtume sugalvojusios. Tačiau gyvenimas eina į priekį...
Ir vis dėlto nejau netiki, kad būdamas viešas žmogus gali atlikti kokią nors misiją? Svarbesnę ar ne tokią svarbią...
Vis prisimenu, kaip su dėstytoju Laimonu Tapinu pirmuosiuose kursuose kalbėdavomės apie žurnalistikos etiką. Kėlėme klausimą: laikraštis – tokia pat prekė kaip triusikai ar kas nors daugiau? Ar dabar kas kelia tokių klausimų? Laikraštis – prekė! Bet suprantu, jog mums visiems laikas pereiti į kitą lygmenį. Nei garbiems komitetams, nei mums patiems nebesipiktinti, kad rodo ne tą, rašo ne tą, o patiems prisiimti atsakomybę, ką žiūrėti ir skaityti. Atsakomybė rinktis tenka tau, o ne leidėjams ar žurnalistams. Laisvo žodžio kaina. Š.... pilna, bet išeitis visada yra. Juk gali rinktis, kur dirbti, kur nedirbti, ką rodyti, ko nerodyti. Aišku, gali būti labai sunku, nes gyvenimas spaudžia. Aš ir pati nesu didvyrė, kuri išneša teliką iš namų ir neperka žurnalų, kad vadinamoji tuštybė akių nebadytų. Tačiau labai gerbiu žmones, kurie ne burnoja ir vis tiek žiūri, o be pykčio pasirenka tai, kas jiems teikia malonumą. Nors kaip žmogiška paburnoti! Netgi – smagu!
Grasini kada nors išmesti televizorių?
Bijau, negalėsiu tuo pasigirti. Iki tobulumo man toli... Televizorius – mano ir mano vyro darbo priemonė. Žiūrime laidas, anonsus, filmus – viską, ko gali prireikti. Nors esu visiškai tikra: vaiko žodžiais neišauklėsi, tik pavyzdžiu. Kokia prasmė kalbėti apie sveiką maistą, jei pirksi dažytus limonadus ir gersi? Pas mus nėra kolos, tai ir Liepai jos nereikia, mes neiname į greitojo maisto restoranus – ir dukra neprašo. Bet jei paprašytų – duočiau. Kai nesusikursi baubo, jo ir nebus. Tą schemą galima visur prisitaikyti. Kol nerviniesi, kol mušiesi, keli klausimų, problemos ir egzistuoja, nurimsti – jos dingsta.
Tačiau pati esi iš tų, kurie jaudinasi, nervinasi, išgyvena, vis greitai, greitai...
Sunku apie save kalbėti. Iš tikrųjų siekiu ramybės ir lengvumo. Gal Dvynių ženklas lemia, kad sugebu nepasinerti į bėdą ar nelaimę, nesugerti jos visa esybe. Moku raminti save: yra kaip yra. Manau, Dievo dovana nesureikšminti dalykų, kurie anksčiau ar vėliau praeis, kurie nuo tavęs nepriklauso. Išausta diena, kai supranti, kad banalybės yra esmė. Esu pozityvus žmogus. Jei stiklinė, tai – artipilnė. Visada pagalvoju: o juk galėjo būti ir blogiau.
Tavo vyras Marius – irgi toks pat optimistas?
Marius – kitoks. Jis racionalus. Tikras kovotojas. Jei kas nepatinka, sako tiesiai. Man tokios savybės labai trūksta. Visas bėdas stengiuosi spręsti savo sąskaita: man blogai, bet vis tiek padarysiu, susitvarkysiu. Suprantu, kad taip negalima, kad reikia pasakyti „stop“. Tik nesakau – vis dar galiu, vis dar galiu. Visiškai nekonfliktiška, galiu bet ką padaryti, kad tik visiems būtų gerai. Neteisinga. Privalai parodyti, kas esi, ko nori, kad situacija ir nuo tavęs priklauso.
Kiek metų su Mariumi esate drauge?
Vienuolika. Manęs dažnai klausia: „Kaip jūs suderinate darbą ir šeimą?“ Bet visi derina – ir valstybės tarnautojai, ir inžinieriai. Derina, derina ir suderina. Nestumkit manęs į idiotišką padėtį taip klausdami! Taip, man sunku, du vaikai – pirmokė ir kūdikis. Bet aš ne viena tokia! Lenkiu galvą prieš moteris, auginančias vaikus, dirbančias ir siekiančias karjeros. Būkim atviri: nors ir koks vyras būtų geras, vis tiek mamoms tenka daugiau. Yra didžiulis skirtumas – padėti ir padaryti.
Bėda, kad vyrams buities darbai dažnai atrodo niekis...
Mano vyras – iš tų, kuris pirmasis imasi spręsti buities reikalus. Man gerai, kaip yra. Nuo jo gaunu pylos dėl neišvalytų dulkių. Apskritai vyrams labiau būdingas tiesmukumas. Pasakei – padariau, nepasakei – nėra dėl ko sukti galvos. O mes, moterys, laukiame, tylime, kol susipras, kol pamatys, kas toj dūšelėj darosi. Ar čia reikia pirštu rodyti, nejau nesimato? O reikia! Nes niekas nepuls klausinėti. Štai todėl tokia svarbi moteriška draugystė. Tik draugė, pati dirbanti, auginanti vaikus, tave supras. Dievo dovana, kad moterims pavyksta, kad jos gali taip nuoširdžiai draugauti. Vyrų draugystė kitokia, jie tiek neatvirauja, neįsileidžia vidun, juk kalbėtis – taip nevyriška. Tikrai žinau: nereikia atidėti nei skambučio draugui, nei gero žodžio. Prisiminei – parašyk, paskambink. Banalu sakyti: dalytis gerumu... Tačiau daugiau mes nieko vieni kitiems negalime nei duoti, nei paimti. Gyvenimas parodo, kad iš tiesų esama harmonijos. Jei gerai darei, gerai ir gausi, jei blogai darei, blogai ir gausi.
Sunkiai suderinome susitikimo laiką. Panašu, interviu tampa dar vienu tavo darbu...
Man nesunku jį dirbti, tik ta kvaila situacija... Atrodo, nieko naujo papasakoti negali, juk klausimai – panašūs. Imi kenkti pats sau – negali kurti istorijų, nuotykių. Tada ir išeina, kad nieko daugiau neveiki, tik bėgioji, dirbi, vaikus augini.
Na, kad būtų smagiau, galėtum istorijų prisigalvoti, vaizduotės tau užtektų...
Tokia situacija mane glumina. Iškart po Janytės laidotuvių (šviesaus atminimo dainininkės, geros Livijos draugės Janinos Miščiukaitės – red. past.) skambina viena žurnalistė: „Juk jūs žadėjote pakalbėti!“ O aš visa apsiverkusi, ne galvoj man visokios balalaikos. Užburtas ratas. Atsisakysiu kalbėti, sakys – įnoringa pasidarė, kalbėsiu visiems, kurie klausinėja, sakys – iš žurnalų neišlenda.
Galėjai nuo viso to pabėgti, sėdėtum sau namie, augintum sūnelį Andrių Simoną, juk jam vos – septyni mėnesiai...
Tik jau nemanykit, kad skundžiuosi! Televizija – mano darbas, kuriame, tiesą sakant, už vaiko priežiūrą nemoka. Dirbi – užsidirbi, nedirbi – negauni. Be to, kaip ir daugelį kūrybinių darbų, manąjį nesunku suderinti su vaikų auginimu. Juk nereikia kasdien nuo aštuonių iki penkių neatsitraukiant dirbti. Tik štai nenuspėjau, kad „nuotykiai“, užgriuvę mane grįžus į darbus, bus tokie... reikalaujantys daug sveikatos. Pastarieji gyvenimo įvykiai, matyt, nori man kažką parodyti, pasakyti, atskleisti. Atrodo, tik frazė: „Mokytojas ateina pas tave, kai esi pasirengęs.“ Tačiau – ne vien... Kai ieškai – pastebi, kai pastebi – supranti, kaip reikia elgtis. Jokia mistika, viskas – logiška.
Ironiškai užsiminei apie gyvenimo nuotykius ir įvykius. Neklystu, kad kalbi apie geros savo draugės, dainininkės Janinos Miščiukaitės, mirtį?
Šita likimo staigmena, pačia blogiausia to žodžio prasme, kirto kaip reikiant. Man tikrai būtų nekuklu dalytis savo išgyvenimais. Tiesiog labai Ją mylėjom. Kai atsipeikėji nuo skausmo, daug galvoji apie tai, kas svarbiausia (Livijos akys paplūsta ašaromis). Na, matai, vis dar negaliu ramiai apie tai kalbėti. Atėjo laikas, kai tiesiog fiziškai jaučiu, kaip mūsų gyvenime trūksta žmogiškumo, užuojautos, pakantumo, rūpestingumo. Prieš savaitę važiavau automobiliu. Pliaupė lietus. Stoviu prie sankryžos. Staiga pro langą matau: prie perėjos stovintis vyras visu ūgiu šlumšteli ant gatvės. Kaip maišas... Laimė, dega raudona šviesa. Man per lietų iš baimės jau kraujo bala rodosi. Tik siaubas – ne čia. Užsidega žalia šviesa ir automobiliai vienas po kito apvažiuoja tą gulintį žmogų. Numečiau savąjį vidury gatvės, pribėgau. Klausiu: „Ar negalite atsikelti?“ Vyras purto galvą. Matau, normalus žmogus. O kad ir girtuoklis būtų... Jį juk gali suvažinėti! Viena pakelti negaliu, laimė, priėjo du jauni vyrukai, padėjo. Pakėlėm, žmogus atsipeikėjo, sako: „Viskas bus gerai.“ Bet, tik įsivaizduok, apvažiuoja! Neįmanoma apvažiuoti žmogaus, gulinčio tau po ratais. Pasirodo, įmanoma! Niekas neliepia namo pasiimti ir slaugyti, bet pakelti, pasodinti... Kažkas žmonėms pasidarę. Nė nežinai, ką kaltinti. Matyt, sovietai iš mūsų išmušė pasitikėjimą savimi ir saugumo, orumo jausmą. Užuot oriai dirbę savo darbus, tobulėję, esame priversti draskytis nagais, ragais. Juk valstybė mums nesako: nesirūpink, jei bus blogai – padėsime. Turės praeiti daug laiko, kol iš viso to išsikapstysime. Ir intelektas tam nepadeda, erudicija – taip pat. Nebūtinai intelektualus žmogus yra geras. Dažniau netgi būna atvirkščiai – ypatingų mokslų nebaigęs spindi gerumu.
Kai kurie svarbūs dalykai, matyt, ateina iš šeimos...
O gal tiems žmonėms tiesiog nereikia draskytis? Muštis, kad išsilaikytų aukštumoje? Kalbu ne vien apie pramogų pasaulį, apie visas kitas sritis – taip pat. Kai kurie jau dabar ieško atsvaros, jau dabar jiems kyla klausimų. Nesu uoli bažnyčios lankytoja, tačiau per šventąsias mišias už Janytę buvau sužavėta Vilniaus arkikatedros klebono Ričardo Doveikos. Kunigas – tikras profesionalas. Jis sugebėjo panaikinti net fizinį skausmą. Tai nuoširdu, tikra, ir tau visai nebūtina gilintis į dogmas. Daugiau tokių! Kartais pagalvoju, kad vaikai daug aiškiau suvokia, kas yra tikrosios vertybės, nei mes, kvailoje kovoje už būvį paskendę, į beprasmiškas lenktynes pasileidę suaugusieji.
Televizijoje tokių lenktynių irgi esama?
Televizija niekuo nesiskiria nuo kitų gyvenimo sričių. Ir joje žmonės kartais jaučiasi nesaugūs.
O tu pati ar gerai jautiesi? Turbūt nenustebsi, jei pasakysiu, kad judviejų su Radži duetas buvo netikėtas?
Man keista tokia audringa reakcija. Na, dainuosiu su Radži! Ir kas? Tikrai taip rimtai į save, o ir į šį projektą nežiūriu, kad imčiau svarstyti, kas man per prastas, o kas – ne. Kur suklydau, jei žmonės taip reaguoja? Vieni sako: „Pasirinkai tokį prastą, ne iš savo lygos.“ Bet palaukit, tai – tik nuotykis. Ne gyventi pasirinkau, o laidai. O gal man tikrai laikas rimtai į save žiūrėti, rinktis, su kuo bendrauti, su kuo – ne? Ironizuoju, aišku. Jei pradėsime žmones rūšiuoti ir deklaruoti, kur vieta kokiai rūšiai, bus bėda. Mano nuostata: nieko niekada nereikia „statyti į vietą“. Tai visada labai meistriškai padaro gyvenimas.
Kas gali pažadėti, kad iš to vaikinuko negausi stebuklingų dalykų, paprastų tiesų, kurių nežinojai?
Atsidūriau lyg kare, tarp dviejų stovyklų, kovojančių visu rimtumu. Neįvertinau to. Rimtai noriu daryti savo darbus, o duetai – tik pokštas, performansas. Žinai, neseniai atradau svarbią tiesą: jei tu supranti humorą, dar nereiškia, kad jį supranta kiti. Tokio gerbėjų antplūdžio niekada nepatyriau. Ir visi tokie emociškai išdirginti... Žmonės skambina, jiems atrodo, kad turi kažką gelbėti. Sakau: „Nieko nereikia gelbėti, čia – tik laida.“ Jie tikri, nuoširdūs... Humoro esu linkusi ieškoti visose gyvenimo situacijose. Iš tiesų rimta yra tik mūsų pradžia, pabaiga ir tai, kas su tuo susiję. Visa kita – „fun“! Radžiukas, duetai... Kartais susipainiojame, į ką verta reaguoti rimtai, į ką – ne taip. O gal klystu į daug ką žiūrėdama su humoru? Bet kažkodėl nenoriu, kad ateitų laikas visiškai surimtėti...
Įsivaizduoju, kad, prikaupus tokių emocijų, televizijos studijos duris irgi nelengva užverti, neparsinešti viso to namo...
Nemaniau, kad duetai kainuos tiek nervų ir sveikatos. Nuolatinis balansavimas tarp emocijų...
Šypsaisi duetuose, šypsaisi „Mano žvaigždėje“. O ko jau Livutei nesišypsoti? Kas gi jai gali būti blogai?
Ir nėra blogai! Viską, kas vyksta, priimu kaip išbandymus, kaip patirtį, naujas gyvenimo spalvas. Tokių dar nebuvo, nes nebuvau tokioje situacijoje. Aišku, viskas baigsis gerai. Tik, atrodo, jau daug žinai, betgi, pasirodo, oi, kaip būna...
Būtų gerai, kad patirtis ne visada atneštų skausmą...
Būtų gerai, kad ji nekainuotų tiek laiko ir sveikatos. Visada stengiuosi atskirti savo gyvenimą ir darbą. Nuostabu, kaip kiti neatskiria...
Kada to išmokai? Buvo skausmingų patyrimų?
Manęs dažnai klausia, ar slegia viešumas. Klausimas ne tas, ar tau patinka, kai atpažįsta gatvėje. Jauniems viščiukams, matyt, tai – svarbiausia. Juk jie dar nežino, kad iš tiesų nepriklausai sau tiek, kiek norėtum. O tą žinojimą išlaikyti – sunkiausia. Ne veltui užsienio žvaigždės ir nervukus pasigydo, ir tablečių prigeria, ir dar visokių nesąmonių pridaro. Nesu psichologė, kad galėčiau tai paaiškinti, bet su pažįstamu ar draugu gali pasikalbėti apie tai, koks esi iš tiesų, o su visuomene tų dalykų neaptarsi. Žmonės visada viską žino apie tuos, kurie viešumoje. Jie turi savo nuomonę, tai kas, kad ji neatitinka realybės. Štai tada ir nutinka: sėdu į taksi, o taksistas man: „Na, prašom, skelk anekdotą. Tokia linksmuolė per radiją, ko čia dabar tyli?“
Viena mano bičiulė psichologė kartą pasakė: pramogų pasaulis visada pasiima dalį žmogaus. Tai yra kaina...
Tai yra kaina... Turbūt didžiosios žvaigždės ne veltui gauna didelius honorarus. Primityvu vertinti pinigais, bet juk kalbame apie darbą. Jeigu prekiauji bandelėmis, gali vardyti visus pliusus: ekologiški miltai, daug razinų, pati kepu, rankų darbas, jokios chemijos. Mūsų darbe išeitų, kad parduodi asmenines savybes. Kas būtų, jei save pristatyčiau kaip bandeles? Sugebu tą ir tą, turiu tiek žavesio, tiek šarmo... Nesąmonė. O juk pagal taisykles taip turėtų būti. Dvilypė situacija... Dėkoju Dievui, kad man kažkaip pavyko susidėlioti savo gyvenimą, išlaikyti pusiausvyrą. O gal mūsų kartai tiesiog lengviau? Kai pradėjome dirbti, nebuvo žvaigždžių, žurnalų, bulvarinių televizijos laidų. Mes dirbome, nes reikėjo dirbti. Niekam nekilo minties apie žvaigždžių darymą. Net sąvokos tokios nebuvo! Leis tau eteryje įdėti kompaktinę plokštelę į grotuvą, jau esi arti dangaus. Ir nešiojom radijuje kompakčiukus, dėliojom plokšteles naktimis. Užsigrūdinome... Užtat jaunimėlis ateina į televiziją, nes nori patekti į viršelį. Kita vertus, ar gali taip griežtai jaunimėlį kaltinti, kad vertybės jų kitokios? Gal drastiškai pasakysiu, bet lengva būti giliam, metaforiškam, maištingam ir kovojančiam už tikrus dalykus, kai tave spaudžia. Anais laikais buvo ko siekti, labai aišku, prieš ką maištauti. Dabar – dėl ko maištauti? Jaunam žmogui reikia gerokai pasikapstyti savyje, kad suprastų, jog ir dabar kai kurios vertybės dingsta. Kad ko nors trūkumas yra blogis – labai paprasta suvokti, bet kad perteklius taip pat yra bėda – daug sunkiau. Ką devyniolikmečiai mato aplink: užsidirbt, išsilaikyt, tėvai Anglijoje, Airijoje, blizgučių – kiek nori. Bet kiekvienai kartai – savi keliai į atradimus.
Pastebėjau, kad žmonės, ypač tie, žinomi, matomi, vis labiau ir labiau užsidaro savo namuose. Lyg ten galėtų nuo visų pasislėpti...
Man nereikėjo persilaužti, nebuvo taip, kad čia – vakarėlių etapas, o dabar – ramusis. Nepatyriau jokių lūžių ar praregėjimų. Joks čia mano nuopelnas, tiesiog taip susiklostė. Turiu šeimą, man labai gera. Tiesiog einu iš namų į darbą, dirbu, grįžtu namo, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Viešų šėliojimų mums nereikia. Užtenka savos kompanijos. Nežinia, kaip būtų, jei karjerą pradėčiau dabar. Jei iš manęs pareikalautų su maudymosi kostiumėliu vesti laidas. Su Asta (Livijos drauge Asta Stašaityte-Masalskiene – red. past.) prisimename didžiausią bajerį: radijo studijoje prie mikrofono aš jai rodau naujos savo liemenėlės petnešėlę. Tada nė už ką nebūtume patikėjusios, kad televizijoje merginos ne tik petnešėles rodo, bet ir su triusikais laidas veda. Juodžiausio humoro vakarėlyje to nebūtume sugalvojusios. Tačiau gyvenimas eina į priekį...
Ir vis dėlto nejau netiki, kad būdamas viešas žmogus gali atlikti kokią nors misiją? Svarbesnę ar ne tokią svarbią...
Vis prisimenu, kaip su dėstytoju Laimonu Tapinu pirmuosiuose kursuose kalbėdavomės apie žurnalistikos etiką. Kėlėme klausimą: laikraštis – tokia pat prekė kaip triusikai ar kas nors daugiau? Ar dabar kas kelia tokių klausimų? Laikraštis – prekė! Bet suprantu, jog mums visiems laikas pereiti į kitą lygmenį. Nei garbiems komitetams, nei mums patiems nebesipiktinti, kad rodo ne tą, rašo ne tą, o patiems prisiimti atsakomybę, ką žiūrėti ir skaityti. Atsakomybė rinktis tenka tau, o ne leidėjams ar žurnalistams. Laisvo žodžio kaina. Š.... pilna, bet išeitis visada yra. Juk gali rinktis, kur dirbti, kur nedirbti, ką rodyti, ko nerodyti. Aišku, gali būti labai sunku, nes gyvenimas spaudžia. Aš ir pati nesu didvyrė, kuri išneša teliką iš namų ir neperka žurnalų, kad vadinamoji tuštybė akių nebadytų. Tačiau labai gerbiu žmones, kurie ne burnoja ir vis tiek žiūri, o be pykčio pasirenka tai, kas jiems teikia malonumą. Nors kaip žmogiška paburnoti! Netgi – smagu!
Grasini kada nors išmesti televizorių?
Bijau, negalėsiu tuo pasigirti. Iki tobulumo man toli... Televizorius – mano ir mano vyro darbo priemonė. Žiūrime laidas, anonsus, filmus – viską, ko gali prireikti. Nors esu visiškai tikra: vaiko žodžiais neišauklėsi, tik pavyzdžiu. Kokia prasmė kalbėti apie sveiką maistą, jei pirksi dažytus limonadus ir gersi? Pas mus nėra kolos, tai ir Liepai jos nereikia, mes neiname į greitojo maisto restoranus – ir dukra neprašo. Bet jei paprašytų – duočiau. Kai nesusikursi baubo, jo ir nebus. Tą schemą galima visur prisitaikyti. Kol nerviniesi, kol mušiesi, keli klausimų, problemos ir egzistuoja, nurimsti – jos dingsta.
Tačiau pati esi iš tų, kurie jaudinasi, nervinasi, išgyvena, vis greitai, greitai...
Sunku apie save kalbėti. Iš tikrųjų siekiu ramybės ir lengvumo. Gal Dvynių ženklas lemia, kad sugebu nepasinerti į bėdą ar nelaimę, nesugerti jos visa esybe. Moku raminti save: yra kaip yra. Manau, Dievo dovana nesureikšminti dalykų, kurie anksčiau ar vėliau praeis, kurie nuo tavęs nepriklauso. Išausta diena, kai supranti, kad banalybės yra esmė. Esu pozityvus žmogus. Jei stiklinė, tai – artipilnė. Visada pagalvoju: o juk galėjo būti ir blogiau.
Tavo vyras Marius – irgi toks pat optimistas?
Marius – kitoks. Jis racionalus. Tikras kovotojas. Jei kas nepatinka, sako tiesiai. Man tokios savybės labai trūksta. Visas bėdas stengiuosi spręsti savo sąskaita: man blogai, bet vis tiek padarysiu, susitvarkysiu. Suprantu, kad taip negalima, kad reikia pasakyti „stop“. Tik nesakau – vis dar galiu, vis dar galiu. Visiškai nekonfliktiška, galiu bet ką padaryti, kad tik visiems būtų gerai. Neteisinga. Privalai parodyti, kas esi, ko nori, kad situacija ir nuo tavęs priklauso.
Kiek metų su Mariumi esate drauge?
Vienuolika. Manęs dažnai klausia: „Kaip jūs suderinate darbą ir šeimą?“ Bet visi derina – ir valstybės tarnautojai, ir inžinieriai. Derina, derina ir suderina. Nestumkit manęs į idiotišką padėtį taip klausdami! Taip, man sunku, du vaikai – pirmokė ir kūdikis. Bet aš ne viena tokia! Lenkiu galvą prieš moteris, auginančias vaikus, dirbančias ir siekiančias karjeros. Būkim atviri: nors ir koks vyras būtų geras, vis tiek mamoms tenka daugiau. Yra didžiulis skirtumas – padėti ir padaryti.
Bėda, kad vyrams buities darbai dažnai atrodo niekis...
Mano vyras – iš tų, kuris pirmasis imasi spręsti buities reikalus. Man gerai, kaip yra. Nuo jo gaunu pylos dėl neišvalytų dulkių. Apskritai vyrams labiau būdingas tiesmukumas. Pasakei – padariau, nepasakei – nėra dėl ko sukti galvos. O mes, moterys, laukiame, tylime, kol susipras, kol pamatys, kas toj dūšelėj darosi. Ar čia reikia pirštu rodyti, nejau nesimato? O reikia! Nes niekas nepuls klausinėti. Štai todėl tokia svarbi moteriška draugystė. Tik draugė, pati dirbanti, auginanti vaikus, tave supras. Dievo dovana, kad moterims pavyksta, kad jos gali taip nuoširdžiai draugauti. Vyrų draugystė kitokia, jie tiek neatvirauja, neįsileidžia vidun, juk kalbėtis – taip nevyriška. Tikrai žinau: nereikia atidėti nei skambučio draugui, nei gero žodžio. Prisiminei – parašyk, paskambink. Banalu sakyti: dalytis gerumu... Tačiau daugiau mes nieko vieni kitiems negalime nei duoti, nei paimti. Gyvenimas parodo, kad iš tiesų esama harmonijos. Jei gerai darei, gerai ir gausi, jei blogai darei, blogai ir gausi.
