Kelis kartus vedęs profesorius šiandien turi gausią šeimą – vaikų ir anūkų, yra pasiekęs aukštumų akademinėje veikloje ir jaučiasi laimingas. Tačiau viso to galėjo ir nebūti. Už veiklą disidentinėje Helsinkio grupėje galėjo sėsti į kalėjimą, o atsidūręs Vakaruose – sulaukti fizinio susidorojimo. „Tuomet buvo kaip kare, o kare žūti – garbinga“, – sako profesorius, savo gyvenimo klodus sutikęs atverti LRT laidai „Stilius“.
Daugelis to meto iškilių kultūros ir meno žmonių, kolegų jo sprendimą trauktis į Vakarus vadino bepročio poelgiu. Profesorius šiandien šypsosi ir priduria, kad iš tiesų nevengė priešpriešų ir savo veiksmais pats susikurdavo pavojus.
„Galbūt ne kiekvienas tą Lietuvoje žino, bet aš truputį avantiūristinio charakterio žmogus, mano emigracija į Vakarus buvo savotiška avantiūra, gana rizikinga, gana paini… Aš patekau į Vakarus dar sovietmečiu, viešai pareiškęs, kad sovietinė ideologija man nepriimtina. Po to pareiškimo praėjo dveji metai, kol man leido išvykti dirbti viename Amerikos universitete. Kvietimą man suorganizavo kitas Helsinkio grupės narys Česlovas Milošas, pats buvęs vilnietis, kurį domino Vilniaus žmonės, ypatingai tie, kurie nepritarė valdžiai. Na, ir valdžiai buvo kilusi tokia dilema – arba pasodinti mane, arba išleisti į užsienį. Maniau, kad teks kalėjimo paragauti, bet jie nusprendė išsiųsti mane į užsienį,“ – senus laikus prisiminė T.Venclova.
„Naudodamasis dviem pasais – Amerikos ir Lietuvos – per daug metų neblogai įsikūriau, egzistuoju, negaliu pasakyti, kad vargstu”, – pasidžiaugė ryšio su gimtine nepraradęs intelektualas.
Venclovų šeimos namuose, kur būtinai užsuka į Lietuvą atvykęs profesorius, saugomos šeimos relikvijos ir prisiminimai. „Sakyti, kad mano tėvas buvo įtakingas, būtų perdėjimas, nes tais laikais niekas nebuvo įtakingas, kadangi viskas buvo diktuojama ne Lietuvoje. Žmonės, net ir artimi valdžiai, stengėsi kažką švelninti, kažką gerinti, bet ne visada tai pavykdavo, ir ne visi tai darė. Na, mano tėvo gyvenimo standartai buvo aukštesni, nei kitų. Kai kas sakė, kad jam negresia joks pavojus. Stalino laikais grėsė ir jam. Buvo net kurpiama byla buvusiems Smetonos laiku kairiesiems, kuri turėjo baigtis teismo procesu ir ilgais kalėjimo terminais. Bet Stalinui mirus, ta byla buvo nutraukta ir buvo atšaukta. Visko buvo…“ – svarstė profesorius.
„Visi sakė, kad Vencloviukas yra maištautojas, kad Antanas Venclova užsiaugino gyvačiuką ir t.t. Bet mes su tėvu sugebėjome išsaugoti normalius tėvo ir sūnaus santykius, nors mums abiem buvo aišku, kad mūsų pažiūros skirtingos“, – atviravo profesorius, šiandien turintis namus skirtingose pasaulio valstybėse ir jau išėjęs į pensiją, pasitraukęs ir iš Amerikos akademinio gyvenimo. Kaip pavyko susikurti pilnatvės kupiną gyvenimą svetimose šalyse? Nuo ko prasideda Tomo Venclovos diena? Ir koks amerikiečių pensininko, profesoriaus emerito gyvenimas?
Atsakymai – šį sekmadienį, balandžio 13d. 17.35 val. per LRT laidoje „Stiliuje” su Violeta Baubliene.
