„Visi klausinėja, kodėl esu toks griežtas šokėjams, nes tai - tik šou. Jeigu žmogus atėjo į tokią laidą, turi parodyti bent šiokias tokias pastangas ir sugebėjimus. Vien garsaus veidelio neužtenka", - sako TV projekto „Šok su manimi" žiuri narys baletmeisteris Jurijus Smoriginas.
Ir šįkart nenuolaidžiaujate „Šok su manimi" dalyviams. Nebijote žiūrovų keršto?..
Nebijau. Nors mano kolegą Vytenį Pauliukaitį prekybos centre viena moteris vos nepritvatino su krepšiu, kad jos numylėtinei porai pašykštėjo balų. Mat Vytenis visiems nori būti geras, kultūringas ir mandagus. Jis tik man visada linki bloga (šypsosi). O manęs gatvėje niekas nekabina, gal prisibijo, nes spauda sukūrė neigiamą įvaizdį. „Chamo". Tiesa, sykį užkulisiuose po vienos laidos kelią pastojo būrelis pasipiktinusių vaikų, kad jų dievaičiui neskyriau aukšto balo. Matyt, atsiuntė primokę tėveliai. Tada vienos mergaitės paklausiau, ar ji lanko šokius. Kai ši linktelėjo galvą, atsakiau: „Ar tau mokytojas nesako, kai blogai šoki?" O ji: „Ne, nesako." „Tada jam pasakyk, kad jis - blogas mokytojas ir niekada neišmokys gerai šokti", - atsakiau ir pamaniau, jog neprošal būtų įsigyti asmens sargybinį (kvatoja).
Bet neprofesionalas negali per trumpą laiką išmokti gerai šokti...
Aš iš dalyvių ir nereikalauju tiek, kiek iš profesionalų. Kadangi esu profesionalas, turintis trisdešimties metų stažą, negaliu akmeniniu veidu išsakyti tai, kas nepatiko, ypač nutylėti grubių klaidų. Šiuo atžvilgiu labai jautriai reaguoju, todėl mano komentarai būna ekspresyvūs, kartais gal pernelyg. Manau, turiu teisę sakyti tiesą į akis. Pagaliau jei vertinimo komisija nuolaidžiaudama rašytų vien dešimtukus, neliktų jokios intrigos, o dalyviai netobulėtų, nes nebūtų stimulo.
Manau, dalyviai neturėtų tikėtis, kad juos ims liaupsinti vien dėl to, jog užima aukštą padėtį visuomenėje ar yra garsūs. Esu griežtas, bet teisingas. Daugeliui atrodo, kad aš niekada nepasakau nė vieno gero žodžio. Nors dažnai pagiriu patobulėjusius šou dalyvius, deja, mano pagyrų niekas neišgirsta. Ir žinote kodėl? Todėl, kad tai neintriguoja, užtat visi įsimena kritiškus žodžius.
Nemanote, kad kandi kritika gali įžeisti?
Jeigu jau ryžaisi dalyvauti šokių projekte, būk geras ir įdėk bent šiek tiek pastangų, pasistenk sukurti tikrą šou. Būk pasiruošęs kritikai, kad visi pastebės net spuogą ant veido.
Pavyzdžiui, nors Lietuvos galiūnas V. Blekaitis ant parketo ne šoka, o vaikšto nešiodamas partnerę, nelabai supranta, kur papuolė, jis sužavėjo šiltu naivumu ir buvo matyti, kad stengiasi.
Labiausiai mane išmuša iš pusiausvyros nepasirengusios ir „dūšios" neįdėjusios poros. Visi tikisi pramogos, o čia tau parodo už dvidešimt kapeikų ir tris krepšius bulvių. Tai nepagarba ne tik sau, bet ir žiūrovui.
Išliaupsinote I. Valinskienę. Nebūgštaujate, kad jus apkaltins korupcija?
Kokia korupcija?! Niekas manęs nepapirko (juokiasi). Šiame projekte Inga man - ne Seimo narė ar Arūno Valinsko žmona, o šokėja. Kai gerai, tai ir sakau „gerai". Bent per pirmąjį pasirodymą ji vienintelė nustebino charizmatišku įvaizdžiu ir energija. Kiek esu matęs ją dainuojančią scenoje, Inga nelabai daug judėdavo. Bet balsą turi neblogą, už širdies griebiantį. Ir staiga... „Pirčiupių motina" pribloškė viražais ant parketo. Ji beveik špagatą padarė! Net mudviejų su Vyteniu Pauliukaičiu nuomonės, kurios paprastai skiriasi, tąkart sutapo.
Esate reiklus tik kitiems ar ir sau?
Be abejo, ir sau. Ne tik darbe, bet ir gyvenime. Kad neprarasčiau formos ir jėgų, einu į Operos ir baleto teatrą ir, nors profesionalioje scenoje nešoku jau penkiolika metų, darau su jaunaisiais kolegomis baleto trenažą. Kad kaulus pramankštinčiau. Su treniruokliais sporto klube stiprinu raumenyną. Mano profesijoje išvaizda svarbu, su pūpsančiu pilvu nepamokysi šokti. Nors tas „svolačius" vis tiek lenda, jį paslepiu gerai suverždamas diržą (juokiasi).
Norint nepristigti energijos, svarbu ir maistas. Tad tenka kovoti su silpnybėmis. Mėgstu alų, kiaulieną, bet stengiuosi nepiktnaudžiauti. Bulves valgau tik per šventes, ne dažniau kaip kartą per mėnesį.
Esate stiprios valios?
Nėra tos valios. Esu gimęs po Mergelės ženklu, o žinote, kokios tos Mergelės - narcizai. Esu labai savikritiškas, todėl niekada neišeičiau į sceną būdamas tokių gabaritų kaip spinta. Visais įmanomais būdais kovoju su antsvoriu. Rytą pradedu stikline vandens ir obuoliu. Paskui geriu kavą arba arbatą - įsiklausau, ko nori organizmas. Geriau valgyti po nedaug, bet dažniau. Nors mėgstu pavalgyti, gyvenu pusbadžiu.
Dėl baleto, kūrybos, rodos, galėtumėte ryžtis bet kam?..
Pasakysiu banaliai: šokis man - gyvenimo būdas. Ir per atostogas neatitolstu nuo savo profesijos. Būtinai turiu surengti šokių kursus ar dar ką nors. Net bijau klausytis geros muzikos, nes ji mane užvaldo kaip narkomaną. Kyla noras kurti. Pasineriu į kūrybinę neurozę. Ne paslaptis, jog mes, menininkai, visi truputį kvaištelėję. Po vieno spektaklio negali užsimiršti, „atsijungti", nes galvoje jau kirba nauja idėja.
Mamos genai?..
O kaip kitaip. Esu balerinos sūnus. Mama Valentina Lisauskaitė - Kauno muzikinio teatro balerina. Šokti pradėjo dar prieš karą. Nuo vystyklų mano gyvenime dominavo teatras, muzika. Pamenu, tada gyvenome Šančiuose, kieme rengdavau pasirodymus. Mama mus su broliu augino viena. Buvo žavinga, stipri moteris. Per mano vestuves, būdama penkiasdešimt penkerių, ji ne tik puikiai sušoko, bet ir padarė špagatą. Aš labai panašus į mamą, toks pats teatrališkas. Visa mūsų giminė „prie meno". Kiek žinau iš pasakojimų, mano senelis grojo Rusijos didžiajame teatre. Mamos tėvelis kilęs iš dvarininkų šeimos. Mano gyslomis teka mėlyno kraujo. Oi, koks aš pagyrūnas (kvatoja)!
Niekada nebuvo kilusi mintis karjeros siekti užsienyje?
Užsienyje esu daug dirbęs (Suomijoje, Lenkijoje, Estijoje, Moldavijoje, JAV ir kt.). Kviečia ir dabar, tačiau niekada nenorėjau likti svetur. Va, neseniai Rusijoje pastačiau keletą spektaklių. Tai buvo Mariaus Liepos fondo, kuriam vadovauja Andrius Liepa, sumanymas. Sukūrėme keletą spektaklių iš baleto aukso fondo tema „Rusų sezonai Paryžiuje". Premjera įvyko Kremliuje, o šių metų birželį spektaklis buvo rodomas Paryžiaus „Les Champs Elysees" teatre.
Rusijoje spektaklio pastatymui rėmėjai skiria milžiniškas sumas, o pas mus gerų geriausiai alaus statinę atbogins. Mūsų verslininkams labiau rūpi, kaip iškišti savo prekę, o ne paremti meną.
Niekada neišsižadu savo šaknų ir visada pabrėžiu, jog esu kilęs iš Kauno, Šančių, kur užaugo tiek garsių talentingų žmonių (dainininkų, aktorių ir kt.). Nors pažįstu nemažai baleto šokėjų, kurie užsienyje pasiekę karjeros aukštumų net neužsimena apie savo kilmę. Tarsi gėdytųsi, o juk šokio pagrindus jie gavo būtent Lietuvoje. Pikta ir skaudu.
Jaučiate nuoskaudą, kad baletas nevertinamas?
Nežinau kodėl, bet daugelis baleto iš viso nelaiko menu. Jau geriau parems krepšinį, o jei pasakai, kad ieškai rėmėjų šokio spektakliui, į akis nusijuokia. Ypač dabar, per krizę.
Su Egle Špokaite sugalvojome puikią idėją, mažo biudžeto spektaklį, bet ir tam neatsirado rėmėjų. O pinigų reikia ir dekoracijoms, ir kostiumams... Menininkams visais laikais buvo surištos rankos, atlyginimai vargani. Esu pensininkas. Gaunu šešis šimtus litų ir gyvenu nuo honoraro iki honoraro. Kaip voverė šokinėju nuo riešuto iki riešuto, bet man kažkaip sekasi.
Manote, jog pasaulis sumaišė vertybes?
Be abejo. Pažiūrėkite, kokias profesijas renkasi jaunimas: bankininkystė, ekonomika... Rodos, visiems terūpėtų pirkti ir parduoti. O aš iš savo profesijos daug metų gerai gyvenu, niekada šeima nebadavo. Dvidešimt metų dirbau baleto artistu, nuo 1979-ųjų - baletmeisteriu. Esu įgijęs gerą išsilavinimą, Sankt Peterburge N. Rimskio-Korsakovo muzikos akademijoje baigiau baleto režisūrą. Nors buvo visokių, ir sunkių etapų, ir šokau, ir kūriau baleto bei šokio spektaklius. Dirbau su garsiausiais užsienio artistais. Esu moderniojo šokio pradininkas profesionalioje scenoje (ach, vėl visi pamanys, kad giriuosi). Kiekvieną dieną prabudęs dėkoju Dievui, kad dar leidžia kurti, realizuoti save. Nors pasaulis toks netobulas, esu laimingas, nes mano profesija man teikia didžiulį malonumą.
Esate religingas?
Į bažnyčią nevaikštau, bet esu įsitikinęs, kad Dievas gyvena kiekvieno mūsų širdyje. Jis visada šalia. Manau, kiekvieno gyvenimo scenarijus iš anksto parašytas. Mes galime keisti tik smulkmenas. Svajok nesvajojęs, lemiamu momentu jis pakoreguoja planus. Negavai bilieto į kiną, nespėjai į lėktuvą - toks Dievo planas. Gal pakeliui grįždamas namo sutiksi didžiąją gyvenimo meilę arba paaiškės, kad tas lėktuvas patyrė katastrofą.
Turbūt daugiausia laiko praleidžiate teatre, gastrolėse. Žmona nepriekaištauja?
Ne, nes ji visur su manimi. Juokaudamas sakau, kad žmona - mažas mano „lagaminčikas", kurį visur vežiojuosi. Ji - geriausia draugė, gyvenimo patarėja ir šokių kritikė. Dabar esu kviečiamas į Venesuelą statyti naujo spektaklio. Važiuosiu su ponia Dalia Smoriginiene, žinoma, jeigu ji sutiks išvykti visam mėnesiui.
O vaikai nepasuko tėčio pėdomis?
Ne. Dukra Agnė baigė M. K. Čiurlionio menų mokykloje chorvedybą, bet gyvena Frankfurte prie Maino. Jos darbas susijęs su aukštąja mada. Ji labai ilgisi namų, tėvynės. Žinote, kodėl jaunimas išvažiuoja? Todėl, kad lietuvis Lietuvoje tapo nereikalingas.
O sūnus Julius, kuriuo kaip ir dukra labai didžiuojuosi, yra aukšto pilotažo virėjas. Šefas. Ši sritis labai susijusi su menu, nes prabangiuose restoranuose maisto gaminimas prilygsta kulinariniams šedevrams. Namuose, net jei tuščias šaldytuvas, jis sugeba tokius skanius pusryčius paruošti! Kaip sakoma, iš kirvio sriubą galėtų išvirti.
Tiek daug visko veikiate. Kur ieškote atgaivos pervargęs?
Gamtoje, sodyboje, kuri yra viename Dzūkijos kaime. Klausantis, kaip vėjas perbėga pušelių šakelėmis, kaip gieda paukšteliai, užlieja nauja energijos banga. Pats auginu ir daržoves, ir gėles. Tai kokią tvorelę sukalu, tai dar ką nors sumeistrauju. Tai - irgi savotiška kūryba.
