Manekenė? Grožio konkursų nugalėtoja? Legendinės undinės Jūratės įsikūnijimas? Kokia apgaulinga išorė! Po akinančia šypsena, geltonų garbanų kupeta, apgaubiančia skulptūrišką veiduką, ir modelio figūra slypi šalta ir kieta kovotoja – šių metų kiokušino karatė daugiau kaip 65 kilogramų svorio kategorijos pasaulio čempionė Margarita Čiuplytė (24).
Aukso medalininkė neslepia: dažnai žmonės stebisi, kad jos išorė neatitinka pasirinktos sporto šakos. Prieš startą 2009-ųjų pasaulio čempionate Sankt Peterburge draugė ir varžovė sportininkę drąsindavo: „Be pretty and cruel, Margarita“ – „Būk graži ir žiauri, Margarita.“ Rusų internautai savo atsiliepimuose ją iškart pakrikštijo „Sniežnaja Karalieva“ (Sniego Karaliene): atėjo šaltų nervų šviesiaplaukė gražuolė ir visas ramiu veidu „sudaužė“. O vienas lietuvių interneto komentatorius nesuvaldė politizuoto entuziazmo: „Valio! Jau turime viceprezidentę!“ Tačiau apie politiką čempionė visai negalvoja.
Kol kas jos galvoje, prisipažįsta, sukasi viena mintis: nors dieną atsipūsti – užsidaryti ir susikaupus apmąstyti pasiektą pergalę, apibendrinti pastarųjų dienų įvykius. Tada jau vykti į kiokušino karatė stovyklą. „O dabar į bangą įpuoliau – dėmesys toks neįprastas...“ – nusišypso. Akivaizdu – Margarita nepratusi prie žiniasklaidos dėmesio, interviu, fotoaparatų blyksčių, fotosesijų.
Laimėjo per pagrindinį laiką
Pradėjus kalbą apie pasaulio čempionatą Sankt Peterburge, Margarita keliais potėpiais apibrėžia savo sporto šaką: pagrindinis kovai skirtas laikas – dvi minutės. Reikia nepaprastai per jas susitelkti, kad parodytum viską, ką sugebi. Jei teisėjas neapsisprendžia, kam skirti pergalę, duodamos papildomos dvi minutės. Daugiausia kova gali trukti devynias minutes. „Viskas vyksta žaibiškai, – pasakoja Margarita. – Bet tik stebint iš šalies. Laikas – sąlyginis dalykas: kai kovoji, per tas dvi minutes ir pusė gyvenimo gali pralėkti! Bet laiko parodyti, kad esi geresnė už priešininkę, – per mažai. Šiame čempionate visas kovas laimėjau per pagrindinį laiką. Su treneriu Ričardu Poška ištobulinome taktiką ir strategiją. Numatėme: priešininkės labai aktyviai pradės kovą, kad kuo greičiau mane nuvargintų. Tad tam pasirengėme. Varžovės, manau, sutriko, to nesitikėjo. Buvo priešininkių, kurios atlaikė pirmą minutę, o per antrą pajuto, kad jau pervargo... Labai svarbu taktika. Kovinės sporto šakos – lyg šachmatai. Tai – gyvenimo būdas. Labai svarbus ir psichologinis aspektas – nugalėti save. Tik iš šalies atrodo – mušasi ir mušasi.“
Treniruojasi, pasakoja čempionė, šešis kartus per savaitę, dusyk per dieną. Ryte – ištvermei ir jėgai skirtas sportas – krosas bei „geležys“. Tada – pusryčiai ir – į darbą. Popiet – poilsis ir kiokušino karatė meistriškumo pamokos. Specialių dietų žavioji sportininkė nesilaiko: „Viskas išeina natūraliai: maitiniesi taip, kad būtų smagu sportuoti: ryžiai, makaronai, mano mėgstamiausia varškė su bananu, jogurtai, sūreliai (kurių negalima!), vaisiai, daržovės. Mėsos valgau mažai, o reikėtų daugiau. Ir saldumynų užvalgau... Jie – mano silpnybė, treneris nuolat kontroliuoja: iškart gąsdina svarstyklėmis. Galėčiau normalaus maisto ir nevalgyti, svarbiausia – skanumynai, saldumynai. Nors šiaip maitinuosi gana sveikai – nei „makdonaldų“, nei kebabų, nei riebių kepsnių.“
Vaikystės noras
Treniruotės, griežtas grafikas, rungtynės, čempionatai, turnyrai... Asmeninis gyvenimas nenukenčia? „Su draugu Egidijumi gyvename Kaune, esu įsipareigojusi, bet neištekėjusi – žaviai nusišypso Margarita. – Kiekvienas turime savo sritis, savo pomėgius. Karatė – mano gyvenimas. Egidijus nėra sportininkas, labiau mėgsta krepšinį. Ar iš jo išgirstu apgailestavimų, kad treniruotės, darbas nuo ryto iki vakaro, stovyklos, čempionatai? Jei ką ir pasako, tik juokais, kad atkreipčiau į jį dėmesį. Mes toleruojame vienas kito veiklą ir pomėgius.“
Iš kur tas nenumaldomas noras užsiimti ne menine gimnastika ar bent jau lengvąja atletika, o koviniu sportu? Marijampolėje gimusi ir vidurinę mokyklą baigusi Margarita juokiasi, kad dar vaikystėje, kaip dauguma, susižavėjo karatė ir kino legenda Bruce Lee. Tačiau iš pradžių aštuonmetė atkreipė plaukimo trenerių dėmesį. Visgi kovos sportas taip traukė, kad mama nuvedė į kikboksą. „Tai buvo klaida – per daug vyriškas sportas, nepatiko.“ Šešiolikos apsisprendė: karatė ir pradėjo trenitruotis. Baigusi vidurinę, studijuodama Kaune pas dabartinį trenerį labai rimtai užsiėmė šiuo sportu. Po trejų metų, kai pradėjo treniruotis kiokušiną, 2003-iaisiais Europos čempionate Kaune laimėjo trečiąją vietą. Dabar ji yra dukart Europos čempionė – iki 65 kilogramų ir daugiau kaip 65 kilogramų svorio kategorijos, vicečempionė, triskart – bronzos medalininkė ir, žinoma, pasaulio čempionė.
Ne tik sporto šaką, bet ir specialybę pasirinko „kietą“ – dirba Lietuvos policijos mokymo centro instruktore. Kriminalistams, policijos senbuviams ir naujokams dėsto taktiką, kovinį pasirengimą ir šaudymą. Išties „nemergaitiška“ profesija. „Siekiau studijuoti ten, kur bus linksma mokytis, kur daugiau veiksmo, nereikės „zubrinti“, per naktis kalti, – juokiasi Margarita. – Norėjau sportuoti, o jei profesionaliai užsiimčiau karatė, nukentėtų mokslai. Ketinau stoti į Lietuvos kūno kultūros akademiją, deja, nespėjau sutvarkyti dokumentų, tad Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultete baigiau teisę ir policijos veiklą. Nors, tiesą sakant, aštuoniolikmečiui rinktis, kuo nori tapti, per anksti. Tik dabar pradedu save pažinti, žinau, ko noriu.“
Ar ką nors keistų apmąsčiusi savo gyvenimą? Ne, papurto galvą: „Dabar – labai gerai, o geriausia laukia ateityje. Juk prieš akis – 2011-ųjų absoliutaus svorio pasaulio čempionatas Tokijuje, 2013-aisiais – pasaulio čempionatas pagal svorio kategorijas Lietuvoje. Reikia džiaugtis šia akimirka!“
Aukso medalininkė neslepia: dažnai žmonės stebisi, kad jos išorė neatitinka pasirinktos sporto šakos. Prieš startą 2009-ųjų pasaulio čempionate Sankt Peterburge draugė ir varžovė sportininkę drąsindavo: „Be pretty and cruel, Margarita“ – „Būk graži ir žiauri, Margarita.“ Rusų internautai savo atsiliepimuose ją iškart pakrikštijo „Sniežnaja Karalieva“ (Sniego Karaliene): atėjo šaltų nervų šviesiaplaukė gražuolė ir visas ramiu veidu „sudaužė“. O vienas lietuvių interneto komentatorius nesuvaldė politizuoto entuziazmo: „Valio! Jau turime viceprezidentę!“ Tačiau apie politiką čempionė visai negalvoja.
Kol kas jos galvoje, prisipažįsta, sukasi viena mintis: nors dieną atsipūsti – užsidaryti ir susikaupus apmąstyti pasiektą pergalę, apibendrinti pastarųjų dienų įvykius. Tada jau vykti į kiokušino karatė stovyklą. „O dabar į bangą įpuoliau – dėmesys toks neįprastas...“ – nusišypso. Akivaizdu – Margarita nepratusi prie žiniasklaidos dėmesio, interviu, fotoaparatų blyksčių, fotosesijų.
Laimėjo per pagrindinį laiką
Pradėjus kalbą apie pasaulio čempionatą Sankt Peterburge, Margarita keliais potėpiais apibrėžia savo sporto šaką: pagrindinis kovai skirtas laikas – dvi minutės. Reikia nepaprastai per jas susitelkti, kad parodytum viską, ką sugebi. Jei teisėjas neapsisprendžia, kam skirti pergalę, duodamos papildomos dvi minutės. Daugiausia kova gali trukti devynias minutes. „Viskas vyksta žaibiškai, – pasakoja Margarita. – Bet tik stebint iš šalies. Laikas – sąlyginis dalykas: kai kovoji, per tas dvi minutes ir pusė gyvenimo gali pralėkti! Bet laiko parodyti, kad esi geresnė už priešininkę, – per mažai. Šiame čempionate visas kovas laimėjau per pagrindinį laiką. Su treneriu Ričardu Poška ištobulinome taktiką ir strategiją. Numatėme: priešininkės labai aktyviai pradės kovą, kad kuo greičiau mane nuvargintų. Tad tam pasirengėme. Varžovės, manau, sutriko, to nesitikėjo. Buvo priešininkių, kurios atlaikė pirmą minutę, o per antrą pajuto, kad jau pervargo... Labai svarbu taktika. Kovinės sporto šakos – lyg šachmatai. Tai – gyvenimo būdas. Labai svarbus ir psichologinis aspektas – nugalėti save. Tik iš šalies atrodo – mušasi ir mušasi.“
Treniruojasi, pasakoja čempionė, šešis kartus per savaitę, dusyk per dieną. Ryte – ištvermei ir jėgai skirtas sportas – krosas bei „geležys“. Tada – pusryčiai ir – į darbą. Popiet – poilsis ir kiokušino karatė meistriškumo pamokos. Specialių dietų žavioji sportininkė nesilaiko: „Viskas išeina natūraliai: maitiniesi taip, kad būtų smagu sportuoti: ryžiai, makaronai, mano mėgstamiausia varškė su bananu, jogurtai, sūreliai (kurių negalima!), vaisiai, daržovės. Mėsos valgau mažai, o reikėtų daugiau. Ir saldumynų užvalgau... Jie – mano silpnybė, treneris nuolat kontroliuoja: iškart gąsdina svarstyklėmis. Galėčiau normalaus maisto ir nevalgyti, svarbiausia – skanumynai, saldumynai. Nors šiaip maitinuosi gana sveikai – nei „makdonaldų“, nei kebabų, nei riebių kepsnių.“
Vaikystės noras
Treniruotės, griežtas grafikas, rungtynės, čempionatai, turnyrai... Asmeninis gyvenimas nenukenčia? „Su draugu Egidijumi gyvename Kaune, esu įsipareigojusi, bet neištekėjusi – žaviai nusišypso Margarita. – Kiekvienas turime savo sritis, savo pomėgius. Karatė – mano gyvenimas. Egidijus nėra sportininkas, labiau mėgsta krepšinį. Ar iš jo išgirstu apgailestavimų, kad treniruotės, darbas nuo ryto iki vakaro, stovyklos, čempionatai? Jei ką ir pasako, tik juokais, kad atkreipčiau į jį dėmesį. Mes toleruojame vienas kito veiklą ir pomėgius.“
Iš kur tas nenumaldomas noras užsiimti ne menine gimnastika ar bent jau lengvąja atletika, o koviniu sportu? Marijampolėje gimusi ir vidurinę mokyklą baigusi Margarita juokiasi, kad dar vaikystėje, kaip dauguma, susižavėjo karatė ir kino legenda Bruce Lee. Tačiau iš pradžių aštuonmetė atkreipė plaukimo trenerių dėmesį. Visgi kovos sportas taip traukė, kad mama nuvedė į kikboksą. „Tai buvo klaida – per daug vyriškas sportas, nepatiko.“ Šešiolikos apsisprendė: karatė ir pradėjo trenitruotis. Baigusi vidurinę, studijuodama Kaune pas dabartinį trenerį labai rimtai užsiėmė šiuo sportu. Po trejų metų, kai pradėjo treniruotis kiokušiną, 2003-iaisiais Europos čempionate Kaune laimėjo trečiąją vietą. Dabar ji yra dukart Europos čempionė – iki 65 kilogramų ir daugiau kaip 65 kilogramų svorio kategorijos, vicečempionė, triskart – bronzos medalininkė ir, žinoma, pasaulio čempionė.
Ne tik sporto šaką, bet ir specialybę pasirinko „kietą“ – dirba Lietuvos policijos mokymo centro instruktore. Kriminalistams, policijos senbuviams ir naujokams dėsto taktiką, kovinį pasirengimą ir šaudymą. Išties „nemergaitiška“ profesija. „Siekiau studijuoti ten, kur bus linksma mokytis, kur daugiau veiksmo, nereikės „zubrinti“, per naktis kalti, – juokiasi Margarita. – Norėjau sportuoti, o jei profesionaliai užsiimčiau karatė, nukentėtų mokslai. Ketinau stoti į Lietuvos kūno kultūros akademiją, deja, nespėjau sutvarkyti dokumentų, tad Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultete baigiau teisę ir policijos veiklą. Nors, tiesą sakant, aštuoniolikmečiui rinktis, kuo nori tapti, per anksti. Tik dabar pradedu save pažinti, žinau, ko noriu.“
Ar ką nors keistų apmąsčiusi savo gyvenimą? Ne, papurto galvą: „Dabar – labai gerai, o geriausia laukia ateityje. Juk prieš akis – 2011-ųjų absoliutaus svorio pasaulio čempionatas Tokijuje, 2013-aisiais – pasaulio čempionatas pagal svorio kategorijas Lietuvoje. Reikia džiaugtis šia akimirka!“
