„Mano tėvai - tikri hipiai, - juokiasi grupės ŽAS muzikantas Marijus Berenis-Tru (36). - Aš taip negalėčiau!" Ir iš tiesų Mariaus iš Lietuvos varu neišvarytum, o jo mama Nijolė ir tėtis Adolfas (69) jau daugiau kaip metai džiaugiasi naujaisiais namais Bulgarijoje. Baigiantis vasarai sūnus juos ten aplankė.
„Pavydžiu jiems avantiūrizmo. Ypač tokiame amžiuje..." - iš kelionės po Bulgariją grįžęs sakė Marius. Iki paskutinės minutės jis netikėjo, kad tėvai tikrai kelsis į kitą šalį.
„Na, aš tai - niekaip... - trauko pečiais. - Mano namuose remontas, persikrausčiau į tėvų butą Žvėryne. Nepriprantu. Suku ir suku ratus aplink Tauro kalną. Čia mano vietos, mano kvartalas, mano bariukai, mano chebra."
Mariui atrodo, kad ši tėvų avantiūra - ne pirmoji ir tikriausiai ne paskutinė. Kažkada jie lygiai taip pat iš Vilniaus išsikraustė gyventi į sodybą užmiestyje. „Nieko bendra su kaimu tėvai neturi, - tikina Marius. - Mama vilnietė, tėvas užaugęs Telšiuose, bet vis tiek karvės melžti nemoka."
Prieš metus jie sūnų vėl nustebino. Pasakę, kad nori daugiau saulės, daugiau šviesos, ėmėsi žygių įgyvendinti savo sumanymą.
„Tiek pinigų, kad nusipirktų namą Ispanijoje, Italijoje ar Pietų Prancūzijoje, žinoma, jie neturėjo, - pasakoja Marius. - Tada pradėjo dairytis Juodkalnijoje. Iš pradžių kainos buvo pakenčiamos, paskui staiga pakilo. Tada atsirado Bulgarija. Pirmą kartą ten nuvažiavo abu, paskui tėtis vienas."
Keliavo ne veltui. Berenių šeima įsikūrė beveik pačiame Bulgarijos viduryje. Jūros čia nėra, užtat Balkanų kalnai - čia pat, už kaimo.
„Tėvų namas - paskutinis kaime, - dėsto iš svečių grįžęs Marius. - Vakare išeinam į lauką, atsisėdam ant suolelio, kaip daro vietiniai, ir žiūrim į kalnus. Nuostabu."
Bulgarų pensijos gerokai mažesnės. Taigi į šią šalį persikėlę lietuviai - tikri turtuoliai. „Na, jei pensijos būtų didesnės, tėvukai galėtų gyventi dar geriau!" - juokiasi Marius.
Kainos Bulgarijoje jam pasirodė beveik tokios kaip Lietuvoje. Ir keista: oro gaiviklis brangus, o aukščiausios kokybės vietos produktai - beveik už dyką.
„Ten puikios sąlygos auginti gyvulius, daržoves, vaisius, bet pritrūksta entuziazmo, - stebisi. - Visi įpratę klausti: „O kam?"
Mariaus tėvai Bulgarijoje prie namų užsiaugina daržovių. Kieme - dar senųjų šeimininkų sodintas vynuogynas. „Pernai tėvas vyną gamino, - išduoda, - tik nelabai pavyko, šiais metais, matyt, bus geresnis."
Pomidorai, pasakoja, Bulgarijoje auga kaip pakelės žolės. Visokiausių rūšių, dydžio ir formos. Gerą pomidorą bulgarai vadina mėsa. Supjausto ant lentelės, į ranką pasiima baltos duonos riekę, o jei dar ožkų sūrio... „Gyvenimas puikus!" - juokiasi muzikantas.
Atskridusį į Sofiją jį pasitiko tėvų draugai. Palydėjo į autobusą, juo Marius iki tėvų kaimo dardėjo visas tris valandas. „Ir tai - šimtas keturiasdešimt kilometrų!" - stebisi.
Pirmas įspūdis Bulgarijoje - karšta ir sausa. Kvepia sudžiūvusia žole. Karštis toks, kad jei neatsargiai paliesi ant stalo stovinčią geležinę peleninę, nusideginsi pirštus. Ir ant betoninio grindinio pavakarę basomis nepastovėsi.
Marius tikina, kad Bulgarijos kaime tėvai gana greitai apsiprato. Tėtis Adolfas jau beveik kalba bulgariškai. Reikėjo matyti, kaip išdidžiai kaimynams jis pristatė sūnų.
„Kaimynai žino, kad pas juos litvinai atsikraustė, gerbia tėvus ir myli, - pasakoja. - Būdavo, einam abu į parduotuvę. Kaimynai sveikinasi, klausia, kas čia toks. Kai tik tėvas pasako, kad sūnus, jie iš namų išneša stalelį, papjausto pomidorų, sūrio ir dviejų ar trijų rūšių rakijos pastato. Paprastai savos, naminės. Gera rakija. O geriausią, sakė, kaime daro vyras, kuris išvis alkoholio nevartoja. „Stojanai, - visi klausia. - Kaip išvaryti tokią gerą?" „Proporcijos, - sako tas, - proporcijos."
Po keleto dienų Marius galėjo suprasti, ką tėvų kaime, kuris vadinasi Slovianie, kalba bulgarai. Tik sunku buvo įprasti, kad sakydami „taip" jie visada purto galvą.
„Nueinu į barą, - pasakoja. - Klausiu: „Ar alaus turite?" Purto galvą, suprantu, kad - ne. „Tada gal vyno?" Irgi purto galvą. Koks čia baras?! Tik paskui man paaiškino, kas yra kas."
Sulaukusi sūnaus, mama cepelinais jo nelepino. „Kas tokiame karštyje valgo cepelinus? - stebisi Marius. - Ne ne, bulgarams patinka gerokai lengvesnis maistas. Nors ypatingų patiekalų ant stalo niekas nedėjo. Įdarytos paprikos, salotos, troškiniai... Man atrodo, kad daug patiekalų į bulgarų virtuvę atkeliavo iš Turkijos ar Graikijos."
Bulgarijoje įsikūrę tėvai per metus Mariui atrodo pasikeitę. „Dingo visi radikulitai, artritai - grynas oras, šiluma ir saulė tikrai gydo. Jie geria kalnų vandenį ir spinduliuoja gera nuotaika. Tėvas, lyg tikras bulgaras, net caksi liežuviu ir gestikuliuoja."
O kaip tėvynės ilgesys?
„Oi, - moja ranka muzikantas. - Tėvas neseniai į Lietuvą parvažiavo. Juk ne už jūrų marių ta Bulgarija. Tik, sako, ne Lietuvos pasiilgęs - Vilniaus."
