Dabar žinomas televizijos serialų „Grybauskai", „Anastasija", „42" kūrėjas debiutuoja kaip kino režisierius - šiomis dienomis vyksta jo filmo „Nereikalingi žmonės" premjera.
Lietuviškai Maris kalba beveik be akcento, gal kiek švelniau ir dainingiau tardamas žodžius, bet lyg priežodį nejučia sakiniuose įterpia latviškąjį „ja". Tai kaip jis, perfrazuojant Stingo dainą, tapo „latviu Vilniuje"? Banaliai, juokiasi, dėl šeimyninių aplinkybių: „Antroji žmona Romualda buvo lietuvė. Kartą vykome į Vilnių žiūrėti Eimunto Nekrošiaus spektaklio, reikėjo kur nors pernakvoti, pasiūlė susisiekti su vilniečiais. Paskambinau, susipažinom, paskui jie svečiavosi Rygoje. Tarp jų buvo ir Romualda. Nuolat atvykdavau į Vilnių, susitikdavome, taip pamažu ir susidraugavome. Paskui sukūrėme šeimą. Sovietų Sąjungos imperijos pabaigoje dar nebuvo skirtumo, kur gyventi; Latvija ar Lietuva - lyg bendri namai. Ir susisiekimas buvo paprastas: sėdi į autobusą, penkios valandos - ir Rygoje. Iš pradžių nuolat važinėdavau į Latviją. Tuo metu kūriau muzikinius vaizdo klipus, pats galėjau planuoti savo laiką: padarau klipą, grįžtu į Vilnių, sulaukiu skambučio - ir vėl Rygon. Vėliau buvo laikotarpis, kai Rygoje kūriau tiesioginę televizijos laidą ir kiekvieną sekmadienį ten vykdavau autobusu. Du, tris mėnesius taip.
Gimė sūnus Haroldas - balandį jam sukaks septyniolika. Supratau, kad reikia viską keisti. Pusiau rimtai, pusiau juokais pasakiau draugui: „Emigruoju į Lietuvą." Jis pasijuokė: „O ko čia emigruoti?" Tada juk sienų nebuvo! 1991-aisiais prieš Kalėdas galutinai įsikūriau čia. Jei kas tada būtų pasakęs, kad liksiu Lietuvoje, nebūčiau patikėjęs. Atrodė, na, nuvažiuosiu, pagyvensiu mėnesį. O paskui - antras, trečias mėnuo praėjo, pusmetis, metai, dešimt, penkiolika..."
Romualda buvo jūsų antroji žmona...
Su pirmąja susituokėme dvidešimt vienų. Žinote, kaip tais laikais būdavo: kad žmonės galėtų gyventi kartu, privalėjo susituokti. Nei visuomenė, nei tėvai netoleravo gyvenimo susimetus. Mūsų tėvai iškėlė ultimatumą: jei laikote save suaugusiais, eiliškumas toks: susituokiate, susirandate kur gyventi ir darbą - tada galite demonstruoti, kad esate suaugę. Ką darysi? Gal todėl sąjunga buvo trapi. Vaikų neturėjome. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būtume turėję... Išsiskyrėme. Dabar galvoju, kad gyvenimas teisingai nukreipia.
Todėl su Linda neskubate tuoktis?
Dukart buvau vedęs ir matau, kad su ta institucija man nelabai gerai sekasi (juokiasi). Nesakau, kad niekada nevesiu. Auga sūnūs, noriu sulaukti to meto, kai jie supras, kokia šventė yra vestuvės, kad galėtume su jais dalytis tuo džiaugsmu.
Kokie Haroldo santykiai su naująja jūsų šeima?
Turi du brolius ir tuo labai džiaugiasi. Mes netoli gyvename, dažnai ateina į svečius. Viduriniajam jis - didysis brolis, pavyzdys. Lorensas nori groti gitara kaip Haroldas. Tai normalu. Giminystės ryšys tarp manęs ir Haroldo nenutrūkęs, nuolat bendraujame, mūsų namų durys jam visuomet atviros.
Sakote, su buvusia žmona gyvenate kaimynystėje, vadinasi, santykiai išliko normalūs, draugiški?
Mes bendraujame, abu rūpinamės sūnaus ateitimi. Nėra pykčio. Viduje, žinoma, liko nuosėdų. Juk skyrybos nėra linksmas įvykis, nebent italų filmuose. Sakyčiau, mūsiškės buvo be išorinių žaizdų. Yra vidinių. Buvo liūdnas laikotarpis. Per skyrybas turi pripažinti, kad nenusisekė dviejų žmonių santykiai. Šis procesas - nesėkmės patvirtinimas.
Linda - taip pat latvė. Kodėl gyvenate Lietuvoje?
Pažintis su ja - filmo verta istorija. 2000-aisiais susitikome kelionėje į Stambulą. Linda gyveno Rygoje, aš - Vilniuje, turėjau šeimą. Tiesiog pabendravome, ir tiek. Kas gali būti lengviau, kaip atvirai kalbėtis apie gyvenimą, problemas, rūpesčius, pasiguosti žmogui, kurio niekada nebepamatysi? Po kelerių metų sutinku ją kelionėje į Dubajų! Pagalvojau: „Ups! Tada ir tą atvirai pasakiau, ir apie tai pasišnekėjome..." Esu įsitikinęs: jei būtume žinoję, kad kada nors susitiksime, daug ko apie save nebūtume sakę! Juk nepažįstamajam labai lengva atverti širdį. Tuomet pajutau, kad norisi su tuo žmogumi būti ilgiau, po kelionės pradėjome dažniau bendrauti ir galiausiai likome kartu. Nutarėme, kad Lorensą Linda gimdys Vilniuje. Gimus sūnui, pagalvojome: negi taip ir važinėsime Ryga-Vilnius? Juk mano darbas ir gyvenimas jau buvo sukurtas čia. Kas vaikui reikalinga? Mama, tėtis, stogas virš galvos ir rūpinimasis. Kuo skirsis tavo rūpinimasis vaiku Lietuvoje nuo rūpinimosi Latvijoje? Niekuo. Taip žingsnis po žingsnio ji ir liko. Dabar girdžiu, Linda kalba lietuviškai, rašo - lietuviškai. Galvoju: na, nieko sau latviai esame!
Kaip kalbatės šeimoje?
Latviškai. Bet kai kalba pradeda suktis apie darbus, įsimaišo lietuviškų žodžių! Mes kartu dirbame, mūsų darbo kalba - lietuvių. Pastebiu, ir tai juokinga, kad su darbu susijusius žodžius lengviau sakyti lietuviškus. Lorensas pareina iš lietuvių darželio, jam išsprūsta lietuviškas žodis, Lindai, man. Kalba - aplinkos reikalas. Labai džiaugiuosi, kad Lorensas turi fantastišką auklę, kuri jį išmokė lietuviškai. Nuo ketverių jis vienodai gerai kalba abiem kalbomis, dabar - skaito ir rašo. Taip bus ir su Braienu. Bet tai man nepavyko su Haroldu: aš su juo ilgai kalbėjausi latviškai, bet buvau vienintelis, kuris su juo bendravo šia kalba, visi kiti - mama, močiutė, draugai - lietuviškai. Supratau, kad ir aš turiu kalbėtis su juo lietuviškai.
O pats kokia kalba mąstote, kokia skaičiuojate mintyse, kokia sapnuojate?
Lietuviškai! O sapnuoju? Vaizdais! Aplinka prasiskverbia į tavo pasąmonę. Kai nuvažiuoju į Latviją, automatiškai, net nepajuntu, kad jau mąstau latviškai. Mūsų pažinties pradžioje Linda niekaip nesuprato, kaip mano, latvio, gyvenančio Lietuvoje, mobiliajame telefone nustatyta lietuvių kalba. O dabar - ir jos lietuviškai!
Su Linda kartu esate ir namuose, ir darbe - abu prodiuseriai. Gerai tai ar blogai?
Nežinau, ar tai labai gerai. Kartais, atrodo, būtų taip smagu grįžus namo sušukti: „Žinai, o šiandien darbe aš!.." Ir turėtum daug daug ką papasakoti.
Nesutarimai namuose perauga į darbinius, o darbo ginčai - į naminius?
Kai kartu ir dirbi, ir gyveni, kyla didelis pavojus, kad gali dingti asmeninių ir darbinių santykių riba. Jei kyla problemų darbe, jas stengiamės darbe ir išspręsti, jei jos persikels į namus, sugriaus normalaus kasdienio gyvenimo ir tarpusavio santykių pusiausvyrą. Kai tai žinai ir pajunti grėsmę, gali sakyti: „Važiuojam į miestą!" Gyvename Avižieniuose, darbas - Tarandėje, sukamės užmiestyje, ne centro šurmulyje. Mums išvyka į „Akropolį" - jau įvykis. Toje trečioje teritorijoje gali rasti sprendimą. Bet didelių konfliktų nėra buvę.
Kaip tėtis esate iš tų, kurie keliasi naktį, sauskelnes keičia?
Jei matau, kad krūvis didelis, mylima moteris pavargusi ir yra kas nors, ką galiu padaryti aš - nuveikiu. Nes tada šalia manęs esantysis jausis geriau ir visiems nuo to bus geriau. Nemanau, kad man ir aplinkiniams bus gerai, kad išsimiegojęs atsikelsiu ir pamatysiu pervargusią mylimąją. Jau ne tie metai. Kai neramios naktys, dygsta dantukai, aš su Braienu miegu viename kambaryje ir mamai jį nunešu tik pamaitinti. Pakeičiu sauskelnes, pažaidžiu, jei reikia, numingu ir - į darbą. Man nesvetimi visi rūpesčiai dėl vaiko, nesunku bet ką nudirbti.
Tradiciškai vaikus padeda auginti seneliai, o kaip jūsų šeimoje, juk tėvai gyvena Latvijoje?
Ir Lindos mama čia atsikėlė. Ką žmogui daryti, jei visi artimieji išvažiavo į kitą valstybę? Latvijoje neliko jos giminių. Kol kas gyvena su mumis, bet tuoj turės savo butą.
Iš savo aplinkos išrautam brandesnio amžiaus žmogui nėra sunku? Kaip jos draugai?
Dar nuo senų laikų turi vieną bičiulę Lietuvoje. O šiaip - sėda į autobusą ir važiuoja porai dienų į Rygą, aplanko draugus, prisibendrauja. Grįžusi į Vilnių atsipučia: „Oi, pailsėsiu nuo jų!"
Savo gyvenimo istoriją - ne kaip memuarus - o siužetą, keltumėte į didįjį ekraną?
Žinoma! Manau, kiekvieno žmogaus gyvenimas unikalus ir įdomus, nesvarbu, audringas ar paprastas, ir vertas filmo. Priklauso nuo to, kaip jį pateiksi: gali labai įdomų gyvenimą parodyti nuobodžiai, o paprasto žmogelio - taip, kad visi sakys: „Čia tai gyvenimas!" Dirbdamas prie kiekvieno projekto remiesi asmenine patirtimi, tad negali išvengti autobiografinių motyvų.
Ir jūsų kuriamuose serialuose, pirmame jūsų pilnametražiniame kino filme?
Taip... Su Raimondu Paškevičiumi parašėme knygą pavadinimu „42", pagal ją pastatytas ir serialas. Šiame romane - trečdalis siužeto - mano autobiografija. Tik ji išdalyta lyg pasiansas skirtingiems herojams. Net kai kuriuos savo skyrybų sutarties punktus pacitavau. Kas gerai mane pažįsta, atseka romane mano liniją.
Šiomis dienomis - pirmojo jūsų ilgametražio kino filmo premjera. Kurti KINĄ buvo siekis? Ambicija? Ar natūrali ligtolinės kūrybos tąsa?
Mintis, kad turiu kurti kiną, visuomet kirbėjo. Televizija - tai mašinerija, negali sau leisti statyti filmą. Ne tik dėl laiko. Kino filmui turi subręsti ir kūrybiškai, ir profesionaliai, ir finansiškai. Jei nebuvai vunderkindas, kuris aštuoniolikos netyčia buitine kamera susuko filmą, kuris išgarsėjo visame pasaulyje, vadinasi, turi laukti, kol suvoksi, ką daryti, ir atsakysi už savo veiksmus. Kinas man nėra eksperimentas, atsitiktinumas. „Nereikalinguose žmonėse" realizavau savą šiuolaikiškos kino kalbos supratimą. Televizijai nebekursiu. Jau galiu teigti, kad pradėjome kino gamybą, nors negaliu pasakyti, kada imsime statyti naują filmą. Daug kas priklausys nuo pirmojo sėkmės.
Kūrėjų darbas nenormuotas. Ar belieka laiko pomėgiams?
Dabar prasidės tikrasis pokalbis! Labai patinka keliauti. Ne gulėti paplūdimyje. Pavyzdžiui, dovanoju Lindai gimtadienį Londone: nuskrendame, atšvenčiame, pažiūrime spektaklį „Bilis Eliotas", kitą vakarą - kitą miuziklą. Trys dienos ir grįžtame. O pastaraisiais metais turiu hobį - vykstu į egzotiškus kraštus mokytis masažo.
Masažas?! Kaip juo susidomėjote?
Atvažiavo draugas režisierius iš Rygos ir sako: „Žinai, Mari, atradau pagrindinį dalyką savo gyvenime! Režisūra - falšas. Indiškas masažas - tikra. Kad žinotum, koks tai malonumas!" Galvoju, visai priplaukęs. Bet jis priminė, kad idėja apie masažą man seniai kirbėjo. Būna, kokia nors mintis sukasi galvoje, bet jos neprisileidi. Reikėjo postūmio, atsitiktinio pokalbio, kad pagalvotum: juk ir aš galiu pabandyti!
Prieš dvejus metus Vilniuje išmokau klasikinio masažo, mėnesį Indijoje mokiausi ajurvedinio, pernai pavasarį Tailande - tailandietiško, prieš Naujuosius grįžau iš Kinijos, kur mokiausi šios šalies masažo. Šiemet planuoju vykti į Japoniją. Masažo technika - tik ledkalnio viršūnė, o teorija, filosofija - pats įdomumas. Kelionę susiplanuoju pats: savaitę, dvi, mėnesį lankau kursus, bendrauju, perimu iš žmonių tai, kas man įdomu. Paskui kelias dienas ar savaitę pakeliauju. Grįžęs jaučiuosi labai naudingai praleidęs laiką, juntu, kad esu pasikrovęs energijos, lyg akumuliatorius. Šitaip iš tų trumpųjų ir „pasikrovimo" kelionių gyvenimas ir susidėlioja!
