Skaičiuojam iki trijų: įsivaizduokit vakarėlių liūtą be ramentų! Vienas. Du. Trys. Ramentai vis dar po pažastim!
- Neprašykit, nepadėsiu, savo spintoje turėsiu, - sako Marius geležinis, užsilipęs ant statinės.
Tai bare su fėjom siaučia, tai klube pedalus spaudžia,
Šoktų jis ir ežeran ar vairuotų kur kaiman.
Gal dar teatrą pamatytų ar koncertą kokį kitą,
Ar į kovą žūtbūtinę prieš prodiuserį krepšinio.
- Mariau, Mariau, pailsėki, gyti kojai tu padėki, - prašo Mariaus devyni jo bičiuliai mirtini.
- Neprašykit, negaliu, su ramentais gyvenu. Niekas juk tokių neturi, štai todėl jie taip ir žiūri!