„Lietuvos šokių dešimtuke" trečiąją vietą laimėjęs menininkas neslepia, kad jeigu kas ir vertas prizo, tai jo artimieji - gyvenimo draugė žurnalistė Gražina ir trejų dukrytė Maja, - išmintingai leidžiantys jam ieškoti vis naujų įspūdžių, iššūkių ir kantriai laukiantys grįžtančio.
Triumfas akyse tebešviečia?
Ir be laimėtos trečios vietos būtų smagu, mums su Elena tokia pergalė gana netikėta. Dabar bandau grįžti į gyvenimą... Iš pradžių šokiai buvo tarsi šalia visko, ką darau. Paskui ėmė dominuoti, o galiausiai liko vien šokiai. Paskutines dvi savaites prieš finalą prie rašomojo stalo net neprisėdau. Ko gero, rašymo ir netrūko, nes šokiai buvo gana aktyvi veikla. Namo grįždavau tik išsimiegoti. Darbus nustūmiau, nemažai laiko praradau, bet nesigailiu - smagi patirtis. Praktinės naudos nedaug, vargu ar kur gyvenime šokių pamokų žinias pritaikysiu. Nesitikiu. Paprastai šokti mokėjau ir anksčiau, o valsui ar rumbai reikia partnerio. Mano aplinkoje tokių šokėjų nėra.
Gal šokių virusu pavyks užkrėsti gyvenimo draugę Gražiną?
Na, manau, savo jau atšokau - užteks. Toliau treniruotis ir tobulėti, kad palaikytum sportinę formą, galima, bet ir sporto klubas tam tinka.
Neapmaudu, kad dažnas jus dabar pirmiausia pavadina šokėju ir tik paskui - rašytoju, režisieriumi?
Nieko čia tokio, kad kažkam būsiu šokėjas. Natūralu, nes knygos neleidžiamos tokiu tiražu, kokiai auditorijai transliuojamas „Šokių dešimtukas". Be to, mano skaitytojai - kitokie, specifiškesni, jų būrys kur kas mažesnis. Puikiai žinojau, kad dalyvavimas dešimtuke bent jau kuriam laikui užgoš literatūrinę ir režisūrinę veiklą.
Prisipažinkite, į televiziją ėjote dėl reklamos, populiarumo?
Nėra ko slėpti - numaniau, kad susidomėjimas bus. Blogiausia, kad neturiu ką reklamuoti: nė vienos naujos mano knygos knygynuose nėra, vienintelis teberodomas spektaklis, sukurtas pagal mano pjesę, ir taip sulaukia anšlago. Gal kada kas ir nusipirks mano knygą prisiminęs, kad tas rašytojas šoko, bet tokio tikslo neturėjau ir daug nesitikiu.
O gal sakys: „Žiūrėk, šokėjas knygą parašė!" Galbūt į šokių aikštelę ėjote norėdamas pasisemti naujos kūrybinės patirties?
Specialiai nekolekcionuoju patirčių, kad kada nors galėčiau jas aprašyti. Be to, visiems naujiems įspūdžiams reikia laiko susigulėti. Tiesa, dabar suprantu, ką jaučia į sceną einantis žmogus ar sportininkas. Kai gavau pasiūlymą šokti, visokių minčių buvo: ir kad tai nerimtas užsiėmimas, ir kad negabus aš tam visiškai, ir apsijuokti buvo baisu. Vis klausinėjau partnerės, ar mums tikrai verta dalyvauti. Ji ramino, kad sekasi neblogai. Paskui dar porą savaičių nešiojausi nepasirašytą sutartį bandydamas įsitikinti, ar nevertėtų atsisakyti.
Tai kodėl sutikote dalyvauti?
Ir dabar nesu tikras. Ko gero, rimčiausias argumentas - permainų, iššūkių noras. O gal pasiūlymas nuskambėjo tinkamu laiku reikiamoje vietoje: tuo metu neturėjau didelių, reikšmingų darbų, dėl kurių būtų reikėję išvažiuoti iš Vilniaus.
Kodėl tarp ateinančių į studiją palaikyti sutuoktinių ar bičiulių jūsų draugę Gražiną buvo galima retai išvysti?
Gražina buvo gal tris kartus. Pernelyg nekviečiau, be to, ne visada ir ji galėdavo: kas nors su dukra turėdavo pasilikti namuose. Nervų, jaudulio ir taip pakako. Jei būčiau žinojęs, kad kas nors iš artimųjų sėdi studijoje, būtų buvę dar sunkiau.
Su šokių partnere Elena Leonova kitokių nei darbo ryšių neužsimezgė?
Visi to klausinėja... Aišku, jauti savotišką tuštumą, kai su žmogumi praleidęs penkis mėnesius, diena po dienos bendravęs, staiga viso to netenki. Manau, bent jau kavos tikrai susitiksime išgerti. Bet romanas, deja (ar laimei), neįvyko.
Atleiskite, žavioji Elena - ne jūsų skonio moteris?
Manau, labai neprofesionalu užmegzti santykius dirbant tokį savotišką darbą - šokant. Tas pat būtų, jeigu aktoriai kiekviename spektaklyje keistų partnerius ir vis kitą įsimylėtų, vis su kitu tuoktųsi. Taip elgdamasis savo gyvenimą per daug išdraskysi. Be to, Elenai - dvidešimt metų, man - trisdešimt ketveri. Gana didelis amžiaus skirtumas, todėl nei aš, nei ji jokių pretenzijų į jausmus nereiškėme ir negalėjome reikšti.
Kaip į jūsų šokius reagavo Gražina?
Gražina buvo viena iš iniciatorių, įkalbinėjusių mane dalyvauti šiame projekte. Gal vėliau ir pasigailėjo, nes šokiams teko atiduoti viską - net šeimai skirtą laiką. Projektui įpusėjus, kai vos neiškritome, ji kartojo: „Jokių čia „baigėsi", reikia varyti iki galo." Azartas turbūt pagavo ne tik mane, bet ir ją. Jaučiau didelį ir moralinį, ir fizinį Gražinos palaikymą, juk visa buitis gulė ant jos pečių. Prizų turbūt labiau už mus su Elena nusipelno mūsų artimieji.
Ką gi dovanų pirksite?
Galbūt į kokią kelionę važiuosime.
Kaip dukra Maja elgėsi tėtį matydama ekrane?
Iki tol dukra per televizorių žiūrėdavo tik animacinius filmukus ir staiga pagrindiniu jos pomėgiu tapo „Šokių dešimtuko" kartojimų, įrašų peržiūra. Net per radiją išgirdusi muziką, pagal kurią mes šokome, pradėdavo daryti iš manęs nusižiūrėtus judesius. Šeštadienio vakarais Maja ilgiausiai neguldavo, o kai po laidos paskambindavau, ji išsakydavo kritiką ir komentarus. Net numylėtinius turėjo: Romaną Čeburiaką ir Vadimą Šuško. Visų dalyvių vardus ir pavardes žinojo. Kartą manęs paklausė, ar pats pasirinkau Eleną Leonovą. „Ne, - sakau, - man paskyrė." Pagalvojo: „Tau geriau tiktų Elena Uksaitė. Būtų patogiau...", ir parodė, kaip prie šono galėčiau ją priglausti... Sakydavo: „Tėti, eisiu su tavimi į šokius. Kai paskelbs, kad pasirodo dešimtoji pora - Marius Ivaškevičius ir Elena Leonova, vietoj Elenos eisiu aš... O visi sakys: „Išėjo Maja ir Marius Ivaškevičius!"
Jūsų ryšys su dukra labai stiprus?
Neturiu su kuo palyginti, ji - vienintelis mano vaikas. Tačiau, be abejo, Maja - brangiausias žmogus.
Dukra brolio ar sesers dar neprašo?
Aš irgi užaugau vienas. Vaikystėje norėjau broliuko arba šuniuko. Gavau šuniuką ir nusiraminau. Šunį mes jau turime, todėl, manau, Majai visko užtenka.
Jūs dažnai arba kur nors užsienyje dirbate, arba tėvų name Molėtuose rašyti užsidarote. Kiek laiko lieka pabūti su šeima?
Ne ypač daug, tačiau išvykęs būnu neamžinai. Va, jau pusę metų sėdžiu Vilniuje... Esu bandęs rašyti čia, bet Maja nelabai supranta, kad tėtis turi dirbti: jeigu namie, reikia su juo žaisti, užsilipti ant kelių, pamaigyti kompiuterį... Tenka dirbant išsikraustyti iš namų. Skamba nekaip, bet kai turiu sukurti romano ar pjesės pradžią, iš tiesų važiuoju į Molėtus. Pastarąjį kartą mėnesį ar pusantro prie romano vasarą dirbau. Ten patogiau, gamta šalia, išeini pasivaikščioti, žiemą - paslidinėti. Be to, yra ir praktinių priežasčių: rašau naktimis, daug rūkau - negali to daryti, kai namie vaikas. Bet ilgiau nei porą mėnesių neištveriu: darbas naktimis labai sekina. Gerai, kad Molėtai nuo Vilniaus - vos penkiasdešimt kilometrų, bent kartą per savaitę grįžti pas saviškius, savaitgaliais jie atvyksta. Kartais net geriau, jeigu turiu galimybę ne į Molėtus, o apskritai iš Lietuvos išvažiuoti. Atsiriboji tada nuo visko - aplinkos, laikraščių, televizoriaus - ir gali atsidėti darbui. Kokybė ir rezultatas būna geresni.
Genialias mintis išblaško barkštelėjęs puodas?
Ne taip jautriai, tačiau vieta, kur gyveni, apauga pašaliniais dalykais: mokėjimais už butą, važiavimais į parduotuvę, susitikimais su draugais. Nori nenori nuolat darai kokius nors darbelius, esi socialus, nuolat tarp žmonių.
Vadinasi, yra tiesos posakyje, kad menininkas turi būti vienišas.
Šeimos nesukūrę žmonės turbūt ir mene, ir kitose srityse daug konkurencingesni. Jie turi kur kas daugiau laiko, gali dirbti naktimis, jiems nereikia skirti dėmesio kitiems, vaikams. Antra vertus, grįžta toks žmogus namo ir ten yra visiškai vienas. Be to, ypač rašytojui svarbu žinoti, kas ta šeima, pažinti ją iš vidaus, ne teoriškai, o praktiškai pabūti vyru, tėvu. Tai - neįkainojama patirtis.
Šeimą daug kas suvokia kaip kasdienybę, kai nuolat būni kartu...
...todėl laikinas atsiskyrimas, manau, yra gerai. Man kartais reikia distancijos, kad suprasčiau, kaip tuos žmones myliu, kaip man jų reikia. Pokyčiai būtini - jie sustiprina tai, ką vadini savo gyvenimo pagrindu. Taip ir atsiranda įvairūs „Šokių dešimtukai", nes nesinori užsisėdėti ir tapti nuobodžiam.
Ar artimi žmonės nesusvetimėja nuolat būdami per atstumą, mažiau laiko praleisdami drauge?
Susvetimėti galima ir būnant kartu dvidešimt keturias valandas. Net nuo labai mylimo žmogaus galima labai pavargti.
Nebijote, kad vieną dieną grįšite namo parašęs nuostabiausią knygą, o artimųjų nebepažinsite?
Nemanau, kad per du mėnesius gali įvykti kas nors kardinalaus. Aišku, kai pamatai Mają po ilgesnio laiko, suvoki, kad ji labai pasikeitusi. Bet užtenka vienos dienos, kad suprastum, kokia ji, ir priimtum tokią, kokia yra.
Iš kur imate žodžių rašydamas apie įsimylėjimą, jausmus? Pavyzdžiui, seniau rašytojai garsėjo nesiliaujančiais meilės romanais...
Paskaitęs tokių menininkų biografijas pamatai, kad tarp romanų gausos didelių ir tikrų meilių buvo vos kelios. Manau, ir manęs likimas nenuskriaudė, bet aš labai retai įsimyliu. Esu prieraišus, tad man patinkančių žmonių sąrašas nedidelis. Be to, norint aprašyti jausmą nebūtina kaskart jo ieškoti, tikrinti ar atkurti. Galima bandyti įsimylėti savo paties sukurtą personažą. Jeigu tu jam nieko nejausi, skaitytojas irgi nepajus.
O jūsų su Gražina meilė prasidėjo nuo tarnybinio romano?
Taip, kartu dirbome laikraštyje. Su Gražina mes jau dešimt metų. Laimingai išpuolė, kad „Šokių dešimtuke" vienas savaitgalis buvo laisvas, kaip tik per mūsų pažinties dešimtmetį, todėl nuskridome į Romą atšvęsti.
Kaip žmogus „prie žodžio" apibūdinkite, kokia ta meilė po dešimties metų.
Aišku, liepsnos nebėra, bet labai stiprus artumo jausmas. Supranti, kad vienas kitą gerai pažįsti, ir daugelio dalykų jau neįsivaizduoji su niekuo kitu, tik su tuo žmogumi. Nemanau, kad galima būti beprotiškai įsimylėjusiam dešimt metų. Nebent tai nelaiminga meilė. O jeigu meilė laiminga ir baigiasi santuoka ar susiporavimu, tada transformuojasi į jaukumą, artumą.
Kodėl apie jūsų vestuves negirdėti?
Vedybos mano būsenos nepakeistų. Jos kažkaip nelimpa prie manęs, gal niekada ir neturėjau poreikio būti oficialiai vedęs. Ir Gražina to per daug neakcentuoja. Mūsų atveju vedybų gyvybiškai nereikėjo.
O gal čia nauja mada: šiuolaikiniai vyrai visą gyvenimą trokšta būti geidžiami jaunikiai?
Niekada neakcentuoju, kad esu nevedęs. Gražiną vadinu žmona, nes partneriai - šokių aikštelėje, o sugyventiniai - iš kriminalinio laikraščio puslapio. Kita vertus, jeigu kas to siekia, geidžiamu jaunikiu gali būti ir vedęs...
Rašytoją įsivaizdavau santūrų, nuolat paskendusį savyje, gal net nuobodų... Bet šokių aikštelėje jūs pasirodėte kaip azartiškas pasiutėlis. Kaip jumyse dera tokie skirtingi bruožai?
Gal dėl to, kad nesu nuobodus. Ir rimtas turbūt nesu. Matyt, todėl daugiau nei du mėnesius ir neiškenčiu atsiskyręs. Paskui man reikia šėlsmo!
