„Dar nė vienu dešimtuku gyvenime taip nesidžiaugiau kaip tuo, kurį gavau iš televizijos šou „Šok su manimi“ vertinimo komisijos“, – juokdamasis prisipažįsta dainuojantis, o dabar ir šokantis krepšinio treneris Marius Kiltinavičius (27).
Mariau, esi visapusiškas žmogus: ir krepšinio treneris, ir grupės N.E.O. narys! O kas tu „pagal diplomą“?
Turiu trenerio licenciją. Bandžiau studijuoti keturiuose ar penkiuose universitetuose: ir filologiją, ir sportą, įvairių rūšių vadybą. Neišbuvau, nes nesudomino. O jeigu man neįdomu, aš to nedarau. Kur toliau eisiu – nežinau. Gal psichologija būtų smalsu – bus matyti...
Pesimistas vertintų, kad nieko nemoku, optimistas – kad labai daug. Aš – optimistas (juokiasi).
Muzika, šokiai, krepšinis. Kaip pagal svarbą tokios gana skirtingos veiklos sritys tau šiandien susidėlioja?
Sunku būtų matematiškai apskaičiuoti... Pagal laiką gal daugiausia šoku. Tačiau apskritai viskam laiko ir dėmesio skiriu tiek, kiek reikia. Niekas nenukenčia. Tvarkos mano gyvenime niekada nebuvo. Taip, daugiau, daugiau dabar visko, bet radikaliai niekas nepasikeitė.
Šis šou subūrė įvairių profesijų žmones. Kodėl tu įsitraukei į avantiūrą?
Nežinau... Visą gyvenimą mėgau šokti savo šokius, taip, kaip aš juos įsivaizduoju. Kai pasiūlė dalyvauti projekte, pagalvojau: „Kodėl gi ne?“ Kodėl turėčiau sakyti „ne“, neradau atsakymo – ir štai aš šoku!
O kaip atsitiko, kad buvęs krepšininkas prieš keletą metų pradėjo dainuoti?
Su Raigardu (Raigardas Tautkus – grupės N.E.O lyderis – red. past.) augome viename kieme. Jis visą laiką žinojo, kad aš noriu būti krepšininkas, aš – kad jis nuo dešimties metų muzikuoja. Raigardas matė, kokių turiu muzikinių gabumų. Išgirdęs, kad dėl nugaros traumos nebesportuoju, pasiūlė: „Tai N.E.O?“ Atsakiau: „Tai N.E.O!“ Kai nebegalėjau žaisti krepšinio, atsiradusi galimybė dainuoti buvo akivaizdus įrodymas, kad posakis „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ teisingas. Ne kartą įsitikinau, kad lietuvių liaudies patarlės ir priežodžiai yra išmintingi. Tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gera, tikrai laikas gydo visas žaizdas...
Tikrai laikas gydo ir meilės žaizdas? Nebeskauda dėl nutrūkusios tavo ir televizijos projekte „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjusios Simonos Čėsnaitės draugystės?
Manau, kad rimti mano santykiai buvo tik vieni – su Simona. Nenoriu, kad tos žaizdos gytų. Manau, tarp mūsų daug gražių dalykų buvo, daug liko. Netgi tada, kai skaudėjo, buvo gražu ir absoliučiai tikra. Tikri dalykai mane žavi labiausiai. Ir dabar mudu nesame prašalaičiai: bendraujame, labai gerai sutariame. Iš to laiko, kai buvome kartu, nelikę nė vieno neigiamo prisiminimo. Nenoriu ir neišeitų jų užgniaužti. Mes artimi žmonės, pasikalbame, vienas kitam padedame.
Kodėl dabar tu vienas?
Nežinau. Taip yra. Kai išsiskyrėme su Simona, labai ilgai buvau vienas, paskui trumpam atsirado Gabrielė (televizijos šou „Muzikos akademija“ dalyvavusi Gabrielė Kasakaitytė – red. past.). Didžiąją laiko dalį esu be antrojo žmogaus. Nežinau, kodėl taip yra...
Spauda tau jau mėgino piršti šokėją Viktoriją Kunauskaitę...
Kažkur pamatė, kažkam pasirodė. Nėra ten ką piršti...
O kokie tavo santykiai su partnere Egle Straleckaite?
Eglutė man – kaip jaunesnioji sesuo. Ji tikrai labai jauna: mokosi vienuoliktoje klasėje. Tarp mūsų dešimties metų skirtumas! Nei su ja, nei su kitomis šokėjomis nesiporuoju.
Dėl dalyvavimo šokių projekte, matyt, sulauki visokių N.E.O. vaikinų replikų?
Žinoma, šaiposi tai iš to, tai iš ano. Pirmieji parodo, kur buvo juokinga, kur man smarkiai nepavyko, kur atrodžiau nekaip (juokiasi). Tačiau jie ir pirmieji, kurie pagiria, jei kas nors gerai pasiseka. Jie – man labai artimi žmonės.
Ar tik jie neprisijuoks: atradęs šokius neskatinsi jų taip pat pradėti treniruotis?
Raigardas labiausiai iš manęs juokiasi, bet jis tikrai nešoks – nepriversi. Prireikia pastangų jį įkalbėti iš studijos išlįsti: įninka į kūrybą, užsidaro ten ir pamiršta, kad yra kitas pasaulis.
Evaldui, man atrodo, standartiniai šokiai puikiai sektųsi. Jis labai tvarkingas, rūpestingas. „Standartus“ tikrai gerai šoktų. O su „lotynais“ jam būtų bėda...
Kalbi kaip šokių specialistas!
Šis šou kardinaliai keičia mano požiūrį į vadinamuosius pramoginius šokius. Šviečiuosi dar vienoje srityje ir dėl to smagu. Iš pradžių nežinojau, kad yra standartiniai ir Lotynų Amerikos šokiai, pirmus du treniruočių mėnesius neskyriau, kas yra kas, kada kuriuos batus autis, o dabar tik pabandykite paklausti! Rėšiu informacijos, kuris šokis ką reiškia, kodėl būtent taip atliekamas (juokiasi).
Ir dėl muzikos, ir dėl šokių dažnai iš Kauno leki į sostinę. Gal planuoji čia apsigyventi?
Jei ne krepšinis, jau būčiau persikėlęs. Tačiau Kaune mano vaikai. Prieš šešerius metus krepšinio mokykloje „Tornado“ juos pradėjau treniruoti nuo mažiukių ir nežadu mesti. Tada jiems buvo po devynerius dešimt metų. Dabar – šešiolikmečiai... Jau vyrai. Už trenerį didesni (juokiasi). Aš juos užauginau.
Griežčiau pasakęs gauni grąžos?
Nerėžia – nedrįsta, juk esu treneris (juokiasi). Yra visokių vaikų, ir lengvesnio, ir sudėtingesnio charakterio. Kai kurie paburba. Tai normalu.
Pats krepšinio ilgiesi?
Žinoma! Kartais pažaidžiu kaip mėgėjas. Kažkiek tą ilgesį numalšinu. Tačiau kiekvieną kartą paėmus kamuolį šiurpuliai per kūną eina. Neatimsi to jausmo...
Ar senos traumos, dėl kurių teko atsisveikinti su profesionaliuoju sportu, neatsinaujino šokant?
Nieko nejaučiu. Virtuoziškų pakėlimų nedarau. Jei ką nors sudėtingesnio bandome, prieš tai būnu nugarą pamankštinęs, apšilęs. Kaip sportavęs žmogus, esu įpratęs prie fizinio krūvio. Nė karto nepagalvojau, kad šokiai kenkia mano sveikatai.
Žinoma, ir nesublogai?
Kur čia blogsi! Niekada gyvenime nebuvau priaugęs svorio tiek, kad reikėtų mesti.
Jauti, kad dabar esi populiaresnis nei anksčiau?
Nežinau. Negalvojau apie tai. Sunku vertinti. Aš tik šoku, o tą šou kiekvieną šeštadienį rodo per televiziją. Ar dėl to tampi populiaresnis? Gal... Sąžiningai sakau: apie tai nemąstau, tuo negyvenu. Tikrai ne dėl populiarumo ten ėjau.
Mariau, esi visapusiškas žmogus: ir krepšinio treneris, ir grupės N.E.O. narys! O kas tu „pagal diplomą“?
Turiu trenerio licenciją. Bandžiau studijuoti keturiuose ar penkiuose universitetuose: ir filologiją, ir sportą, įvairių rūšių vadybą. Neišbuvau, nes nesudomino. O jeigu man neįdomu, aš to nedarau. Kur toliau eisiu – nežinau. Gal psichologija būtų smalsu – bus matyti...
Pesimistas vertintų, kad nieko nemoku, optimistas – kad labai daug. Aš – optimistas (juokiasi).
Muzika, šokiai, krepšinis. Kaip pagal svarbą tokios gana skirtingos veiklos sritys tau šiandien susidėlioja?
Sunku būtų matematiškai apskaičiuoti... Pagal laiką gal daugiausia šoku. Tačiau apskritai viskam laiko ir dėmesio skiriu tiek, kiek reikia. Niekas nenukenčia. Tvarkos mano gyvenime niekada nebuvo. Taip, daugiau, daugiau dabar visko, bet radikaliai niekas nepasikeitė.
Šis šou subūrė įvairių profesijų žmones. Kodėl tu įsitraukei į avantiūrą?
Nežinau... Visą gyvenimą mėgau šokti savo šokius, taip, kaip aš juos įsivaizduoju. Kai pasiūlė dalyvauti projekte, pagalvojau: „Kodėl gi ne?“ Kodėl turėčiau sakyti „ne“, neradau atsakymo – ir štai aš šoku!
O kaip atsitiko, kad buvęs krepšininkas prieš keletą metų pradėjo dainuoti?
Su Raigardu (Raigardas Tautkus – grupės N.E.O lyderis – red. past.) augome viename kieme. Jis visą laiką žinojo, kad aš noriu būti krepšininkas, aš – kad jis nuo dešimties metų muzikuoja. Raigardas matė, kokių turiu muzikinių gabumų. Išgirdęs, kad dėl nugaros traumos nebesportuoju, pasiūlė: „Tai N.E.O?“ Atsakiau: „Tai N.E.O!“ Kai nebegalėjau žaisti krepšinio, atsiradusi galimybė dainuoti buvo akivaizdus įrodymas, kad posakis „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ teisingas. Ne kartą įsitikinau, kad lietuvių liaudies patarlės ir priežodžiai yra išmintingi. Tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gera, tikrai laikas gydo visas žaizdas...
Tikrai laikas gydo ir meilės žaizdas? Nebeskauda dėl nutrūkusios tavo ir televizijos projekte „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjusios Simonos Čėsnaitės draugystės?
Manau, kad rimti mano santykiai buvo tik vieni – su Simona. Nenoriu, kad tos žaizdos gytų. Manau, tarp mūsų daug gražių dalykų buvo, daug liko. Netgi tada, kai skaudėjo, buvo gražu ir absoliučiai tikra. Tikri dalykai mane žavi labiausiai. Ir dabar mudu nesame prašalaičiai: bendraujame, labai gerai sutariame. Iš to laiko, kai buvome kartu, nelikę nė vieno neigiamo prisiminimo. Nenoriu ir neišeitų jų užgniaužti. Mes artimi žmonės, pasikalbame, vienas kitam padedame.
Kodėl dabar tu vienas?
Nežinau. Taip yra. Kai išsiskyrėme su Simona, labai ilgai buvau vienas, paskui trumpam atsirado Gabrielė (televizijos šou „Muzikos akademija“ dalyvavusi Gabrielė Kasakaitytė – red. past.). Didžiąją laiko dalį esu be antrojo žmogaus. Nežinau, kodėl taip yra...
Spauda tau jau mėgino piršti šokėją Viktoriją Kunauskaitę...
Kažkur pamatė, kažkam pasirodė. Nėra ten ką piršti...
O kokie tavo santykiai su partnere Egle Straleckaite?
Eglutė man – kaip jaunesnioji sesuo. Ji tikrai labai jauna: mokosi vienuoliktoje klasėje. Tarp mūsų dešimties metų skirtumas! Nei su ja, nei su kitomis šokėjomis nesiporuoju.
Dėl dalyvavimo šokių projekte, matyt, sulauki visokių N.E.O. vaikinų replikų?
Žinoma, šaiposi tai iš to, tai iš ano. Pirmieji parodo, kur buvo juokinga, kur man smarkiai nepavyko, kur atrodžiau nekaip (juokiasi). Tačiau jie ir pirmieji, kurie pagiria, jei kas nors gerai pasiseka. Jie – man labai artimi žmonės.
Ar tik jie neprisijuoks: atradęs šokius neskatinsi jų taip pat pradėti treniruotis?
Raigardas labiausiai iš manęs juokiasi, bet jis tikrai nešoks – nepriversi. Prireikia pastangų jį įkalbėti iš studijos išlįsti: įninka į kūrybą, užsidaro ten ir pamiršta, kad yra kitas pasaulis.
Evaldui, man atrodo, standartiniai šokiai puikiai sektųsi. Jis labai tvarkingas, rūpestingas. „Standartus“ tikrai gerai šoktų. O su „lotynais“ jam būtų bėda...
Kalbi kaip šokių specialistas!
Šis šou kardinaliai keičia mano požiūrį į vadinamuosius pramoginius šokius. Šviečiuosi dar vienoje srityje ir dėl to smagu. Iš pradžių nežinojau, kad yra standartiniai ir Lotynų Amerikos šokiai, pirmus du treniruočių mėnesius neskyriau, kas yra kas, kada kuriuos batus autis, o dabar tik pabandykite paklausti! Rėšiu informacijos, kuris šokis ką reiškia, kodėl būtent taip atliekamas (juokiasi).
Ir dėl muzikos, ir dėl šokių dažnai iš Kauno leki į sostinę. Gal planuoji čia apsigyventi?
Jei ne krepšinis, jau būčiau persikėlęs. Tačiau Kaune mano vaikai. Prieš šešerius metus krepšinio mokykloje „Tornado“ juos pradėjau treniruoti nuo mažiukių ir nežadu mesti. Tada jiems buvo po devynerius dešimt metų. Dabar – šešiolikmečiai... Jau vyrai. Už trenerį didesni (juokiasi). Aš juos užauginau.
Griežčiau pasakęs gauni grąžos?
Nerėžia – nedrįsta, juk esu treneris (juokiasi). Yra visokių vaikų, ir lengvesnio, ir sudėtingesnio charakterio. Kai kurie paburba. Tai normalu.
Pats krepšinio ilgiesi?
Žinoma! Kartais pažaidžiu kaip mėgėjas. Kažkiek tą ilgesį numalšinu. Tačiau kiekvieną kartą paėmus kamuolį šiurpuliai per kūną eina. Neatimsi to jausmo...
Ar senos traumos, dėl kurių teko atsisveikinti su profesionaliuoju sportu, neatsinaujino šokant?
Nieko nejaučiu. Virtuoziškų pakėlimų nedarau. Jei ką nors sudėtingesnio bandome, prieš tai būnu nugarą pamankštinęs, apšilęs. Kaip sportavęs žmogus, esu įpratęs prie fizinio krūvio. Nė karto nepagalvojau, kad šokiai kenkia mano sveikatai.
Žinoma, ir nesublogai?
Kur čia blogsi! Niekada gyvenime nebuvau priaugęs svorio tiek, kad reikėtų mesti.
Jauti, kad dabar esi populiaresnis nei anksčiau?
Nežinau. Negalvojau apie tai. Sunku vertinti. Aš tik šoku, o tą šou kiekvieną šeštadienį rodo per televiziją. Ar dėl to tampi populiaresnis? Gal... Sąžiningai sakau: apie tai nemąstau, tuo negyvenu. Tikrai ne dėl populiarumo ten ėjau.
