Tikriausiai kada nors su pačiūžomis stovės ir jo sūnus. Juk būtų gaila, kad ledo ritulininkų dinastija išnyktų. Tačiau kol kas garsiai apie tokias svajones teisininkas, Lietuvos ledo ritulio rinktinės narys, komandos „Hockey Punks" įkūrėjas, strategas ir treneris Martynas Šlikas (31) nekalba. Visą laisvalaikį jis skiria tam, ką labiausiai mėgsta, - ledo rituliui.
Martynai, kur tavo mėlynės?
Na, ne visada jų būna (juokiasi). Šiais metais sekėsi, tik kelio raiščiai buvo plyšę prieš svarbiausią sezono turnyrą.
Visai nedaug laiko praėjo nuo Vilniuje įvykusio pasaulio ledo ritulio čempionato. Keista, kad Vilniuje...
Visai nekeista, daug metų laukėme pasaulio čempionato pirmojo diviziono A grupės turnyro.
Bet Lietuva - ne ledo ritulio, o krepšinio šalis...
Kodėl taip sakote? Ledo ritulys nė kiek nenusileidžia nei krepšiniui, nei futbolui, bent jau įdomumu.
Ir todėl tu jį pasirinkai?
Mano motyvai paprasti. Tėtis buvo ledo ritulio treneris (dabar - antrasis nacionalinės ledo ritulio rinktinės treneris Vytas Šlikas - red. past.). Jis mane ir atsivedė. Abu su broliu tėvą kopijavome.
Kada į rankas gavai pirmąją ledo ritulio lazdą?
Buvau gal trejų, kai ant ledo atsistojau. Žiemos tada buvo šaltos, čiuoždavome ant ežero arba aikštelėje išlietoje čiuožykloje - Rokiškyje, kur augau, dirbtinio ledo ir dabar nėra. Tėvas pasakojo, kol dar nebuvau gimęs, ledo ritulys buvo labiau paplitęs: Lietuvoje susibūrę daug ledo ritulio komandų, visos kovodavo tarpusavyje. Judėjimas nusilpo, kai Elektrėnuose atsirado dirbtinis ledas. Ritulininkai ten čiuoždavo aštuonis mėnesius per metus, visi kiti - vos keturis. Baisus kontrastas! Vilnius, Kaunas, Klaipėda sustiprėjo, visi kiti miestai prarado entuziazmą.
Paskui - Rusijos krizė. Pinigų nėra, daug sportininkų išvis nustojo čiuožti. Aš tada buvau jaunas, ne uždarbis man rūpėjo, užtat ir likau.
Kai kalbame apie ledo ritulį, visada tariame dvi pavardes - Dainius Zubrus ir Darius Kasparaitis. Jaunimui yra į ką lygiuotis!
Su Dainiumi mes buvome geri draugai, o Darius tuomet jau žaidė Maskvoje. Ten ir aš turėjau galimybę likti, bet buvau vos dvylikos, - namai toli, tėvas, mama... Kažin, kaip būtų mano karjera susidėliojusi, jei būčiau likęs? Gal dabar vaikams Zubrus su Kasparu ir yra „kumyrai", bet labai abejoju, ar renkasi ledo ritulį vien į juos pažiūrėję. Ledo ritulininkai ne iš dangaus krinta - Elektrėnuose čiuožti populiaru. Iš tiesų ten vaikams nelabai ką daugiau ir yra veikti. Tas pat - Rokiškyje, todėl vaikai treniruotis važiuoja į Daugpilį, kur yra dirbtinis ledas.
Smagu, kad per čempionatą Vilniuje daug kas pamatė, kas tas ledo ritulys.
Žinai, kas man padarė įspūdį, kai išvydau iš persirengimo kambario išeinančius lietuvius ledo ritulininkus? Nesu mačiusi jokių kitų taip stilingai apsirengusių sportininkų...
Man sunku vertinti, bet tikrai yra keletas žaidėjų, kurie domisi mada, drabužiais, stengiasi atrodyti stilingai. Tai - jokia taisyklė ledo ritulio pasaulyje, gal tik mūsų komandoje taip susiklostė.
Mados virusu užsikrečiate vienas nuo kito?
Tikriausiai... Kažkada aš pats buvau plikis, paskui vienas užsiaugina plaukus, kitas, o ir visi po truputį seka iš paskos.
Kur įsigyjate drabužių?
Anksčiau pirkdavau tik užsienyje, o dabar ir čia visko yra. Pamenu, kai išvažiuodavome, eidavome į bet kokias parduotuves. Dabar ieškome tam tikrų prekės ženklų, ypač tų, kurių nerasi Lietuvoje.
Visi sako, kad jūsų komanda - labai draugiška. Tiesa?
Daugelis vaikinų kartu užaugę. Ryšiai nenutrūksta ir su tais, kurie žaidžia užsienyje, - skambiname vieni kitiems, kalbamės per skaipą. „Energijoje" ir Lietuvos rinktinėje aš esu tiesiog žaidėjas, užtat nenoriu kištis į politiką, bet su bičiuliais turime savo ledo ritulio viziją, todėl subūrėme „Hockey Punks" komandą. Joje kartu su mumis žaidžia pramogų pasaulio žvaigždės: Gabrielius Liaudanskas-Svaras, Andrius Glušakovas-Pushaz, Artūras Matkevičius-DJ Mamania iš „G & G Sindikato", Marius Šmitas, Maksas iš „Biplan", Ramūnas Rudokas. Į rungtynes ateina daug žmonių, tai primena judėjimą, klubą. Treniruojamės du kartus per savaitę. Muzikantus mes mokome čiuožti, o jie mums irgi padeda, kai reikia. Mamania per čempionatą grojo nuostabią muziką. Kitos komandos netgi prašė įrašyti, namo vežėsi. Svaras vedė čempionato atidarymą. Mūsų komandoje bet kas gali žaisti, net mergaitės! Oi, kaip jos pasistumdo...
Paskui gydosi randus?
Merginoms draudžiama žaisti be apsauginių grotelių. Veidas apsaugotas, ant kaklų - irgi apsaugos - kokie randai? Nebent ant užpakalio pargriūni. Žinoma, kai kurios mergaitės nė už ką neiščiuožtų į ledo ritulio aikštę.
Girdėjau, kai nežaidžiate ledo ritulio, stojate ant snieglenčių arba plaukiojate jėgos aitvarais?
Snieglentėms žiemą neturime laiko, o štai jėgos aitvarams... Praėjusią vasarą pamėginau, dabar nekantrauju sulaukti, kada ir vėl galėsiu pasiimti aitvarą ir lentą. Toks smagumas! Anksčiau manęs į jokį kurortą niekas nebūtų ištempęs, dabar pats lekiu. Plaukioti - kas kita, o štai gulėti ir nieko neveikti - neįdomu.
Net su mergaite?
Net su mergaite! Visa laimė, mano mergaitė irgi „kaituoja". Galime važiuoti visur, kur tik pučia vėjas. Atsikeli ryte, „kaituoji", vakare gali veikti, ką nori. Žiemą mes visi pavargstame nuo komandinio sporto. Kai išplauki, esi vienas. Medituoji... Taip laukiu kelionės į Egiptą, o ten tai bus...
O kur galima surasti mergaičių, kurios „kaituoja" ir žaidžia ledo ritulį?
Toli ieškoti nereikia (juokiasi).
Tikriausiai jos po naktinius klubus nevaikšto?
Vaikšto vaikšto, bet ne į tuos, kur žmonės ateina tik savęs parodyti.
Ir jau seniai kartu su ta mergaite?
Kurį laiką...
Lyg ir būtų metas kurti šeimą.
Šeima juk - nebūtinai civilinė santuoka. Gerai, kad šiais laikais niekas senberniu nebevadina. Iš tiesų viskas keičiasi. Labai nenorėčiau sulaukęs penkiasdešimties sakyti: „Mūsų laikais buvo taip ir anaip..."
Niekaip nesuprantu: esi profesionalus teisininkas, advokato padėjėjas. Vadinasi, ledo ritulys - tik hobis?
Mes visi žaidžiame, nes labai mylime ledo ritulį. Būna, mus smerkia, kad pralaimime, bet kiek gali žaisti tik iš meilės? Gali mylėti sportą, kiek nori, bet su senomis lazdomis ir pačiūžomis gerai nežaisi. O naujos technologijos kainuoja, todėl ne viską galime turėti. Kai užsieniečiui pasakai, kad esi rinktinės narys ir dar dirbi, jis to niekaip negali suprasti.
Iš tiesų teisė ir ledo ritulys - tokie skirtingi!
Bet ir susiję. Aš mielai konsultuoju savo komandos draugus. Buvo metas, kai svyravau - teisingai pasirinkau, o gal neteisingai?
Galvoji apie tai, kad galėjai tapti treneriu?
Ne ne, tikrai ne. Trenerio darbas - labai nedėkingas. Niekaip negalėčiau juo būti! Dėl charakterio. Nepripažįstu kompromisų. Be to, mano tikslas kitoks - norėčiau populiarinti šią sporto šaką. Tik, bėda, visiškai atsidėti tam negaliu, nes turiu darbų. Ledo ritulys - hobis.
Nieko sau hobis - žaisti Lietuvos ledo ritulio rinktinėje...
Vasarą po darbo pareinu namo pavargęs - ir ką toliau? O štai žiemą važiuoju į treniruotę, grįžtu, vakare dar dirbu. Tikrai padarau dvigubai daugiau, kai sportuoju.
Darbe susikaupusios neigiamos emocijos išsilieja ledo ritulio aikštelėje?
Išsilieja. Užtat ir esu laimingas, kai žaidžiu. Pamenu, dvidešimt penkerių norėjau viską mesti. Buvau pavargęs nuo važinėjimo į treniruotes. Galvoju, atsidėsiu mokslams, darbui, bet greitai supratau, kad negaliu aš be ledo. Kasdien keliuosi apie aštuntą, darbą baigiu pusę penkių, dvidešimt minučių pamiegu, į automobilį ir - į Elektrėnus. Pusę devynių grįžtu. Ir taip - penkias dienas per savaitę. Sekmadieniais - varžybos. Sezono pabaigoje visi būname pavargę.
Esama sportininkų, kurie baigę karjerą nebežino, ką toliau daryti. Tavęs tokie svarstymai nekankins - juk turi profesiją.
Bet tai dar nieko nereiškia... Mes visi apie ką nors galvojame. Mindaugui (Martyno komandos draugui Mindaugui Kierui - red. past.) mintis atidaryti drabužių parduotuvę kilo Japonijoje. Po čempionato visą naktį sėdėjo prie kompiuterio. Pasirodo, gera idėja, jis atidarė parduotuvę „Kandis" - vintažinio stiliaus drabužiai tapo populiarūs.
Tu irgi apsiperki bičiulio parduotuvėje?
Daug draugų perka. Ne vien ledo ritulininkai, bet ir didžėjai, „Metal on Metal", kiti mūsų draugai.
Kažkaip natūraliai įsiliejai į pramogų pasaulį.
Neseniai skaičiau knygą, pagrindinė jos mintis buvo tokia: sustok ir pagalvok, kur esi. Atrodo, viskas lyg ir savaime vyksta, užtat nebevertini daugelio dalykų. Aš kažkada irgi stabtelėjau. Kokie draugai mane supa! Aišku, jie ne pasaulinio lygio žvaigždės, bet labai įdomūs žmonės. Ir ne todėl įdomūs, kad garsūs.
Jie daro įtaką tavo pažiūroms, stiliui, pomėgiams?
Anksčiau jie į mus žiūrėjo kaip į atrakciją - kažkokie ledo ritulininkai... Dabar visi jaučiamės lygūs.
Panašu, kai būsi rimtas, sausas teisininkas, turėsi ką savo vaikams papasakoti...
Nebūsiu sausas teisininkas, nes teisė nėra sausa. Žiūrėdamas į dokumentus matau ne terminus, o tolesnes žmonių gyvenimo situacijas, jausmus, emocijas. Tai - irgi varžybos. Aš modeliuoju savo poziciją, tie, kurie prieš mane, - savo.
Vadinasi, ledo ritulys ir teisė - vis dėlto panašu?
Panašu. Nes klaidos skaudžios ir ten, ir ten.
