Dabar čia gera tiesiog būti ir klausytis paukščių choro, į kurį retsykiais įsiterpia karvės mūkimas ar šuns amtelėjimas. Pavasarį, kai alyvos ir jazminai apsipila žiedais, jų aromatas svaigina labiau nei vynas. Rudenį, kai nuo obelų bumbsi obuoliai, akį glosto raustančių medžių vaizdas. Žiemą ramina spengianti tyla ir akinama baltuma. „Tai – vieta, kur dangus priartėja“, – apie netoli Kernavės esančią savo sodybą sako dirigentas Modestas Pitrėnas (33).
Kuris namas priklauso Modestui, lenkiškame kaime būtume radę ir be šeimininko palydos – naujutėlė aukšta tvirta medinė tvora labai skiriasi nuo tų, kurios juosia vietinių pirkias. „Pan, per aukšta, per aukšta“, – iš pradžių tokį kaimyno iš sostinės pasirinkimą apsitverti vertino kaimiečiai. Tačiau dabar apsiprato. O pats Modestas džiaugiasi ne tiek dėl tvoros turįs daugiau privatumo, kiek tvarkos – anksčiau kaimynų šunys buvo įnikę dergti jo teritorijoje, vištos iškapstydavo gėlynus. Dabar ne tik ramiau, bet dar ir saugiau. Nors ir be tvoros, šiame vos per dvidešimt kilometrų nuo Vilniaus ribos esančiame kaime dirigentas jautėsi drąsiai. Iš prieš trejus metus įsigytos sodybos dingo tik keletas daiktų. Kartą atvažiavęs nerado prie trobos palikto priekalo. Matyt, iškeliavo į metalo supirktuvę. Kitąsyk pasigedo senovinio kiaulių lovio, kuriame Modesto mama buvo pasodinusi keletą gėlių. Tiesa, vagys sodybos šeimininką privertė suglumti: lovyje vešinčių augalų jie nenumetė kur šaknimis į viršų, o tvarkingai pasodino. „Neblogi žmonės čia gyvena. Būna visko, kaip kiekviename kaime – ir su kirviais vieni kitus pasivaiko. Bet nieko rimta. Jeigu kas nutinka, sako, tai atvykėlių iš kitų kaimų darbas. Man tie kaimiečiai – kaip kokios dūšelės. Būna, važiuoji ir matai, kaip kruta namų užuolaidos – jauti, tave stebi, domisi, kas vyksta jų apylinkėje, bet žmonių lyg ir nėra. Stengiuosi su jais sutarti draugiškai. Jie su manimi – taip pat. Kartais einu iš jų nusipirkti produktų. Tik kad ne kažin ką be pieno ir kiaušinių čia gausi. Nėra, pavyzdžiui, sūrius spaudžiančios šeimininkės. O ir karvių viena ar dvi belikusios“, – pasakoja sodybos šeimininkas, rakindamas paklypusias senos trobos duris.
Viduje kiek apstulbstame: laiko išblukintais gėlėtais tapetais išklijuotos sienos, šventosios paveikslas, rankšluostis, kabantis ant kažkodėl rožine spalva nudažytų ir prie sienos pritvirtintų ragų. Sugavęs nuostabos pilną žvilgsnį, dirigentas skuba paaiškinti: „Tai nėra mano statyti svajonių namai, kuriuose galėčiau bet kuriuo metų laiku pagyventi keletą dienų, klausytis muzikos, skaityti natas. Įsigijau šią trobą ir nusprendžiau nieko nekeisti, kol pati nesunyks. Ir jau susigyvenau su ja. Gal kada statysiu naują. Iš pradžių ketinau keisti bent tapetus. Nusipirkau naujus. Bet paskui persigalvojau: ko man sienomis laipioti, juk vis vien šis namas – vėjo perpučiamas. Čia žiemą negalima atvažiuoti kelioms dienoms, nes šalta. Grindys – be jokio pamato, suklotos tiesiog ant žemės, baigia pūti. Viskas statyta pokariu, taip „tep lep“. Kad tik būtų stogas virš galvos ir kad namas savo šeimininkus pergyventų. Ir pergyveno. Nieko iš čia gyvenusios šeimos nebėra, o trobesiai, štai, tebestovi“, – kalba Modestas ir paragina iš trobos traukti į lauką, kur smagiau ir jam pačiam, ir svečiams.
Iškart akį traukia čia pat tyvuliuojančio ežero ir neseniai paties dirigento specialiomis priemonėmis nutepto didelio liepto vaizdas. Be pakrantės ir šio liepto, šeimininko teigimu, sodyba netektų pusės vertės. Ne piniginės, o savo žavesio, traukos. Iki ežero veda kruopščiai nušienautas takas. Pjauti žolę čia – ne juokų darbas, nes pieva natūrali, pilna įvairiausių storakočių augalų, kurie tuoj pat suauga į tankų suveltą kilimą. Mosuoti dalgiu sunku dar ir dėl gausybės kurmiarausių, nes į juos vis susminga ašmenys. Dėl to ateityje Modestas žada įsigyti traktoriuką (juk teritorija, kurią reikia šienauti – pusė hektaro), kuriuo galėtų be didesnio vargo aplinką tvarkyti. Kol kas sukasi su žoliapjove, o apie naujai susodintus vaismedžius žolę nupjauna dalgiu. „Tvarkytis čia dabar jau daug kartų lengviau nei tada, kai valėme įvairiausiais krūmais apžėlusią pakrantę. Kažkada, kai mano mamai siūlė pirkti šią sodybą, ji pamanė: „Kam čia reikia tokio šabakštyno? Ežero per tą mišką net nematyti.“ Po kelerių metų, kai šios sodybos kaina gerokai pakilo, nutarėme ją pirkti. Visai giminei tenka nemažai paplušėti kuopiant pakrantę. Užtat koks rezultatas!“ – džiaugiasi po pažastimis plaukmenis pasispraudęs M. Pitrėnas. Kaskart atvykęs jis skuba išsimaudyti. Vėsus kadaise buvusio žuvingo, vėliau dėl brakonierių elektra užmuštų žuvų daugybės turtų praradusio ežero vanduo gaivina ir kūną, ir sielą. Iš jo visuomet išneria kupinas naujų jėgų. Kartais net nereikia nerti. Užtenka pasėdėti ant maždaug dvidešimt dviejų metrų ilgio liepto. Bet kuriuo paros metu čia grįžta ramybė: „Būdavo, atvažiuoju ir žiemą, ir vasarą, kai ypač blogai. Ant šito liepto kažkaip iškart atsigaunu, kažkas pakelia.“ Ir saulėtekiai, ir saulėlydžiai sodyboje nepaprastai gražūs – ežeras magiškai atspindi saulės raudonį.
Modestas džiaugiasi didžiulėmis prie trobos augančių pomidorų kekėmis – tokių retai pamatysi prižiūrėtame šiltnamyje, o juk čia – plynas laukas. Nedideliame darže auga keli bulvių krūmai. „Tuo daugiausia rūpinasi mama. Man ši vieta – ne kokia agrarinė kalvelė, o greičiau oro pilis rūpesčiams“, – pasakoja. Gėlės sodyboje žydi kaip pamišusios: rožė pumpurų primezgusi tiek, kad, regis, raudonuos iki vėlyvo rudens. Netrukus išsiskleis ir ryškiaspalvės piliarožės.
Įsigijęs sodybą, Modestas pajuto potraukį prie medžio darbų. Niekada tuo anksčiau nedarė ir nesimokė, o dabar suprato, kad malonumas matyti, kaip paprasta pliauska virsta ne tik funkcionaliu, bet ir gražiu daiktu. Priėjęs prie namo sienos jis stebi, nagrinėja, kaip lentos sunertos, kodėl išdėstytos taip, o ne kitaip. Dėl to atsiranda vis daugiau paties sukurtų daiktų, kurie skleidžia kitokią aurą, nei pirkti prekybos centre: „Juk visiems norisi prisiliesti prie tikrų dalykų – žemės, akmens, medžio. Netrukus lauke iš senovinių palangių, kurias vieną pastatą remontuojantys statybininkai ketino išmesti, įrengsiu naujus suolus.“ Kadaise buvusiame tvarte – sename pastate, kurio neketina griauti ir tada, kai statys naują namą, Modestas įrengė dirbtuves ir įrankių sandėlį. Čia – ir obliai, ir visa kolekcija kirvių, pjūklų, dalgis, pustyklės, „šmirgelis“, kurio reikia įrankiams galąsti. Ir dirbtuvėje, ir name – nė vieno nereikalingo daikto. „Iš principo nusprendžiau, kad čia nevešiu jokio savo šlamšto iš Vilniaus. Juk būna gaila nebenaudojamą daiktą išmesti, tai ir išgabeni kur į sodo namelį. Čia to nebus. Na, žinoma, išskyrus galvoje susikaupusias problemas. Jas noriai palieku paežerėje“, – šypteli vyras.
Kauno miesto simfoninio orkestro meno vadovas, Lietuvos nacionalinės filharmonijos dirigentas, dar diriguojantis ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre, dėstantis Muzikos ir teatro akademijoje, neretai laksto tarp dviejų miestų. Po tokios dienos dar galvoti apie sodybą nebebūna jėgų. Tada, šypsosi, pakanka vien žinoti, kad yra vieta, kur gali atsipalaiduoti, viską pamiršti. „Kai tik turiu jėgų ir laiko čia atlėkti, tai ir darau. Vien atvažiavimas mane apvalo. Pajuntu, kad kažkas viduje kinta. Kompanijos čia lankosi retai. Mat mano specialybe – socialinė. Esu priverstas būti pasitempęs, žaisti, daug bendrauti. Negaliu daryti sau nuolaidų. Užtat čia tampu savimi su savimi. Su savo mintimis, jausmais, griekais, nuo kurių niekur nepabėgsi. Svarbiausia, kad ta permaina nuo visuomenės žmogaus iki savęs grynojo įvyksta labai greitai. Vos pusvalandis kelio nuo Operos ir baleto teatro“, – patikina Modestas.
Kuris namas priklauso Modestui, lenkiškame kaime būtume radę ir be šeimininko palydos – naujutėlė aukšta tvirta medinė tvora labai skiriasi nuo tų, kurios juosia vietinių pirkias. „Pan, per aukšta, per aukšta“, – iš pradžių tokį kaimyno iš sostinės pasirinkimą apsitverti vertino kaimiečiai. Tačiau dabar apsiprato. O pats Modestas džiaugiasi ne tiek dėl tvoros turįs daugiau privatumo, kiek tvarkos – anksčiau kaimynų šunys buvo įnikę dergti jo teritorijoje, vištos iškapstydavo gėlynus. Dabar ne tik ramiau, bet dar ir saugiau. Nors ir be tvoros, šiame vos per dvidešimt kilometrų nuo Vilniaus ribos esančiame kaime dirigentas jautėsi drąsiai. Iš prieš trejus metus įsigytos sodybos dingo tik keletas daiktų. Kartą atvažiavęs nerado prie trobos palikto priekalo. Matyt, iškeliavo į metalo supirktuvę. Kitąsyk pasigedo senovinio kiaulių lovio, kuriame Modesto mama buvo pasodinusi keletą gėlių. Tiesa, vagys sodybos šeimininką privertė suglumti: lovyje vešinčių augalų jie nenumetė kur šaknimis į viršų, o tvarkingai pasodino. „Neblogi žmonės čia gyvena. Būna visko, kaip kiekviename kaime – ir su kirviais vieni kitus pasivaiko. Bet nieko rimta. Jeigu kas nutinka, sako, tai atvykėlių iš kitų kaimų darbas. Man tie kaimiečiai – kaip kokios dūšelės. Būna, važiuoji ir matai, kaip kruta namų užuolaidos – jauti, tave stebi, domisi, kas vyksta jų apylinkėje, bet žmonių lyg ir nėra. Stengiuosi su jais sutarti draugiškai. Jie su manimi – taip pat. Kartais einu iš jų nusipirkti produktų. Tik kad ne kažin ką be pieno ir kiaušinių čia gausi. Nėra, pavyzdžiui, sūrius spaudžiančios šeimininkės. O ir karvių viena ar dvi belikusios“, – pasakoja sodybos šeimininkas, rakindamas paklypusias senos trobos duris.
Viduje kiek apstulbstame: laiko išblukintais gėlėtais tapetais išklijuotos sienos, šventosios paveikslas, rankšluostis, kabantis ant kažkodėl rožine spalva nudažytų ir prie sienos pritvirtintų ragų. Sugavęs nuostabos pilną žvilgsnį, dirigentas skuba paaiškinti: „Tai nėra mano statyti svajonių namai, kuriuose galėčiau bet kuriuo metų laiku pagyventi keletą dienų, klausytis muzikos, skaityti natas. Įsigijau šią trobą ir nusprendžiau nieko nekeisti, kol pati nesunyks. Ir jau susigyvenau su ja. Gal kada statysiu naują. Iš pradžių ketinau keisti bent tapetus. Nusipirkau naujus. Bet paskui persigalvojau: ko man sienomis laipioti, juk vis vien šis namas – vėjo perpučiamas. Čia žiemą negalima atvažiuoti kelioms dienoms, nes šalta. Grindys – be jokio pamato, suklotos tiesiog ant žemės, baigia pūti. Viskas statyta pokariu, taip „tep lep“. Kad tik būtų stogas virš galvos ir kad namas savo šeimininkus pergyventų. Ir pergyveno. Nieko iš čia gyvenusios šeimos nebėra, o trobesiai, štai, tebestovi“, – kalba Modestas ir paragina iš trobos traukti į lauką, kur smagiau ir jam pačiam, ir svečiams.
Iškart akį traukia čia pat tyvuliuojančio ežero ir neseniai paties dirigento specialiomis priemonėmis nutepto didelio liepto vaizdas. Be pakrantės ir šio liepto, šeimininko teigimu, sodyba netektų pusės vertės. Ne piniginės, o savo žavesio, traukos. Iki ežero veda kruopščiai nušienautas takas. Pjauti žolę čia – ne juokų darbas, nes pieva natūrali, pilna įvairiausių storakočių augalų, kurie tuoj pat suauga į tankų suveltą kilimą. Mosuoti dalgiu sunku dar ir dėl gausybės kurmiarausių, nes į juos vis susminga ašmenys. Dėl to ateityje Modestas žada įsigyti traktoriuką (juk teritorija, kurią reikia šienauti – pusė hektaro), kuriuo galėtų be didesnio vargo aplinką tvarkyti. Kol kas sukasi su žoliapjove, o apie naujai susodintus vaismedžius žolę nupjauna dalgiu. „Tvarkytis čia dabar jau daug kartų lengviau nei tada, kai valėme įvairiausiais krūmais apžėlusią pakrantę. Kažkada, kai mano mamai siūlė pirkti šią sodybą, ji pamanė: „Kam čia reikia tokio šabakštyno? Ežero per tą mišką net nematyti.“ Po kelerių metų, kai šios sodybos kaina gerokai pakilo, nutarėme ją pirkti. Visai giminei tenka nemažai paplušėti kuopiant pakrantę. Užtat koks rezultatas!“ – džiaugiasi po pažastimis plaukmenis pasispraudęs M. Pitrėnas. Kaskart atvykęs jis skuba išsimaudyti. Vėsus kadaise buvusio žuvingo, vėliau dėl brakonierių elektra užmuštų žuvų daugybės turtų praradusio ežero vanduo gaivina ir kūną, ir sielą. Iš jo visuomet išneria kupinas naujų jėgų. Kartais net nereikia nerti. Užtenka pasėdėti ant maždaug dvidešimt dviejų metrų ilgio liepto. Bet kuriuo paros metu čia grįžta ramybė: „Būdavo, atvažiuoju ir žiemą, ir vasarą, kai ypač blogai. Ant šito liepto kažkaip iškart atsigaunu, kažkas pakelia.“ Ir saulėtekiai, ir saulėlydžiai sodyboje nepaprastai gražūs – ežeras magiškai atspindi saulės raudonį.
Modestas džiaugiasi didžiulėmis prie trobos augančių pomidorų kekėmis – tokių retai pamatysi prižiūrėtame šiltnamyje, o juk čia – plynas laukas. Nedideliame darže auga keli bulvių krūmai. „Tuo daugiausia rūpinasi mama. Man ši vieta – ne kokia agrarinė kalvelė, o greičiau oro pilis rūpesčiams“, – pasakoja. Gėlės sodyboje žydi kaip pamišusios: rožė pumpurų primezgusi tiek, kad, regis, raudonuos iki vėlyvo rudens. Netrukus išsiskleis ir ryškiaspalvės piliarožės.
Įsigijęs sodybą, Modestas pajuto potraukį prie medžio darbų. Niekada tuo anksčiau nedarė ir nesimokė, o dabar suprato, kad malonumas matyti, kaip paprasta pliauska virsta ne tik funkcionaliu, bet ir gražiu daiktu. Priėjęs prie namo sienos jis stebi, nagrinėja, kaip lentos sunertos, kodėl išdėstytos taip, o ne kitaip. Dėl to atsiranda vis daugiau paties sukurtų daiktų, kurie skleidžia kitokią aurą, nei pirkti prekybos centre: „Juk visiems norisi prisiliesti prie tikrų dalykų – žemės, akmens, medžio. Netrukus lauke iš senovinių palangių, kurias vieną pastatą remontuojantys statybininkai ketino išmesti, įrengsiu naujus suolus.“ Kadaise buvusiame tvarte – sename pastate, kurio neketina griauti ir tada, kai statys naują namą, Modestas įrengė dirbtuves ir įrankių sandėlį. Čia – ir obliai, ir visa kolekcija kirvių, pjūklų, dalgis, pustyklės, „šmirgelis“, kurio reikia įrankiams galąsti. Ir dirbtuvėje, ir name – nė vieno nereikalingo daikto. „Iš principo nusprendžiau, kad čia nevešiu jokio savo šlamšto iš Vilniaus. Juk būna gaila nebenaudojamą daiktą išmesti, tai ir išgabeni kur į sodo namelį. Čia to nebus. Na, žinoma, išskyrus galvoje susikaupusias problemas. Jas noriai palieku paežerėje“, – šypteli vyras.
Kauno miesto simfoninio orkestro meno vadovas, Lietuvos nacionalinės filharmonijos dirigentas, dar diriguojantis ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre, dėstantis Muzikos ir teatro akademijoje, neretai laksto tarp dviejų miestų. Po tokios dienos dar galvoti apie sodybą nebebūna jėgų. Tada, šypsosi, pakanka vien žinoti, kad yra vieta, kur gali atsipalaiduoti, viską pamiršti. „Kai tik turiu jėgų ir laiko čia atlėkti, tai ir darau. Vien atvažiavimas mane apvalo. Pajuntu, kad kažkas viduje kinta. Kompanijos čia lankosi retai. Mat mano specialybe – socialinė. Esu priverstas būti pasitempęs, žaisti, daug bendrauti. Negaliu daryti sau nuolaidų. Užtat čia tampu savimi su savimi. Su savo mintimis, jausmais, griekais, nuo kurių niekur nepabėgsi. Svarbiausia, kad ta permaina nuo visuomenės žmogaus iki savęs grynojo įvyksta labai greitai. Vos pusvalandis kelio nuo Operos ir baleto teatro“, – patikina Modestas.
