Vardas, pavardė: Modestas Vaišnoras.
Gimimo data, vieta: 1981 09 24, Utena.
Šeiminė padėtis: nevedęs.
Išsilavinimas: „Baigiau VU žurnalistiką ir mokytis toliau nesiruošiu. Mokslai žmogui nereikalingi.“
Pasiekimai: vienas iš radijo stoties „IR“ įkūrėjų, pasiekė Lietuvos rekordą – radijo eteryje be pertraukos su kolega išbuvo 42 valandas; laidos „Humoro klubas“ vedėjas; dirba reklamos agentūroje tekstų kūrėju; dukart išmestas iš Lietuvos radijo.
„Aš nesu humoristas, – sako Modestas. – Esu renginio vedėjas, todėl tenka papokštauti. Juk ir kunigai per vestuves pokštauja!“
– Studijavai žurnalistiką. Ar bent įtarei, kad vieną dieną tave kalbins žurnalistai?
– Ko gero, taip. Kiekvienos besiformuojančios asmenybės svajonė – tapti žymia. Daugelis mano kurso draugų įsivaizdavo, kad žurnalistika – tai televizija. Visi be galo troško ten įlįsti.
– Ir tu įlindai?
– Tai man pačiam buvo spontaniškas akibrokštas. Esu pakankamai jaunas, dar galiu klysti, rizikuoti savo garbe, paslysti ir įkristi į bedugnę. Vėliau gal ir nebegalėsiu sau to leisti.
– Tavo kolega Justas sakė, kad Modestas Vaišnoras yra pats juokingiausias bičas visame pasaulyje. Gal atsakysi jam tuo pačiu?
– Oi ne! Nesulauks! O jis tikrai taip sakė? Tada man gaila Justo (juokiasi). Bet įvertinimas man labai malonus.
– Po Tavo garsiai nuskambėjusio bajerio, visi dar garsiau prakalbo, kad Nijolė Pareigytė galbūt yra Tavo svajonių moteris. Tiesa?
– Fuck it. Nežinau, ar galiu svaidytis žodžiais, tačiau man ji įkūnija pigios, glamūrinės kalės įvaizdį. Žiūri į ją ir matai tuščią, garsiai skambančią puodynę. Čia taikau ne tik Nijolei – tiesiog yra tokia moterų rūšis. Nepažįstu Nijolės asmeniškai. Gal ji labai šiltas žmogus, kuriantis eilėraščius su metaforomis, kurių niekada nesuprasiu. Tačiau tuo abejoju. Tokios moterys kaip ji man atgrasios. Deja, Lietuvoje tokių – tūkstančiai. Aš bent taip įsivaizduoju: pastatytum tu tokią moterį kur nors Kėdainių senamiestyje ir ji nerastų kelio atgal, pultų į isteriją. Mano supratimu, tokios moterys negali savarankiškai priimti nė vieno paprasto gyvenimiško sprendimo, jos turi būti nuolat prižiūrimos ir išlaikomos. Ką tokia moteris gali duoti vyrui?
– Matyt, kažką duoda, nes tokioms moterims vyrai perka automobilius, dovanoja keliones...
– Matyt, iš tiesų duoda, nes nematau kitų sričių, kuriose jos galėtų reikštis. Gal jos dar ir gerai
lygina...
– Pramogų versle tokių moterų netrūksta?
– Nežinau. Aš nesu šou versle.
– Bet apie Nijolę Pareigytę, pasirodo, esi girdėjęs.
– Kad apie ją neįmanoma neišgirsti! Taip, kaip negali nežinoti Berneen ar Agnės Jagelavičiūtės. Turiu draugą, kuris visiškai nežiūri televizoriaus, neskaito jokių žurnalų, bet jis žino Agnę Jagelavičiūtę. Tos moterys kažkokiu būdu sugeba įlįsti į žmogaus sąmonę. Kanda tau į koją ir niekaip nepaleidžia.
– Balandžio 1-ąją nuskambėjo toks pokštas, kad iš Tavęs Nijolė bandys išsireikalauti 250 000 litų už moralinę žalą. Ką darytumei, jei netyčia jai pavyktų?
– Tada tektų nuolat lankytis lošimo namuose arba beprotiškai daug dirbti. Žinai, tada aš turėčiau gyvenimo tikslą. Dirbčiau ir žinočiau, kodėl dirbu: Nijolei atiduočiau pinigus už jos garbės ir orumo įžeidimą. Tačiau pagalvojau, savo garbę ji vertina tik 250 000 litų... Kaip pigu...
– Beje, vienoje laidoje ji prisipažino lankanti bokso treniruotes. Regis, Tau reikėtų pasisaugoti.
– Oho! Čia jau prasideda grasinimai. Bet taip nenorėčiau būti sumuštas bobos... Eina sau!.. Būtų gėda prieš visą Lietuvą. Čia tau ne tas pats, kas viešai pačiulpti.
– O viešai atsiprašyti galėtumei?
– Galėčiau. Ne todėl, kad pripažinčiau savo klaidą ar išsižadėčiau savo bajerio. Atsiprašyčiau kaip moters, kuri galbūt buvo įžeista. Tai būtų paprastas džentelmeniškumo gestas. Aš dažnai prisišneku, bet viskas būna su humoru, niekada nenoriu įžeisti nė vieno žmogaus. Na, nebent Stano. Gal ne įžeisti, o norėjau patarti daryti tai, ką jis moka geriausia – fotografuotis.
– Neslepi, kad su vyru bučiuotis teko. O ką galvoji apie seksualines mažumas?
– Gėjai – tai ta visuomenės dalis, iš kurios visada šaipausi. Neapykantos jiems nejaučiu. Jei mano sūnus bus gėjus, šaipysiuosi ir iš jo.
– Kokios moterys Tau patinka?
– Svarbu, kad nebūtų inkilas. Ir su homo erectus (beždžionžmogis – aut. past.) į pasimatymą neičiau – draugams juk reiks parodyti! Galų gale, kad mano šuo jos neišsigąstų.
– O apie ėjimą į politiką minčių turi? Pavyzdžiui, Rokas Žilinskas kadaise taip pat buvo žurnalistas.
– Ir pažiūrėk, kuo tapo. Kažkokie piemenys jį parodijuoja. Jei atvirai, jokių minčių apie politiką neturiu. Na, nebent vieną dieną tapsiu Utenos meru, kad išgriaučiau svetimas pirtis ir pasistatyčiau savąją.
Didžiausia nuodėmė:
„Į eterį paleidau tokias dainas kaip „Krušasi kikiliai“, „Nušoviau Brazauską“. Tuomet kultūros ministras šitokią savivalę pavadino terorizmu.“
Mėgstamiausia frazė:
„Esu paprastas. Kaip ir tu.“
Didžiausias akibrokštas:
„Bučiavausi su vyru. Ir ne kartą. O kas to nedarė?“
Didžiausia gėda:
„Nemoku anglų kalbos.“
Širdies reikalai:
„Draugės, kurią galėčiau legaliai tratinti, neturiu.“
Karščiausia svajonė:
„Kad Nijolė Pareigytė pačiulptų.“
Vieša išpažintis:
„Auksiniuose svogūnuose“ su Justu turėjome imituoti, kad žaidžiame kortomis. Tada netgi aš bandžiau prieš jį laimėti. Esu tas žmogus, kuris nekenčia pralaimėti.“
Vienos nakties nuotykiai:
„O kas belieka, kai neturi merginos... Bet nesu lovelasas.“
Gimimo data, vieta: 1981 09 24, Utena.
Šeiminė padėtis: nevedęs.
Išsilavinimas: „Baigiau VU žurnalistiką ir mokytis toliau nesiruošiu. Mokslai žmogui nereikalingi.“
Pasiekimai: vienas iš radijo stoties „IR“ įkūrėjų, pasiekė Lietuvos rekordą – radijo eteryje be pertraukos su kolega išbuvo 42 valandas; laidos „Humoro klubas“ vedėjas; dirba reklamos agentūroje tekstų kūrėju; dukart išmestas iš Lietuvos radijo.
„Aš nesu humoristas, – sako Modestas. – Esu renginio vedėjas, todėl tenka papokštauti. Juk ir kunigai per vestuves pokštauja!“
– Studijavai žurnalistiką. Ar bent įtarei, kad vieną dieną tave kalbins žurnalistai?
– Ko gero, taip. Kiekvienos besiformuojančios asmenybės svajonė – tapti žymia. Daugelis mano kurso draugų įsivaizdavo, kad žurnalistika – tai televizija. Visi be galo troško ten įlįsti.
– Ir tu įlindai?
– Tai man pačiam buvo spontaniškas akibrokštas. Esu pakankamai jaunas, dar galiu klysti, rizikuoti savo garbe, paslysti ir įkristi į bedugnę. Vėliau gal ir nebegalėsiu sau to leisti.
– Tavo kolega Justas sakė, kad Modestas Vaišnoras yra pats juokingiausias bičas visame pasaulyje. Gal atsakysi jam tuo pačiu?
– Oi ne! Nesulauks! O jis tikrai taip sakė? Tada man gaila Justo (juokiasi). Bet įvertinimas man labai malonus.
– Po Tavo garsiai nuskambėjusio bajerio, visi dar garsiau prakalbo, kad Nijolė Pareigytė galbūt yra Tavo svajonių moteris. Tiesa?
– Fuck it. Nežinau, ar galiu svaidytis žodžiais, tačiau man ji įkūnija pigios, glamūrinės kalės įvaizdį. Žiūri į ją ir matai tuščią, garsiai skambančią puodynę. Čia taikau ne tik Nijolei – tiesiog yra tokia moterų rūšis. Nepažįstu Nijolės asmeniškai. Gal ji labai šiltas žmogus, kuriantis eilėraščius su metaforomis, kurių niekada nesuprasiu. Tačiau tuo abejoju. Tokios moterys kaip ji man atgrasios. Deja, Lietuvoje tokių – tūkstančiai. Aš bent taip įsivaizduoju: pastatytum tu tokią moterį kur nors Kėdainių senamiestyje ir ji nerastų kelio atgal, pultų į isteriją. Mano supratimu, tokios moterys negali savarankiškai priimti nė vieno paprasto gyvenimiško sprendimo, jos turi būti nuolat prižiūrimos ir išlaikomos. Ką tokia moteris gali duoti vyrui?
– Matyt, kažką duoda, nes tokioms moterims vyrai perka automobilius, dovanoja keliones...
– Matyt, iš tiesų duoda, nes nematau kitų sričių, kuriose jos galėtų reikštis. Gal jos dar ir gerai
lygina...
– Pramogų versle tokių moterų netrūksta?
– Nežinau. Aš nesu šou versle.
– Bet apie Nijolę Pareigytę, pasirodo, esi girdėjęs.
– Kad apie ją neįmanoma neišgirsti! Taip, kaip negali nežinoti Berneen ar Agnės Jagelavičiūtės. Turiu draugą, kuris visiškai nežiūri televizoriaus, neskaito jokių žurnalų, bet jis žino Agnę Jagelavičiūtę. Tos moterys kažkokiu būdu sugeba įlįsti į žmogaus sąmonę. Kanda tau į koją ir niekaip nepaleidžia.
– Balandžio 1-ąją nuskambėjo toks pokštas, kad iš Tavęs Nijolė bandys išsireikalauti 250 000 litų už moralinę žalą. Ką darytumei, jei netyčia jai pavyktų?
– Tada tektų nuolat lankytis lošimo namuose arba beprotiškai daug dirbti. Žinai, tada aš turėčiau gyvenimo tikslą. Dirbčiau ir žinočiau, kodėl dirbu: Nijolei atiduočiau pinigus už jos garbės ir orumo įžeidimą. Tačiau pagalvojau, savo garbę ji vertina tik 250 000 litų... Kaip pigu...
– Beje, vienoje laidoje ji prisipažino lankanti bokso treniruotes. Regis, Tau reikėtų pasisaugoti.
– Oho! Čia jau prasideda grasinimai. Bet taip nenorėčiau būti sumuštas bobos... Eina sau!.. Būtų gėda prieš visą Lietuvą. Čia tau ne tas pats, kas viešai pačiulpti.
– O viešai atsiprašyti galėtumei?
– Galėčiau. Ne todėl, kad pripažinčiau savo klaidą ar išsižadėčiau savo bajerio. Atsiprašyčiau kaip moters, kuri galbūt buvo įžeista. Tai būtų paprastas džentelmeniškumo gestas. Aš dažnai prisišneku, bet viskas būna su humoru, niekada nenoriu įžeisti nė vieno žmogaus. Na, nebent Stano. Gal ne įžeisti, o norėjau patarti daryti tai, ką jis moka geriausia – fotografuotis.
– Neslepi, kad su vyru bučiuotis teko. O ką galvoji apie seksualines mažumas?
– Gėjai – tai ta visuomenės dalis, iš kurios visada šaipausi. Neapykantos jiems nejaučiu. Jei mano sūnus bus gėjus, šaipysiuosi ir iš jo.
– Kokios moterys Tau patinka?
– Svarbu, kad nebūtų inkilas. Ir su homo erectus (beždžionžmogis – aut. past.) į pasimatymą neičiau – draugams juk reiks parodyti! Galų gale, kad mano šuo jos neišsigąstų.
– O apie ėjimą į politiką minčių turi? Pavyzdžiui, Rokas Žilinskas kadaise taip pat buvo žurnalistas.
– Ir pažiūrėk, kuo tapo. Kažkokie piemenys jį parodijuoja. Jei atvirai, jokių minčių apie politiką neturiu. Na, nebent vieną dieną tapsiu Utenos meru, kad išgriaučiau svetimas pirtis ir pasistatyčiau savąją.
Didžiausia nuodėmė:
„Į eterį paleidau tokias dainas kaip „Krušasi kikiliai“, „Nušoviau Brazauską“. Tuomet kultūros ministras šitokią savivalę pavadino terorizmu.“
Mėgstamiausia frazė:
„Esu paprastas. Kaip ir tu.“
Didžiausias akibrokštas:
„Bučiavausi su vyru. Ir ne kartą. O kas to nedarė?“
Didžiausia gėda:
„Nemoku anglų kalbos.“
Širdies reikalai:
„Draugės, kurią galėčiau legaliai tratinti, neturiu.“
Karščiausia svajonė:
„Kad Nijolė Pareigytė pačiulptų.“
Vieša išpažintis:
„Auksiniuose svogūnuose“ su Justu turėjome imituoti, kad žaidžiame kortomis. Tada netgi aš bandžiau prieš jį laimėti. Esu tas žmogus, kuris nekenčia pralaimėti.“
Vienos nakties nuotykiai:
„O kas belieka, kai neturi merginos... Bet nesu lovelasas.“
