„Ganyk mano avinėlius", - kadaise apaštalui Petrui ištarė Jėzus. Taip ir gyvenu. Ganau penkis savus namuose ir daugybę vis besikeičiančių, linksmų, o kartais neklaužadų avelių Kauno Jėzuitų gimnazijoje", - sako lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja penkių vaikų mama Eglė Venslovaitė-Šiliūnienė.
„Gyveno kartą mamytė..." Taip vadinasi neseniai išleista pirmoji Eglės Venslovaitės-Šiliūnienės pasakų knygelė. Kaip sako pati autorė, nors ji tinka ir vaikams, bet iš tikrųjų rašyta mamoms.
Su Egle gurkšnodamos balintą kavą kalbamės apie tai, kaip gimsta pasakos. „Pasakų siužetus man pasufleruoja kasdienybė, pats gyvenimas. Kadangi jis yra įvairus ir ne visada turi laimingą pabaigą, knygelėje taip pat yra ir liūdnų pasakų. Mano knygelė - ne meno kūrinys, ją greičiau pavadinčiau amžinųjų vertybių liudijimu. Suaugusieji kaip mūsų vaikai ar mokiniai mokykloje, ieško to tikrumo, gyvenimo mokytojų, kurie savo darbais, savo asmeniniu pavyzdžiu liudytų nesumeluotą, neišdailintą tiesą.
Norisi, kad mamos žinotų, kokios jos yra ypatingos ir nepakeičiamos savo vaikams. Net ir žinodamos, kad būti mama nėra taip paprasta ar lengva. Nors auginu penkis vaikus, pasakysiu atvirai - aš vis dar mokausi būti mama. Ne tik mes auginame savo vaikus. Jie mus irgi augina, brandina kaip asmenybes. Tas procesas nesibaigiantis. Gimus pirmagimei sakiau: jau žinosiu, kaip auginti antrąjį. Jau vien todėl, kad vaikai tokie skirtingi, tokie unikalūs, jog nepritaikysi vieno recepto", - atvirauja pasakų knygelės autorė.
Rašydama prisiminiau vieną recenziją, labai taikliai apibūdinančią Eglės pasakų esmę: „Šiandien, kai mamos skuba daryti karjerą, po darbų tobulina savo kūną salonuose ar sporto klubuose ir nemato savo vaikų akių, ši autorė savo kūriniais sugrąžina mus į tikrų jausmų, vertybių kupiną ne pasakų pasaulį."
Eglė sako, kad jos knygelei labiau tiktų pavadinimas „Kasdienės pasakos", kurios herojai - mama karalienė, karaliaujanti virtuvėje, ir jos vaikai princai bei princesės...
Pasakos gimė migdant jaunėlį
Pirmoji Eglės pasaka gimė netikėtai, migdant mažiausiąją atžalą dvejų metukų sūnų Motiejų. „Pamenu, supau jį ant rankų ir mintyse netikėtai ėmė rastis visas „Pasakos apie duodančias Rankas" siužetas. Juokaudama sakau, jog kai atsikemša kūrybos vamzdis, tas srautas tampa nebevaldomas. Motiejukui užmigus, pasaką ir dar kitos mintyse šmėkštelėjusios istorijos siužeto planelį užrašiau į sąsiuvinį, kad nepamirščiau. Mėnesį tas sąsiuvinis gulėjo stalčiuje. Paskui nutariau internetu nusiųsti pasaką draugei. Ji nusiuntė savo draugei, ši - savo. Taip mano kūrinėlis virto internetine pasaka, kol vieną dieną man kažkas ją atsiuntė su prierašu „Gražus tekstas. Verta paskaityti". Paskui mano pasakėlę išspausdino katalikiškas žurnalas „Artuma". Tų pasakų vis daugėjo. Draugai ėmė įkalbinėti išleisti knygelę."
Iš pradžių Eglei net nekilo tokių minčių. Sako, nemėgstanti viešumo. „Esu uždaro būdo. Be to, tam ir pinigėlių neturėjau. Bet, kaip sakoma, nieko nereikia planuoti. Kažkas iš aukščiau ima ir sudėlioja viską taip, kaip atrodo geriau. Atėjo laikas, ir atsirado leidėjai, kurie pasiūlė išleisti mano pasakų knygelę.
Jau seniai nesistengiu planuoti toli į priekį. Ir vis dėlto tas „nedidelis" planavimas yra kažkaip neišvengiamas: šit ketinau liepos mėnesį kiek įspūdingiau nei paprastai paminėti savo keturiasdešimtmetį - su gražia suknele, gyva muzika ir pulku svečių... Bet žinote, kaip sakoma: nori prajuokinti dievą - papasakok jam savo planus. Taip ir man atsitiko: sudarydama svečių sąrašą sužinojau, kad po širdimi nešioju dar vieną gyvybę, kuri į pasaulį pasibels jau rudenį. Tai buvo tą pačią dieną, kai iš spaustuvės parvežė dažais kvepiančią mano knygelę. Buvo dvi svarbios naujienos, bet, patikėkite, iš vėžių išmušė pirmoji... O gimtadienį, žinoma, švęsiu. Jau vien todėl, kad gimimo dieną vadinu dėkojimo Dievui už suteiktas dovanas diena. Ir dėkoti tikrai yra už ką. Be to, nešvęsti gimtadienio tiesiog neįmanoma - mažų mažiausiai penkios burnelės išsižiojusios laukia torto..."
Išsitenka trijų kambarių bute
Penkių vaikų mama neslepia, jog kartais išgirsta ir užgaulių žodžių. „Ką! Vėl laukiesi? Kaip tu visus išmokslinsi, kaip visus į gyvenimą išleisi, kokį pagrindą po kojomis paklosi? Kaip išgyvensite iš kuklių atlyginimų?" Girdėdama šiuos klausimus, turėčiau pulti į neviltį, patirti didžiulį stresą, nes neturiu atsakymo nė į vieną iš jų. Bet atspirties suteikia tikėjimas. Kaip vienas kunigas nuramino, niekas negali žinoti, kaip bus rytoj. Turtingiausi verslininkai bankrutuoja, praranda viską. Tie klausimai, kas bus rytoj, ar sugebėsime išauginti būrį vaikų, tėra gundymai, skatinantys silpnumą. Kai pernelyg daug galvojame apie ateitį, pamiršdami džiaugtis ir gyventi šią akimirką, kyla įvairių baimių. Jei visą laiką gyvensi galvodamas, kas bus, net gerdamas arbatą nepajusi jos skonio. Todėl stengiuosi gyventi čia ir dabar. Ta baimė išnyksta, kai atsimenu, jog esame visi sveiki, laimingi, stogas virš galvos yra, duonos ir šilumos netrūksta. Nors gyvename kukliai, aštuoniese trijų kambarių bute (o netrukus būsime ir devyniese), vietos užtenka visiems ir namuose, ir širdyje. Ir tai svarbiausia."
Kiekviena gyvybė - Dievo dovana
„Nesu tokia stipri, kaip galbūt kažkam atrodo, - atsidūsta Eglė. - Esu it tuščias molinis indas, kuris prisipildo, kai iš aukščiau pasipila šviesa, suteikianti tvirtybės. Ir niekada negalėčiau atimti gyvybės negimusiam kūdikiui. Tai - žudymas. Pamenu vieno kunigo žodžius. Kartą pas jį atėjo moteris ir paprašė pritarimo daryti abortą verkšlendama, kaip jai sunku išlaikyti keturis vaikus, kaip gyvena vos sudurdama galą su galu. Kunigas paklausė, kiek metų jos vyriausiajam vaikui. Moteris atsakė, kad šešiolika. O kunigas tarė: „Tai kodėl nenužudai vyriausiojo sūnaus?! Juk jis daugiausia valgo, jam daugiausia visko reikia." Sukrėsta, bet atsitokėjusi moteris tekina išbėgo iš bažnyčios. Kiekviena gyvybė - Dievo dovana."
Nelieka laiko sau
Paklausta, ar auginant penkis vaikus lieka laiko sau, moteris turi atsakymą ir šį klausimą. „Dažnai galvoju, kas yra laikas, skirtas sau. Ar tai reiškia, kad tu gali nueiti į baseiną ar grožio saloną? Jei tai turite omenyje, tam laiko nelieka. Tai - jokia tragedija, nes manau, jog dabar toks gyvenimo etapas. Gyvenime viskas praeina, niekas nesitęsia amžinai. Buvo laikas, kai vyresnėlės prašydavo supinti kasas, o dabar atrodo - kada tai buvo?
Vaikams sumigus, galiu pabūti su savo mintimis, pamąstyti. Man tos akimirkos labai svarbios. Bet kur kas svarbiau išmokti skirti laiko vaikams. Nors, be abejo, tų gundymų begalė. Norisi suspėti visur. Juk darbas ir karjera - ta sritis, kur gali save ne tik realizuoti, bet ir sulaukti įvertinimo. O namuose, būdama tiesiog mama, to įvertinimo nesulauki. Mamos buvimas, jos tarnavimas vaikams yra savaime suprantamas dalykas. Kai nušluostai dulkes, sutvarkai namus, bent jau matyti rezultatas. O kad visą vakarą žaidei su vaiku domino, rezultato plika akimi nepamatysi. Bet viską atperka tas nematomas užsimezgęs ryšys, kurį pajunti ne iš karto. Būna, vaikai ir pasipyksta, tai skaudina. Bet kai stebi, kaip vyresniosios dukros (keturios pirmosios mergaitės: penkiolikmetė Morta, trylikos metų Monika, dešimties Elena ir septynerių Bernadeta) nepasidalija, kurios eilė panešioti broliuką, širdis džiaugiasi. Tada supranti, kad tie vakarai žaidžiant, sekant pasakas ar tiesiog būnant kartu su vaikais nebeprasmiai. Bendravimas, geri santykiai šeimoje - didžiausia vertybė."
Lepinama ir mylima
Moteris prisipažįsta, jog yra be galo laiminga. „Esu netgi šiek tiek išlepinta. Ne kiekviena moteris rytą pabudusi randa šiltus pusryčius, o grįžusi - šiltus pietus. Nors daugelis neįsivaizduoja, kaip galima gyventi kartu su anyta, lenkiu jai galvą. Ji yra tarsi mano antroji mama. Daug padeda ir vyras. Nežinau, ar norėčiau vyro verslininko, kuris daug uždirba, bet kurio amžinai nėra namuose.
Mūsų šeimoje gyvenimas labai paprastas, visi turi savo pareigas. Bet vaikai yra vaikai. Ne viską tobulai padaro, bet tegul mokosi. Stengiuosi ir jiems, ir savo mokiniams įdiegti, jog gyvenime svarbiausi du dalykai - didelė meilė ir didelė drąsa. Be meilės drąsa gali virsti akiplėšiškumu, o meilė be drąsos taip ir likti kišenėje - neparodyta, neatskleista. Turiu omenyje apskritai meilę, ne tik savo partneriui. Meilė keičia mus, keičia pasaulį.
Gimnazijoje baigdama mokslo metus savo auklėtiniams dovanoju po mažą maišelį su įvairių gėlyčių sėklelėmis, linkėdama jas pasodinti ir stebėti augalėlių stiebimąsi bei pražydimą. Nes sėklos simbolika labai graži - juk kiekviename tų vaikų yra tai, kas laikui bėgant sužydės, išsiskleis nepakartojamo grožio žiedais. Tik reikia skirti daug meilės ir rūpesčio, daug laiko bei kantrybės. Nes geri dalykai vyksta labai lėtai. Bet jie vyksta. Kasdien ir nesustabdomai."
