„Mes negalime pakeisti tėčio. Žmonės kalba, kad stengiamės, bet neturime tokio talento, kokį turėjo jis. Visa tai žinome ir nesiimame to, kas neįmanoma. Nors ir ką darytume, pirmiausia galvojame, ar jis būtų mumis patenkintas“, – apie savo veiklą, susijusią su tėvu, pasaulinio garso violončelininku, dirigentu ir mecenatu, prieš metus mirusiu maestro Mstislavu Rostropovičiumi, atvirai kalba pirmą kartą į Lietuvą atvykusios jo dukterys muzikės Jelena Rostropovič-Tartini (50) ir Olga Rostropovič (52).
Žinome, kiek energijos ir jėgų maestro skyrė žmonėms padėti. Ar jam užteko laiko būti tiesiog tėčiu?
Jelena: Kad būtum geru tėčiu, nereikia vaikui laiku išpūsti nosį ir kasdien tikrinti, ar paruošė pamokas. Aš visą laiką jaučiau begalinę jo meilę. Kai reikėdavo, tėtis visada būdavo šalia. Aišku, jis – ne iš tų žmonių, kurie tiksliai žino, kaip reikia elgtis su vaikais. Net su savo anūkais pradėjo artimiau bendrauti, kai šie paaugo.
Kaip reagavote sužinoję apie mirtiną tėčio ligą?
Jelena: Mes buvome labai artimi, todėl žinia apie jo ligą buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus: kaip tėtis gali sirgti? Žodžio „vėžys“ apskritai netardavome, ir tuo buvo sunku patikėti. Iki paskutinės dienos laukėme stebuklo. Prieš jubiliejų jo sveikata pagerėjo. Atsipūtėme: viskas geryn. Esu tikra, tėtis tikėjo, kad pasveiks. Mes nė karto su juo nesikalbėjome apie mirtį. Tėtis neparodė mums nė menkiausio ženklo, kad nori atsisveikinti.
Rusų spaudoje buvo užuominų, kad sunkiai sirgdamas jis grįžo į Rusiją, nes čia norėjo numirti. Tai netiesa. Jis nesirengė mirti! Mama ir tėtis buvo tikri rusų patriotai. Iš tėvynės daugiau nei prieš trisdešimt metų juos išginė valdžia. Bet dėl to Rusijos jie neišsižadėjo. Buvo laikas, kai tėvai įvairiose šalyse turėjo vienuolika butų ir visuose tvyrojo rusiška dvasia. Kraštuose, kur tekdavo praleisti daugiausia laiko, tėtis išsirinkdavo tokią vietą, kurioje gerai jausdavosi, pirkdavo butą ar namą ir juos išpuošdavo rusų menininkų darbais. Ne prancūzų, ne italų, o būtent rusų. Gal sunku suprasti, bet tėvus išvarė iš tėvynės, kurią abu mylėjo visa širdimi. Todėl visur, kur tik turėjo nuosavybės, stengdavosi sukurti savo dvasią.
Pernai jūsų mama Sotheby’s aukcionui perdavė šeimos paveikslų ir porceliano kolekciją. Tokį sprendimą ji priėmė viena ar prieš tai pasitarusi su vyru?
Jelena: Kiek žinau, sprendimas buvo abiejų. 2006 metais tam pačiam aukcionui jie atidavė dalį kolekcijos, bet tuomet dar nebuvo apsisprendę, ar viską parduoti. Kai tėtis mirė, mama nutarė, kad laikas visko atsisakyti. Ji sakė vieną dieną aiškiai suvokusi, jog kai kuriuos reikalus turi sutvarkyti pati, kol gali, kad netektų jais rūpintis kitiems. Mama labai džiaugėsi, kad jų kolekciją nupirko vienas Rusijos verslininkas ir, atrodo, ketina ją eksponuoti Sankt Peterburge. Mus tai labai džiugina.
Dabar tėvo pradėtą labdaringą veiklą perimsite jūs? Jelena, pastaraisiais metais buvote laikoma dešiniąja jo ranka?
Jelena: Labdara užsiimsiu kartu su seserimi. O jeigu kalbate apie mane, galiu pasakyti, kad turiu ir tėčio, ir mamos savybių. Paveldėjau jo diplomatiškumą. Kartais būna apmaudu, kad turiu per mažai mamos tiesumo. Nereikėtų sukti galvos, gaišti laiko aiškinant. Pasakei, ir viskas. Darbštumas ir mokėjimas siekti užsibrėžto tikslo – iš abiejų tėvų paveldėtos savybės. Jie buvo labai skirtingi, bet kartu panašūs. Jų fenomenalumo galėjo užtekti mažų mažiausiai dešimčiai žmonių. Mums su Olga labai pasisekė. Bendravome su Marku Šagalu, Aleksandru Solženicynu, o Dmitrijų Šostakovičių laikėme šeimos nariu (juokiasi). Andrejus Sacharovas buvo vasarnamio kaimynas. Šie genijai mums atrodė paprasti žmonės.
Olga: Jelena daug metų žvėriškai dirbo su tėčiu ir dėl tėčio. Organizuodavo jo keliones, oro uostuose surinkdavo paliktus lagaminus, prireikus išsiųsdavo partitūras.
Jelena: Tas darbas buvo lyg mano pačios dalis. Su didžiuliu užsidegimu organizuodavau festivalį „Muzikiniai susitikimai Eviane“ Prancūzijoje. Tėtis buvo jo prezidentas, aš – generalinė direktorė. Man reikėdavo sukviesti įvairių muzikantų. Aš viskuo domiuosi, o tėtis, išskyrus klasikinę muziką, daugiau nieko neišmanė. Kartą jis paklausė: „Lenočka, kokios garsios grupės pavadinime kalbama apie kažkokius riedančius akmenis?“ Tėtis nesiklausė jokios kitos muzikos – tik savo. Miegodavo po tris keturias valandas. Jeigu eidavo pasivaikščioti, būtinai pasiimdavo ir partitūras. Būdavo, vienu metu kraudavosi šešis lagaminus ir ant jų užklijuodavo lipdukus su užrašais: „Londonas“, „Paryžius“, „Milanas“, „Tokijas“, „Amsterdamas“, „Maskva“. Bet kai tik atsidurdavo lėktuve, iškart užmigdavo. Jis buvo genialus violončelininkas ir dirigentas – svajotojas, gyvenantis savo pasaulyje. Visada norėjau, kad tėčiui skrydžio metu būtų saugu ir ramu.
Matote, vėl jį prisimenu. Po tėčio mirties ėmiau vadovauti didžiajam Višnevskajos ir Rostropovičiaus fondui Vašingtone, kuris užsiima medicinos problemomis. Taip pat tapau Lietuvos fondo, kuriam sukako penkeri metai, prezidente.
Kai jūsų šeima turėjo išvažiuoti į užsienį, buvote labai jaunos: Jelenai – šešiolika, Olgai – aštuoniolika metų. Ką tuo metu reiškė pajusti emigranto dalią?
Jelena: Išvykdami tikėjomės, kad neilgam. Mums sakė pasiimti tik pačius reikalingiausius daiktus. Iš pradžių buvo be proto įdomu. Daug važinėjome, pirmą kartą paragavome kokakolos. Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad ji – rožinės spalvos. Iki šiol prisimenu baimę, kai Niujorke pirmą kartą išvydau juodaodį. Matau, priešais eina juodas žmogus, o man vienintelė mintis: „Viskas, dabar mane užmuš.“ Mes buvome tradiciniai sovietiniai žmonės, girdėję kategoriškai suformuotą propagandą ir pirmąsyk patekę į Vakarus. Aš klaikiai bijojau skristi lėktuvu. Paryžiuje gyvenome baisiame viešbutyje – geresniam nebuvo pinigų. Atsidūrėme svetimoje aplinkoje, net kalbos nemokėjome. Netrukus tėtis pradėjo koncertuoti, kad galėtų sumokėti už pragyvenimą ir maistą. Aš buvau jo akompanuotoja.
Kadangi tėvams reikėjo pradėti naują gyvenimą, mus atidavė į vienuolyno mokyklą Šveicarijoje, nes neturėjo kur dėti. Ten visi bendravo prancūziškai, mes apskritai šios kalbos nemokėjome, o rusiškai niekas nekalbėjo. Mokykloje nieko nebuvo galima daryti, griežta priežiūra. Mes – be tėvų. Žodžiu, buvo siaubingas laikas.
Olga: Bet po metų tėvams pateikėme ultimatumą – arba muzika, arba vienuolynas. Jie sutiko Niujorke mums nuomoti butą. Ten įstojome į garsiąją „The Juilliard School“ menų mokyklą, kurią yra baigę beveik visi garsiausi muzikantai.
Tėvai jus griežtai auklėjo?
Olga: Su mama buvo galima susitarti, ypač dieną prieš spektaklį, kai saugojo balsą ir ant nieko nešaukė. O tėtis (juokiasi)... Pavyzdžiui, vasarnamį buvo apsodinęs gudobelių krūmais. Aiškino taip padaręs dėl to, kad vaikinai per juos lipdami kelnes susiplėšytų. Jis labai išgyveno dėl mūsų moralės ir taip ją saugojo (juokiasi). Kažkas mūsų klausė, ar sunku būti tokių garsių ir talentingų tėvų vaikais. Ir dar kaip sunku! Bet kitokio gyvenimo nepatyriau. Man didžiulė garbė turėti tokius tėvus.
Maestro nerašė dienoraščio?
Jelena: Neturėjo tam laiko. Tačiau liko fenomenalios jo užrašų knygelės, kur įrašytos visų koncertų, repeticijų, susitikimų ir kelionių datos. Tėtis juokavo, kad jeigu jas pamestų, nusižudytų. Gaila, tuomet, kai matydavomės, nebuvo laiko paprastai, nuoširdžiai pasikalbėti. Jis manimi pasitikėjo, todėl suversdavo savo reikalus ir rūpesčius man ant pečių. Gailiuosi, kad tada nerašiau prisiminimų. Tėtis buvo genialus pasakotojas.
Jūsų tėtis turėjo gausybę draugų. O kas buvo patys artimiausi?
Jelena: Žinoma, buvo muzikinė brolija, bet turėjo ir draugų, visai nesusijusių su muzika. Kai Paryžiuje šventėme tėčio septyniasdešimtmetį, kilo neįtikėtinų problemų. Svečių sąrašą jis perdavė Eliziejaus rūmų, kur vyko iškilminga vakarienė, atstovams. Tarp šventės dalyvių buvo Ispanijos karalienė, princas Charlesas, tėčio namų Paryžiuje konsjeržas, kiti mirtingieji. Jis visus juos mylėjo. Eliziejaus rūmų Protokolo skyrius turėjo gerokai pasukti galvą, kaip visus susodinti (juokiasi).
Kaip jūsų tėtis leido laisvalaikį? Turėjote tradiciją visa šeima išvažiuoti kur nors į šiltuosius ar egzotiškus kraštus?
Jelena: Vieną kartą, pirmą ir paskutinį, visi kartu – mano ir sesers šeima, tėvai – išvažiavome į Graikiją. Pirmą dieną po pusryčių tėtis nuėjo į pliažą, atsistojo ant jūros kranto ir rankomis įrėmė klubus. Šiaip ne taip mama įtikino jį niurktelėti į vandenį. Plaukti tėtis nemokėjo, todėl pasiturškė kokias penkias minutes ir nuėjo dirbti. Visa šeima, apie dvylika žmonių, susitikdavo prie pietų stalo. Tėtis iškart prie jo pradėdavo kviesti nepažįstamus. Jam reikėjo bendrauti ir dirbti. Atrodo, kad Rostropovičius nugyveno dešimties žmonių gyvenimus. Tiek, kiek padarė mūsų tėvas, vienas per visą gyvenimą negali padaryti. Gaila, kad knygos neparašė. Vis atidėliojo. Bet gal ir nereikėjo.
Su jūsų mama, operos primadona Galina Višnevskaja, jis nugyveno penkiasdešimt dvejus metus...
Jelena: Tai – neįtikėtina. Gal jie vienas kitam tiko, nes buvo labai skirtingi? Mama – itin tvirto charakterio, bet tėčiui leido pačiam viską spręsti. Jis lyg ir turėjo valdžią, bet iš tikrųjų sprendimus priimdavo mama. Jie tarsi gyveno kartu, bet vis dėlto – atskirai. Kiekvienas vykdavo į savo keliones. Tai svarbu norint nepriprasti vienam prie kito kaip prie senų šlepečių (juokiasi). Tėtis yra sakęs, kad žiūrėdamas į mamą kiekvieną kartą jaučiasi taip, lyg vėl ją vestų. Jų meilėje nebuvo rutinos. Abu su malonumu ir nerimu laukdavo kiekvieno susitikimo, siųsdavo vienas kitam nuostabius laiškus faksimiliniu ryšiu – mes juos išsaugojome.
Jelena, jūs auginate tris sūnus – Ivaną, Sergejų, Aleksandrą – ir dukterį Nastasiją. Ar jie turi muzikinių gabumų?
Tėtis manė, kad vienintelis Saša turi muziko talentą. Bet aš elgiuosi labai atsargiai ir nenoriu, kad jį kas nors „laužytų“. Manau, Sašą bus ne solistas, o dirigentas.
Olga, o jūsų atžalos domisi muzika?
Mano mažasis, dvylikametis Slava, yra stulbinantis baritonas. Vyresnysis Olegas – puikus reperis. Bet kol kas jie turi kitų dievukų. Vaikai buvo sužavėti, kad apie jų senelį žino Eltonas Johnas ir Stingas. Jiems tai – „krūta“ (juokiasi). Kai iš Niujorko persikėliau gyventi į Maskvą, abu sūnus atidaviau į tą pačią mokyklą Šveicarijoje, kur mokosi Lenos vaikai. Ilgai gyvenusiems laisvamaniškame Niujorke, jiems buvo sunku priprasti prie drausmės. Vakar kalbėjausi su Slava, jis guodėsi, kad dieną turėjo nubėgti dvidešimt kilometrų: „Mama, bet tai ne pati blogiausia žinia. Rytoj reikės dar tiek pat nubėgti“ (juokiasi).
Jūsų vaikai kalba rusiškai?
Olga: Prieš gerą mėnesį gavau mokyklos direktoriaus laišką. Jame rašoma, kad mano Olegas rusiškai koneveikė kitą berniuką. Kadangi yra rusas, Olego žodžiai jį taip sukrėtė, kad net apsiverkė. Sūnui išsiunčiau auklėjamąjį laišką, bet giliai širdyje buvau maloniai nustebinta, kad jis neblogai moka rusų kalbą. Ne blogiau nei senelis (juokiasi).
Jelena: Su vaikais rusiškai negaliu kalbėtis. Suprasti jie supranta, bet nesugeba atsakyti. Geriausia žinia man buvo, kai vyriausias sūnus Ivanas pranešė norintis gyventi Rusijoje. Jis – medikas.
Papasakokite apie asmeninį gyvenimą. Abi esate ištekėjusios antrą kartą.
Jelena: Aš – laiminga keturių vaikų mama. Pirmą kartą ištekėjau devyniolikos metų, po šešerių pagimdžiau Ivaną. Iki tol grojau fortepijonu su orkestrais, kuriems dirigavo tėtis. Septynerius metus buvau su juo scenoje. Ir man to užteko. Visiškai nesigailiu, kad anksti baigiau muzikinę karjerą. Man patinka būti mama, rūpintis vaikais. Su pirmuoju vyru išsiskyriau, dabar gyvenu su italu juvelyru Stefano Tartini. Po tėvo mirties iš Paryžiaus mes persikėlėme į Ženevą.
Olga: Ilgai gyvenau Niujorke, bet ištekėjau antrą kartą ir persikrausčiau į Maskvą. Esu laiminga. Dabar svarbiausias mano rūpestis – tėčio įkurto fondo veikla Rusijoje.
Prieš keletą metų užsienio spaudoje buvo aptariamos jūsų ir garsios prancūzų Hermes šeimos atstovo Olafo Guerrand-Hermeso skyrybos. Kalbėta, kad siekdama išsiaiškinti finansinę vyro padėtį kreipėtės į privačius detektyvus.
Olga: Taip, mūsų skyrybos buvo skandalingos. Nors buvęs vyras priklauso vienai turtingiausių Europoje Hermes šeimai, tėvas nemoka net už sūnų mokslus.
Nors išsiskyrėte triukšmingai, matau, „Hermes“ rankines mėgstate?
Olga: Tai – praėjusio mano gyvenimo prabangos likučiai (šypsosi). „Hermes“ rankinės tikrai kokybiškos ir patogios.
Kaip gyvena jūsų mama, Maskvos didžiojo teatro primadona Galina Višnevskaja?
Jelena: Iki šiol ji netiki, kad tėtis miręs: „Slava tiesiog išvažiavo.“ Tai – didžiausia netektis. Mums savotiškai pasisekė, nes tėtis vienoje vietoje negalėjo būti ilgiau nei tris dienas, visą laiką blaškėsi po pasaulį. Nesuformavome stiprios šeimos, kai vienas negali be kito, modelio. Todėl ir dabar atrodo, kad tėtis kažkur išskridęs. Taip lengviau. Gyvenimas nesibaigė, mama dirba pačios įkurtame Operos centre, su studentais rengia premjeras. Būdama aštuoniasdešimt vienų beveik kasdien dirba po šešias valandas.
Olga: Pastaruoju metu aš ją atrandu iš naujo. Vakarais mama skaito eiles. Nustebau, kad ji tiek daug atmintinai moka Sergejaus Jesenino, Osipo Mandelštamo, Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos eilių.
Žinome, kiek energijos ir jėgų maestro skyrė žmonėms padėti. Ar jam užteko laiko būti tiesiog tėčiu?
Jelena: Kad būtum geru tėčiu, nereikia vaikui laiku išpūsti nosį ir kasdien tikrinti, ar paruošė pamokas. Aš visą laiką jaučiau begalinę jo meilę. Kai reikėdavo, tėtis visada būdavo šalia. Aišku, jis – ne iš tų žmonių, kurie tiksliai žino, kaip reikia elgtis su vaikais. Net su savo anūkais pradėjo artimiau bendrauti, kai šie paaugo.
Kaip reagavote sužinoję apie mirtiną tėčio ligą?
Jelena: Mes buvome labai artimi, todėl žinia apie jo ligą buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus: kaip tėtis gali sirgti? Žodžio „vėžys“ apskritai netardavome, ir tuo buvo sunku patikėti. Iki paskutinės dienos laukėme stebuklo. Prieš jubiliejų jo sveikata pagerėjo. Atsipūtėme: viskas geryn. Esu tikra, tėtis tikėjo, kad pasveiks. Mes nė karto su juo nesikalbėjome apie mirtį. Tėtis neparodė mums nė menkiausio ženklo, kad nori atsisveikinti.
Rusų spaudoje buvo užuominų, kad sunkiai sirgdamas jis grįžo į Rusiją, nes čia norėjo numirti. Tai netiesa. Jis nesirengė mirti! Mama ir tėtis buvo tikri rusų patriotai. Iš tėvynės daugiau nei prieš trisdešimt metų juos išginė valdžia. Bet dėl to Rusijos jie neišsižadėjo. Buvo laikas, kai tėvai įvairiose šalyse turėjo vienuolika butų ir visuose tvyrojo rusiška dvasia. Kraštuose, kur tekdavo praleisti daugiausia laiko, tėtis išsirinkdavo tokią vietą, kurioje gerai jausdavosi, pirkdavo butą ar namą ir juos išpuošdavo rusų menininkų darbais. Ne prancūzų, ne italų, o būtent rusų. Gal sunku suprasti, bet tėvus išvarė iš tėvynės, kurią abu mylėjo visa širdimi. Todėl visur, kur tik turėjo nuosavybės, stengdavosi sukurti savo dvasią.
Pernai jūsų mama Sotheby’s aukcionui perdavė šeimos paveikslų ir porceliano kolekciją. Tokį sprendimą ji priėmė viena ar prieš tai pasitarusi su vyru?
Jelena: Kiek žinau, sprendimas buvo abiejų. 2006 metais tam pačiam aukcionui jie atidavė dalį kolekcijos, bet tuomet dar nebuvo apsisprendę, ar viską parduoti. Kai tėtis mirė, mama nutarė, kad laikas visko atsisakyti. Ji sakė vieną dieną aiškiai suvokusi, jog kai kuriuos reikalus turi sutvarkyti pati, kol gali, kad netektų jais rūpintis kitiems. Mama labai džiaugėsi, kad jų kolekciją nupirko vienas Rusijos verslininkas ir, atrodo, ketina ją eksponuoti Sankt Peterburge. Mus tai labai džiugina.
Dabar tėvo pradėtą labdaringą veiklą perimsite jūs? Jelena, pastaraisiais metais buvote laikoma dešiniąja jo ranka?
Jelena: Labdara užsiimsiu kartu su seserimi. O jeigu kalbate apie mane, galiu pasakyti, kad turiu ir tėčio, ir mamos savybių. Paveldėjau jo diplomatiškumą. Kartais būna apmaudu, kad turiu per mažai mamos tiesumo. Nereikėtų sukti galvos, gaišti laiko aiškinant. Pasakei, ir viskas. Darbštumas ir mokėjimas siekti užsibrėžto tikslo – iš abiejų tėvų paveldėtos savybės. Jie buvo labai skirtingi, bet kartu panašūs. Jų fenomenalumo galėjo užtekti mažų mažiausiai dešimčiai žmonių. Mums su Olga labai pasisekė. Bendravome su Marku Šagalu, Aleksandru Solženicynu, o Dmitrijų Šostakovičių laikėme šeimos nariu (juokiasi). Andrejus Sacharovas buvo vasarnamio kaimynas. Šie genijai mums atrodė paprasti žmonės.
Olga: Jelena daug metų žvėriškai dirbo su tėčiu ir dėl tėčio. Organizuodavo jo keliones, oro uostuose surinkdavo paliktus lagaminus, prireikus išsiųsdavo partitūras.
Jelena: Tas darbas buvo lyg mano pačios dalis. Su didžiuliu užsidegimu organizuodavau festivalį „Muzikiniai susitikimai Eviane“ Prancūzijoje. Tėtis buvo jo prezidentas, aš – generalinė direktorė. Man reikėdavo sukviesti įvairių muzikantų. Aš viskuo domiuosi, o tėtis, išskyrus klasikinę muziką, daugiau nieko neišmanė. Kartą jis paklausė: „Lenočka, kokios garsios grupės pavadinime kalbama apie kažkokius riedančius akmenis?“ Tėtis nesiklausė jokios kitos muzikos – tik savo. Miegodavo po tris keturias valandas. Jeigu eidavo pasivaikščioti, būtinai pasiimdavo ir partitūras. Būdavo, vienu metu kraudavosi šešis lagaminus ir ant jų užklijuodavo lipdukus su užrašais: „Londonas“, „Paryžius“, „Milanas“, „Tokijas“, „Amsterdamas“, „Maskva“. Bet kai tik atsidurdavo lėktuve, iškart užmigdavo. Jis buvo genialus violončelininkas ir dirigentas – svajotojas, gyvenantis savo pasaulyje. Visada norėjau, kad tėčiui skrydžio metu būtų saugu ir ramu.
Matote, vėl jį prisimenu. Po tėčio mirties ėmiau vadovauti didžiajam Višnevskajos ir Rostropovičiaus fondui Vašingtone, kuris užsiima medicinos problemomis. Taip pat tapau Lietuvos fondo, kuriam sukako penkeri metai, prezidente.
Kai jūsų šeima turėjo išvažiuoti į užsienį, buvote labai jaunos: Jelenai – šešiolika, Olgai – aštuoniolika metų. Ką tuo metu reiškė pajusti emigranto dalią?
Jelena: Išvykdami tikėjomės, kad neilgam. Mums sakė pasiimti tik pačius reikalingiausius daiktus. Iš pradžių buvo be proto įdomu. Daug važinėjome, pirmą kartą paragavome kokakolos. Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad ji – rožinės spalvos. Iki šiol prisimenu baimę, kai Niujorke pirmą kartą išvydau juodaodį. Matau, priešais eina juodas žmogus, o man vienintelė mintis: „Viskas, dabar mane užmuš.“ Mes buvome tradiciniai sovietiniai žmonės, girdėję kategoriškai suformuotą propagandą ir pirmąsyk patekę į Vakarus. Aš klaikiai bijojau skristi lėktuvu. Paryžiuje gyvenome baisiame viešbutyje – geresniam nebuvo pinigų. Atsidūrėme svetimoje aplinkoje, net kalbos nemokėjome. Netrukus tėtis pradėjo koncertuoti, kad galėtų sumokėti už pragyvenimą ir maistą. Aš buvau jo akompanuotoja.
Kadangi tėvams reikėjo pradėti naują gyvenimą, mus atidavė į vienuolyno mokyklą Šveicarijoje, nes neturėjo kur dėti. Ten visi bendravo prancūziškai, mes apskritai šios kalbos nemokėjome, o rusiškai niekas nekalbėjo. Mokykloje nieko nebuvo galima daryti, griežta priežiūra. Mes – be tėvų. Žodžiu, buvo siaubingas laikas.
Olga: Bet po metų tėvams pateikėme ultimatumą – arba muzika, arba vienuolynas. Jie sutiko Niujorke mums nuomoti butą. Ten įstojome į garsiąją „The Juilliard School“ menų mokyklą, kurią yra baigę beveik visi garsiausi muzikantai.
Tėvai jus griežtai auklėjo?
Olga: Su mama buvo galima susitarti, ypač dieną prieš spektaklį, kai saugojo balsą ir ant nieko nešaukė. O tėtis (juokiasi)... Pavyzdžiui, vasarnamį buvo apsodinęs gudobelių krūmais. Aiškino taip padaręs dėl to, kad vaikinai per juos lipdami kelnes susiplėšytų. Jis labai išgyveno dėl mūsų moralės ir taip ją saugojo (juokiasi). Kažkas mūsų klausė, ar sunku būti tokių garsių ir talentingų tėvų vaikais. Ir dar kaip sunku! Bet kitokio gyvenimo nepatyriau. Man didžiulė garbė turėti tokius tėvus.
Maestro nerašė dienoraščio?
Jelena: Neturėjo tam laiko. Tačiau liko fenomenalios jo užrašų knygelės, kur įrašytos visų koncertų, repeticijų, susitikimų ir kelionių datos. Tėtis juokavo, kad jeigu jas pamestų, nusižudytų. Gaila, tuomet, kai matydavomės, nebuvo laiko paprastai, nuoširdžiai pasikalbėti. Jis manimi pasitikėjo, todėl suversdavo savo reikalus ir rūpesčius man ant pečių. Gailiuosi, kad tada nerašiau prisiminimų. Tėtis buvo genialus pasakotojas.
Jūsų tėtis turėjo gausybę draugų. O kas buvo patys artimiausi?
Jelena: Žinoma, buvo muzikinė brolija, bet turėjo ir draugų, visai nesusijusių su muzika. Kai Paryžiuje šventėme tėčio septyniasdešimtmetį, kilo neįtikėtinų problemų. Svečių sąrašą jis perdavė Eliziejaus rūmų, kur vyko iškilminga vakarienė, atstovams. Tarp šventės dalyvių buvo Ispanijos karalienė, princas Charlesas, tėčio namų Paryžiuje konsjeržas, kiti mirtingieji. Jis visus juos mylėjo. Eliziejaus rūmų Protokolo skyrius turėjo gerokai pasukti galvą, kaip visus susodinti (juokiasi).
Kaip jūsų tėtis leido laisvalaikį? Turėjote tradiciją visa šeima išvažiuoti kur nors į šiltuosius ar egzotiškus kraštus?
Jelena: Vieną kartą, pirmą ir paskutinį, visi kartu – mano ir sesers šeima, tėvai – išvažiavome į Graikiją. Pirmą dieną po pusryčių tėtis nuėjo į pliažą, atsistojo ant jūros kranto ir rankomis įrėmė klubus. Šiaip ne taip mama įtikino jį niurktelėti į vandenį. Plaukti tėtis nemokėjo, todėl pasiturškė kokias penkias minutes ir nuėjo dirbti. Visa šeima, apie dvylika žmonių, susitikdavo prie pietų stalo. Tėtis iškart prie jo pradėdavo kviesti nepažįstamus. Jam reikėjo bendrauti ir dirbti. Atrodo, kad Rostropovičius nugyveno dešimties žmonių gyvenimus. Tiek, kiek padarė mūsų tėvas, vienas per visą gyvenimą negali padaryti. Gaila, kad knygos neparašė. Vis atidėliojo. Bet gal ir nereikėjo.
Su jūsų mama, operos primadona Galina Višnevskaja, jis nugyveno penkiasdešimt dvejus metus...
Jelena: Tai – neįtikėtina. Gal jie vienas kitam tiko, nes buvo labai skirtingi? Mama – itin tvirto charakterio, bet tėčiui leido pačiam viską spręsti. Jis lyg ir turėjo valdžią, bet iš tikrųjų sprendimus priimdavo mama. Jie tarsi gyveno kartu, bet vis dėlto – atskirai. Kiekvienas vykdavo į savo keliones. Tai svarbu norint nepriprasti vienam prie kito kaip prie senų šlepečių (juokiasi). Tėtis yra sakęs, kad žiūrėdamas į mamą kiekvieną kartą jaučiasi taip, lyg vėl ją vestų. Jų meilėje nebuvo rutinos. Abu su malonumu ir nerimu laukdavo kiekvieno susitikimo, siųsdavo vienas kitam nuostabius laiškus faksimiliniu ryšiu – mes juos išsaugojome.
Jelena, jūs auginate tris sūnus – Ivaną, Sergejų, Aleksandrą – ir dukterį Nastasiją. Ar jie turi muzikinių gabumų?
Tėtis manė, kad vienintelis Saša turi muziko talentą. Bet aš elgiuosi labai atsargiai ir nenoriu, kad jį kas nors „laužytų“. Manau, Sašą bus ne solistas, o dirigentas.
Olga, o jūsų atžalos domisi muzika?
Mano mažasis, dvylikametis Slava, yra stulbinantis baritonas. Vyresnysis Olegas – puikus reperis. Bet kol kas jie turi kitų dievukų. Vaikai buvo sužavėti, kad apie jų senelį žino Eltonas Johnas ir Stingas. Jiems tai – „krūta“ (juokiasi). Kai iš Niujorko persikėliau gyventi į Maskvą, abu sūnus atidaviau į tą pačią mokyklą Šveicarijoje, kur mokosi Lenos vaikai. Ilgai gyvenusiems laisvamaniškame Niujorke, jiems buvo sunku priprasti prie drausmės. Vakar kalbėjausi su Slava, jis guodėsi, kad dieną turėjo nubėgti dvidešimt kilometrų: „Mama, bet tai ne pati blogiausia žinia. Rytoj reikės dar tiek pat nubėgti“ (juokiasi).
Jūsų vaikai kalba rusiškai?
Olga: Prieš gerą mėnesį gavau mokyklos direktoriaus laišką. Jame rašoma, kad mano Olegas rusiškai koneveikė kitą berniuką. Kadangi yra rusas, Olego žodžiai jį taip sukrėtė, kad net apsiverkė. Sūnui išsiunčiau auklėjamąjį laišką, bet giliai širdyje buvau maloniai nustebinta, kad jis neblogai moka rusų kalbą. Ne blogiau nei senelis (juokiasi).
Jelena: Su vaikais rusiškai negaliu kalbėtis. Suprasti jie supranta, bet nesugeba atsakyti. Geriausia žinia man buvo, kai vyriausias sūnus Ivanas pranešė norintis gyventi Rusijoje. Jis – medikas.
Papasakokite apie asmeninį gyvenimą. Abi esate ištekėjusios antrą kartą.
Jelena: Aš – laiminga keturių vaikų mama. Pirmą kartą ištekėjau devyniolikos metų, po šešerių pagimdžiau Ivaną. Iki tol grojau fortepijonu su orkestrais, kuriems dirigavo tėtis. Septynerius metus buvau su juo scenoje. Ir man to užteko. Visiškai nesigailiu, kad anksti baigiau muzikinę karjerą. Man patinka būti mama, rūpintis vaikais. Su pirmuoju vyru išsiskyriau, dabar gyvenu su italu juvelyru Stefano Tartini. Po tėvo mirties iš Paryžiaus mes persikėlėme į Ženevą.
Olga: Ilgai gyvenau Niujorke, bet ištekėjau antrą kartą ir persikrausčiau į Maskvą. Esu laiminga. Dabar svarbiausias mano rūpestis – tėčio įkurto fondo veikla Rusijoje.
Prieš keletą metų užsienio spaudoje buvo aptariamos jūsų ir garsios prancūzų Hermes šeimos atstovo Olafo Guerrand-Hermeso skyrybos. Kalbėta, kad siekdama išsiaiškinti finansinę vyro padėtį kreipėtės į privačius detektyvus.
Olga: Taip, mūsų skyrybos buvo skandalingos. Nors buvęs vyras priklauso vienai turtingiausių Europoje Hermes šeimai, tėvas nemoka net už sūnų mokslus.
Nors išsiskyrėte triukšmingai, matau, „Hermes“ rankines mėgstate?
Olga: Tai – praėjusio mano gyvenimo prabangos likučiai (šypsosi). „Hermes“ rankinės tikrai kokybiškos ir patogios.
Kaip gyvena jūsų mama, Maskvos didžiojo teatro primadona Galina Višnevskaja?
Jelena: Iki šiol ji netiki, kad tėtis miręs: „Slava tiesiog išvažiavo.“ Tai – didžiausia netektis. Mums savotiškai pasisekė, nes tėtis vienoje vietoje negalėjo būti ilgiau nei tris dienas, visą laiką blaškėsi po pasaulį. Nesuformavome stiprios šeimos, kai vienas negali be kito, modelio. Todėl ir dabar atrodo, kad tėtis kažkur išskridęs. Taip lengviau. Gyvenimas nesibaigė, mama dirba pačios įkurtame Operos centre, su studentais rengia premjeras. Būdama aštuoniasdešimt vienų beveik kasdien dirba po šešias valandas.
Olga: Pastaruoju metu aš ją atrandu iš naujo. Vakarais mama skaito eiles. Nustebau, kad ji tiek daug atmintinai moka Sergejaus Jesenino, Osipo Mandelštamo, Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos eilių.
