„Tėti, nesuprantu, kodėl nori plaukti aplink Horno kyšulį? Juk tai - labai pavojinga!" - vienam žinomiausių šalies buriuotojų, verslininkui Nagliui Nasvyčiui (51) klausimą ne taip seniai uždavė vyriausias sūnus, penkiolikmetis Algis Kazimieras. Jis žino, kad tėtis dalyvauja tūkstantmečio projekte „Vienas vardas - Lietuva", kurio metu būrys lietuvių jachta plauks aplink pasaulį.
„Sūnus jau spėjo prisiskaityti, kad Hornas buriuoti yra viena pavojingiausių vietų pasaulyje. Sakau jam, visko būna, bet mes plauksime ne pačiu baisiausiu laiku. Tačiau sūnus vis tiek klausia, kam man to reikia. Patikinu, kad toks žygis tiesiog įdomus. Neįtikinu ir jis klausia: „Kur tas įdomumas? Tėti, paaiškink man." Suprantu, kad jis nenurims: „Na, pažiūrėsiu, ar galiu apiplaukti Horną, ar užteks jėgų, ryžto." Kazimieras atkaklus: „O jeigu negalėsi, vadinasi, nuskęsi?" Na, apie skendimą paprastai negalvoju, kitaip neburiuočiau. Tiesiog noriu pabandyti, kiek galiu iškęsti. Gal po to plaukimo nė kojos į jachtą nekelsiu. Kartais žmonėms taip atsitinka", - susimąsto patyręs kapitonas. Tokių kaip jis Lietuvoje - tik apie šimtą.
Bet ar vien noras pasigalynėti su stichija taip traukia rizikuoti? „Dar yra didžiulis džiaugsmas, kuris apima po sunkaus, alinančio plaukimo. - Tai toks jausmas, kurio gyvendamas krante nepajusi net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Galynėdamasis su vandens stichija daug ką permąstai. Pavyzdžiui, kodėl nesidžiaugi daugeliu dalykų, kai ramiai gyveni ant žemės. Buriuojant pasikeičia daugelis vertybių, o grįžęs į krantą atmeti smulkmenas ir susitelki tik į svarbiausius dalykus.
Nereikia nei Horno kyšulio, užtenka parą pabūti audringoje Baltijos jūroje, kai naktį šlapiam reikia keltis į jachtą, akimirksniu priimti sprendimus arba lygiai taip pat juos vykdyti. Tada suvoki, kiek yra smulkmenų, kurioms skiriame pernelyg daug dėmesio. Supranti, kokia vertybė, kad sausumoje gali valgyti kada užsinori, nereikia vaikščioti į ką nors įsikibus... Mane visada traukia nepažinti dalykai. Taip atsakiau į Kazimiero klausimą. Tačiau po poros savaičių jis vėl manęs klausė: „Tėti, vis tiek nesuprantu, kodėl ten plauki." „Nesupranti, nes tau šito dar nereikia. Tu turi kitokių įdomių, dar nepatirtų dalykų. Man jų mažėja, todėl leidžiuosi į kraštutinumus", - prisiminęs pokalbį su vyriausia atžala šypsosi garsaus architekto Algimanto Nasvyčio vienturtis sūnus.
Buriuoti pamėgo vaikystėje
Prieš daug metų buriavimu jį ir dar vienuolika kiemo berniukų užkrėtė keistas žmogus, anot pono Naglio, turintis aurą, Kęstutis Baravykas. Jis žiemą suburdavo berniukus konstruoti mažų jachtų, vadinamų „Optimistais", o vasarą išviliodavo jomis buriuoti į ežerus, vėliau - ir į Kauno marias. „Pamenu, po poros metų treniruočių nuvežė mus į varžybas Kaune. Apgyvendino viešbutyje. Vos įėjau į kambarį, šokau su batais ir drabužiais ant lovos. Taip norėjosi daryti tai, ko negalima namuose (juokiasi). Ir po dušu buvo galima stovėti, kiek širdis geidžia. Tokie buvo mūsų vaikystės džiaugsmai. Būrelio vadovas buvo geras, bendraminčiai draugai taip pat puikūs, todėl buriavimo nemečiau, kaip kartais atsitinka vaikams - jie pakeičia ne vieną pomėgį. Ir dabar man patinka tarp bendraminčių. Daug kas pasikeitė, kai Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentu tapo Robertas Dargis. Buvo surašytos buriuotojų etikos ir moralės taisyklės, grįžome prie prieškario tradicijų. Turime apibrėžtas vertybes. Tiems, kuriems tie standartai tiko, susivienijo. Kam nebuvo priimtini, liko nuošalėje. Bet juk buriuoti gali vienas", - svarsto N. Nasvytis, bemaž prieš dvidešimt metų jachta „Laisvė" dalyvavęs Kolumbo regatoje per Atlanto vandenyną.
Odisėja aplink pasaulį
Sužinojęs, kad buriuotojai šį pavasarį nusprendė plaukti aplink pasaulį ir visame Žemės rutulyje išsibarsčiusius lietuvius kviesti kitų metų liepos 6-ąją vieningai švęsti Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą, Naglis nedvejojo, kad būtina palaikyti šią idėją. „Dabar lietuviams to labai reikia. Tokių gražių idėjų niekas nebesiūlo. Pradžioje svarstėme, kokia jachta plaukti. Idėjos sumanytoją buriuotoją Raimundą Daubarą bandžiau įtikinti, kad galime rinktis iš to, kas yra Lietuvoje. Bet jis užtikrino, kad galime pirkti geresnį laivą. Reikėjo skubėti, nes spaudė laikas. Įsigijome aplink pasaulį plaukti sukurtą „Volvo 60" jachtą, jai buvo duotas „Ambersail" vardas. Tačiau dėl įvairių jachtos derinimo dalykų nespėjome pasitreniruoti. Negalima nukelti plaukimo, nes į Lietuvą turime grįžti liepos šeštąją. Kitaip plaukimas netenka tikrosios prasmės.
Bus įdomu, nes „Ambersail", kaip ir „Laisvė", statyta lenktynėms aplink pasaulį, tik pastaroji sukurta maždaug prieš dvidešimt metų. Jų charakteristika - ilgis (apie dvidešimt metrų), plotis, burių plotas, variklio galingumas - tokia pati. Skirtumas, kad „Laisvė" sveria apie dvidešimt penkias tonas, o „Ambersail" - trylika su puse. Vadinasi, ji gali plaukti gerokai greičiau. Štai ką reiškia technologijos - jos per du dešimtmečius akivaizdžiai pažengė į priekį. Kai su „Laisve" plaukėme per Atlantą, paros rekordas buvo 264 jūrmylės (apie 490 kilometrų). Dabar pagal skaičiavimus per parą turėsime nuplaukti 240 jūrmylių. Tempas gana didelis. Kadangi kiekviename etape keisis įgula, grafiko reikės laikytis trūks plyš", - apie projektą kalba patyręs buriuotojas.
Jachtoje - visa šeima
Apie buriavimą vyriškis gali pasakoti ilgai ir labai įdomiai. Nors jo paties jachta „Laisvė" jau treji metai nebuvo nuleista į vandenį, buriavimu ponas Naglis mėgaujasi plaukiodamas draugų ir bičiulių laivais. „Pastaraisiais metais jaučiamas buriavimo pakilimas. Žinoma, tai labai brangus malonumas. Kartais informacija, kad kas nors nusipirko automobilį už milijoną litų ir apie tai rašo visa spauda, sukelia šypseną. Už tokią sumą galima nusipirkti vidutinę jachtą. Naujų laivų pas mus daugėja, bet, žinoma, ne taip sparčiai kaip Estijoje. Ten per metus vidutiniškai parduodama apie šešiasdešimt naujų jachtų. Mus riboja gamtos sąlygos. Dėl pramogos pasiplaukioti tinka Kuršių marios, o Baltijos jūroje iškart patenkama į atvirą ekvatoriją, kur patirties reikia kur kas daugiau", - kalba buriuotojas ir su džiaugsmu priduria, kad šią vasarą į jo komandą įsiliejo jauniausias sūnus Paulius. Vyresnieji Algis ir Linas į jachtą imami jau porą metų. Neretai per atostogas ten laiką su jais kartu leidžia ir mama, psichologė Dalia Nasvytienė.
„Šią vasarą dar kartą įsitikinau, kad vaikus geriausiai veikia gyvi pavyzdžiai. Plaukėme į Švediją. Uoste mums buvo leista švartuotis prie itin prabangios jachtos. Besišvartuojant sportbačiais bandžiau atsiremti į jos bortą, tačiau kapitonas perspėjo, jog to daryti negalima. Pastebėjau, kad laive ideali švara, ypač nublizgintas tiko (labai patvarus medis) denis. Kapitonas parodė nutrintus savo kelius. Žiūriu po poros dienų: mano berniukai parpuolę ant kelių brūžuoja denį ir kartkartėmis žiūri į savo kelius (juokiasi). Ir žinok, kaip jauną žmogų užkrėsti darbu."
Pirmąkart su visomis atžalomis ponas Naglis po burėmis stojo praėjusią vasarą. Buvo vienas pavojingas etapas Skagerako sąsiauryje tarp Danijos ir Švedijos, kur intensyvi laivyba. Kadangi vyravo stiprūs vėjai, buriuotojai nusprendė, jog vaikus būtų saugu nugabenti automobiliu. Mažieji Nasvyčiai jau buvo susikrovę daiktus, kai jaunėlis Paulius prabilo: „Nesuprantu, atvažiavome buriuoti, o reikės važiuoti mašina." Vidurinis Linas palingavo galvą: „Pritariu broliui." Tėvas berniukų pokalbį išvertė kolegai suomiui, o šis pasakė: „Tai ko jūs, vyručiai, važiuojate? Buriuokite!" Kaip tarė, taip ir padarė. Visi sėkmingai įveikė sudėtingą atkarpą, liko sveiki, patenkinti ir pilni įspūdžių.
Batsiuvys be batų...
Šiemet - penkiolika metų, kai dirba N. Nasvyčio vadovauja bendrovė „Beola", kurios pavadinimas pirmiausia siejasi su aukštos kokybės garso ir vaizdo technika „Bang & Olufsen" bei naujoviškumu garsėjančiais virtuvės baldais „Bulthaup". Kai prieš ketverius metus su ponu Nagliu kalbėjomės apie „namus ir bites", tikėjausi, jis pasigirs, kad namuose stovi pati naujausia šios danų kompanijos aparatūra. Teko nusivilti, nes tuo metu vakarais šeima susėsdavo prie... 1984-aisiais pagaminto „Bang & Olufsen" televizoriaus.
„Kaip tik šį rytą pasižiūrėjau į tą televizorių - neveikia. Mūsų mažasis labai mėgsta breiką. Susiranda tinkamą muziką ir per įvairias šventes tokius spektaklius ir koncertus mums organizuoja, kad visi spiegiame iš malonumo. Matyt, nuo jo trypimų atsikratė televizoriaus kontaktai (šypsosi). Kartą su kolegomis jį remontavome, bet užgeso. Reikės vėl taisyti, nes tas televizorius jau tapo mūsų gyvenimo dalimi. Mes senstame, o jis vis dar atrodo taip pat gerai, kaip ir prieš daug metų, - su šypsena mintį tęsia verslininkas ir atvirauja, kad iki šiol jo virtuvėje stovi senas „Šilutės baldų" komplektas. - Ir gyvename vis dar tame pačiame bute. Erdvės penkių asmenų šeimai mažoka, bet per darbus ir pomėgius praleidome laiką, kai padoria kaina buvo galima įsigyti didesnį būstą. Nepatikėsi, tačiau šiemet jau buvau pribrendęs imtis gerinti buitį, bet buriavimas visas kortas sujaukė. Juk tokio projekto kaip „Vienas vardas - Lietuva" greitai nebus. Pamenu, 1993 metais organizavome plaukimą aplink pasaulį, bet man taip ir nepavyko jame dalyvauti. Reikėjo laukti penkiolika metų, kol veikliems ir drąsiems žmonėms gimė tokia prasminga idėja. Todėl atsisakyti šio įdomaus, reikalingo ir širdžiai mielo žygio būtų kvaila. Ir vėl teko atidėti remontus..."
Trūko tėčio šalia
Įdomu, kodėl garsaus architekto sūnus nepasekė tėvo architekto Algimanto Nasvyčio ir ne mažiau žinomo dėdės Vytauto Nasvyčio pėdomis? „Matydavau, kaip tėvukas sunkiai dirba. Jis labai mylėjo darbą. Grįždavo, pavakarieniaudavo ir sėsdavo dirbti. Tada prasidėdavo kūrybinis darbas, nes dieną reikėdavo lankyti objektus, bendrauti su statybininkais. Pamenu, prabundu naktį, dvi valandos, o tėtis dar dirba. Man trūko buvimo su juo. Suprantu, kad prie darbų tėčio praleistas laikas buvo įprasmintas, bet galvojau: velniava su tokiu darbu. Noriu kitokio, todėl ir įstojau į tuometę Dailės akademiją, skulptūros specialybę.
Dažnai pasikalbu su kolegomis danais, kurių tėvai lygiai taip pat daug dirbo ir vaikai jų beveik nematydavo. Dabar ten visuomenė apie santykius šeimoje visai kitaip galvoja. Šioje srityje mes tik pradedame keistis. Vienas bičiulis iš Danijos dovanojo man knygą, kurioje turiu kasdien rašyti, kam kiek laiko skyriau. Iš prigimties esame tingūs sutvėrimai, todėl save reikia disciplinuoti. Žinai, svarbu, kad ta knyga būtų gražiais odiniais viršeliais. Turi būti malonu ją paimti ir prisiversti atlikti prabėgusios dienos „buhalteriją", tai yra surašyti, kiek laiko skyrei darbui, draugams, pomėgiams, šeimai. Nustebsi pamatęs, kiek mažai būni su šeima. Vis susirinkimai, susitikimai ir paplepėjimai atima laiką iš šeimos.
Pradėjau vesti tą knygelę ir išsigandau, kaip blogai dėliojasi aritmetika. Bet pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia bloga tavo padėtis. Kolega paaiškino, kad kiekvieną dieną namams ir šeimai reikia skirti keturias valandas. Jei intensyviai dirbi, tai padaryti sunku", - pripažįsta verslininkas ir priduria, kad darbas jam teikia didžiulį malonumą. - O kai mėgsti savo darbą, savaitgalis pailgėja penkiomis dienomis."
