Po kojos operacijos vėl sparnus į sceną pakėlęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primarijus Nerijus Juška (32) turi kuo didžiuotis: Sankt Peterburgo Marijos teatras, vienas geriausių pasaulyje, kviečia jį kurti pagrindinį vaidmenį balete „Gulbių ežeras“. „Fantastika, aukščiausias laiptelis“, – trykšta džiaugsmu. Pasiekimai jam padeda pamiršti nesklandumus: nelabai draugišką gimtojo teatro atmosferą, piktas apkalbas ir priekaištus, kad dažnai lankosi vakarėliuose. „Niekas negali nurodinėti, kaip turiu elgtis“, – Nerijus jau suprato, kad pastangos atremti apkalbas – beprasmės.
Kaip sekasi po reabilitacijos?
Sunkiai. Atsargiai grįžau prie įprasto krūvio, bet vos aukščiau šoktelėjau – kelis ištino, teko keliauti į ligoninę traukti skysčių. Porą spektaklių šį sezoną jau šokau, kitų teko atsisakyti. Tačiau šį savaitgalį – „Graikas Zorba“, manęs pakeisti nėra kam. Todėl dabar smarkiai mankštinuosi, metams gavau sporto klubo abonementą.
Kam tau sporto klubas? Neužtenka krūvio teatre?
Krūvis teatre – žvėriškas, bet čia tik sąnarius laužome. O sporto klube galiu sutvirtinti raumenis. Aišku, ir kūno grožis svarbu – porą metų nesportavau, ant pilvo jau neliko „kubikų“ ir „kvadratikų“, kuriais anksčiau didžiavausi (juokiasi). Kaip pats sakau, sukiaulėjau – per vasarą priaugau septynis kilogramus. Dabar sveriu aštuoniasdešimt vieną, iki šiol rekordas buvo septyniasdešimt penki, daugiau gyvenime nesu svėręs. Draugai sako, kad tie kilogramai – tik į naudą, bet ragina neapsileisti: „Kur dingo tavo pilvo „tarka“?“ „Palaukite, – raminu. – Po mėnesio bus.“
O kada grįši į buvusias vėžes?
Net neįsivaizduoju. Kai koja ėmė tinti, puoliau į depresiją – niekas negalėjo su manimi susišnekėti. Dabar kojai geriau, ir nuotaika kitokia. Dar vienas stimulas greičiau sugrįžti – sulaukiau skambučio iš Marijos teatro: kviečia kurti pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Gulbių ežeras“. Esu šokęs Stanislavskio teatre, Kremliuje, bet Marijos teatras man – geriausias. Gyvenimo tikslas, aukščiausias laiptelis... Jau yra ten kvietę šokti su Voločkova, bet tada negalėjau, turėjau spektaklį Lietuvoje. Tiesą sakant, pamatęs jos pasirodymą apsidžiaugiau, kad atsisakiau. Lietuvoje partnerystė su Voločkova būtų didžiulė reklama, bet baleto pasaulyje – labiau antireklama. O pasiūlymas šokti „Gulbių ežere“ – jau kita kalba. Dabar jaučiuosi kaip ant sparnų.
Kraustytumeisi ten, jei pasiūlytų?
Nežinau, kaip bus. Jei rusams įtinki, tave ir „jama“. Kai sėdi šitoje skylėje ir nieko kito nematai, atrodo, oi, tu pats geriausias, geriau jau būti negali (nors iš tiesų taip nemanau). Bet kai pamatau pasaulio, suprantu, kad nėra ko kelti nosies.
Per tuos tris mėnesius, kai dėl operacijos negalėjai šokti, nesibaiminai, kad tave kas nors pakeis? Staiga atsiras jaunas genijus?
Ne, nesibaiminau. Jei kas nors ir atsirastų, man būtų tik į naudą, nes turėčiau stimulą stengtis. Sveika konkurencija – tai spyris į užpakalį ir žingsnis į priekį.
Atsigaudamas po operacijos jautei draugų, kolegų palaikymą?
Su kolegomis, atvirai pasakius, turiu mažai reikalų. Gal baisiai pasakysiu, bet kai kas džiaugėsi, kad man taip nutiko, – manė, pagaliau vieta atsilaisvins... Tai normalu ir suprantama. Man buvo lygiai tas pat, kai baigęs mokyklą atėjau į teatrą: solistas, kaip mes sakome, „sulūžo“, ir aš sėkmingai įlindau į jo vietą. Neslėpsiu – džiaugiausi...
Užtat ir sakau, kad turėtum bijoti, jog Lietuvoje staiga sublizgės koks nors jaunuolis...
Turėčiau. Bet kodėl aš nebijau (juokiasi)?
Bet juk draugai tau nelinkėjo blogo?
Beveik visi mano draugai – ne iš meno pasaulio. Teatre bičiuliaujuosi gal tik su pora žmonių. Nežinau, kodėl taip yra, – gal jie man pavydi viešumo? Nežadu kam nors lįsti į užpakalį vien todėl, kad priimtų į savo kompaniją: aš turiu savąją, iš jos sulaukiu didžiausio palaikymo. Prisipažinsiu, sporto klubo abonementas – irgi draugų dovana. Išsišnekėjome, kad man šiuo metu ypač reikia sportuoti, bet negaliu sau to leisti... Po kurio laiko paskambino: „Nerijau, turime tau dovaną.“
Nepyk, bet keistokai skamba: didžiausio Lietuvos teatro primarijus negali sau leisti įsigyti sporto klubo abonemento?..
Tai tiesa! Nenoriu guostis, bet pasikeitus įstatymui mano atlyginimas „į rankas“ sumažėjo tūkstančiu dviem šimtais litų. O jis ir taip buvo nedidelis... Kiekvieną mėnesį moku būsto paskolą – du tūkstančius. Reikia išlaikyti namą, į automobilį įpilti kuro, kartais – ir pavalgyti. Apie drabužius net nekalbu, neprisimenu, kada paskutinį kartą pirkau sau kokį. O juk daugelis mano, kad žvaigždė privalo atrodyti stilingai! Juokinga, kai žmonės kalba: Juška – primarijus, žurnaluose ir ekranuose mirga, milijonuose vartosi... Toli gražu.
Dauguma tavo draugų yra turtingi žmonės. Tai – tik sutapimas?
Neturiu tokio kriterijaus: jei tu neturtingas, aš su tavimi nedraugausiu! Bet, tiesa, mano kompanijoje daugiau pasiturinčių žmonių. Jie – verslininkai ar su šou bizniu susiję asmenys.
Esi vakarėlių liūtas?
Man tai juokingai skamba. Sykį eidamas iš darbo prie kazino laiptų stabtelėjau pasisveikinti su bičiuliais – ir jau nuotraukos mirga, Juška buvo vakarėlyje... Kartais tiek ir tereikia. Bet nesiginu: mėgstu vakarėlius. Ne aš vienas toks – daugybei žmonių patinka linksmintis. Tik kitų kažkodėl į žurnalus nededa, vis mane...
Gal todėl, kad gerai atrodai, esi primarijus, stilingai rengiesi, nors ir retai perki drabužius?
O paskui kolegos tauškia: „Jam reikia reklamos“, „Lenda visur“... Niekada nelendu į kadrą – fotografai patys atbėga. Ar aš dėl to kaltas?
Žmones į vakarėlius veda daug tikslų. Ko tu ten eini?
Einu dėl kompanijos. Dėl draugų. Jei vakarais sėdėčiau vienas, turbūt „stogas nuvažiuotų“! Būna, ir pas mane „chebra“ užsuka, bet nesinori tik namie sėdėti.
Kvietimus į vakarėlius tau tikriausiai siunčia pluoštais?
Kilogramais (juokiasi). Bet tai nereiškia, kad visur einu. Nors iš žurnalų susidaro toks vaizdas, kad aš nerepetuoju, spektakliuose nešoku, tik į vakarėlius vaikštau! Žurnalai nemato mano darbo, mato tik laisvalaikį.
Gal ir nereikia dėl to teisintis? Na, esi draugiškas, linksmas. Juk tai – ne nusikaltimas?
Būtent. Apskritai kam turėtų rūpėti, ką veikiu laisvalaikiu? Tai – mano laisvalaikis, teatrui aš jo neužrašiau ir nepaaukojau! Norėsiu – eisiu į televiziją, norėsiu – į vakarėlį... Niekas man negali nurodinėti, ką turiu daryti, juolab – ne kolegos.
Juk žmogus, bent kiek nutuokiantis apie vadybą, turėtų suprasti, kad tavo rodymasis viešumoje – ne tik paties reklama, bet ir teatro, spektaklių, baleto.
Bet teatre to niekas nesupranta! Repeticijų salėje kabo solistų nuotraukos: visi yra, Juškos nėra. Suprask, aš – vos ne vaikščiojanti teatro gėda... Pamenu, rengiau savo trisdešimties metų jubiliejų, rodėme spektaklį, už kurį teatras susirinko pinigų. Už reklamą mokėjau aš, buvo tikras anšlagas. Ir kas man iš to? Bent „ačiū“ kas nors pasakė?
Dar viena situacija: dalyvavau „Auksiniuose svogūnuose“. Ir tiek velnių už tai gavau! O juk renginys sulaukė didžiulio populiarumo, daugelis jo žiūrovų galbūt pirmą kartą pamatė, kas yra baletas. Negi tai blogai?
Matyt, kam nors blogai, kad tu – tiesiog kitoks.
Kolegos įsivaizduoja, jei jau esi scenoje, tavęs niekur kitur neturėtų būti. Iki trisdešimties toks ir buvau: be teatro ir namų daugiau nieko nemačiau. Bet būdavo liūdna, grauždavausi, kad sėdžiu namie vienas. Taip galima išprotėti... Baleto pasaulyje daug išprotėjimo atvejų.
Kaip tu persiorientavai?
Nuėjau į vieną vakarėlį, į kitą. Draugų būrys ėmė plėstis. Draugai – vienas didžiausių mano gyvenimo turtų, jie suteikia stiprybės. Noriu su jais susitikti, kad pamirščiau teatrą. Užsieniečiai moko: „Parepetuoji, išeini iš teatro ir iškart jį pamiršti.“ O mes, lietuviai, nemokame atsipalaiduoti, uždarę teatro duris vien apie jį galvojame. Būna, ir aš vakarėlyje skaičiuoju laiką, nes jau metas miegoti, rytoj – repeticija...
Dar pridurkime, kad vakarėlyje tu negali iki soties nei valgyti, nei gerti...
Gerti niekas nedraudžia, bet iš manęs toks ir gėrikas – juokas ima. Daugelis sako: „Net neįsivaizduojame, kaip tu girtas atrodai...“ Iš mandagumo paimu taurę šampano, bet nemėgstu nei šampano, nei vyno. Nusigerti man tikrai negresia. Tačiau net jei ir gerčiau – niekieno tai neturi jaudinti! Jei reaguočiau į viską, kas apie mane šnekama, tikriausiai tektų nusižudyti. Kai tapau populiarus, prasidėjo kalbos: tokių dalykų apie save išgirdau, kad plaukai šiaušėsi. Kai pirmąkart išgirdau gandus, kad esu gėjus, įsikarščiavęs puoliau į atlapus: „Ką jūs – kvaili? Aš normalios orientacijos!“ O paskui supratau, kad iš tų ginčų – jokios naudos. Apkalbos plaukia savo vaga, aš – savo. Ir kokio velnio turiu kam nors teisintis...
Kaip sekasi po reabilitacijos?
Sunkiai. Atsargiai grįžau prie įprasto krūvio, bet vos aukščiau šoktelėjau – kelis ištino, teko keliauti į ligoninę traukti skysčių. Porą spektaklių šį sezoną jau šokau, kitų teko atsisakyti. Tačiau šį savaitgalį – „Graikas Zorba“, manęs pakeisti nėra kam. Todėl dabar smarkiai mankštinuosi, metams gavau sporto klubo abonementą.
Kam tau sporto klubas? Neužtenka krūvio teatre?
Krūvis teatre – žvėriškas, bet čia tik sąnarius laužome. O sporto klube galiu sutvirtinti raumenis. Aišku, ir kūno grožis svarbu – porą metų nesportavau, ant pilvo jau neliko „kubikų“ ir „kvadratikų“, kuriais anksčiau didžiavausi (juokiasi). Kaip pats sakau, sukiaulėjau – per vasarą priaugau septynis kilogramus. Dabar sveriu aštuoniasdešimt vieną, iki šiol rekordas buvo septyniasdešimt penki, daugiau gyvenime nesu svėręs. Draugai sako, kad tie kilogramai – tik į naudą, bet ragina neapsileisti: „Kur dingo tavo pilvo „tarka“?“ „Palaukite, – raminu. – Po mėnesio bus.“
O kada grįši į buvusias vėžes?
Net neįsivaizduoju. Kai koja ėmė tinti, puoliau į depresiją – niekas negalėjo su manimi susišnekėti. Dabar kojai geriau, ir nuotaika kitokia. Dar vienas stimulas greičiau sugrįžti – sulaukiau skambučio iš Marijos teatro: kviečia kurti pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Gulbių ežeras“. Esu šokęs Stanislavskio teatre, Kremliuje, bet Marijos teatras man – geriausias. Gyvenimo tikslas, aukščiausias laiptelis... Jau yra ten kvietę šokti su Voločkova, bet tada negalėjau, turėjau spektaklį Lietuvoje. Tiesą sakant, pamatęs jos pasirodymą apsidžiaugiau, kad atsisakiau. Lietuvoje partnerystė su Voločkova būtų didžiulė reklama, bet baleto pasaulyje – labiau antireklama. O pasiūlymas šokti „Gulbių ežere“ – jau kita kalba. Dabar jaučiuosi kaip ant sparnų.
Kraustytumeisi ten, jei pasiūlytų?
Nežinau, kaip bus. Jei rusams įtinki, tave ir „jama“. Kai sėdi šitoje skylėje ir nieko kito nematai, atrodo, oi, tu pats geriausias, geriau jau būti negali (nors iš tiesų taip nemanau). Bet kai pamatau pasaulio, suprantu, kad nėra ko kelti nosies.
Per tuos tris mėnesius, kai dėl operacijos negalėjai šokti, nesibaiminai, kad tave kas nors pakeis? Staiga atsiras jaunas genijus?
Ne, nesibaiminau. Jei kas nors ir atsirastų, man būtų tik į naudą, nes turėčiau stimulą stengtis. Sveika konkurencija – tai spyris į užpakalį ir žingsnis į priekį.
Atsigaudamas po operacijos jautei draugų, kolegų palaikymą?
Su kolegomis, atvirai pasakius, turiu mažai reikalų. Gal baisiai pasakysiu, bet kai kas džiaugėsi, kad man taip nutiko, – manė, pagaliau vieta atsilaisvins... Tai normalu ir suprantama. Man buvo lygiai tas pat, kai baigęs mokyklą atėjau į teatrą: solistas, kaip mes sakome, „sulūžo“, ir aš sėkmingai įlindau į jo vietą. Neslėpsiu – džiaugiausi...
Užtat ir sakau, kad turėtum bijoti, jog Lietuvoje staiga sublizgės koks nors jaunuolis...
Turėčiau. Bet kodėl aš nebijau (juokiasi)?
Bet juk draugai tau nelinkėjo blogo?
Beveik visi mano draugai – ne iš meno pasaulio. Teatre bičiuliaujuosi gal tik su pora žmonių. Nežinau, kodėl taip yra, – gal jie man pavydi viešumo? Nežadu kam nors lįsti į užpakalį vien todėl, kad priimtų į savo kompaniją: aš turiu savąją, iš jos sulaukiu didžiausio palaikymo. Prisipažinsiu, sporto klubo abonementas – irgi draugų dovana. Išsišnekėjome, kad man šiuo metu ypač reikia sportuoti, bet negaliu sau to leisti... Po kurio laiko paskambino: „Nerijau, turime tau dovaną.“
Nepyk, bet keistokai skamba: didžiausio Lietuvos teatro primarijus negali sau leisti įsigyti sporto klubo abonemento?..
Tai tiesa! Nenoriu guostis, bet pasikeitus įstatymui mano atlyginimas „į rankas“ sumažėjo tūkstančiu dviem šimtais litų. O jis ir taip buvo nedidelis... Kiekvieną mėnesį moku būsto paskolą – du tūkstančius. Reikia išlaikyti namą, į automobilį įpilti kuro, kartais – ir pavalgyti. Apie drabužius net nekalbu, neprisimenu, kada paskutinį kartą pirkau sau kokį. O juk daugelis mano, kad žvaigždė privalo atrodyti stilingai! Juokinga, kai žmonės kalba: Juška – primarijus, žurnaluose ir ekranuose mirga, milijonuose vartosi... Toli gražu.
Dauguma tavo draugų yra turtingi žmonės. Tai – tik sutapimas?
Neturiu tokio kriterijaus: jei tu neturtingas, aš su tavimi nedraugausiu! Bet, tiesa, mano kompanijoje daugiau pasiturinčių žmonių. Jie – verslininkai ar su šou bizniu susiję asmenys.
Esi vakarėlių liūtas?
Man tai juokingai skamba. Sykį eidamas iš darbo prie kazino laiptų stabtelėjau pasisveikinti su bičiuliais – ir jau nuotraukos mirga, Juška buvo vakarėlyje... Kartais tiek ir tereikia. Bet nesiginu: mėgstu vakarėlius. Ne aš vienas toks – daugybei žmonių patinka linksmintis. Tik kitų kažkodėl į žurnalus nededa, vis mane...
Gal todėl, kad gerai atrodai, esi primarijus, stilingai rengiesi, nors ir retai perki drabužius?
O paskui kolegos tauškia: „Jam reikia reklamos“, „Lenda visur“... Niekada nelendu į kadrą – fotografai patys atbėga. Ar aš dėl to kaltas?
Žmones į vakarėlius veda daug tikslų. Ko tu ten eini?
Einu dėl kompanijos. Dėl draugų. Jei vakarais sėdėčiau vienas, turbūt „stogas nuvažiuotų“! Būna, ir pas mane „chebra“ užsuka, bet nesinori tik namie sėdėti.
Kvietimus į vakarėlius tau tikriausiai siunčia pluoštais?
Kilogramais (juokiasi). Bet tai nereiškia, kad visur einu. Nors iš žurnalų susidaro toks vaizdas, kad aš nerepetuoju, spektakliuose nešoku, tik į vakarėlius vaikštau! Žurnalai nemato mano darbo, mato tik laisvalaikį.
Gal ir nereikia dėl to teisintis? Na, esi draugiškas, linksmas. Juk tai – ne nusikaltimas?
Būtent. Apskritai kam turėtų rūpėti, ką veikiu laisvalaikiu? Tai – mano laisvalaikis, teatrui aš jo neužrašiau ir nepaaukojau! Norėsiu – eisiu į televiziją, norėsiu – į vakarėlį... Niekas man negali nurodinėti, ką turiu daryti, juolab – ne kolegos.
Juk žmogus, bent kiek nutuokiantis apie vadybą, turėtų suprasti, kad tavo rodymasis viešumoje – ne tik paties reklama, bet ir teatro, spektaklių, baleto.
Bet teatre to niekas nesupranta! Repeticijų salėje kabo solistų nuotraukos: visi yra, Juškos nėra. Suprask, aš – vos ne vaikščiojanti teatro gėda... Pamenu, rengiau savo trisdešimties metų jubiliejų, rodėme spektaklį, už kurį teatras susirinko pinigų. Už reklamą mokėjau aš, buvo tikras anšlagas. Ir kas man iš to? Bent „ačiū“ kas nors pasakė?
Dar viena situacija: dalyvavau „Auksiniuose svogūnuose“. Ir tiek velnių už tai gavau! O juk renginys sulaukė didžiulio populiarumo, daugelis jo žiūrovų galbūt pirmą kartą pamatė, kas yra baletas. Negi tai blogai?
Matyt, kam nors blogai, kad tu – tiesiog kitoks.
Kolegos įsivaizduoja, jei jau esi scenoje, tavęs niekur kitur neturėtų būti. Iki trisdešimties toks ir buvau: be teatro ir namų daugiau nieko nemačiau. Bet būdavo liūdna, grauždavausi, kad sėdžiu namie vienas. Taip galima išprotėti... Baleto pasaulyje daug išprotėjimo atvejų.
Kaip tu persiorientavai?
Nuėjau į vieną vakarėlį, į kitą. Draugų būrys ėmė plėstis. Draugai – vienas didžiausių mano gyvenimo turtų, jie suteikia stiprybės. Noriu su jais susitikti, kad pamirščiau teatrą. Užsieniečiai moko: „Parepetuoji, išeini iš teatro ir iškart jį pamiršti.“ O mes, lietuviai, nemokame atsipalaiduoti, uždarę teatro duris vien apie jį galvojame. Būna, ir aš vakarėlyje skaičiuoju laiką, nes jau metas miegoti, rytoj – repeticija...
Dar pridurkime, kad vakarėlyje tu negali iki soties nei valgyti, nei gerti...
Gerti niekas nedraudžia, bet iš manęs toks ir gėrikas – juokas ima. Daugelis sako: „Net neįsivaizduojame, kaip tu girtas atrodai...“ Iš mandagumo paimu taurę šampano, bet nemėgstu nei šampano, nei vyno. Nusigerti man tikrai negresia. Tačiau net jei ir gerčiau – niekieno tai neturi jaudinti! Jei reaguočiau į viską, kas apie mane šnekama, tikriausiai tektų nusižudyti. Kai tapau populiarus, prasidėjo kalbos: tokių dalykų apie save išgirdau, kad plaukai šiaušėsi. Kai pirmąkart išgirdau gandus, kad esu gėjus, įsikarščiavęs puoliau į atlapus: „Ką jūs – kvaili? Aš normalios orientacijos!“ O paskui supratau, kad iš tų ginčų – jokios naudos. Apkalbos plaukia savo vaga, aš – savo. Ir kokio velnio turiu kam nors teisintis...