„Pagaliau atsirado laiko džiaugtis savais vaikais, - atvirai sako garsiausio Lietuvoje vaikų kolektyvo „Tele bim-bam" siela Neringa Čereškevičienė. - Šis ruduo pirmasis po daugelio metų, kai TV eteryje mano laida nepasirodė."
Kokiomis nuotaikomis gyvenate šį rudenį?
Vieną dieną užklumpa rudeninė depresija, kitą - jau saulė šviečia ne tik danguje, bet ir širdyje (šypsosi). Iš tiesų šis ruduo visiškai kitoks. Geriausias apibūdinimas pirmajai rudens pusei: kas dieną - po naujieną (juokiasi). Ir ne po bet kokią - po didžiulį įvykį, keičiantį mano gyvenimą. Pati stebiuosi tokiu permainingu laikotarpiu: vieną dieną darbe ar namuose tvirtai pasakau „ne", o po kelių dienų dar tvirčiau tariu „taip".
Vis dar neaišku, bus mano laida televizijos eteryje ar nebus. Kai jau buvau susitaikiusi su mintimi, kad jos nebebus, kai atsakiau sau į daugelį klausimų, viską „susidėliojau į lentynėles", vadovybė pradėjo kalbėti apie laidos gyvavimą. Tas pats ir su kitais darbais - kai tvirtai apsisprendžiau atsisakyti dėstytojos darbo Muzikos ir teatro akademijoje, po kelių dienų nuomonę turėjau pakeisti.
O namuose turime pirmoką Rapolą. Jam irgi nelengvas metas. Pirmą rugsėjo savaitę daugiausia dėmesio skyriau jam: lydėdavau į mokyklą, pasiimdavau iš jos, tada nuveždavau į „Ąžuoliuką", daug bendravome. Pati to labai norėjau. Kuo nuoširdžiausiai galiu pasakyti, kad didžiausias džiaugsmas šiuo metu yra vaikai - visi kartu ir kiekvienas atskirai.
Auginate tris vaikus, du iš jų - jau paaugliai. Ar nesunku dėmesį visiems paskirstyti po lygiai, su kiekvienu atskirai pabendrauti, pabūti?
Vaikai jau dideli: Kotryna - vienuoliktokė, Justas įstojo į pirmąją gimnazijos klasę, Rapolas - pirmokėlis. Mažiausiam, žinoma, reikia skirti daugiausia dėmesio. Taip tikriausiai yra visose šeimose.
Mūsų pagrandukas - tikrai kitoks. Pavyzdžiui, rytą atsikėlęs išrėžia, kad jam gyvenime svarbiausia yra šeima. Nuo pat mažų dienų mes su juo daug kalbamės, todėl nesistebime, kad auga toks filosofas. Kartais, kai pasako kokią mintį, su tėvu ilgai „kapstome".
O vyresnieji patys prie manęs prieina pasišnekėti. Džiaugiuosi dėl to. Būna net truputį keista, kai Kotryna iki smulkmenų išpasakoja vakarėlio įvykius. Net pagalvoju: ar tikrai tai turiu žinoti (juokiasi)? Justas - kitoks. Uždaresnis. Žinau, kad su juo ir elgtis reikia kitaip. Justui labiausiai patinka, kai būname dviese. Kai paprašo, neatsisakau paruošti ir kavos. Jei to paprašytų Kotryna, garsiai nusistebėčiau. Taigi su kiekvienu vaiku - savitos bendravimo taisyklės.
Kasdien daug bendraujate ne tik su savais, bet ir svetimais vaikais. Ar daug ko iš vaikų galima išmokti?
Labai daug. Tiesa, man teko laimė bendrauti su talentingais vaikais. Kiekvienas jų - asmenybė. Gal kartais jie būna ir reiklesni, bet visada labai įdomūs. Išmokti bendrauti su vaikais įmanoma tik tuo atveju, jei turi atvirą širdį, šiltai moki prie jų prieiti, nuoširdžiai nori susidraugauti. Mano pagrindinė misija - ne mokyti dainuoti, o atskleisti vaiką, atverti jo talentus.
Šiemet „Tele bim-bam" skaičiuoja dvidešimtus metus. Kaip per tą laiką pati pasikeitėte?
Nebešokinėju nuo stogų ir nebelakstau kaip pametusi galvą (juokiasi). Netekau to jaunatviško gaivališkumo. Tačiau su metais žmogus tampa išmintingesnis. Džiaugiuosi, kad dabar daug greičiau galiu priimti profesionalius sprendimus.
Esu laiminga, kad per tuos dvidešimt metų pavyko išlaikyti tuos pačius draugus, nors jų ir nedaug. Svarbu, kad jie yra tie tikrieji, su kuriais daug kas išgyventa, patirta. Tai - didelis turtas ir tikras džiaugsmas.
Draugai, vaikai, darbai... O dviese su vyru ar randate laiko kur nors ištrūkti?
Esame dviese ir atostogavę, tačiau tai būna retai (šypsosi). Atostogaujame dažniausiai visa šeima. Būsiu atvira: dvejus metus niekur nebuvome išvykę. Dabar „atidirbame" namui. Pasistatėme namą, turime įsipareigojimų bankui - reikia susispausti. Tačiau kai susėdame su vyru pagurkšnoti vyno prie židinio ir pro langus matome puikią Vilniaus panoramą, nejučiomis pagalvojame: gal tai net geriau nei atostogauti prie kokio vandenyno? Iš tiesų gyvename gražioje vietoje. Dabar suprantame, kad už gražų vaizdelį reikia ir susimokėti.
Ekonomikos krizė jus taip pat paveikė?
Žinoma, juk abu su vyru sukamės pramogų pasaulyje. Ne paslaptis, kad nebėra tiek koncertų, kiek buvo anksčiau, sumažėjo ir honorarai. Visgi vestuvėse „Tele bim-bam" nedainuoja. Iš tiesų man liūdna žiūrėti, kaip mūsų artistai taip nusipigina. Koncertuoja už 100 litų. Norisi net sušaukti visuotinį atlikėjų susirinkimą ir garsiai sušukti: „Žmonės, ką darote! Kodėl taip nuvertinate savo darbą?!"
Kokių šiuo metu turite planų, susijusių su profesine veikla?
Svajonių turiu įvairių, bet pirmiausia suvokiu, kad reikia kažkaip pragyventi šį sunkmetį. Per tą laiką bus ką veikti. Su „Tele bim-bam" ketiname pavažinėti po Lietuvą ir aplankyti mažesnius miestelius. Galvoju ir apie muzikinio filmo kūrimą.
Jei visgi turėsite atsisakyti darbo televizijoje, nebus sunku?
Jei šį klausimą būtumėte uždavusi prieš mėnesį, nebūčiau į jį atsakiusi. Vis dėlto televizijoje dirbau ne vienerius metus. Visi savaitgaliai buvo paaukoti tiesioginio eterio laidai. Draugai žinojo, kad penktadieniais į vakarėlius manęs neprisikviesi, nes šeštadienį manęs laukia laida.
Tačiau į nemalonius klausimus sau jau atsakiau. Dabar galiu pasakyti: „Taip, tikrai galėčiau gyventi be televizijos." Sunkiausia, kad televizijos vadovybei reikia įrodinėti, jog esu nuoširdi. Jei tokia nebūčiau, net nesiimčiau šio darbo. Jeigu ką darau, tuo tiesiog degu.
Kokie būdai jums padeda įveikti rudens depresiją?
Esu iš tų žmonių, kuriuos depresija gali užklupti ne vien rudenį, bet ir kitais metų laikais. Mano zodiako ženklas - Vėžys. Kaip žinia, Vėžiai linkę į depresiją, jausmus užgniaužia viduje. Kai ilgam įninku į knygą, vyras žino - užklupo depresija. Tokiu atveju knyga padeda nekentėti, nukreipti mintis. Labiausiai sunkiomis akimirkomis gelbsti laikas. Kiekvieną depresiją reikia iškentėti, išgyventi. Kuo žmogus kūrybingesnis, tuo jis labiau linkęs į save viską sugerti.
Esate sakiusi, kad sunkiomis akimirkomis gelbsti humoras?
Žinoma, jis padeda. Mėgstu juodą, grubų humorą. Draugų ratelyje neretai piktai pajuokaujame (juokiasi). Kai norisi juoktis, supranti, kad sveiksti.
Taip pat esate minėjusi, kad visos jūsų idėjos susijusios su vaikais?
Su vaikais dirbu jau daugybę metų. Nenuostabu, kad šioje srityje jaučiuosi stipri. Sėkmingo darbo specifika tarsi įpareigoja tęsti tai, ką pradėjau. Visgi kiekvienąkart sugalvoju kažką naujo. Štai ir dabar galvoju, kaip paminėti „Tele bim-bam" dvidešimtąjį jubiliejų. Norisi tokio koncerto, kokio nerengėme nei mes, nei kiti. Taip pat norisi ir roko operos „Voro vestuvės" tęsinio.
Dirbdamas kūrybinį darbą, kad sudomintum kitą, pirmiausia turi degti pats. Iš kur atsiranda naujų minčių, idėjų, entuziazmo?
Dažnai manęs klausia: iš kur semiatės tos energijos? Atsakau, kad ji - prigimtinė. Be galo energinga mano mama, tėtis labai artistiškas, muzikalus. Taigi viską iš tėvų ir susirinkau (juokiasi).
Esate be galo veikli. Koks užsiėmimas jums arčiausiai širdies?
Laimingiausia esu būdama scenoje. Iš tiesų mano profesija stebuklinga. Tai, kad galiu teigiama energija apsikeisti su kitais žmonėmis - tikras stebuklas. Po kiekvieno koncerto jaučiuosi fantastiškai. Tai mato ir mano vaikai, kurie nuo trejų metų kartu važinėja į visus koncertus. Prieš renginį esu visiškai susikoncentravusi, netgi rūsti ir su aplinkiniais sunkiai bendraujanti. Tada maniškiai net ratais mane apeina (juokiasi). Tačiau koks atsipalaidavimas, kokia palaima mane apima po koncerto...
Kas dar gyvenime, be šeimos ir scenos, suteikia pilnatvės jausmą?
Ar žinote, apie kokią gimtadienio dovaną šią vasarą labiausiai svajojau? Ogi apie sodo žirkles (juokiasi). Kadangi niekas man jų nepadovanojo, tai pati jas nusipirkau ir su didžiausiu džiaugsmu ėjau apkarpyti nupjautos žolės.
Begalinę palaimą man teikia rytinis pasivaikščiojimas po savo „ūkį", pasikalbėjimas su savo augalėliais, gėlėmis. Kiekvieną rytą su puodeliu kavos einu į lauką, klausausi, kaip čiulba paukščiai. Pasikviečiu Rapolą ir abu, sulaikę kvapą, žiūrime, kaip paukštis išsiritusius savo vaikučius moko skraidyti. Patikėkite, tokios akimirkos pačios nuostabiausios.
