Savo akimis pamatyti unikalų Vilniuje stovintį velionio tėvo, roko novatoriaus Franko Zappos, paminklą, ranka paliesti kitą tokį pat - lietuvių dovaną gimtajam muzikanto miestui Baltimorei, esančiam Jungtinėse Valstijose, ir koncertu už tai pagerbti Lietuvos sostinę - toks buvo dvylikos valandų Dweezilo Zappos (39) vizito tikslas. Pagundai apžiūrėti paminklą neatsispyrė ir muzikanto mama ponia Gail Zappa (64) bei sesuo Diva Zappa (29).
Sostinės savivaldybės atliktas tyrimas atskleidė, kad du projektai pasaulyje labiausiai garsina 2009-ųjų Europos kultūros sostinę: gėjų parado uždraudimas ir... skulptūros Frankui Zappai replikos dovanojimas Amerikai. Nieko keista, kad 1995 metais iškilusio monumento iniciatoriai, sužinoję, jog velionio rokerio sūnus, žinomas muzikantas Dweezilas, rengia koncertų turą „Zappa Plays Zappa" po Europą, pakvietė jį į Vilnių. Susižavėjusios idėja apžiūrėti skulptūrą, įamžinančią mylimo žmogaus atminimą, spontaniškai į kelionę išsiruošė ir ponia Gail su Diva. Koncerto organizatoriams jos vos ne iš vakaro patvirtino, kad atvyksta. Taip netikėtai Vilniuje, prie paminklo, įvyko improvizuotas Zappų šeimos susitikimas.
„Zappa Plays Zappa" karavanas vėluoja. Suprantama, turas nepaprastai įtemptas: su vienos dviejų dienų pertraukomis nuo gegužės koncertuojama po visą Europą, per pastarąsias keturias paras - keturi koncertai: Prahoje, Vienoje, Varšuvoje, o šįvakar - Vilniuje. Oras nebuvo palankus ceremoniją rengti lauke: čia - liūtis, čia - saulė. Pagaliau prie „Forum Palace", kur vyks koncertas, privažiuoja du autobusai. Deja, interviu su Dweezilu Zappa skirta valanda pradingo, tad siūloma su muzikantu pasikalbėti automobilyje. Taip ir vyko šis pokalbis, „nugriebiant" klausimus pakeliui nuo rūmų iki Franko Zappos monumento, iš ten - iki savivaldybės, kur buvo atidengtas Zappos portretas, skirtas Baltimorei, ir atgal į „Forum Palace".
Kaip kelionė į Vilnių?
Nebloga. Iki sienos. Ten pasieniečiai mėgino sulaikyti narkotikų kontrabandininką. Jis bėgdamas sukėlė didelę avariją - gelbėtojai, greitosios... Ilgam įstrigome. Todėl ir vėluojame.
Kokia buvo reakcija, kai primąkart išgirdote, kad grupelė pakvaišusių Zappos aistruolių kažkokioje tolimoje, nežinomoje šalyje pastatė paminklą jūsų tėvui?
Na, mūsų, amerikiečių, geografijos žinios ne itin gilios, tad nelabai kas žinojo, kur ta Lietuva (juokiasi). Fantastiškas jausmas apėmė sužinojus, kad Franko muzika, jo grojimas taip sužavėjo, kad viešoje erdvėje buvo pastatytas paminklas. Mūsų šeimai didelė laimė, kad jo kūrybiniu palikimu taip domimasi. Entuziastai nuveikė milžinišką darbą gimtajam Franko miestui dar ir dovanodami jo skulptūros repliką. Tai anekdotinė situacija: žmonės iš Lietuvos laimingus padarys amerikiečius! Žavu (nusikvatoja)!
Pastaruosius keletą metų važinėjate po pasaulį su koncertų programa „Zappa Plays Zappa" („Zappa groja Zappą"), užsukote ir į Vilnių. Kaip ir kodėl kilo ambicinga idėja groti sėkmingiausius Franko Zappos aštuntojo dešimtmečio pradžios kūrinius?
Nenorėjau, kad Franko muzika nugrimztų užmarštin. Seniai apie tai galvojau. 2006-aisiais pradėjau šį projektą, dar dvejus metus prieš tai intensyviai jam rengiausi - tobulinau grojimą. Nepatikėsite, kiek daug grojau, kad pasiekčiau tėvo - gitaros virtuozo - lygį. Puikiai žinojau, kad bus daug skeptikų, kurie sakys: „O siaube, jis susirinks senąjį tėvo „bendą" ir bandys apsimesti Franku! Bet bus prastas Frankas!" Aš padariau ne tai, ko, žinau, jie tikėjosi. Projekto ėmiausi labai atsakingai, nes išties sudėtinga „pasiskolinti" muziką ir atlikti su didžiausia pagarba. Surinkau jauną kolektyvą, žinoma, pas mus svečiuojasi buvę Franko bendražygiai. Grodami Zappą norėjome patraukti ir tuos, kurie nuo pat pradžių žavėjosi jo muzika, ir tuos, kurie pirmąkart išgirdo, ir jaunuosius klausytojus. Koncertuojame ketvirti metai ir matome, kaip didėja susidomėjimas Franko muzika, kaip koncertuose gausėja jaunimo. Vadinasi, pavyko. Ir už tai šiemet gavome „Grammy".
Rinkdamasis muzikanto kelią jautėtės, kad esate tėvo šešėlyje?
Natūralu, jog tėvo muzika mane įkvėpė, aš visuomet didžiavausi, kad esu jo sūnus. Jis mane mokė groti, bet labiau skatino savarankiškai studijuoti. Manau, tai, ką dariau aš, buvo visiškai skirtinga, nepalyginama su tėvo muzika. Nors žinojau, kad visada bus bandoma lyginti, todėl į ją įdėjau be galo daug laiko ir pastangų...
Koks tėvas buvo Fankas Zappa?
Visi manė ir atvirai sakydavo: „O, jis - pakvaišęs, kad savo vaikams davė tokius beprotiškus vardus: Moon, Dweezilas, Ahmetas, Diva... Ir koks baisus tų atžalų gyvenimas!" Išties Frankas buvo santūresnis tėvas, nei visi įsivaizdavo, pasinėręs į kūrybą. O šiaip - linksmas, juokingas, daug ko mus mokė, norėjo, kad pažintume tikrąjį pasaulį: turi sunkiai dirbti, nieko už dyką negausi. Su humoru jis man davė labai svarbią gyvenimo pamoką: „Nebūk kvailys ir leisk už savo darbą mokėti tau daugiausia." Koks jis buvo tėvas, kokie mūsų tėvai, puikiai atskleidžia faktas, kad nė vienas iš mūsų, keturių vaikų, nepaniro į alkoholį, narkotikus, nebuvo areštuotas. O kiek Holivudo įžymybių ar jų vaikų buvo suimti, kiek kas savaitgalį atsiduria reabilitacijos klinikose! Nieko panašaus mums neatsitiko. Tai lyg teiginio „Beprotiški vardai - beprotis tėvas" priešprieša. Kai buvau kokių vienuolikos, tėčio koncertuose matydavau daugybę žmonių, kurie elgdavosi kaip idiotai, ir klausdavau, kas jiems atsitiko. Jis atsakydavo tiesiai: „Tie žmonės apsvaigę nuo narkotikų ar alkoholio ir įsivaizduoja, kad tai suteikia jiems indulgenciją būti šikniais." Labai gerbiau tėvą, todėl man atrodė logiška taip kvailai nesielgti. Niekada nevartojau narkotikų, nesurūkiau nė vienos cigaretės, nebuvau pasigėręs. Ir manęs tai nedomino!
Buvote tvirto charakterio berniukas, jei pareikalavote, kad jūsų vardas Dweezilas būtų oficialiai užregistruotas.
O taip, taip (užsikvatoja). Nuo gimimo mane visi vadino tik Dweezilu - vardu, kurį tėvas buvo suteikęs mažajam mano mamos kojos piršteliui. Būdamas penkerių savo gimimo liudijime pamačiau, kad užregistruota visa tirada antrųjų mano vardų: Ianas Donaldas Calvinas Euclidas Zappa, o Dweezilo - nėra! Pasirodo, seselė gimdymo namuose atsisakė įrašyti šį vardą. Tada pareikalavau, kad būtų užregistruotas Dweezilo vardas. Ir ką manote? Tėvai pasamdė advokatą, kad sutvarkytų šį reikalą!
Aštuoniolikos jus pirmąkart nominavo „Grammy", kaip susidorojote su beužgriūvančia šlove?
Man tai nebuvo svarbu. Šiais laikais žmonės svajoja BŪTI garsūs, nors nėra nei gabumų, nei talentų. Kvaila. Kad būčiau geras kurioje nors srityje, aš tiesiog labai daug dirbau ir mokiausi.
Jūs ne tik muzikantas, kompozitorius, bet ir kino aktorius - neseniai vienas mūsų kanalas rodė filmą „Bėgantis žmogus", kur sukūrėte jauno sukilėlio vaidmenį, daug vaidinote televizijos serialuose, buvote TV šou, laidų vedėjas.
Nors labiausiai buvau susitelkęs į muziką, norėdamas nuo jos atsiraukti, chaotiškai imdavausi kitų darbų - smagu išmėginti save daugybėje sričių.
Kai buvote jaunas viengungis, filmavimo aikštelėje ir už jos ribų pavergėte ne vienos žinomos aktorės širdį, tarp jų - ir dabartinės megažvaigždės Sharon Stone...
Taip... Ai, anokia čia ypatinga istorija. Na, tai buvo lengvi santykiai, mes susitikinėjome, kartu smagiai leidome laiką... Tai buvo labai seniai...
Dabar jūs - laimingas vyras ir dviejų dukterų tėvas.
Taip (išdidžiai nusišypso). Zolai netrukus bus treji, o Ceylon sueis vieni. Ji jau vaikšto, laksto ir daug čiauška. Stebiu jas per internetą. Zola ne pagal amžių šneki, labai išmintinga. Nepaprastai smagu ir juokinga su ja kalbėtis. Šiuo metu ji susižavėjusi padavėjų darbu. Kai grįžtame iš kokio restorano, namuose pradeda žaisti: spintoje ieško drabužių, panašių į matytos padavėjos, reikalauja net tokią pat šukuoseną padaryti, mes turime užsisakyti patiekalų. Nupirkome jai padavėjos kostiumą, tad jo nenori nusirengti! Be to, Zola muzikali, ypač žavisi havajiečių šokiais ir muzika.
O kaip susipažinote su žmona?
Vyko mano fotosesija vienam golfo žurnalui, o Lauren Knudsen buvo drabužių stilistė. Taip ir susitikome... Susipažinome, iškart įvyko kažkokia reakcija.... Na, taip nutinka...
Paminėjote golfą.
Taip. Vienu metu aktyviai žaidžiau golfą, net daugiau, nei skambinau gitara. Golfas padarė didelę įtaką kaip muzikantui: treniruotės išmokė labai susitelkti, sukaupti dėmesį. Daugybę dalykų, kurių davė šis sportas, galėjau perkelti į muziką.
Ar tikėjotės tokio sutikimo Vilniuje?
Nuostabiausi - spontaniški dalykai. Buvo nepaprastai malonu susipažinti su visais, prisidėjusiais prie Zappos paminklo atsiradimo ir jo kelionės į Baltimorę. Šie žmonės suteikė prasmę tam, ką kūrė Frankas ir kas jam buvo svarbiausia.
Nuovargis Dweezilo veide išpiešia liūdną šypseną. Automobilis privažiavo prie koncerto vietos. Muzikanto laukia pietūs ir repeticija. Jis atvirauja, kad gitara skambina po tris valandas kasdien, koncertas neretai užsitęsia dar tris, tad, šypteli, per parą groja po šešias. Dar spėjame persimesti keliais žodžiais su Diva. Ji - aktorė, dainininkė, mėgsta fotografuoti, be to, pabrėžė: „Esu dizainerė mezgėja - dešimt metų kuriu meniškus megztus drabužius." Paklausta, koks tėvas jos atmintyje išlikęs, jauna moteris nusišypso: „Jis labai mėgo juoktis. Mes kartu dažnai juokdavomės. Ir aš virdavau jam kavą. Mes mėgstame espreso, Vilniuje puiki kava - stipri ir labai skani, tokia tikrai patiktų tėvui! Mums buvo nepaprastai svarbu apsilankyti Vilniuje..."
Koncertas „Zappa Plays Zappa" buvo nuostabus, amfiteatras - perpildytas aistruolių, atmintinai žinančių šio muzikanto dainas. Dweezilas „pjaustė" gitarą virtuoziškai, jo surinkta grupė - nepaprastai talentinga. Daugiau kaip dvi valandos šėlsmo, dar beveik pusvalandis - bisų. Autografai. Trumpa vakarienė ir kelionė į Helsinkį, kur kitą dieną laukia naujas koncertas.
