Aktorė Nijolė Narmontaitė (50) visiškai nebijo prisipažinti apie tokią dieną svajojusi. Tačiau niekada nebūtų patikėjusi, kad sidabrinį, gintaro bure puoštą sužadėtuvių žiedą mylimasis, bendrovės „MG Baltic Media" generalinis direktorius Paulius Kovas (44), jai ant piršto užmaus prezidentūros kiemelyje. „Tik tie, kurie jo nepažįsta, gali abejoti, kad tai buvo tikra. Aš žinau, kaip Paulius nemėgsta viešų dalykų, užtat šis jo poelgis man atrodo toks stiprus, toks stiprus..." - šypsena šviečia Nijolė.
Susitikome „Sorento" restorane. Neabejoju, šią vietą pasirinkote neatsitiktinai. Čia vyko pirmasis jūsų pasimatymas. Koks jis buvo, ar prisimenate?
Nijolė: Pauliau, kadangi tu užvirei šitą košę, tai šiandien ir kalbėsi.
Paulius: Esu mažakalbis, gali nieko neišeiti, teksto užteks tik užrašams prie nuotraukų.
Nijolė: Tai jau nebėra! Dviejų tūkstančių žodžių limitas - praeitis. Tu pradėjai daug kalbėti...
Ir tai vakar buvo įrodyta prezidentūroje?
Nijolė: Ne tik vakar... Paulius per tuos metus tapo daug atviresnis, labiau bendraujantis, daugiau kalbantis.
Paulius: Iš tiesų viskas buvo taip seniai, praėjusiame tūkstantmetyje (šypsosi)... Labai šiltai mes pradžią prisimename. Gražios akimirkos, kurios tęsiasi iki šiol. Daug kam kyla klausimas - kodėl dabar? Juk nuo mūsų pažinties praėjo beveik aštuoneri metai... Anglai sako, kad tokiems dalykams „per vėlai" nebūna. Niekada nėra per vėlu pasakyti gražius žodžius.
Nijolė: Esu iš tų žmonių, kurie puikiai prisimena detales, bet tąsyk neprisimenu, nei ką čia valgiau, nei ką gėriau, nei apie ką kalbėjomės. Medinėmis kojomis įėjau ir dar labiau sumedėjusiomis išėjau.
Paulius: O puokštė liko ant stalo.
Nijolė: Pamiršau! Ir vakar tas pat buvo. Nuo to momento, kai suvokiau, kas vyksta, nutrūko juostelė. Aš nieko neprisimenu! Tik per žinias pamačiau, lyg iš šalies.
O kaip atrodė - iš šalies?
Nijolė: Atrodžiau sutrikusi. Ir tikrai - nieko nefiksavau, visiškai nesuvokiau, kas vyksta.
Paulius: O aš suvokiau. Buvau viso proto ir visiškai atsakingas už savo veiksmus. Mintis jau subrandinta, viską sugalvojau dar plaukdamas, tik žiedo neturėjau. Žinojau, kad prezidentūroje vyks „Ambersail" įgulos sutikimas. Turėjome grąžinti vėliavą ir knygą su aplankytų pasaulio lietuvių bendruomenių antspaudais. Į susitikimą prezidentūroje buvo kviesti buriuotojai, jų žmonos, taigi - visa šeima. Per „Tūkstantmečio odisėją" taip susigyvenome, plaukiau net keletą etapų.
Kai gyveni du mėnesius kartu, kai dalijiesi tuo pačiu šaukštu, puodeliu, sausomis kojinėmis ir pagalba... Tik buriuotojai supras, ką reiškia ištiesti ranką ir laiku pakeisti draugą prie „kavamalės", kai keliama didžioji burė - grotas. Tai sunkus darbas, kurį atlieka dviese. Poros keičiasi tris, keturis kartus. Pakeisi draugą laiku - jam neteks paskui vaikščioti šlapiam. O juk laive drabužiai nedžiūva... Arba puodelis rytinės kavos... Kai stovi šlapias prie vairo, o kas nors jį atneša iš kajutės. Visiems padėkojau už tas smulkmenas, iš kurių susidėjo mūsų plaukimas, mūsų buitis, mūsų bendravimas. Padėkojau moterims, kurios ne tik laukė grįžtančių vyrų, bet ir juos išleido į tokią kelionę. Juk tai - pavojinga, mes aukojome šeimos atostogas ir pagaliau pinigus.
Buriuotojų bendruomenė - nedidelė, uždara, visi pažįstami, bendraujame šeimomis, užtat tas šeimos ritualas, kurį atlikau, mums atrodo visiškai natūralus. Kur piršlybos vyksta? Taigi šeimoje, tarp artimiausių žmonių.
Aš neturėjau kalbėti per tą susitikimą prezidentūroje. Priėjau prie ceremonmeisterio ir paprašiau žodžio.
Nijolė: Juo labiau kad aplinka - visiškai laisva. Prezidentūroje dažnai vyksta gražios puotos, keliamos taurės vyno.
Paulius: Mes stovėjome kiemelyje, po atviru dangumi, visi savi. Prezidentas Valdas Adamkus buvo mūsų kelionės globėjas. Prezidentas Algirdas Brazauskas - ilgametis buriuotojų komodoras.
Nijolė: Jautėme abiejų palaikymą. Jie taip nuoširdžiai spaudė mums rankas, apkabino ir užtraukė „Ilgiausių metų". Kontekstas yra svarbu. Viską suprasti gali tik tie, kurie ten buvo. Paulius sakė labai gražią kalbą. Klausydamasi netgi užmiršau jį fotografuoti. Pagalvojau: kaip jis išmokęs kalbėti, kaip žodžiai lengvai liejasi...
Nejau negalėjai nieko įtarti, kai tave atvedė ir pasodino į pirmą eilę, tiesiai priešais tribūną, iš kurios kalbėjo Paulius?
Nijolė: Niekas manęs ten nesodino! Pati atsigrūdau. Aš išvis nesėdėjau, fotografavau iš vienos pusės, paskui - iš kitos.
Paulius: Pritrūko kėdžių. Apie dešimt moterų liko stovėti, tarp jų - ir Nijolė.
Nijolė: Aš pati į priekinę eilę įsispraudžiau, kai Paulius išėjo į tribūną. Sakau, vyrai, priimkit, noriu pafotografuoti.
Paulius: Aš išvis jos negalėjau rasti! Nijolė vaikšto laikydama tą fotoaparatą, galvoju, kur ji yra, į kurią pusę man žiūrėti? Visus buriuotojus kviečia fotografuotis, aš lakstau, jos ieškau, o buriuotojai ieško manęs. Paskui pamačiau, kad ji pirmoje eilėje sėdi. Tokia sumaištis!
Ir begalinis širdies plakimas, matyt...
Paulius: Prezidento kalba pabaigoje nebuvo užrašyta, o Prezidentas dar sykį mums padėkojo. Lyg ir logiška pabaiga... Ką man dar sakyti?
Nijolė: Kai ėjome į prezidentūrą, pastebėjau, kad Paulius kažkoks kitoks - tylus, susimąstęs, nugrimzdęs... Supratau, kad geriau jo nejudinti, taip ir nužygiavome iki prezidentūros tylėdami.
O, pasirodo, Pauliui žiedas jau degino kišenę...
Paulius: Svarbiausia buvo jo nepamiršti! Kas yra piršlybos? Piršlybos yra staigmena. Gal ir jauti, kad tai įvyks, bet tik ne šį momentą.
Nijolė: Tau pavyko! Visiškai!
Paulius: Norėjau tos staigmenos. Užtat stengiausi sugalvoti ir vietą, ir laiką, ir paslaptį išlaikyti. Niekas nežinojo...
Nejau per ilgą plaukiojimą vienišomis naktimis su niekuo nepasidalijai savo sumanymu?
Paulius: Paslaptis yra paslaptis. Žmonės žino, kad moku paslaptis saugoti.
Kur nupirkai sužadėtuvių žiedą?
Paulius: Rygoje. Kitur nebuvo laiko. Tik atplauki, į dušą, renginiai, susitikimai. Rygoje užtrukome šiek tiek ilgiau.
Kaip pataikei dydį?
Nijolė: Absoliučiai! Sakė, kai movė, labai jaudinosi, kad tik tiktų.
Paulius: Kai darai iš širdies, Dievas padeda. Vaikščiojau, vaikščiojau, apžiūrinėjau, apžiūrinėjau, staiga - šitas. Sidabras, gintarinė burė...
Nijole, nenuliūdai? Juk ne briliantas...
Nijolė: Paulius žino, kad nemėgstu geltonojo aukso.
Paulius: Kur kas svarbesnė simbolika. Mes abu buriuotojai, abu „Ambersail" klubo nariai. Žiedas su briliantu mums nieko nereikštų.
Nijolė: Net nežinočiau, prie ko tą briliantą derinti, drabužių tokių neturiu. Ne, aš labai patenkinta savo sužadėtuvių žiedu. Prilipo.
Dėžutė, kaspinėlis... Viskas gražiai supakuota?
Paulius: Tiesiai iš kišenės, tiesiai iš jūros. Kokia dėžutė?! Rankoje - tvirčiau, stipriau.
Pauliau, ar nebuvo minties, kad Nijolė gali pasakyti „ne"?
Paulius: Aš tikėjausi, kad jai bus šokas. Nespėjusi atsigauti ji pasakys „Taip".
Nijolė: Paulius paskui juokavo: „Užtat ir dariau viešai, kad neturėtum pasirinkimo." Manau, jis buvo tikras. Ilgai neatsakiau, nes žodžio ištarti negalėjau. Paskui jis man pakuždėjo: „Aš pasakysi ką nors?"
Ar jūsų vaikai apie sužadėtuves irgi sužinojo iš interneto?
Paulius: Internete naujiena atsidūrė labai greitai. Praėjo dešimt minučių, kai mus pasiekė pirmasis sveikinimo skambutis iš Australijos.
Nijolė: Kai išėjome iš prezidentūros, visi žinojo. Sveikino visai nepažįstami žmonės.
Nijolė: Sūnus Simas su žmona Daivute paskambino iš Londono per skaipą. Matau ekrane du klykiančius! Jie labai džiaugėsi, tikrai. Ir Pauliaus sūnūs žinučių parašė.
Matyt, jūsų artimieji, draugai tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks...
Paulius: Matyt, tikėjosi.
Nijolė: Spaudimo nejutome, kartais paklausdavo, ir tiek.
Paulius: Būdavo, klausia: „Ar jau? Mes gal nežinome?"
Nijolė: Ir dabar! Kokios spalvos drabužius puotai siūdintis? Sakau, nevarkit, krizė, pataupykit, nebus kur pasidemonstruoti, galite būti ramūs, vestuvės bus tik mūsų dviejų.
Ar galite prisiminti, kokie judu prieš beveik aštuonerius metus pirmą kartą čia sėdėjote? Ir kokie sėdite dabar?
Nijolė: Tikrai dar daug ko nežinau apie Paulių. Kad ir vakarykštis įvykis prezidentūroje... Man atrodė, tave jau pažįstu. Tikrai žinojau, kad nereikia laukti jokių akibrokštų, proveržių (šypsosi Pauliui). Jis vakar man pasakė: „Yra taisyklė, kad mokiniai pranoksta mokytojus." Kalbėjo apie staigmenas, kurių sulaukdavo iš manęs. Dabar juokauja, kad už visas jas atsilygino.
Paulius: Aš netgi turiu išmokęs tokį gestą. Jei matau, kad provokacija, delnu perbraukiu per burną - užsisiuvu. Vadinasi, nekalbėsiu, nedalyvausiu.
Nijolė: Šiandien gavau sveikinimo žinutę: „Žuvėdrai bus lemta visą gyvenimą lydėti savo kapitoną." Kažkas prisiminė mano koncertą Klaipėdoje. Dainavau apie žuvėdrą, lydinčią kapitoną. Nuo scenos palinkėjau moterims, kad jos surastų savo kapitoną, ir per žiūrovų rankas pasiunčiau Pauliui raudoną rožę.
Paulius: Tąsyk man norėjosi pakišti galvą po kėde.
Nijolė: Iš Pauliaus nieko panašaus nereikėjo tikėtis. Jo staigmenos - klasikinės, viskas apgalvota, išmąstyta.
Vadinasi, pagal scenarijų piršlybos turėjo įvykti gerame restorane, prie žvakių šviesos?
Nijolė: Gal greičiau jūroje...
Paulius: Tą naktį, pameni, būtų buvę gerai - audra, žaibai...
Nijolė: Matyt, būčiau pagalvojusi, kad kažkas tau galvoj negerai. Tiesą sakant, maniau, kad tai galėjo įvykti Australijoje. Toks grožis, toks gerumas, etapas baigtas...
Paulius: Iš tiesų tai niekas nepasikeitė...
Ir vis dėlto ateina laikas, kai pajunti, kad šitas žingsnis yra būtinas?..
Paulius: Negalėčiau to paaiškinti.
Nijolė: Be galo malonu ir gera... Galiu prisipažinti? Širdyje apie tai svajojau.
Matyt, patvirtinimai mūsų gyvenime yra būtini...
Paulius: Kasdien sakau: „Aš myliu!"
Aštuoneri metai - gana ilgas laikas, kad pažintum vienas kitą. Nijolė štai sužinojo, koks drąsus gali būti. Tu atradai mezgėją...
Paulius: Žinojau, kad ji anksčiau megzdavo, bet dabar atsirado anūkėlių...
Nijolė: Ir per plaukimą anūkėliui megztukas gimė.
Paulius: Anūkėliui tuojau bus dveji metukai, o netrukus turėsime dar vieną. Nijole, gyveni su seneliu.
Pauliau, prisimeni pirmą kartą, kai pamatei Nijolę?
Paulius: Kaip žaibas trenkė! Nutvilkė.
Nijolė: Taip viskas savaime... Viskas - iš abiejų pusių.
Paulius: Tąsyk, per LNK naujojo tinklelio pristatymą, mūsų žvilgsniai susidūrė.
Kažkas atveda žmogų prie žmogaus...
Paulius: Tai - aukščiau už mus. Likimas, energija...
Nijolė: Kartu galime ilgai tylėti. Kai sėdame į valtį ir išplaukiame žvejoti. Kitą kartą kalbamės nesustodami. Paulius jaučia, kai prieš spektaklį mane apima nervas. Ir aš jaučiu, kokia jo nuotaika.
Visiškai aišku, kad tu, Pauliau, užkrėtei Nijolę buriavimu, o kuris kurį - žvejyba?
Nijolė: Aš - Paulių.
Paulius: Nidoj gaudydavau ešeriukus, bet Nijolė žino, kur kimba lydekos.
Nijolė: Kai aš pagaunu, Paulius taip džiaugiasi! Pameni, kaip man Švedijoj nesisekė?
Paulius: Man rūpestis: aš pagaunu, tu - ne.
Nijolė: O paskui kad pradėjau lupti!
Bendri pomėgiai vis dėlto suartina.
Nijolė: Kaip smagu kartu žvejoti, kartu grybauti. Arba - uogos.
Paulius: Aš uogų nemoku rinkti.
Nijolė: Aš - trijų litrų stiklainį, o Paulius tik pusę litro pririnkęs. Jo uogos rinktinės, be lapelių, o maniškiame - lapų, prinokusių, neprinokusių... Užtat greitai ir daug. Tuo mes ir skiriamės - jis ramiai, lėtai, užtikrintai, o aš - tik žybt. Lygiai taip pat valgį gaminame. Paulius laiku apvers, žuvis bus sultinga. O mano keptuvėje visko gali atsitikti - persūdyta, ne visai iškepta arba perkepta.
Ar per tuos metus buvo laikas, kai reikėjo vienam prie kito derintis?
Nijolė: Nereikėjo. Mes nieko nepastebėjome, jokių aštrių kampų, viskas savaime...
Paulius: Vadinasi, tu prie manęs prisiderinai. O aš - šiek tiek prie tavęs.
O gal lengviau todėl, kad jausmai įsiplieskia vyresniame amžiuje?
Nijolė: Paulius kažkada svarstė: „Kaip būtų, jei būtume susitikę anksčiau?" Aš pasakiau, kad susitikome pačiu laiku. Jei anksčiau - gal daug ko tiesiog būtume neįvertinę.
