Pirmieji aktorės Nijolės Narmontaitės (49) žodžiai išsilieja liūdesiu. Jos rankose - laikraštis, kuriame - į alkoholio liūną įklimpusio kolegos Viktoro Šinkariuko nuotrauka. „Toks aktorius buvo, toks aktorius..." - užlūžta balsas. Ji vis kalba apie tai, kaip jos kartos aktoriams buvo svarbu peršokti į pasikeitusį gyvenimą. Ir kokia laimė, kad jai tai padaryti pavyko.
Viename savo spektaklyje klausiate: „Palauk, kieno čia gyvenimas?" Nijole, kas gi darosi su pačių aktorių gyvenimais?
Ką tik iš Algimanto Masiulio šermenų. Pasijutau lyg Kusturicos kine. Sėdi visi ir linksi galvomis: „Na, dabar jau gal mano eilė..." Šaiposi iš gyvenimo, juokauja, - pernelyg daug tų mirčių šiemet. Žiūrėjau į jį, gulintį karste, ir galvojau, kad nenorėčiau taip gulėti. Ateitų moterėlių, apžiūrinėtų: „Na, matai, visai kaip gyva..." Po Vytauto (šviesaus atminimo Vytauto Kernagio - red. past.) laidotuvių girdėjau dvi moteriškes kalbantis. Viena klausia: „Na, kaip?" O kita: „Tai kad nė pažiūrėt nebuvo į ką." Suprask, blogai, kad urnoj. O aš tik taip ir norėčiau... Į ką čia žiūrėti? Žiūrėkime vieni į kitus kol gyvi. Koks šviesus liko Grigolis (aktorius Vytautas Grigolis - red. past.)... Amerikoje tada buvau, lyg ir neišlydėjau, bet visada prisiminsiu jį gyvą. Vis dar savo telefone saugau jo numerį. Ir Kernagio neištrinu...
Gal pasirodys keista, kad tiek daug kalbu apie mirusius, bet pastaruoju metu jie - vis sapnuose. Vieną naktį sapnuoju, kad į mane trenkia žaibas. Nuo to trenksmo pasidarau aiškiaregė. Kitą dieną, jau tikrovėje, laive naktį - tokia audra, su tokiais žaibais... Meldžiuosi: „Nenoriu jokių galių, tu, Dievuli, tik mane gyvą palik." Nuo tos nakties, kiekvieną sykį - košmarai, toks papiktintas Kusturica. Lyg jauti ritmą, viskas bėga sukasi, o šalia - kita linija, sapnuoju mirusius bičiulius, draugus. Jie tokie geri, taip gerai man pataria, tokie šviesūs... Tiek metų tėčio nesapnavau! Arba juodai baltas sapnas. Daugybė žmonių, o aš matau jų mintis ir tai, ką bloga man nori padaryti. Visi skuba lekia, lyg į kokį tikslą, o toje bjaurastyje, tame juodai baltame kine, toje karuselėje staiga prasiveria klėties durys ir pasirodo spalvotas Grigolis. Jaunas, su plaukais, kiekvieną jo rudai vyšninio kostiumo langelį prisimenu. Žiūri į mane ir ramiu balsu sako: „Nijole, mums labai tavęs trūksta." Traukiuosi atbula nuo jo: „Vytai, baik!" Juk žinau, ką sapnuose tai reiškia. „Tu manęs nenusivesi, aš dar nenoriu ten!" Ir tokia baimė... Vis traukiuosi, o jis šypsosi: „Patikėk, ten - taip gerai..."
Ryte paskambinau Grigolienei. O ji: „Tik pamanyk, nu Vytuk, Vytuk, dar tau mažai kompanijos..." Tikrai, juk ir Robertas Vaidotas - ten. Pusė mūsų „Sal(i)ono „Briliantino"... Po tokių sapnų labai skausmingai į liūdnas naujienas reaguoju.
Nejau blogos žinios apie bičiulių netektis pasiekė ir jūroje?
Nemanyk, kad jūra izoliuoja nuo gyvenimo. Obuolys (dainininkas Alvydas Lukoševičus - red. past.) mirė... Žinutės užbombarduoja, jautiesi, lyg pasaulis trauktų į savo verpetą. Nuo ko pradėjome kalbėtis? Nuo liūdesio?! Ėjau su tavimi susitikti ir galvojau apie tai, kaip anksčiau mokėjau vertinti kiekvieną smulkmeną. Kokios jos būdavo svarbios. Laikui bėgant daugybė dalykų tampa tiesiog nereikšmingi. Gal kitiems - taip, bet tau pačiai - ne. Dieve Dieve, gal reikėtų nekalbėti. Jei ne darbas, nė iš tolo nenorėčiau tų atsivertimų... Kaip madinga pasidarė: slėpsiu savo gyvenimą, nieko nesakysiu. Ką slėpti, kai visas kiaurai išilgai išvaikščiotas?! O aš nė ką pasakyti neturiu. Kam įdomus mano gyvenimas?
Gal ir ne visada įdomu, kas kam kavą į lovą neša ir kiek suknelių kabo spintoje. Kitą sykį įdomesnis požiūris, patyrimas, išgyvenimai... Du mėnesius praleidote jūroje. Ar grįžote kitokia?
Stovėdama ant kranto, dažnai galvodavau, kad man nėra gražesnio sporto, gyvenimo būdo nei buriavimas. Nuostabu matyti išpūstas bures, bangas skrodžiančius laivus, tačiau kai pati ten atsiduri, viskas rodosi kitaip. Gera, kai jūra rami. Paplūdimys, meškerė rankoje - nuostabu. Atplauki į uostą, sėdi ant dviračio. Per visą kelionę - devyniasdešimt procentų begalinio džiaugsmo, malonumo akiai, dūšiai. Nuostabus poilsis veidui - jokio grimo, jokio makiažo. Bet širdžiai... Iki šios dienos neatrandu jos savo kūne. Atrodo, ji plaka kakle, o gal tuksi pilve. Esu žemės žmogus. Kai baigėme plaukti, Paulius (aktorės širdies draugas Paulius Kovas - red. past.) paklausė, ko dabar labiausiai norėčiau. „Į mišką, į mišką", - nedvejodama ištariau. Kur medžiai, ant žemės, ant samanų, į grybus. Sukrovėme daiktus į kampą, persirengėme ir išvažiavome. Prisirinkome voveruškų - kokia buvau laiminga! Taip patinka ant žemės! Ir vairuoti galėčiau tūkstančius kilometrų, bet kai prasideda stichija, nesvarbu, jūroje ar debesyse, tokia bailė esu... Švedijoje mačiau medžių drevėse išskobtus kambarėlius. Tikri siaubo kambariukai su voratinkliais, griaučių gabalais, žvakelėmis. Žmonės moka pinigus, kad galėtų juose pernakvoti. Gal, sakau, jie per lygiai gyvena, per saldžiai, kad ieško tokių potyrių? Žinai, tas jausmas, kai scenoje gali valdyti, tramdyti žiūrovą, kai žinai, ką reikia pasakyti, kad klausytųsi, kad eitų paskui... O štai jūrą paimti, vėjus sutramdyti... Ne, tai - ne man! Visą gyvenimą prisiminsiu tą audrą. Štai dar viena situacija: nutrūko burė. Mūsų laivą pavertė ant šono, tąso, mėto į visas puses. Draugės vyras rėkia: „Gulim, gulim!" Laikausi įsitvėrusi, kad iš laivo neišblokštų. Staiga rami Pauliaus komanda: „Nepanikuokit!" Per tuos metus, kai esame drauge, lyg ir pradedu jį pažinti. Kuo rimtesnė situacija, tuo jis - ramesnis. Tuo metu, kai aš galvoju, kaip neiškristi, jis man leidžia rinktis: Nijole, arba vairuoji, arba eini prie bušprito." Kadangi nežinau, ką tas žodis reiškia, sakau: „Vairuoju." Stoviu prie vairo, vos jį išlaikau. Galvoju: kai nurims audra, iškart susirasiu buriavimo knygą ir išsiaiškinsiu, kas tas bušpritas. Gal kitą kartą geriau išsirinksiu.
Jei ne Paulius, vargu ar kada būtumėte išplaukusi į jūrą?
Niekada! Nė už ką! Man šito tikrai nereikia.
Sako, vyrai buriuotojai įsivilioja moteris į laivą, o jau kai įsivilioja, jos ir plaukioti pradeda...
Manęs klausia: „Visokios velniavos ten dedasi, negi tu dar plauksi?" Tai ne, stovėsiu ant kranto? Aišku, kad plauksiu, o kas lieka... Tik reikės gerų vaistų įsitaisyti, nes širdis, būna, stoja.
Į dviejų mėnesių kelionę jachta su Pauliumi leidotės dviese. Tai - geras santykių patikrinimas...
Buvo didelių atradimų. Kiekvienai porai reikėtų tai patirti. Naktį dviese audroje...
Išplaukėme prieš Jonines į Gotlandą. Pilnatis, jūra rami, žvejojam... Pusantros paros smagiai plaukėme, labai ramiai. Reikėjo suprasti, kad toliau taip ramu nebus. Iš Gotlando pasukom Giotės kanalų link, tada į Daniją, apžiūrėjome Hamleto pilį. Tikra šešėlių karalystė. Rūsyje gali justi mirties ir nusikaltimo kvapą, stingdantis šaltis...
Gal kitiems taip neatrodo, gal tik jūs taip jaučiate?
Kiti tą atmosferą norėjo specialiai išgauti tamsoje šūkčiodami ir gąsdindami vienas kitą, o man visas šiurpas buvo kvape. Aišku, vaizduotę aš turiu gerą. Tai, matyt, irgi veikia.
Pasakojote, kad Gotlande daug žvejojote. Paulius ir šito jus išmokė?
Ne ne, žvejoju nuo vaikystės. Kokios mums žuvys ėjo! Kartą bevelkiaujant užkibo gal penkių kilogramų lydeka. Baigiam tą žvėrį išlupti, jau į laivą keliam, o lydeka tik menkių valą grybšt ir nukando, - tikri žvejai supras, ką tai reiškia. Po šitos žvejybos - pirmu taikymu į parduotuvę graibšto pirkti.
O kas iš pagautos žuvies gamina?
Man patinka gaminti. Kad primarinavau silkių! Net Lietuvon parsivežėm. Jos nuostabaus skonio, kai užsūdai ką tik pagautas. Laive šviežių žuvų prikrovėm pilną šaldiklį. Nežinau, ką be jų būčiau dariusi, kai susižeidžiau ranką. Tikrai, galėjau be rankos namo grįžti. Švartuojamės, stiprus vėjas, o aš turiu už tokių balkių virvę užmesti. Nežinau, kaip ji susisuko, bet pagavo ranką į kilpą. Virvė kaip replės, plėšia mane į vieną pusę, o laivas - į kitą. Vėliau Paulius pasakojo nežinia kodėl padavęs atgal. Tai mane ir išgelbėjo - virvė atsipalaidavo, pavyko ją išnarplioti. Todėl ir sakau: gerai, kai viskas gerai.
Baisiausia, kai negali valdyti situacijos. Štai tada ir pasijunti silpnas...
Ir kokią išvadą padarai? Ogi iš galvos visos smulkmenos išbyra. Prieš stichiją intrigėlės, nesutarimai, pykčiai ir nesusipratimai, dėl kurių aitrini širdį, atrodo tokie menki. Dabar kiekvieną rytą sau sakau: „Džiaukis akimirka. Gerus žodžius sakyk, kai jie ateina." Kad ir su mama... Mudvi tokios artimos, o aš jos iki šiol neperpratau. Kviečiu: „Mama, skrendam į Egiptą, pailsėsim." - „Ne, vaikeli, ne, kur man ten jau." - „Kitą kartą - skrendam į Ameriką." - „Oi, norėčiau, bet, nepyk, tikrai ne." O štai mano sūnus nuperka jai bilietą į Londoną ir nepriima jokių atsisakymų. Nemoku pasakyti, kokia laiminga ji grįžo. Tokia išdidi - koks tas mūsų vaikas geras! Aš tiek metų kalbinu, o jis ėmė ir padarė. Neperskaičiau žmogaus...
Taip ir gyvenate išsimėtę: jūs - Vilniuje, mama - Kaune, vaikelis - Londone...
Kad nejaučiu tų atstumų. Dažnai skrendame pas Simą į Londoną. Gerai ten jam, nežinau, kokį darbą Lietuvoje jam reikėtų dirbti, kad galėtų tiek keliauti, kiek keliauja. Po vestuvių ypač pajutau, kad jis turi savo gyvenimą, į kurį man nedera kištis. Man patinka jo žmona - rami, paprasta, visada besišypsanti.
Anglijoje gyvena ir buvęs jūsų vyras aktorius Arūnas Sabonaitis. Pasikalbate kartais apie sūnų?
Esu įsitikinusi: išsiskyrusių žmonių santykiai turi būti civilizuoti. Na, netikote, nesutarėte, bet kam taškytis purvais, vienam kitą žeminti? Aš tiesiog nebendrauju su tais, su kuriais man nesiseka bendrauti.
Kai persikėlėte iš Kauno, ar buvo sunku įsibrauti į sostinės teatro pasaulį?
Kad aš neturėjau tokio tikslo. Niekur nesibroviau, apie etatą nenoriu net pagalvoti. Taip sutapo, kad režisierius Jonas Vaitkus statė Mažajame teatre. Pasiūliau jam pjesę „Palauk, kieno čia gyvenimas?" Kitas spektaklis „Meistriškumo pamoka (Maria Callas)" atėjo savaime.
Turite naujienų šį sezoną?
Vienas pasiūlymas po kito! Kai kurių atsisakiau, visiškai nenoriu šokinėti. Vieną pjesę gavau jūroje. Labai patiko. Ir vienas vaidmuo labai. Kokia buvau laiminga, kai grįžusi sužinojau, kad pjesę „Kapinių klubas" Jaunimo teatre Algis Latėnas tikrai statys. Ir tas vaidmuo - mano. Visai kitoks vaidmuo! Eglė Gabrėnaitė, Elvyra Piškinaitė - puiki kompanija. Tai bus graudi ir juokinga istorija apie tris moteris.
Norėčiau rimto, gero kino. „Nekviestoje meilėje" irgi dar vaidinsiu, tik dabar scenaristo esu „išsiųsta į Angliją, pas dukrą"...
Nuostabus darbas, kai įvykius gali pats susidėlioti. Vargu ar dabar galėtumėte dirbti nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro...
Žinai, kas iš tiesų svarbu mūsų profesijoje? Laiku įšokti į situaciją, pajusti laikotarpį. Jaunystėje gaudavai labai daug vaidmenų, tačiau tada jaunas žmogus neturėjo jokio statuso. Aštuoniasdešimt rublių ir žemiausia kategorija... Bet mes visi turėjome viltį: sulauksime penkiasdešimties ir viską gausime - butą be eilės, automobilį, sodą, pažintis ir pagarbą. Iškentėk, dirbk, viskas ateis! O dabar apvirto aukštyn kojomis - amžiuje būti lyg ir gėda. Paaiškėja, kad branda ne tik nemadinga, bet - gėdinga. Reikia jaunystės, grožio, o jei dar talento nors lašelis - visi langai, durys ir kaminai atviri.
Tik pamanykit, keturiasdešimties nebegali įsimylėti! O aš sakau: gali! Raukšlės negražu? O man gražu. Esu sotaus amžiaus aktorė. Argi dėl to neturiu teisės išdykauti? Juk mano profesija tai leidžia... Pamenu, koks triukšmas kilo, kai per vienus „Bravo" apdovanojimus scenoje dainavau kartu su „žasais". Tokia rokerė, susivėlusi, su storapadžiais batais. Ką ji sau leidžia? Su pacanais! Nei jie pacanai, nei aš labai sena... Iki keturiasdešimt dvejų vaidinau Pepę Ilgakojinę vaikų spektaklyje... Ir tikrai, visi šie dalykai mano kartai taip davė per pakinklius, per sąmonę, darbus, pinigus ir įsitikinimus. Argi ne neviltis ir nemokėjimas išsikapstyti kai kuriuos pavertė girtuokliais? Kaip baisu, kai puiki aktorė prisipažįsta per metus taip ir nesutaupiusi atostogoms prie jūros... Klaikiai skamba!
Sulaukę penkiasdešimties, turime pradėti viską iš naujo. Laimė, kad man sekasi, kad aš visko noriu, kad stebiuosi kaip mažas vaikas, kai neleidžia pasiautėti. Džiaugiuosi, kad man pavyko persiorientuoti. Labai anksti supratau, kad norint išgyventi reikia daryti ką nors daugiau nei kiti. Teatre nėra žiūrovų - nėra pinigų. Nėra pinigų, vadinasi, niekas nestato spektaklių, o kai jų nestato, neišsipildo tavo svajonės: nei knygos nusipirksi, nei skaniai pavalgysi, nei pakeliausi.
Mokydamasi tuometėje Vilniaus konservatorijoje dirbau laborante. Dar mokykloje - sekretore. Ir dispečere esu dirbusi, ir sandėlyje. Labai norėjau turėti savo pinigų, nuo nieko nepriklausyti. Kai nuvažiavau į Šiaulius, turėjau šešis dramos būrelius. Veiklos - tiek, kad vakarais nerasdavau lovos iš nuovargio. Kaune Grigolio ir Valašino pasiūlymas drauge kurti „Sal(i)oną „Briliantiną" man prilygo didžiausiam vaidmeniui. Kai Kauno dramos teatre pabodo vaidinti tuščiai salei, sugalvojau „Pepę Ilgakojinę". Vaidinau ją su nepriklausoma teatro trupe „Džiugina". Nuvažiuojame į gastroles su teatru, visi miega, o mes keliamės šeštą, kraunamės dekoracija ir duj į kokią Šilalę su „Pepe". Suvaidinam du spektaklius, grįžtam ir vaidinam suaugusiesiems tuščioje salėje.
Jūsų vyras buvo aktorius. Daugiau už aktoriaus taip ir nesiryžote tekėti?
Ką reiškia - nesiryžote? Nesu prieš aktorius nusistačiusi. Jei būtų susiklostę, jei keliai būtų suėję, likimai susidėlioję, kas žino... Gal ir su Pauliumi būtume prasilenkę, jei būtume anksčiau susitikę...
Kodėl neprasilenkėte?
Ačiū Jam (Nijolė pirštu parodo į dangų).
Kai sutikote Paulių, jūsų gyvenimas gerokai pasikeitė?
Ėmiau daryti dalykus, kurių anksčiau nedariau, persikėliau į Vilnių, pradėjau vairuoti automobilį...
Nijole, ar jautėte spaudimą, kai su Pauliumi drauge pasirodėte viešumoje?
Stipraus spaudimo gal ir ne, bet jau komentarų tai visokių teko išgirsti. Bet ir nuo tos ligos išsigydžiau. Nei klausausi, nei skaitau.
Esate labai emocinga, energinga, o juk vyrai tokių moterų bijo...
Esu tai pajutusi, bet su Pauliumi - visai kas kita. Mano kietumas prieš jo kietumą, valingumą ir užsispyrimą - niekis. Jis - labai tvirtas žmogus. Anksčiau juk nebūčiau galėjusi pakęsti, kad man vadovauja, o dabar jaučiuosi saugi, nes jis viską suplanavęs, nusprendęs. Taip patogu, taip gerai! Visiškai nenoriu vadovauti. Paulius, kaip ir aš, mėgsta kiną, grybauti, dabar - ir žvejoti, o jei dar pamėgtų neburiuoti (juokiasi)...
Tai bus vestuvės?
(Juokiasi.) Matysim. Labai bijau, kad jos nepakeistų to, kas dabar yra tarp mūsų.
