Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Nijolė Pareigytė: turime dėl ko vienas kitą saugoti

„Dabar grupėje esame dvi misės ir dvi misis. Kol kas su Karina laikomės, ir gana tvirtai – nei aš, nei ji dar negalvojame apie vestuves“, – vieną vėlyvą vasaros vakarą sėdėdama savo namų kieme nusikvatoja „69 danguje“ gražuolė Nijolė Pareigytė (24).
Foto naujienai: Nijolė Pareigytė: turime dėl ko vienas kitą saugoti
Oksanos Točickajos nuotrauka / zmones24.lt
„Dabar grupėje esame dvi misės ir dvi misis. Kol kas su Karina laikomės, ir gana tvirtai – nei aš, nei ji dar negalvojame apie vestuves“, – vieną vėlyvą vasaros vakarą sėdėdama savo namų kieme nusikvatoja „69 danguje“ gražuolė Nijolė Pareigytė (24). Tiesa, po akimirkos prisipažįsta, kad jei gautų pasiūlymą tekėti, matyt, ilgai nesispyriotų. Šiltų jausmų žinomam krepšininkui Artūrui Jomantui (24) Nijolė neslepia jau kurį laiką, tačiau pirmą kartą apie juos kalba taip atvirai.

Žmonės vis dar aptaria vieną svarbiausių šios vasaros pramogų verslo įvykių – Godos ir Rolando Alijevų vestuves. Kaip jautiesi dalyvaudama kitų šventėse? Nekyla noro vieną dieną pačiai išsiųsti kvietimus?
Goda ir nuo mūsų ilgą laiką vestuves slėpė, bet esame įtarios ir spaudėme pasakyti tol, kol prispaudėme (šypsosi). Po vieno koncerto Klaipėdoje ji neapsikentė: „Merginos, užknisote – taip, aš tikrai ženijuosi.“ Švenčiant mergvakarį apėmė gana keistas jausmas: negi mūsų Goda iš tikrųjų išteka? Rodos, viskas įvyko taip greitai ir spontaniškai: čia sužinojome apie būsimas vestuves, čia ji žengia prie altoriaus. O dabar, kai ant Godos pirštelio matau vestuvinį žiedą ir suprantu, kokia ji yra laiminga, tikiu tuo, kas nutiko, ir džiaugiuosi kartu.
Žinoma, Godos pavyzdys privertė susimąstyti, ar bent norėčiau ištekėti... Pagalvojau, kad galbūt dar per anksti, bet, matyt, ilgai nesispardyčiau – „bile“ imtų. Dabar šalia manęs yra žmogus, su kuriuo viskas klostosi gerai (tris kartus pastuksena į suolą ir paspjaudo per petį), kurį gera ir miela matyti. Buvau pasiilgusi šito jausmo.

Ir, kaip Goda, ryžtumeisi tokioms gana spontaniškoms vestuvėms?
Mano brolis ilgai draugavo su mergina, o išgyvenę sykiu dešimt metų jie nesiryžo susituokti ir išsiskyrė. Manau, jei būtų gyvenę santuokoje, gal iki šiol būtų buvę kartu. Kai neturi ant piršto žiedelio, jauti daugiau laisvės. Žiedas, parašas, priesaika įpareigoja į santykius pažvelgti kitaip. Galbūt kam nors pasirodysiu senamadiška, bet taip mane auklėjo tėvai. Beje, mano tėvų santuoka – puikus pavyzdys, kaip praėjus vos pusmečiui nuo pažinties ir susituokus galima ilgai gyventi laimingai. Mano tėvai kartu jau trisdešimt penkerius metus.

Bet tokių gražių pavyzdžių aplinkui ne tiek ir daug...
Tai – tiesa, aplink vyksta daugybė skyrybų. Žmonės gyvena palaidžiau nei anksčiau, nebe taip atsakingai vertina santuoką. Tačiau, manau, jei žmonės tuokiasi bažnyčioje, į viską žiūri daug rimčiau. Neseniai dalyvavau vestuvėse Santuokų rūmuose, ten – pati tikriausia mėsmalė: įeini, tave pastato, „apženija“ ir išeini. Laisvas. Jokio jausmo, kokį patiri stovėdamas po bažnyčios skliautais ir prisiekdamas Dievo akivaizdoje. Žengiant prie altoriaus svarbiausia būti tikram dėl to, ką darai. Ir tuoktis ne vien dėl to, kad į pasaulį beldžiasi kūdikis ar manai, kad nieko geresnio nerasi. Šiais laikais išsiskirti – vieni juokai, todėl reikia stengtis, siekti, kad santuoka iš tikrųjų truktų iki grabo lentos. Bijau prisišnekėti – man amžinai taip nutinka, bet išties tikiu laiminga santuoka.
Godos vestuvės buvo labai graži šventė. Neperdėta, nepersūdyta, subtilu ir viskas savo vietoje.

Stovėdama bažnyčioje bandei įsivaizduoti, kokios norėtum savo vestuvių dienos?
Ji būtų kažkuo panaši...

Nebėgtum su mylimuoju toli toli – kur šilta, smėlis, palmės, mėlyna lyg smaragdas jūra ir nė vieno fotografo?
Baik tu, manęs tėvai neišleistų (juokiasi)! O ir pati manau, kad per tokią šventę artimieji turi būti šalia, džiaugtis kartu su tavimi.
Norėčiau vestuvių, panašių į Godos, tik paslaptingumo jose būtų mažiau. Esame žinomi žmonės ir mokame populiarumo kainą – nieko nepadarysi. Bėgiojimas, slapstymasis pernelyg išvargina – mačiau tai ir Godos veide. Mes ir pačios paskutinę dieną sužinojome, kur reikės važiuoti. Šukavomės, dažėmės, o kur važiuosime, galėjome tik spėlioti. Numanėme, kad vestuvės vyks netoli Kauno, bet kur konkrečiai, neįsivaizdavome.
Jei būtų mano vestuvės, tikrai taip labai nesistengčiau pasislėpti. Bet, spėju, tuokčiausi ne Vilniuje, o kokiame nors miestelyje. Važinėdamos po Lietuvą daug jų gražių aplankėme, daug nuostabių bažnyčių juose matėme. Viena įspūdingiausių man – Švėkšnos bažnyčia.

Bandėte draugei patarti, pasakyti, kad galbūt neverta slapstytis?
Buvo visokių kalbų. Bet mes jai nieko nepatarėme, tiesiog daug klausinėjome. Toks buvo jų abiejų noras ir sprendimas, todėl negali kištis. Bet Lietuvoje išties nelabai pasislėpsi – kas domisi, tas randa.
Gerbiu ir pateisinu žmonių norą, kad per jų vestuves bažnyčioje būtų tik savi. Kita vertus, per Godos vestuves žurnalistai ir nesiveržė vidun, lūkuriavo lauke prie bažnyčios, fotografavo ateinančius svečius. Nematau čia nieko blogo, juolab kad niekas įkyriai nelindo į akis, nesielgė šiurkščiai. Žurnalistai nėra jokie žvėrys (tiesa, kartais pasitaiko ir tokių), todėl jei „ženyčiausi“, norėčiau, kad dalyvautų ir jie, pasidžiaugtų mano švente.

Godos vestuvės galėjo tapti savotišku jūsų su Artūru debiutu viešumoje, bet šventėje dalyvavai viena...
Artūras tuo metu buvo išvažiavęs į rinktinės stovyklą. Iki paskutinės minutės buvo neaišku, ar galės atvažiuoti, bet galiausiai jo neišleido. Buvo be galo liūdna, gal net šiek tiek nejauku – juk visi porom, o aš viena – be poros. Su Ingrida ir jos vyru pasivadinome šeima – jau seniai esame geri draugai, todėl jie nepaliko manęs likimo valiai (juokiasi).
Tiesą sakant, iš pradžių gal net šiek tiek pykau, svarsčiau, jei mylimojo būtų kitokia profesija, nieko panašaus nebūtų nutikę. Bet, neabejoju, gyvenime bus ir daugiau svarbių momentų, kai šalia nebus mylimo žmogaus. Tas pat yra ir su mumis – juk per Kalėdas, Naujuosius metus, draugų gimtadienius dažniausiai nebūname ten, kur susirenka artimiausi.

Noras kuo daugiau laiko praleisti kartu turbūt kainuoja nemažai pastangų?
Kai susipažinome, Artūras atostogavo, todėl kiekvieną laisvą akimirką praleisdavome kartu, sykiu jis važiuodavo net į mūsų koncertus. O juk prie gero greitai priprantama (juokiasi)... Kai išvažiavo į stovyklą, pirmomis dienomis buvo sunkoka – dieną lyg ir turi kur save padėti, o vakare pasidaro liūdna. Bet juk prie visko priprantama. Jei nuolat jauti palaikymą ir dėmesį, jautiesi mylima ir žinai, kad viskas yra gerai, atstumas tarsi išnyksta. Kitą kartą kasdieniai pasimatymai gali greičiau pabosti nei bendravimas per atstumą. Mūsų su Artūru susitikimai yra ypatingi ir nepaprastai šilti: kas kartą širdis ima stipriau plakti, pilve drugeliai skraidyti...

Turbūt jau girdėjai pašaipų: neva Sabutytė suvystė krepšininką, tai ir Pareigytei ne prastesnio prireikė?
Mūsų su Goda gyvenime būta daug įvairių sutapimų. Kalbant ne tik apie meilės reikalus, bet ir apie labai kasdieniškas detales.
Apskritai daugeliui moterų patinka atletiški, sportiški vyrai, todėl krepšininkams merginų dėmesio niekada netrūksta, ir tai mane kartais baugina (šypsosi). Tačiau įsitikinau, kad ir man pačiai to dėmesio nestinga, todėl su Artūru turime dėl ko vienas kitą saugoti. Gal ir gera žinoti, kad tavo žmogus patinka ne vienai tau – tai įpareigoja ir verčia branginti tą, kuris yra šalia.
Turime gražų pavyzdį – Ingridos šeimą. Jiedu su vyru gyvena jau septynerius metus, tačiau elgiasi taip, lyg būtų susitikę vakar: nepaleidžia vienas kito, myli, gerbia. Bet viso to jie išmoko – ir pati Ingrida yra pasakojusi, kad pradžioje, kol santykiai nėra apsišlifavę, kol nesi priėmęs kito žmogaus principų ir ambicijų, pasitaiko visko.
Artūras mane auklėja ir man tai patinka. Anksčiau ketvirtadienio, o gal net trečiadienio vakarą vargu ar būtumėte radę mane namuose, o dabar sėdžiu viena, skaitau knygas, žiūriu televizorių. Nepamanykite, kad skundžiuosi. Atvirkščiai – man tai patinka. Noriu klausyti mylimojo, nes puikiai suprantu, kad dėl to man – tik geriau. Kas iš to, kad nueisiu su draugais į barą, išgersiu butelį vyno? Aš klausau, manęs klauso, ir mums gera. Auklėjame vienas kitą, mokome, kaip reikia bendrauti, kalbėti, netgi pasisveikinti... Seniai patyrėme tokius gražius santykius, todėl abu esame gerokai atbukę: tenka daug ko iš naujo mokytis, stengtis vienam prie kito prisitaikyti.

Vis kartoji, kad seniai jautei ką nors panašaus. Kada pastarąjį kartą buvai taip giliai įklimpusi?
Gal prieš ketverius metus? Todėl ir sakau, kad buvau nepaprastai viso to išsiilgusi. Džiaugiuosi, kad šis jausmas vėl manyje užgimė, labai jį branginu. Noriu tikėti, kad šie santykiai truks ilgai ir viskas bus gerai.
Pavargau blaškytis, noriu ramaus, gražaus gyvenimo. Maniškis dėl to, ką veikiu, ir taip yra išblaškytas, išbarstytas, sunkiai telpantis į normalaus gyvenimo rėmus. Taip gyvendamas į viską žiūri paprastai, santykių nevertini tol, kol neateina tam laikas. Stengdavausi su žmonėmis gražiau, pagarbiau elgtis, tačiau galiausiai juos vis vien įžeisdavau. Bet ateina laikas, kai pajunti, kad gali ir nori keistis, kad turi dėl ko tai daryti. Tuomet ir veikla tarsi nustoja egzistuoti – žinai, kad gali būti mylinti, ištikima. Tam reikia tik tinkamo žmogaus.

Tavo santykiai su „ICG kompiuterių“ vadovu Eugenijumi Ivanenka sulaukė daugybės kalbų ir apkalbų. Jūs iš tiesų niekada nebuvote pora?
Niekada nebuvome kartu. Negyvenome sykiu, nekūrėme bendros ateities. Daug laiko leidome kartu, bet jis niekada nebuvo antroji mano pusė. Daug kam keista, bet tokia yra tiesa. Ir aš, ir Eugenijus buvome laisvi žmonės, vienas kito nekontroliavome ir neaiškinome, kaip reikia gyventi.

Bet Eugenijus galbūt būtų norėjęs, kad jūsų santykiai pakryptų kita linkme?
Tačiau tai nebuvo abipusė simpatija. Buvau dėkinga Eugenijui, kad mane apglėbė rūpinimusi, leido jaustis kaip karalienei, gerbiau jį, bet tai visiškai kiti jausmai nei tie, kuriuos išgyvenu dabar.

Tačiau nors žmogaus nemylėjai, automobilį kaip dovaną iš jo priėmei?
Tas automobilis niekada man nepriklausė. Jis buvo banko, aš tik važinėjausi. Neprašiau Eugenijaus automobilio ir niekada net neturėjau minties to padaryti. Ta mašina mano kieme stovėjo visą parą, o aš jos net nepastebėjau.

Nekilo dvejonių, ar vertėtų priimti tokią brangią dovaną iš vyro, kuris galbūt iš tavęs tikisi kai ko daugiau, nei gali duoti?
Pakartojai mano mamos žodžius... Kitų akimis gali atrodyti, kad pati to automobilio norėjau, prašiau, naudojausi Eugenijumi, kad tik jį gaučiau. Bet tikrai taip nebuvo. Eugenijus po „Tipo grupės“ narių žūties užsiminė norintis, kad važinėčiau saugiai. Kartą paklausė, kokia mašina man atrodo graži. Pasakiau, kad „Audi Q7“, bet tikrai nieko neturėjau omenyje. Dar po kurio laiko ji jau stovėjo mano kieme. Bet dar kartą sakau: automobilis nebuvo dovana, nors jis mane ir pririšo prie Eugenijaus, dėl ko vėliau nepaprastai gailėjausi. Ne kartą norėjau grąžinti mašiną, bet Eugenijus vis kartodavo, kad jei ir nenoriu būti su juo, turiu teisę ja važinėtis.

O kur ji dabar?
Kiek žinau, išregistruota ir atiduota bankui. Todėl ir sakau, kad automobilio negavau dovanų. Jis nebuvo nei mano, nei Eugenijaus – kuriam laikui buvo paimtas iš banko ir aš juo važinėjausi. Niekas iš manęs nieko neatėmė.

Kokie santykiai tave su Eugenijumi sieja dabar?
Jokie. Mūsų keliai visiškai išsiskyrė. Galbūt ir įskaudinau jį, bet Artūras mano gyvenime atsirado tikrai netikėtai, dėl jo dingau ne tik iš Eugenijaus, bet ir kitų žmonių akiračio.
Iš pradžių planavau, kad vasarą paatostogavusi rudenį grįšiu dirbti, bet dabar žinau, kad tikrai tai nenutiks. Norėtųsi su Eugenijumi pasikalbėti gražiuoju, bet jis nelabai leidžiasi. Vėliau ar anksčiau vis vien susitiksime (liūdnai šypteli)...
Jei būtų mano valia, neprarasčiau tokio draugo. Tokios geros širdies žmogų retai kada sutiksi, todėl nepaprastai gaila, kad išsiskyrėme taip ir nepasikalbėję. Pati dėl to kalta: vieną dieną nebeatėjau darbą, nebekėliau telefono ragelio... Neturėjau kaip pasiaiškinti, kita vertus, juk iš tikrųjų ir neturėjau dėl ko aiškintis. Giliai viduje kažkodėl jaučiausi kalta, todėl buvo gėda susitikti akis į akį. Dabar tai galėčiau padaryti, o tada buvo be galo sunku. Abiem.

O darbo, pareigų taip pat pasiilgsti?
Tokiame darbe dirbau pirmą kartą ir jis man visai patiko, spėjau įsivažiuoti, Eugenijus buvo patenkintas mano darbu. Man atėjus, „ICG kompiuteriai“ tapo kur kas žinomesni nei anksčiau (juokiasi). Jei nieko neveikčiau ir sėdėčiau namuose, galbūt pasiilgčiau, bet, tiesą sakant, neįsivaizduoju savęs, visą gyvenimą dirbančios panašų darbą. Užteko, jog suprasčiau, kad visa tai – ne man. Žinau, kad ir iš dainavimo visada negyvensiu, bet, tikiuosi, kada nors nusišypsos laimė turėti savo įmonę ir užtektinai laisvės.

Ateinantį sezoną Artūras lieka žaisti Vilniuje, „Lietuvos ryto“ komandoje. O jei...
...jei jam tektų išvažiuoti į užsienį? Kalbėjome apie tai. Kol bus grupė, kol jausimės stiprios ir reikalingos, apie išvažiavimą iš Lietuvos negalvosiu. Jei vis dėlto Artūras išvažiuotų, manau, važinėčiau pirmyn atgal, bet tikrai nepulčiau stačia galva į jo gyvenimą.

Kai kalbame apie Artūrą, negalima nepastebėti nuo susižavėjimo žybčiojančių tavo akių. Kas tave taip užbūrė?
Artūrą matydavau ir anksčiau – klube ar kavinėje. Nuo pat pradžių iš jo jaučiau sklindantį keistą šiltumą, interesą, galbūt norą su manimi susipažinti. Kaskart pasisveikindavome, nors ir nebuvome pažįstami. Tiesa, ne kartą koncertavome „Lietuvos ryto“ komandai, todėl žinojau, kas jis toks, bet bendrauti nebuvo tekę.
Artūras santūrus, neišsišokantis, visada – savo vietoje, o kiekviena jo pasakyta frazė yra laiku ir vietoje. Vertinu jo humoro jausmą, be to, jis geras, nepiktybiškas žmogus – labai nemėgstu piktų, pasikėlusių ir susireikšminusių. Komandoje jis – geras ir stiprus žaidėjas, be galo juo didžiuojuosi (šypsosi).

Romantiškas – taip pat?
Nelabai. Kažkada nupirko rožių „buketą“ ir padavė man: „Imk.“ „Čia man?“ – klausiu. „Tau. Kam gi daugiau? – burbtelėjo, o po akimirkos pridūrė. – Gyvenime turbūt antrą kartą dovanoju gėlių.“ Jis – juk žemaitis, todėl nelinkęs daugžodžiauti. Bet man tai gražu. Aš ir pati nesu pernelyg saldi romantikė, dažnai tik po vakarienės prisimenu, kad galėjau uždegti žvakę. Bet, tikiu, romantiškumą galima įžvelgti ir pačiuose smulkiausiuose dalykuose.

Kaip ir pavydą?
Abu su Artūru esame gana pavydūs. Vienas kito neatsiklausę niekur neiname (juokiasi).
Reikia stengtis, kad nebūtų dėl ko pavydėti. Jei mylimas žmogus pavydi, o pavydas jau žlugdo santykius, vadinasi, kažką darai negerai. Pavydas paprastai iš niekur neatsiranda. Svarbu, kad antroji pusė suprastų, jog yra priežastis jį jausti. Kad nebūtų taip: „Na, parašiau mergaitei žinutę – na ir kas. Juk tai – tik žinutė.“ Šiuo klausimu su Artūru sutariame. Anksčiau dažnai susitikdavau su draugų kompanija, o dabar nepamenu, kada juos mačiau. Kartais, kai sėdi viena namuose, ima to trūkti, tačiau kažką turi paaukoti vardan to, kad pražystų kas nors gražaus...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos