Po viešos verslininko Eugenijaus Ivanenkos išpažinties, kai jis nedviprasmiškai prasitarė ir apie tai, jog draugaudama su juo žymioji grupės „69 danguje“ narė Nijolė Pareigytė (24) neva nutraukė nėštumą, ši atsitvėrė tylos siena. „Ne dabar...“ – kone du mėnesius kartojo mergina. Kodėl visuomet noriai apie savo (ir ne tik) gyvenimą pasakojusi dainininkė staiga tapo santūri tylenė?
Įkalbėti Nijolę, kad sutiktų pasikalbėti ir dalyvautų fotosesijoje, šį kartą buvo nepalyginti sunkiau. Mergina nė nemėgina slėpti, kad tam turi įtakos ir jos mylimasis „Lietuvos ryto“ krepšininkas Artūras Jomantas (24). Su Nijole susitinkame vėlyvą vakarą, po kurio laiko šalia prisėda ir Artūras. Atrodo ne juokais užsirūstinęs, kad fotosesija ir interviu užtruko gerokai ilgiau, nei jam žadėjo mylimoji. Per visą interviu krepšininkas neištaria nė žodžio, bet Nijolė juokdamasi nuramina: „Jis tik atrodo piktas, o iš tikrųjų yra labai geras.“
Sakyk, kiek kartų jau pasigailėjai, kad sutikai dalyvauti šokių projekte?
Iš tiesų tokių akimirkų buvo, ir ne kartą. „Šok su manimi“ atima daug laiko, nes į tokį projektą negali žiūrėti pro pirštus. Nesi su grupe, kai stovėdama scenoje su dar trimis žmonėmis gali sau retkarčiais leisti pasimuliuoti, patingėti, bet niekas to nepastebės. O šokdamas jautiesi įsipareigojęs ne tik sau, bet ir savo partneriui, kuriam pasirodymas projekte nepaprastai svarbus. Ne dėl reklamos ar noro save parodyti aš esu projekte – man viso to jau seniai nereikia. Tiesiog norėjau išmokti šokti. Tomui, kaip ir kiekvienam kitam projekte dalyvaujančiam profesionalui, svarbi reklama – patikėkite, jis šoka ir stengiasi tikrai ne dėl manęs (juokiasi). Tačiau mes puikiai sutariame, o tai – svarbiausia. Net kai man kas nors nepavyksta, jis nepyksta, nešaukia. Esu girdėjusi, kaip už sienos ant kitų rėkia partneriai. Tomui sakau: „Jei tu ant manęs taip šauktum, būtų labai blogai.“ Jis dirba su vaikais, todėl moka nepaprastai kantriai aiškinti, ką ir kaip turiu daryti. Man patinka šokti ir, manau, pavyksta visai neprastai, tik štai klausytis kritikos nelengva.
Sunku patikėti – juk tiek metų esi scenoje ir dainuoji grupėje, apie kurią kalbų niekada netrūko! Negali būti, kad prie aštrių pastabų taip ir nepripratai...
Būdama „69 danguje“ narė iš tikrųjų daug visko mačiau ir girdėjau, tačiau kritika šokiuose – visai kas kita. Tave vieną pastato prieš visą Lietuvą ir ima grūmoti pirštu: „Tu tokia, tu anokia. Tavo lašiakai akis bado.“ Esu iš tų žmonių, kurie sugeba priimti kritiką, jei girdžiu ją iš žmogaus, kuris gali ir turi teisę bei supratimą kritikuoti. „Šok su manimi“ komisijoje yra vieni profesionalai, todėl nesupykti, priimti jų pastabas ir jas įvertinti – taip pat mokslas. Labai stengiuosi, bet tikrai nemalonu išgirsti, jog netinkamai pasirinkai muziką ar nepašokai sambos, nors iš kailio nėreisi, kad panaudotum visus įmanomus sambos žingsnelius, perduotum šokio nuotaiką, emocijas, charakterį. Neturiu teisės prieštarauti ir pykti, kai kritikuoja šokį, stovėseną, bet kodėl reikia peikti muziką? Tai labai individualus dalykas: muzika, kaip ir asmenybė, negali patikti visiems.
Choreografo Jurijaus Smorigino pastabą dėl „lašiakų“ priėmei labai ramiai ir net su šypsena. Taip iš tikrųjų jauteisi?
Taigi aš žinau, kad taip yra (juokiasi)! Žinoma, kur kas maloniau būtų, jei tokius dalykus žmonės pasakytų kur nors užkulisiuose, o ne prieš visą Lietuvą.
Suprantu, kad pramoginiuose šokiuose visiems maloniau žiūrėti į liekną ir grakštų kūną, bet mes juk nesame profesionalūs šokėjai. Be to, negaliu numesti svorio per savaitę ar dešimt dienų. Po savaitės Smoriginui taip ir pasakiau: „Teks jums ir šią savaitę žiūrėti į mano lašiakus.“ Mokomės neužsigauti: jei pradėsime ožiuotis ir svaidytis žaibais, manau, sulauksime tik dar didesnio puolimo. Žinau, kad jei labai šakosiuosi, iš Smorigino ar Vytenio Pauliukaičio sulauksiu dvigubos kritikos dozės (juokiasi).
O kokia kritika tave galėtų įžeisti?
Turbūt įsižeisčiau, jei kas nors pasakytų, kad esu nenuoširdi ir meluoju. Įžeistų pasakyta netiesa, o pagrįstą kritiką sugebu priimti. Puikiai suprantu, kad kur kas geriau atrodyčiau, jei sverčiau bent penkiais kilogramais mažiau. Bet nesuprantu, kai tas pats Smoriginas pradeda šnekėti apie internetą, skandalus, reklamą. Apie ką jis kalba?! Negi tikrai mano, kad į projektą atėjau dėl reklamos? Klausiau Tomo, ar suprato, ką norėjo pasakyti komisijos narys, bet ir jis nieko doro man nepaaiškino.
Dar žymusis choreografas tave pavadino skandalinga, bet talentinga. Bent viena dalis šios pastabos tave tikrai turėjo nudžiuginti...
Tai turbūt labiau patiko mano tėvams (šypsosi). Nors man irgi nuskambėjo skaniai ir gražiai. Ačiū jam už tai.
O dėl skandalų... Turbūt pasikartosiu eilinį kartą sakydama, kad dabar skandalai mane mažiausiai domina, – vis viliuosi, jog žmonės išgirs ir supras mane. Neturiu jokio noro kelti skandalų, jais gyventi ir populiarėti. Skandalai seka iš paskos, velkasi iš praeities ir tikrai manęs nepuošia – tai puikiai suprantu.
Tačiau buvo laikas, kai be skandalų, rodos, gyventi negalėjote...
Niekada pati jų nekūriau. Nė viena istorija, kurią papasakojome, nebuvo sumeluota, tik daugelis gerokai hiperbolizuotos. Kad ir meilės trikampis, į kurį patekome su Mantu ir Karina (Egmontu Bžesku ir Karina Krysko – red. past.). Ši istorija buvo taip išpūsta, kad dar „69 danguje“ gyvavimo pradžioje pelnėme skandalistų vardą. O juk daug žmonių išgyvena panašias istorijas. Lygiai taip pat daugybė eina į vakarėlius su bičiuliais ar kaimynais, bet tai visiškai nereiškia, jog visi kaimynai ir draugai miega vieni su kitais. Blogiausia dar ir tai, kad pačios paprasčiausios istorijos spaudoje netikėtai virsta skandalais, už tai turėtume būti dėkingi žurnalistams.
Turėtų būti apmaudu, kad nebegali kontroliuoti to, kas pasirodo spaudoje. Juk nors ir ką tu sakytum ar darytum, žmonės vis vien padaro savo išvadas?
Viskas priklauso nuo to, kaip ir su kuo gyveni. Jeigu šalia tavęs yra žmogus, kuris sugeba suprasti, kas yra teisybė, o kas – ne, į viską žiūri daug paprasčiau, daugelio dalykų nesuasmenini. Bet kai sulauki kritikos, klausimų, prašymų patikslinti dar ir iš artimųjų, kiekvieną skandalą išgyveni iš naujo ir iš naujo. Negana to, priimi jį, tarsi tai būtų tiesa. Negali tiesiog numoti ranka ir sakyti, kad visa tai tau nerūpi, jei matai, jog šalia esančius žmones tai skaudina, sykiu – ir tave pačią. Bet yra dalykų, prie kurių galiausiai pripranti ir kurie tik kelia juoką.
Po skyrybų su Tomu, su kuriuo draugavai išsiskyrusi su Egmontu, sakei, kad turėjai dėl daug ko aiškintis ne tik Tomui, bet ir jo tėvams. Dabar teisintis taip pat tenka?
Kol kas neteko. Vieninteliai, kuriems aiškinuosi, yra mano tėvai. Manau, Artūras pats pakalba su saviškiais ir viską jiems paaiškina. Mes dar nesame tokie artimi, kad jie manęs klausinėtų tokių dalykų. Ne kartą buvome susitikę, bet klausimų apie straipsnius spaudoje nė karto neišgirdau, o ir nepajutau, jog jie tikėtų viskuo, kas ten rašoma. Dėl to labai džiaugiuosi. Artūro tėvai yra iš tų žmonių, kurie sugeba atsiriboti ir pažvelgti į viską kitaip. Jie mato ne tai, ką rašo spauda, o tai, koks žmogus yra šalia jų sūnaus.
Buvo laikas, kai turėjau teisintis. Su Tomu kūrėme santykius, todėl jaučiau pareigą pasiaiškinti, norėjau, kad mano antrosios pusės tėvai žinotų, kaip viskas yra iš tikrųjų, o ne kas rašoma spaudoje. Norėjau gražių santykių, ir tiek.
Tačiau negi nesinorėtų, kad ne tik šalia esančių žmonių, bet ir tuos straipsnius skaitančių pašalinių požiūris nebūtų toks griežtas? Tavo debiutą projekte „Šok su manimi“ komisija įvertino aukščiausiais balais, o, žiūrovų nuomone, atrodei prasčiausiai.
Žmonės manęs nepažįsta. Kažkada jie nusipiešė mano paveikslą ir neketina jo nei keisti, nei taisyti: esu neidealios išvaizdos, prasto charakterio, „nagla“ ir nedraugiška mergina. Kita vertus, aš ir neturiu tikslo keisti visų nuomonės. Turiu kam įtikti, ką mylėti ir su kuo džiaugtis. Visada sakau, jog neįmanoma visiems būti gerai. Kas ką nori, tas tą myli, kas į ką nori, tas į tą žiūri. Tik man keista, kad tie žmonės, kurie negali manęs pakęsti, vis tiek skaito apie mane straipsnius, domisi mano gyvenimu, rašo komentarus. Žinoma, tai jų reikalas – gyvenu savo gyvenimą ir man visiškai nesvarbu, kas ką mano.
O jei kam nors atrodo, kad manęs spaudoje per daug, tai – taip pat ne mano kaltė. Renkuosi, su kuo noriu bendrauti, o su kuo – ne. Nebekalbu su kiekvienu, kuris paskambina, o ilgą laiką apskritai nekėliau telefono ragelio. Ir tikrai ne aš skambinu ir prašau, kad mane nufotografuotų ir ką nors parašytų.
Kas tave privertė taip pakeisti bendravimą su žiniasklaida? Rodos, dar visai neseniai atvirai pasakojai ne tik savo gyvenimo smulkmenas, bet ir drąsiai komentavai kitų istorijas.
Gavau keletą gerų antausių ir tai privertė susimąstyti. Būna, skaitai tekstą ir net neatpažįsti savo žodžių. Matai, kaip žurnalistai stengiasi šokiruoti skaitytojus, nors šokiruoti nėra kuo. Ir anksčiau taip būdavo, bet sugebėdavau apsimesti kvailele ir neimti visko giliai į širdį, o dabar šaltai reaguoti darosi vis sunkiau. Nors puikiai suprantu, kad žiūrint į viską pernelyg rimtai galima ir išprotėti.
Netrukus „69 danguje“ švęs penkerių metų gimtadienį, tad, patikėkite, patirties gauni nemažai. Treji metai intensyvaus – kone kiekvieną dieną – bendravimo, duoda rezultatų. Bet, tiesą sakant, vis dar nemoku kalbėti – dažnai būnu pernelyg atvira. Tačiau toks mano charakteris ir negaliu savęs išrauti su visomis šaknimis, tapti visiškai kitokia. Nemoku apsimetinėti, nemėgstu vaidinti tokios, kokia nesu. Žinau, kad daugeliu atvejų man būtų geriau tiesiog patylėti.
Po Eugenijaus išpažinties spaudoje atsitvėrei tyla. Daug kam buvo keista, kad mergina, kuri niekada nelaikė liežuvio už dantų, staiga nutilo – gal ji iš tikrųjų neteisi ir turi ką slėpti?
Labai džiaugiuosi, kad tylėjau. Tai ne ta tema kuria galėčiau ir turėčiau diskutuoti. Neturiu ką pasakoti ir dėl ko teisintis. Buvo, nebuvo – visa tai pernelyg asmeniška ir tikrai ne visos Lietuvos reikalas.
Tiesiog pasišlykštėjau tuo žmogumi, ir tiek. Ką daugiau komentuoti? Pasakyti, kad jis pasielgė šlykščiai ir nevyriškai? Išrėžti: jis – šioks, toks ir anoks? Kam ta agresija ir pyktis? Kartais sugebėjimas patylėti yra didžiulė vertybė (šypsosi). Džiaugiuosi, kad vieno žmogaus dėka man pavyko tai padaryti.
Tas žmogus – Artūras?
Jis man pasakė: „Neprivalai niekam aiškintis. Būk gera – išnyk, patylėk. Išgyvenkime visa tai dviese, padedami tėvų. Nebūtina šios istorijos aptarinėti su kitais.“
Patikėk, baigiu priprasti prie to, kad ne visada būtina kelti telefono ragelį. Gera žinoti, kad niekam nereikės duoti interviu ir kad neturiu šansų nusišnekėti (kvatojasi). Žinau, atvirumas – didžiausias mano priešas.
Panašu, tą patį priešą turi ir Eugenijus... Ką moteris gali padaryti vyrui, kad šis imtų pasakoti tokius asmeniškumus?
Manau, ne moteris turi ką nors padaryti – tiesiog turi būti toks žmogus, kad sugebėtų taip pasielgti. Daugelis vyrų tokioje situacijoje apsisuktų ir nueitų, o Eugenijus kitoks, ir nieko nepadarysi.
Tikrai negaliu pasakyti, kad nieko nepadariau ir elgiausi teisingai. Gyvenimas sudėtingas, bet jis visada viską sudėlioja į vietas. Tikiuosi, dabar Eugenijus viskuo patenkintas ir sugebėjo pateisinti savo lūkesčius.
O juk buvo laikas, kai Eugenijų vadinai tikru draugu...
Išties tikėjau ir maniau, kad jis toks yra. Jaučiau, kad galiu juo pasitikėti. Galbūt jį įskaudinau, bet tikrai neketinu teisinti, nes tai, ką padarė, nepateisinama.
Pati ne sykį buvau įskaudinta, buvo daugybė kartų, kai galėjau padaryti bet ką, iškrėsti krūvą šunybių, bet ar man nuo to būtų pasidarę geriau? Negana to, paskelbti tokius dalykus visai Lietuvai – ne tas pats, kas supuvusį kiaušinį prie durų padėti (šypsosi).
O jei Eugenijus nuoširdžiai atsiprašytų, atleistum?
Nepykstu ant jo, bet ir negalvoju apie jį – jis išnyko iš mano minčių. Ir tik žurnalistų klausimai man jį vis dar primena. Buvo mano gyvenime šis žmogus, buvo toks etapas – to neištrinsi, bet tai baigėsi ir prasidėjo naujas gyvenimas.
Beje, jau buvau Eugenijų sutikusi, bet praėjau pro jį ir net nepažiūrėjau. Kartais nežinai, kaip tokiomis akimirkomis reikėtų elgtis (šypsosi).
Viskas bus gerai ir jam, ir man. Žmonės taikosi ir skiriasi, gyvena, „ženijasi“ ir miršta – nieko nepadarysi. Mes nesame kartu, ir tai – akivaizdu. Kitaip negalėjo būti.
Esi sakiusi, kad laikui bėgant išmokai būti atspari. Lengvai pakėlei ir pastarojo meto nemalonumus?
Esu stipri, nes turiu Artūrą. Anksčiau buvo sunku: negana to, kad šalia nebuvo artimo žmogaus, dar ir tėvai nesuprato, kas vyksta, turėjau jiems aiškintis. O dabar žinau, kaip gyvenu. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė – tapo daug ramesnis, atsirado šioks toks pagrindas po kojomis. Galų gale juk gimė jausmai, kurių ilgą laiką nebuvo! Jausmai, kuriuos norisi išgyventi.
Tavęs mažiau ne tik spaudos puslapiuose, bet ir vakarėliuose. Tai – taip pat Artūro nuopelnas?
Kartais ir namuose smagu pabūti (juokiasi). Jei gyvenčiau viena, namuose turbūt nesėdėčiau, o jei yra žmogus, su kuriuo miela juose pasėdėti, – kodėl gi ne? Aišku, norisi ir išeiti, bet tik su Artūru.
Kalbama, kad Artūras tau draudžia be jo vakaroti...
Ką reiškia „draudžia“?! Esame sutarę: jei norime gražių santykių, turime kai ką aukoti. O ir kokia tai auka? Mažiau išgersiu (juokiasi)? Elkis su žmogumi taip, kaip nori, kad jis su tavimi elgtųsi. Nuoširdžiai sakau: nelabai norėčiau, kad Artūras be manęs vaikščiotų į vakarėlius, naktinius klubus, juk žinau, kaip ten viskas būna (kvatojasi)! To nesinori man, todėl ir pati stengiuosi elgtis taip, kad Artūras būtų patenkintas.
Bet negi nesinori kartu su visais po „Šok su manimi“ traukti į klubą ir atsipalaiduoti?
Klube „Pacha“ buvau daug sykių, o be Artūro eiti nenoriu.
Tad dabar didžiausia tavo pramoga – krepšinis?
Tenka ir ten pabūti (juokiasi). Nesiskundžiu – man ši sporto šaka patinka.
Artūras nepriekaištauja, kad sėdėdama salėje blaškai jo dėmesį?
Dar nieko nesakė...
Tačiau jis į „Šok su manimi“ filmavimus neužsuka?
Ir nėra ko ten eiti (šypsosi)! O jei rimtai, net nežinau, kas būtų geriau. Kai Artūras per mūsų repeticiją sėdi salėje, man iš tikrųjų būna linksmiau – yra prieš ką pasimaivyti, pasirodyti. Vieną šeštadienį Smoriginas pasakė, kad mūsų šokiui trūko emocijų, nuotaikos, aistros. Dar nesu gera aktorė, tad kas žino: jei Artūras būtų sėdėjęs salėje, gal mūsų šokis būtų buvęs kur kas emocingesnis.
Beje, o ką apie tavo „lašiakus“ sako Artūras?
O ką jis gali pasakyti? Pabandytų išsižioti (kvatojasi)! Kokią gavo, tokia tegul džiaugiasi.
Beje, pati prisipažinai, kad prasidėjus projektui neišvengei mylimojo pavydo...
Bet juk tai – normalu. Jūs net neįsivaizduojate, kiek klausimų ir priekaištų iš žmonos išgirsta mano partneris, nors ji pati šokėja ir dalyvauja projekte. Manau, tai žmogiška – juk visiems reikia priprasti prie pasikeitusio gyvenimo ritmo, naujų žmonių. Poroms tai – pats tikriausias išbandymas.
Bet dabar jau viskas gerai. Tiesa, mes negyvename trise, kaip kai kas mano: Tomas, kai lieka Vilniuje, gyvena mano bute, tačiau tai būna gana retai. Nedažnai mes visi trys – aš, Tomas ir Artūras – leidžiame laiką, bet kartais būna, kad sykiu pavakarieniaujame ir pasišnekučiuojame.
Su Artūru pasitikime vienas kitu, todėl viskas pagaliau susistygavo. Jis žino, ką jam jaučiu, koks jis man svarbus, todėl tikrai nėra pagrindo nei pavydėti, nei nepasitikėti.
Įkalbėti Nijolę, kad sutiktų pasikalbėti ir dalyvautų fotosesijoje, šį kartą buvo nepalyginti sunkiau. Mergina nė nemėgina slėpti, kad tam turi įtakos ir jos mylimasis „Lietuvos ryto“ krepšininkas Artūras Jomantas (24). Su Nijole susitinkame vėlyvą vakarą, po kurio laiko šalia prisėda ir Artūras. Atrodo ne juokais užsirūstinęs, kad fotosesija ir interviu užtruko gerokai ilgiau, nei jam žadėjo mylimoji. Per visą interviu krepšininkas neištaria nė žodžio, bet Nijolė juokdamasi nuramina: „Jis tik atrodo piktas, o iš tikrųjų yra labai geras.“
Sakyk, kiek kartų jau pasigailėjai, kad sutikai dalyvauti šokių projekte?
Iš tiesų tokių akimirkų buvo, ir ne kartą. „Šok su manimi“ atima daug laiko, nes į tokį projektą negali žiūrėti pro pirštus. Nesi su grupe, kai stovėdama scenoje su dar trimis žmonėmis gali sau retkarčiais leisti pasimuliuoti, patingėti, bet niekas to nepastebės. O šokdamas jautiesi įsipareigojęs ne tik sau, bet ir savo partneriui, kuriam pasirodymas projekte nepaprastai svarbus. Ne dėl reklamos ar noro save parodyti aš esu projekte – man viso to jau seniai nereikia. Tiesiog norėjau išmokti šokti. Tomui, kaip ir kiekvienam kitam projekte dalyvaujančiam profesionalui, svarbi reklama – patikėkite, jis šoka ir stengiasi tikrai ne dėl manęs (juokiasi). Tačiau mes puikiai sutariame, o tai – svarbiausia. Net kai man kas nors nepavyksta, jis nepyksta, nešaukia. Esu girdėjusi, kaip už sienos ant kitų rėkia partneriai. Tomui sakau: „Jei tu ant manęs taip šauktum, būtų labai blogai.“ Jis dirba su vaikais, todėl moka nepaprastai kantriai aiškinti, ką ir kaip turiu daryti. Man patinka šokti ir, manau, pavyksta visai neprastai, tik štai klausytis kritikos nelengva.
Sunku patikėti – juk tiek metų esi scenoje ir dainuoji grupėje, apie kurią kalbų niekada netrūko! Negali būti, kad prie aštrių pastabų taip ir nepripratai...
Būdama „69 danguje“ narė iš tikrųjų daug visko mačiau ir girdėjau, tačiau kritika šokiuose – visai kas kita. Tave vieną pastato prieš visą Lietuvą ir ima grūmoti pirštu: „Tu tokia, tu anokia. Tavo lašiakai akis bado.“ Esu iš tų žmonių, kurie sugeba priimti kritiką, jei girdžiu ją iš žmogaus, kuris gali ir turi teisę bei supratimą kritikuoti. „Šok su manimi“ komisijoje yra vieni profesionalai, todėl nesupykti, priimti jų pastabas ir jas įvertinti – taip pat mokslas. Labai stengiuosi, bet tikrai nemalonu išgirsti, jog netinkamai pasirinkai muziką ar nepašokai sambos, nors iš kailio nėreisi, kad panaudotum visus įmanomus sambos žingsnelius, perduotum šokio nuotaiką, emocijas, charakterį. Neturiu teisės prieštarauti ir pykti, kai kritikuoja šokį, stovėseną, bet kodėl reikia peikti muziką? Tai labai individualus dalykas: muzika, kaip ir asmenybė, negali patikti visiems.
Choreografo Jurijaus Smorigino pastabą dėl „lašiakų“ priėmei labai ramiai ir net su šypsena. Taip iš tikrųjų jauteisi?
Taigi aš žinau, kad taip yra (juokiasi)! Žinoma, kur kas maloniau būtų, jei tokius dalykus žmonės pasakytų kur nors užkulisiuose, o ne prieš visą Lietuvą.
Suprantu, kad pramoginiuose šokiuose visiems maloniau žiūrėti į liekną ir grakštų kūną, bet mes juk nesame profesionalūs šokėjai. Be to, negaliu numesti svorio per savaitę ar dešimt dienų. Po savaitės Smoriginui taip ir pasakiau: „Teks jums ir šią savaitę žiūrėti į mano lašiakus.“ Mokomės neužsigauti: jei pradėsime ožiuotis ir svaidytis žaibais, manau, sulauksime tik dar didesnio puolimo. Žinau, kad jei labai šakosiuosi, iš Smorigino ar Vytenio Pauliukaičio sulauksiu dvigubos kritikos dozės (juokiasi).
O kokia kritika tave galėtų įžeisti?
Turbūt įsižeisčiau, jei kas nors pasakytų, kad esu nenuoširdi ir meluoju. Įžeistų pasakyta netiesa, o pagrįstą kritiką sugebu priimti. Puikiai suprantu, kad kur kas geriau atrodyčiau, jei sverčiau bent penkiais kilogramais mažiau. Bet nesuprantu, kai tas pats Smoriginas pradeda šnekėti apie internetą, skandalus, reklamą. Apie ką jis kalba?! Negi tikrai mano, kad į projektą atėjau dėl reklamos? Klausiau Tomo, ar suprato, ką norėjo pasakyti komisijos narys, bet ir jis nieko doro man nepaaiškino.
Dar žymusis choreografas tave pavadino skandalinga, bet talentinga. Bent viena dalis šios pastabos tave tikrai turėjo nudžiuginti...
Tai turbūt labiau patiko mano tėvams (šypsosi). Nors man irgi nuskambėjo skaniai ir gražiai. Ačiū jam už tai.
O dėl skandalų... Turbūt pasikartosiu eilinį kartą sakydama, kad dabar skandalai mane mažiausiai domina, – vis viliuosi, jog žmonės išgirs ir supras mane. Neturiu jokio noro kelti skandalų, jais gyventi ir populiarėti. Skandalai seka iš paskos, velkasi iš praeities ir tikrai manęs nepuošia – tai puikiai suprantu.
Tačiau buvo laikas, kai be skandalų, rodos, gyventi negalėjote...
Niekada pati jų nekūriau. Nė viena istorija, kurią papasakojome, nebuvo sumeluota, tik daugelis gerokai hiperbolizuotos. Kad ir meilės trikampis, į kurį patekome su Mantu ir Karina (Egmontu Bžesku ir Karina Krysko – red. past.). Ši istorija buvo taip išpūsta, kad dar „69 danguje“ gyvavimo pradžioje pelnėme skandalistų vardą. O juk daug žmonių išgyvena panašias istorijas. Lygiai taip pat daugybė eina į vakarėlius su bičiuliais ar kaimynais, bet tai visiškai nereiškia, jog visi kaimynai ir draugai miega vieni su kitais. Blogiausia dar ir tai, kad pačios paprasčiausios istorijos spaudoje netikėtai virsta skandalais, už tai turėtume būti dėkingi žurnalistams.
Turėtų būti apmaudu, kad nebegali kontroliuoti to, kas pasirodo spaudoje. Juk nors ir ką tu sakytum ar darytum, žmonės vis vien padaro savo išvadas?
Viskas priklauso nuo to, kaip ir su kuo gyveni. Jeigu šalia tavęs yra žmogus, kuris sugeba suprasti, kas yra teisybė, o kas – ne, į viską žiūri daug paprasčiau, daugelio dalykų nesuasmenini. Bet kai sulauki kritikos, klausimų, prašymų patikslinti dar ir iš artimųjų, kiekvieną skandalą išgyveni iš naujo ir iš naujo. Negana to, priimi jį, tarsi tai būtų tiesa. Negali tiesiog numoti ranka ir sakyti, kad visa tai tau nerūpi, jei matai, jog šalia esančius žmones tai skaudina, sykiu – ir tave pačią. Bet yra dalykų, prie kurių galiausiai pripranti ir kurie tik kelia juoką.
Po skyrybų su Tomu, su kuriuo draugavai išsiskyrusi su Egmontu, sakei, kad turėjai dėl daug ko aiškintis ne tik Tomui, bet ir jo tėvams. Dabar teisintis taip pat tenka?
Kol kas neteko. Vieninteliai, kuriems aiškinuosi, yra mano tėvai. Manau, Artūras pats pakalba su saviškiais ir viską jiems paaiškina. Mes dar nesame tokie artimi, kad jie manęs klausinėtų tokių dalykų. Ne kartą buvome susitikę, bet klausimų apie straipsnius spaudoje nė karto neišgirdau, o ir nepajutau, jog jie tikėtų viskuo, kas ten rašoma. Dėl to labai džiaugiuosi. Artūro tėvai yra iš tų žmonių, kurie sugeba atsiriboti ir pažvelgti į viską kitaip. Jie mato ne tai, ką rašo spauda, o tai, koks žmogus yra šalia jų sūnaus.
Buvo laikas, kai turėjau teisintis. Su Tomu kūrėme santykius, todėl jaučiau pareigą pasiaiškinti, norėjau, kad mano antrosios pusės tėvai žinotų, kaip viskas yra iš tikrųjų, o ne kas rašoma spaudoje. Norėjau gražių santykių, ir tiek.
Tačiau negi nesinorėtų, kad ne tik šalia esančių žmonių, bet ir tuos straipsnius skaitančių pašalinių požiūris nebūtų toks griežtas? Tavo debiutą projekte „Šok su manimi“ komisija įvertino aukščiausiais balais, o, žiūrovų nuomone, atrodei prasčiausiai.
Žmonės manęs nepažįsta. Kažkada jie nusipiešė mano paveikslą ir neketina jo nei keisti, nei taisyti: esu neidealios išvaizdos, prasto charakterio, „nagla“ ir nedraugiška mergina. Kita vertus, aš ir neturiu tikslo keisti visų nuomonės. Turiu kam įtikti, ką mylėti ir su kuo džiaugtis. Visada sakau, jog neįmanoma visiems būti gerai. Kas ką nori, tas tą myli, kas į ką nori, tas į tą žiūri. Tik man keista, kad tie žmonės, kurie negali manęs pakęsti, vis tiek skaito apie mane straipsnius, domisi mano gyvenimu, rašo komentarus. Žinoma, tai jų reikalas – gyvenu savo gyvenimą ir man visiškai nesvarbu, kas ką mano.
O jei kam nors atrodo, kad manęs spaudoje per daug, tai – taip pat ne mano kaltė. Renkuosi, su kuo noriu bendrauti, o su kuo – ne. Nebekalbu su kiekvienu, kuris paskambina, o ilgą laiką apskritai nekėliau telefono ragelio. Ir tikrai ne aš skambinu ir prašau, kad mane nufotografuotų ir ką nors parašytų.
Kas tave privertė taip pakeisti bendravimą su žiniasklaida? Rodos, dar visai neseniai atvirai pasakojai ne tik savo gyvenimo smulkmenas, bet ir drąsiai komentavai kitų istorijas.
Gavau keletą gerų antausių ir tai privertė susimąstyti. Būna, skaitai tekstą ir net neatpažįsti savo žodžių. Matai, kaip žurnalistai stengiasi šokiruoti skaitytojus, nors šokiruoti nėra kuo. Ir anksčiau taip būdavo, bet sugebėdavau apsimesti kvailele ir neimti visko giliai į širdį, o dabar šaltai reaguoti darosi vis sunkiau. Nors puikiai suprantu, kad žiūrint į viską pernelyg rimtai galima ir išprotėti.
Netrukus „69 danguje“ švęs penkerių metų gimtadienį, tad, patikėkite, patirties gauni nemažai. Treji metai intensyvaus – kone kiekvieną dieną – bendravimo, duoda rezultatų. Bet, tiesą sakant, vis dar nemoku kalbėti – dažnai būnu pernelyg atvira. Tačiau toks mano charakteris ir negaliu savęs išrauti su visomis šaknimis, tapti visiškai kitokia. Nemoku apsimetinėti, nemėgstu vaidinti tokios, kokia nesu. Žinau, kad daugeliu atvejų man būtų geriau tiesiog patylėti.
Po Eugenijaus išpažinties spaudoje atsitvėrei tyla. Daug kam buvo keista, kad mergina, kuri niekada nelaikė liežuvio už dantų, staiga nutilo – gal ji iš tikrųjų neteisi ir turi ką slėpti?
Labai džiaugiuosi, kad tylėjau. Tai ne ta tema kuria galėčiau ir turėčiau diskutuoti. Neturiu ką pasakoti ir dėl ko teisintis. Buvo, nebuvo – visa tai pernelyg asmeniška ir tikrai ne visos Lietuvos reikalas.
Tiesiog pasišlykštėjau tuo žmogumi, ir tiek. Ką daugiau komentuoti? Pasakyti, kad jis pasielgė šlykščiai ir nevyriškai? Išrėžti: jis – šioks, toks ir anoks? Kam ta agresija ir pyktis? Kartais sugebėjimas patylėti yra didžiulė vertybė (šypsosi). Džiaugiuosi, kad vieno žmogaus dėka man pavyko tai padaryti.
Tas žmogus – Artūras?
Jis man pasakė: „Neprivalai niekam aiškintis. Būk gera – išnyk, patylėk. Išgyvenkime visa tai dviese, padedami tėvų. Nebūtina šios istorijos aptarinėti su kitais.“
Patikėk, baigiu priprasti prie to, kad ne visada būtina kelti telefono ragelį. Gera žinoti, kad niekam nereikės duoti interviu ir kad neturiu šansų nusišnekėti (kvatojasi). Žinau, atvirumas – didžiausias mano priešas.
Panašu, tą patį priešą turi ir Eugenijus... Ką moteris gali padaryti vyrui, kad šis imtų pasakoti tokius asmeniškumus?
Manau, ne moteris turi ką nors padaryti – tiesiog turi būti toks žmogus, kad sugebėtų taip pasielgti. Daugelis vyrų tokioje situacijoje apsisuktų ir nueitų, o Eugenijus kitoks, ir nieko nepadarysi.
Tikrai negaliu pasakyti, kad nieko nepadariau ir elgiausi teisingai. Gyvenimas sudėtingas, bet jis visada viską sudėlioja į vietas. Tikiuosi, dabar Eugenijus viskuo patenkintas ir sugebėjo pateisinti savo lūkesčius.
O juk buvo laikas, kai Eugenijų vadinai tikru draugu...
Išties tikėjau ir maniau, kad jis toks yra. Jaučiau, kad galiu juo pasitikėti. Galbūt jį įskaudinau, bet tikrai neketinu teisinti, nes tai, ką padarė, nepateisinama.
Pati ne sykį buvau įskaudinta, buvo daugybė kartų, kai galėjau padaryti bet ką, iškrėsti krūvą šunybių, bet ar man nuo to būtų pasidarę geriau? Negana to, paskelbti tokius dalykus visai Lietuvai – ne tas pats, kas supuvusį kiaušinį prie durų padėti (šypsosi).
O jei Eugenijus nuoširdžiai atsiprašytų, atleistum?
Nepykstu ant jo, bet ir negalvoju apie jį – jis išnyko iš mano minčių. Ir tik žurnalistų klausimai man jį vis dar primena. Buvo mano gyvenime šis žmogus, buvo toks etapas – to neištrinsi, bet tai baigėsi ir prasidėjo naujas gyvenimas.
Beje, jau buvau Eugenijų sutikusi, bet praėjau pro jį ir net nepažiūrėjau. Kartais nežinai, kaip tokiomis akimirkomis reikėtų elgtis (šypsosi).
Viskas bus gerai ir jam, ir man. Žmonės taikosi ir skiriasi, gyvena, „ženijasi“ ir miršta – nieko nepadarysi. Mes nesame kartu, ir tai – akivaizdu. Kitaip negalėjo būti.
Esi sakiusi, kad laikui bėgant išmokai būti atspari. Lengvai pakėlei ir pastarojo meto nemalonumus?
Esu stipri, nes turiu Artūrą. Anksčiau buvo sunku: negana to, kad šalia nebuvo artimo žmogaus, dar ir tėvai nesuprato, kas vyksta, turėjau jiems aiškintis. O dabar žinau, kaip gyvenu. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė – tapo daug ramesnis, atsirado šioks toks pagrindas po kojomis. Galų gale juk gimė jausmai, kurių ilgą laiką nebuvo! Jausmai, kuriuos norisi išgyventi.
Tavęs mažiau ne tik spaudos puslapiuose, bet ir vakarėliuose. Tai – taip pat Artūro nuopelnas?
Kartais ir namuose smagu pabūti (juokiasi). Jei gyvenčiau viena, namuose turbūt nesėdėčiau, o jei yra žmogus, su kuriuo miela juose pasėdėti, – kodėl gi ne? Aišku, norisi ir išeiti, bet tik su Artūru.
Kalbama, kad Artūras tau draudžia be jo vakaroti...
Ką reiškia „draudžia“?! Esame sutarę: jei norime gražių santykių, turime kai ką aukoti. O ir kokia tai auka? Mažiau išgersiu (juokiasi)? Elkis su žmogumi taip, kaip nori, kad jis su tavimi elgtųsi. Nuoširdžiai sakau: nelabai norėčiau, kad Artūras be manęs vaikščiotų į vakarėlius, naktinius klubus, juk žinau, kaip ten viskas būna (kvatojasi)! To nesinori man, todėl ir pati stengiuosi elgtis taip, kad Artūras būtų patenkintas.
Bet negi nesinori kartu su visais po „Šok su manimi“ traukti į klubą ir atsipalaiduoti?
Klube „Pacha“ buvau daug sykių, o be Artūro eiti nenoriu.
Tad dabar didžiausia tavo pramoga – krepšinis?
Tenka ir ten pabūti (juokiasi). Nesiskundžiu – man ši sporto šaka patinka.
Artūras nepriekaištauja, kad sėdėdama salėje blaškai jo dėmesį?
Dar nieko nesakė...
Tačiau jis į „Šok su manimi“ filmavimus neužsuka?
Ir nėra ko ten eiti (šypsosi)! O jei rimtai, net nežinau, kas būtų geriau. Kai Artūras per mūsų repeticiją sėdi salėje, man iš tikrųjų būna linksmiau – yra prieš ką pasimaivyti, pasirodyti. Vieną šeštadienį Smoriginas pasakė, kad mūsų šokiui trūko emocijų, nuotaikos, aistros. Dar nesu gera aktorė, tad kas žino: jei Artūras būtų sėdėjęs salėje, gal mūsų šokis būtų buvęs kur kas emocingesnis.
Beje, o ką apie tavo „lašiakus“ sako Artūras?
O ką jis gali pasakyti? Pabandytų išsižioti (kvatojasi)! Kokią gavo, tokia tegul džiaugiasi.
Beje, pati prisipažinai, kad prasidėjus projektui neišvengei mylimojo pavydo...
Bet juk tai – normalu. Jūs net neįsivaizduojate, kiek klausimų ir priekaištų iš žmonos išgirsta mano partneris, nors ji pati šokėja ir dalyvauja projekte. Manau, tai žmogiška – juk visiems reikia priprasti prie pasikeitusio gyvenimo ritmo, naujų žmonių. Poroms tai – pats tikriausias išbandymas.
Bet dabar jau viskas gerai. Tiesa, mes negyvename trise, kaip kai kas mano: Tomas, kai lieka Vilniuje, gyvena mano bute, tačiau tai būna gana retai. Nedažnai mes visi trys – aš, Tomas ir Artūras – leidžiame laiką, bet kartais būna, kad sykiu pavakarieniaujame ir pasišnekučiuojame.
Su Artūru pasitikime vienas kitu, todėl viskas pagaliau susistygavo. Jis žino, ką jam jaučiu, koks jis man svarbus, todėl tikrai nėra pagrindo nei pavydėti, nei nepasitikėti.
