Žavus, kandus, intelektualus Maskvos Didžiojo teatro primarijus Nikolajus Ciskaridzė (35) į Lietuvą atvyksta jau antrąkart. Pirmą sykį Nacionaliniame operos ir baleto teatre jis šoko sausį: žvaigždės pasirodymą tada stebėjo verslininko Vladimiro Romanovo kviestiniai svečiai, susirinkę paminėti senųjų Naujųjų metų. Šįsyk baletą „Korsaras", kuriame Ciskaridzė atliks pagrindinį vaidmenį, galės išvysti visi pageidaujantys meno mėgėjai.
Nikolajus Ciskaridzė tituluojamas pasauline žvaigžde. Tiek pasiekti gruzinų kilmės šokėjui padėjo ne tik neginčijamas talentas - visus barjerus įveikė kietas jo charakteris, gebėjimas niekada neprarasti vilties ir aklai nepasitikėti žmonėmis. Šį gruodį jam sukaks 36-eri - solidus amžius baleto šokėjui. Jaunesni teatro kolegos laukia nesulaukia, kada juodaplaukis lyderis pagaliau nužengs nuo scenos ir užleis savo vietą. Ką čia slėpti - kai kurie visokiais būdais stengiasi priartinti šį momentą: užkulisiuose drasko jo drabužius, nukerpa puantų raiščius, per repeticijas stengiasi išmesti Nikolajų į orą taip, kad jis kuo skaudžiau nukristų ant žemės. Tačiau primarijus neskuba trauktis, o už nugaros verdantį profesinių intrigų katilą vertina su kandžia šypsenėle lūpose: „Geresnių už mane nėra. Ir nežinau, ar bus."
Prieš atvykdamas į Vilnių Nikojalus mėgavosi paskutinėmis vasaros dienomis Pietų Prancūzijoje, Žydrajame Krante. Iš ten telefonu davė interviu „Žmonėms".
Internete skaičiau, ką apie jus rašo Rusijos žiniasklaida. Įdomu!
Tai jau prisiskaitėte apie mane visokių baisių dalykų?
Jų bet kokiu atveju mažiau nei pagyrų. Na, rašo, kad jūsų charakteris sunkokas, bet juk su lengvu nebūtumėte tiek pasiekęs, ar ne?
Labai ačiū už komplimentą. Taip, būdamas lengvo charakterio tikrai neturėčiau to, ką turiu šiandien.
Lietuvą aplankysite jau antrąkart. Ar spėjote susidaryti kokį nors įspūdį apie mūsų šalį?
Kai buvau mažas, mama per atostogas vežiodavosi mane po visą Sovietų Sąjungą, bet į Pabaltijį nuvažiuoti nebespėjome, nes pradėjau mokytis baleto. O paskui Sovietų Sąjunga iširo. Kai tapau žymiu artistu, mane vis kviesdavo į Latviją, bet ne į Lietuvą. Ir tik šiemet pavyko pirmą sykį aplankyti Vilnių. Apie jūsų šalį žinau labai daug - mama pasakojo, nes ji dažnai čia atostogaudavo dar iki man gimstant. Be to, čia turiu daug draugų. Gaila, žiemą teviešėjau dvi dienas ir mačiau tik Vilnių, dar suspėjau naktį nuvažiuoti į Trakus. Pas jus beprotiškai gražu.
O ar jums patiko publika? Juk į jūsų koncertą buvo susirinkę ne ištikimi meno mėgėjai, bet turtingi verslininkai...
Buvo gaila, kad ištikimiausi žiūrovai tą dieną negalėjo ateiti į teatrą. Tačiau aš puikiai žinau, kad Lietuva - didžių teatro režisierių tėvynė. O jei čia gimsta tokie režisieriai, vadinasi, ir čionykštė publika labai išsilavinusi. Dievinu Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Mindaugo Karbauskio spektaklius. Turbūt pats talentingiausias mano kartos žmogus šiandieniniame teatre yra jūsų tėvynainis M. Karbauskis. Vilniuje dar susipažinau su kostiumų kūrėju Juozu Statkevičiumi. Labai įdomus dizaineris, turiu pasakyti! Susipažinome užkulisiuose, pabendravome - labai malonus žmogus. Po kurio laiko Maskvoje gavau jo žinutę: „Pas jus atvažiuoja Lietuvos teatras, būtinai nueik ir pasižiūrėk, geras spektaklis." Patikėjau ir nuėjau: tai buvo Gintaro Varno režisuotos Monteverdi madrigalinės operos. Tai buvo genialu! Seniai buvau patyręs tokį malonumą... Lenkiu galvą prieš tokio lygio teatro kultūrą.
Kaip supratau, mūsiške publika nenusivylėte?
Lietuvoje mus priėmė labai šiltai. Nors tai buvo turtingieji, nemanau, kad jie spektaklyje ko nors nesuprato ar nuobodžiavo. Tiesa, aplodismentų buvo ne per daugiausia... Matyt, visur galioja taisyklė: kuo gražiau žiūrovas apsirengęs, tuo mažiau ploja (juokiasi).
Ar tarp jūsų bičiulių iš tiesų yra mūsų baletmeisteris Nerijus Juška?Taip, mudu susidraugavome pernai per gastroles Rygoje. Labai linksmas vaikinas (juokiasi). Žinote, lietuvių humoras skiriasi nuo kitų tautų. Kai Nerijus juokauja, aplinkiniams kitataučiams būna šiek tiek keista...
Gal šiek tiek šiurkštu?
Ne, nešiurkštu, tiesiog kitaip (juokiasi). Matyt, kitokia kultūra.
Kultūros skirtumus jums turbūt sunkiausia buvo įveikti vaikystėje, kai iš Tbilisio atsikraustėte į Maskvą. Kaip adaptavotės?
Visiems, kurie atvažiuoja mokytis į Maskvą ir dar bando patekti į prestižines mokyklas, būna labai sunku. Šokių mokykla, į kurią įstojau, buvo prestižinė Sovietų Sąjungoje. Joje mokėsi tik elitas: pavyzdžiui, Andropovo anūkė, Gorbačiovo anūkė... Buvo beprotiškai sunku ten patekti.
Bet jūs patekote!
Taip, bet visada jaučiausi kitoks. Visi mano bendraklasiai nuo pat ankstyvos vaikystės važinėdavo į užsienį, o aš ten nebuvau buvęs. Kai dabar pagalvoju - man turėjo būti sunku iki išprotėjimo, bet vaikystėje daug kas atrodė kitaip. Mokytis buvo labai įdomu, ir tai, matyt, atpirko emocinį stresą. Apskritai mokytis baleto nėra paprasta: reikalavimai labai griežti, norisi paišdykauti, pakvailioti, bet tai neįmanoma. Vaikystės malonumų spėjau patirti tik tol, kol nelankiau baleto, o paskui ji dingo, prasidėjo suaugusio žmogaus gyvenimas, nes atsidūriau aplinkoje, kurioje klesti konkurencija. Visi nori šokti, bet vieniems duoda vaidmenų, kitiems - ne. Tada vaikai įžeidinėja vienas kitą, mušasi.
Jūs iš tiesų visko pasiekėte savo jėgomis?
Mano mama buvo fizikos mokytoja - pati suprantate, kad ji negalėjo turėti didelės įtakos. Dabar ji mirusi, aš visai nebeturiu giminių. Tikrai galiu pasakyti: taip, viską, ką turiu, pasiekiau pats. Neturėjau „blato", turtingų tėvų, žymių giminaičių, kurie mano labui leistų pinigus, pirktų butus ir taip toliau. Jeigu būčiau turėjęs, viskas būtų klostęsi lengviau. O gal ir ne.
Dabar turite viską, ko norėjote?Man atrodo, taip nebūna (juokiasi). Menas - ne ta sritis, kurioje uždirbami didžiausi pinigai. Bet laimė - labai neapibrėžtas terminas. Atrodo, būti turtingam - laimė, bet pažįstu daugybę žmonių, kurie turtingi ir nelaimingi, nes niekas jų nemyli. Pažįstu žmonių, kurie gyvena skurdžiai, baisiomis sąlygomis, bet labai myli vienas kitą, todėl jaučiasi laimingi.
Esate patyręs sunkią traumą...
Taip, trauma buvo labai rimta. Paprastai po tokių artistai nebeatsitiesia.
Bet jums pavyko pasveikti ir sugrįžti į didžiąją sceną. Turbūt niekas negali jūsų sustabdyti?
Gal nuskambės paradoksaliai, bet aš nuoširdžiai dėkingas žmonėms, kurie man tuomet linkėjo blogo. Turėjau pasistengti, kad nesuteikčiau jiems priežasčių džiaugtis (juokiasi).
Kur semiatės jėgų?
Mėgstu žiūrėti spektaklius. O kai pasiilgstu tikro malonumo, namie įsijungiu vaikiškų animacinių filmų DVD leistuvą. Pažiūriu filmukų apie Karlsoną, Mikę Pūkuotuką ir nuotaika iškart pakyla. Visiems patarčiau: tai tikrai smagiau, nei, tarkime, vaikščioti po parduotuves.
Ar gyvenime jūs toks pat elegantiškas kaip scenoje?Man apskritai nepatinka rengtis... Geriau jaučiuosi be drabužių (juokiasi). Bet tenka. Mėgstu labai brangius drabužius. Pastaruoju metu galiu sau tai leisti, todėl jų turiu daug. Ilgai naudojau „Issey Miyake" kvepalus, o dabar pamėgau lengvus ir gaivius „Dior". Užaugau namuose, kur daug dėmesio buvo skiriama etiketui. Gražiai valgau, mandagiai bendrauju, įėjus moteriai atsistoju - man tai elementaru.
Ar tarp kolegų turite draugų? O gal konkurencija viską gadina?
Su kolegomis labai sunku draugauti. Teatras - pavojinga erdvė: kiekvieną minutę galima atsidurti kitoje barikadų pusėje. Todėl geriau pasistengti likti mandagiais bičiuliais, bet ne draugais. Šokėjai vienas kitam iškrečia siaubingų dalykų, tačiau, šiaip ar taip, konkurencija egzistuoja ne tik balete - jos rastumėte ir paprasčiausiame fabrike. Tai žmogiška.
Ką veiksite, kai baigsite karjerą teatre?
Turiu pedagoginį išsilavinimą, galiu dėstyti. Beje, aš jau tai darau - turiu klasių, vedu repeticijas Didžiajame teatre. Negaliu sakyti, kad tai mėgstamiausia mano veikla... Pažiūrėsime - gal gyvenimas nublokš visai kitur. Matau, kaip teatro jaunimas nekantriai laukia, kada užleisiu savo vietą, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Mano karjera buvo ryški ir labai sėkminga: mažai kam tai pavyksta. Žinoma, ją baigti bus apmaudu... Bet ką čia šneku - juk aš dar jaunas (juokiasi).
Niekada nenorėjote išvykti į užsienį?
Ne. Aš maskvietis, man čia gera. Žmogui, užaugusiam labai dideliame mieste, sunku kur nors išvažiuoti. Nuo vaikystės gyvenu pačiame centre, visus čia pažįstu, mane visi pažįsta. Myliu Maskvą, be jos man būtų blogai.
Kaip su jumis bendrauja kaimynai? Žiūri kaip į paprastą žmogų? Vadina Kolia?
Vadina Kolia ir tikrai negarbina kaip žvaigždės - juk tame name gyvenu nuo vaikystės. Kaimynai pripratę prie fakto, kad esu žinomas. Turime ir kitų žinomų kaimynų: pavyzdžiui, mūsų name ilgai gyveno aktorius Jevgenijus Leonovas. Tai stalininis namas, ne toks gražus kaip namai Vilniaus centre, bet turi savo aurą. Mano buto interjero stilius nėra antikvarinis, kaip daugelis įsivaizduoja: nors užaugau aplinkoje, kur buvo mėgstami antikvariniai baldai, aš jų kažkodėl nemėgstu. Nesuprantu, kai žmonės vaikosi senienų ir dar moka už tai didžiulius pinigus.
Lietuviai turi epitetą - „svajonių jaunikis". Jus vadina svajonių jaunikiu?
Rusijoje nuolat renkami geriausių jaunikių dešimtukai, aš reguliariai ten papuolu. Bet, prisipažįstu, mažai tuo domiuosi. Ten, kur užaugau, buvo draudžiama kalbėti apie tris dalykus: kokią religiją žmogus išpažįsta, kiek uždirba ir su kuo miega. Ir aš pripratau apie tai nekalbėti.
Jūs mėgstate savo kūną?
Mano kūnas - tai mano instrumentas, negaliu jo nemėgti. Profesija reikalauja išsirengti žmonių akyse, todėl privalau atrodyti nepriekaištingai. Vis pabaru save, kad per mažai savimi rūpinuosi, nesilankau pas kosmetologus, nes nerandu tam laiko. Mano formą palaiko tik šokis.
Bet laisvalaikio turite?
Turiu - tuomet ilsiuosi ar važiuoju į užmiestį pas draugus. Mielai svečiuojuosi pas draugus Prancūzijoje, Žydrajame Krante. Ši Prancūzijos vieta man labiausiai patinka. Jei Lietuvoje būtų šilta jūra, vasarą važiuočiau į šią šalį, nes joje labai gražu. Turiu draugę, gyvenančią Palangoje, - visuomet kviečia.
Pamėginkite. Bet jūra tikrai šalta!
Deja, taip. O aš taip mėgstu plaukioti!
