Kaunietė Gintarė Volungevičiūtė – geriausia Lietuvos buriuotoja. 25-erių mergina šiuo metu intensyviai rengiasi artėjančioms Pekino olimpinėms žaidynėms, kuriose viliasi iškovoti pirmąjį olimpinį medalį. Gintarė mielai pasakoja apie savo gyvenimo kelią, sportines pergales ir didžiausią savo meilę – jūrą...
Kiek metų buriuojate?
Pradėjau buriuoti būdama aštuonerių, nors profesionale sportininke tapau kur kas vėliau. Tuo metu mano tėtis dirbo Kauno jachtklube, ir man tai buvo lyg antri namai. Skubėdavau ten, nes trokšdavau pasigalynėti su vėju. Paauglystėje supratau, kad buriavimas – didžioji mano gyvenimo aistra, kuri lydi iki šiol.
Kokie laimėjimai brangiausi?
Europos čempionato sidabras, kitose tarptautinėse varžybose iškovotos prizinės vietos. Kaskart vykdama į varžybas siekiu aukščiausių rezultatų, neskirstau varžybų į svarbias ar ne tokias svarbias. Visus laimėtus trofėjus saugau namuose, visi jie man be galo svarbūs, su jais susiję daug nuostabių prisiminimų, išgyvenimų. Žinoma, tikiuosi, kad didžiausios pergalės manęs dar laukia ateityje. Galbūt jau netrukus vyksiančiose Pekino olimpinėse žaidynėse (šypsosi).
Jei būtų suteiktas šansas pradėti viską nuo pradžių, ar pasirinktumėte tą patį gyvenimo kelią?
Be abejonės. Be buriavimo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jei ne buriavimas ir jūra, matyt, nebūčiau tuo, kas esu. Šis sportas man davė labai daug: užgrūdino ir fiziškai, ir morališkai. Pažįstu kone visas pasaulio jūras, aplankiau begales šalių, susipažinau su daugybe savo bendraminčių, jūrą mylinčių žmonių. Jau dabar žinau, kad net ir pasitraukusi iš profesionalaus sporto, niekada neatitolsiu nuo buriavimo.
Daugelyje sporto šakų varžovai naudoja įvairias provokacijas ar klastas, slapta stengiasi pakenkti priešininkui. Ar kažkas panašaus įmanoma ir buriuojant?
Jūroje lieki vienas ir didžiausiu tavo priešininku tampa tik gamta. Su varžovais neturime jokio kontakto. Belieka pirmam apsiprasti su oro sąlygomis, prisitaikyti prie vėjo, „gaudyti“ bangas ir greičiausiai įveikti nuotolį. Varžovams gali pakenkti tik prieš startą, gal kokią skylę laive pragręžti (juokiasi).
Ar turite talismaną, kuris jums neša sėkmę?
Plaukdama į jūrą visada pasiimu nedidelį gintariuką. Su juo jaučiuosi saugesnė (šypsosi). Gal tai likimas, gal tiesiog sutapimas, tačiau ir mano vardas Gintarė – labai jau artimas jūrai. O štai mano laivelis taip pat pavadintas Amber, išvertus iš anglų kalbos – gintaras.
Kaip manote, kokie šios sporto šakos privalumai?
Tyras oras, gamta, saulė. Mes neeikvojame kuro, mat laivelį neša tik vėjas (šypsosi). Nereikia gerti jokių anabolikų, nes fizinė forma šioje sporto šakoje nėra lemiamas faktorius. Žinoma, sportuoju kasdien, ypač mėgstu bėgioti ankstyvą rytą, plaukioti. Būdama jūroje patiriu begalinės laisvės pojūtį. Nors buriuoti nėra lengva, plaukdama galiu ir į debesis pasižiūrėti. Esu romantikė, galiu ilgai gėrėtis gražiais vaizdais. Tačiau pirmiausia buriavimas yra darbas, todėl būdama jūroje negaliu visiškai atsipalaiduoti.
Niekada nepagalvojote, kad murkdytis vandenyje – visai nemoteriškas darbas?
Vandens stichija yra didžiausia gyvenimo aistra. Būdama jūroje jaučiuosi labai stipri, daug stipresnė nei krante. Taip, tiesa, viską reikia iškentėti – vėjai, lietūs, audros, ledų krušos – visgi tai užgrūdina. To reikia ir gyvenime. Buriavimas mane išmokė kantrybės, stiprybės, įgijau pasitikėjimo savimi.
Kokie pavojai tyko buriuotojų?
Didžiausi pavojai susiję su gamta. Juk nežinai, ką ji vieną ar kitą dieną atneš. Gal ramų vėją ir giedrą, o gal didžiulę audrą ir stingdantį šaltį. Kai jūroje didelės bangos ir pučia stiprus vėjas, dažnai rizikuojame iškristi į vandenį. Tada gali ant tavęs ir laivelis užvirsti, ir per galvą gali gauti... Laimei, didesnių traumų man iki šiol pavyko išvengti. Tiesa, blauzdos nuolat nusėtos kraujosruvomis. Pavojai tyko ir vandenynuose. Pavyzdžiui, kartą teko dalyvauti varžybose Naujojoje Zelandijoje, kur jūroje plaukioja begalės ryklių, ar Kinijoje, kur, neduok Dieve, susidursi su mirtinomis žuvimis. Buriavimas – išties ekstremalus sportas.
O nuskęsti nebijote?
Ne, būdama vandenyje jaučiuosi labai saugi. Vanduo – mano stichija. Ne kartą buvau iškritusi iš laivelio, tačiau neišsigandau: juk visada vilkiu gelbėjimo liemenę, be to, jūroje sportininkus nuolat lydi kateriai. Kur kas baisiau susižeisti nei paskęsti. Pamenu, tik vaikystėje netikėtai pliumptelėjau į ežerą, bet viskas baigėsi laimingai – iš vandens ištraukė brolis.
Apie ką pirmiausia pagalvojate atvykusi prie jūros?
Pamačiusi jūrą iškart bandau nuspėti jos charakterį – ar ji rami, ar audringa... Labiausiai mėgstu ramiai banguojančią. Gal dėl to, kad tokioje jūroje esu greičiausia. O vėjas – nuolatinis mano minčių palydovas. Net būdama namuose, ne varžybų metu, atsikėlusi ryte žiūriu, koks vėjas pučia.
Viena jūroje praleidžiate labai daug laiko – mėgstate vienatvę?
Taip, mėgstu būti viena, tiesiog pripratau prie tokio gyvenimo būdo. Esu ramus žmogus, netgi pavadinčiau save tylene. Matyt, tokį charakterį lėmė buriavimas. Jūra mane išmokė svajoti. Galbūt todėl, kad daug laiko praleidžiu viena.
Papasakokite, kaip atrodo įprasta jūsų diena?
Anksti ryte bėgu krosiuką, mankštinuosi. Vėliau valgau pusryčius ir ruošiuosi treniruotei. Treniruotė užtrunka maždaug penkias šešias valandas. Grįžus tenka išsidžiovinti drabužius, sutvarkyti laivelį. Laisvo laiko lieka labai nedaug, tačiau ir jis dažniausiai susijęs su jūra ar gamta. Renku kriaukles ar akmenukus, mėgstu pasivaikščioti.
O kur draugai, linksmi vakarėliai, naktiniai klubai?
Su draugais visada mielai susitinku, tačiau triukšmingas ir pašėlęs gyvenimo būdas tikrai ne man. Dažniausiai renkuosi aktyvų poilsį: važinėjame dviračiais, riedučiais, plaukiojame baidarėmis, burlentėmis, žiemą traukiame į kalnus slidinėti. Ilgais žiemos vakarais mėgstu megzti, nerti, pasigaminti originalių papuošalų. Tokia veikla atpalaiduoja, leidžia pailsėti nuo buriavimo.
Atsakykite nuoširdžiai, sportas netrukdo asmeniniam gyvenimui?
Esu labai užimta, dažnai keliauju, vykstu į įvairiausias varžybas. Mano širdies draugas taip pat susijęs su šiuo sportu, todėl galime dažnai būti kartu, sutampa mūsų pomėgiai, interesai, vertybės. Galima sakyti, sportas mus ir suvedė.
Ar nekyla minčių baigti buriuotojos karjerą?
Žinoma, reikės kada nors atsisveikinti su sportu ir imtis kitų tikslų, tarkim, kurti šeimą. Labai myliu vaikus. Šeima, vaikai – svarbiau nei sportinės pergalės, tačiau tam turi ateiti laikas. Atsisveikinti su sportine karjera tikrai nežadu, tačiau galbūt po metų kitų ją pristabdysiu.
Rugpjūtį jūsų laukia bene svarbiausias sportinis išbandymas – Pekino olimpinės žaidynės. Tikitės laimėti medalį?
Labai nemėgstu iš anksto prognozuoti, tačiau kiekvienas sportininkas tiki savo sėkme, visi nori kuo geriau pasirodyti. Buriavimas – toks sportas, kurio negali prognozuoti. Esti daugybė veiksnių, kurie gali nulemti galutinį rezultatą. Nesu stipriausia plaukiant per stiprų vėją, tad ir pati gamta man gali pakišti koją. Tai bus mano pirmosios Olimpinės žaidynės, tačiau pasitikiu savo jėgomis, esu sukaupusi nemažai patirties ir tikrai kovosiu dėl medalių.
Kiek metų buriuojate?
Pradėjau buriuoti būdama aštuonerių, nors profesionale sportininke tapau kur kas vėliau. Tuo metu mano tėtis dirbo Kauno jachtklube, ir man tai buvo lyg antri namai. Skubėdavau ten, nes trokšdavau pasigalynėti su vėju. Paauglystėje supratau, kad buriavimas – didžioji mano gyvenimo aistra, kuri lydi iki šiol.
Kokie laimėjimai brangiausi?
Europos čempionato sidabras, kitose tarptautinėse varžybose iškovotos prizinės vietos. Kaskart vykdama į varžybas siekiu aukščiausių rezultatų, neskirstau varžybų į svarbias ar ne tokias svarbias. Visus laimėtus trofėjus saugau namuose, visi jie man be galo svarbūs, su jais susiję daug nuostabių prisiminimų, išgyvenimų. Žinoma, tikiuosi, kad didžiausios pergalės manęs dar laukia ateityje. Galbūt jau netrukus vyksiančiose Pekino olimpinėse žaidynėse (šypsosi).
Jei būtų suteiktas šansas pradėti viską nuo pradžių, ar pasirinktumėte tą patį gyvenimo kelią?
Be abejonės. Be buriavimo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jei ne buriavimas ir jūra, matyt, nebūčiau tuo, kas esu. Šis sportas man davė labai daug: užgrūdino ir fiziškai, ir morališkai. Pažįstu kone visas pasaulio jūras, aplankiau begales šalių, susipažinau su daugybe savo bendraminčių, jūrą mylinčių žmonių. Jau dabar žinau, kad net ir pasitraukusi iš profesionalaus sporto, niekada neatitolsiu nuo buriavimo.
Daugelyje sporto šakų varžovai naudoja įvairias provokacijas ar klastas, slapta stengiasi pakenkti priešininkui. Ar kažkas panašaus įmanoma ir buriuojant?
Jūroje lieki vienas ir didžiausiu tavo priešininku tampa tik gamta. Su varžovais neturime jokio kontakto. Belieka pirmam apsiprasti su oro sąlygomis, prisitaikyti prie vėjo, „gaudyti“ bangas ir greičiausiai įveikti nuotolį. Varžovams gali pakenkti tik prieš startą, gal kokią skylę laive pragręžti (juokiasi).
Ar turite talismaną, kuris jums neša sėkmę?
Plaukdama į jūrą visada pasiimu nedidelį gintariuką. Su juo jaučiuosi saugesnė (šypsosi). Gal tai likimas, gal tiesiog sutapimas, tačiau ir mano vardas Gintarė – labai jau artimas jūrai. O štai mano laivelis taip pat pavadintas Amber, išvertus iš anglų kalbos – gintaras.
Kaip manote, kokie šios sporto šakos privalumai?
Tyras oras, gamta, saulė. Mes neeikvojame kuro, mat laivelį neša tik vėjas (šypsosi). Nereikia gerti jokių anabolikų, nes fizinė forma šioje sporto šakoje nėra lemiamas faktorius. Žinoma, sportuoju kasdien, ypač mėgstu bėgioti ankstyvą rytą, plaukioti. Būdama jūroje patiriu begalinės laisvės pojūtį. Nors buriuoti nėra lengva, plaukdama galiu ir į debesis pasižiūrėti. Esu romantikė, galiu ilgai gėrėtis gražiais vaizdais. Tačiau pirmiausia buriavimas yra darbas, todėl būdama jūroje negaliu visiškai atsipalaiduoti.
Niekada nepagalvojote, kad murkdytis vandenyje – visai nemoteriškas darbas?
Vandens stichija yra didžiausia gyvenimo aistra. Būdama jūroje jaučiuosi labai stipri, daug stipresnė nei krante. Taip, tiesa, viską reikia iškentėti – vėjai, lietūs, audros, ledų krušos – visgi tai užgrūdina. To reikia ir gyvenime. Buriavimas mane išmokė kantrybės, stiprybės, įgijau pasitikėjimo savimi.
Kokie pavojai tyko buriuotojų?
Didžiausi pavojai susiję su gamta. Juk nežinai, ką ji vieną ar kitą dieną atneš. Gal ramų vėją ir giedrą, o gal didžiulę audrą ir stingdantį šaltį. Kai jūroje didelės bangos ir pučia stiprus vėjas, dažnai rizikuojame iškristi į vandenį. Tada gali ant tavęs ir laivelis užvirsti, ir per galvą gali gauti... Laimei, didesnių traumų man iki šiol pavyko išvengti. Tiesa, blauzdos nuolat nusėtos kraujosruvomis. Pavojai tyko ir vandenynuose. Pavyzdžiui, kartą teko dalyvauti varžybose Naujojoje Zelandijoje, kur jūroje plaukioja begalės ryklių, ar Kinijoje, kur, neduok Dieve, susidursi su mirtinomis žuvimis. Buriavimas – išties ekstremalus sportas.
O nuskęsti nebijote?
Ne, būdama vandenyje jaučiuosi labai saugi. Vanduo – mano stichija. Ne kartą buvau iškritusi iš laivelio, tačiau neišsigandau: juk visada vilkiu gelbėjimo liemenę, be to, jūroje sportininkus nuolat lydi kateriai. Kur kas baisiau susižeisti nei paskęsti. Pamenu, tik vaikystėje netikėtai pliumptelėjau į ežerą, bet viskas baigėsi laimingai – iš vandens ištraukė brolis.
Apie ką pirmiausia pagalvojate atvykusi prie jūros?
Pamačiusi jūrą iškart bandau nuspėti jos charakterį – ar ji rami, ar audringa... Labiausiai mėgstu ramiai banguojančią. Gal dėl to, kad tokioje jūroje esu greičiausia. O vėjas – nuolatinis mano minčių palydovas. Net būdama namuose, ne varžybų metu, atsikėlusi ryte žiūriu, koks vėjas pučia.
Viena jūroje praleidžiate labai daug laiko – mėgstate vienatvę?
Taip, mėgstu būti viena, tiesiog pripratau prie tokio gyvenimo būdo. Esu ramus žmogus, netgi pavadinčiau save tylene. Matyt, tokį charakterį lėmė buriavimas. Jūra mane išmokė svajoti. Galbūt todėl, kad daug laiko praleidžiu viena.
Papasakokite, kaip atrodo įprasta jūsų diena?
Anksti ryte bėgu krosiuką, mankštinuosi. Vėliau valgau pusryčius ir ruošiuosi treniruotei. Treniruotė užtrunka maždaug penkias šešias valandas. Grįžus tenka išsidžiovinti drabužius, sutvarkyti laivelį. Laisvo laiko lieka labai nedaug, tačiau ir jis dažniausiai susijęs su jūra ar gamta. Renku kriaukles ar akmenukus, mėgstu pasivaikščioti.
O kur draugai, linksmi vakarėliai, naktiniai klubai?
Su draugais visada mielai susitinku, tačiau triukšmingas ir pašėlęs gyvenimo būdas tikrai ne man. Dažniausiai renkuosi aktyvų poilsį: važinėjame dviračiais, riedučiais, plaukiojame baidarėmis, burlentėmis, žiemą traukiame į kalnus slidinėti. Ilgais žiemos vakarais mėgstu megzti, nerti, pasigaminti originalių papuošalų. Tokia veikla atpalaiduoja, leidžia pailsėti nuo buriavimo.
Atsakykite nuoširdžiai, sportas netrukdo asmeniniam gyvenimui?
Esu labai užimta, dažnai keliauju, vykstu į įvairiausias varžybas. Mano širdies draugas taip pat susijęs su šiuo sportu, todėl galime dažnai būti kartu, sutampa mūsų pomėgiai, interesai, vertybės. Galima sakyti, sportas mus ir suvedė.
Ar nekyla minčių baigti buriuotojos karjerą?
Žinoma, reikės kada nors atsisveikinti su sportu ir imtis kitų tikslų, tarkim, kurti šeimą. Labai myliu vaikus. Šeima, vaikai – svarbiau nei sportinės pergalės, tačiau tam turi ateiti laikas. Atsisveikinti su sportine karjera tikrai nežadu, tačiau galbūt po metų kitų ją pristabdysiu.
Rugpjūtį jūsų laukia bene svarbiausias sportinis išbandymas – Pekino olimpinės žaidynės. Tikitės laimėti medalį?
Labai nemėgstu iš anksto prognozuoti, tačiau kiekvienas sportininkas tiki savo sėkme, visi nori kuo geriau pasirodyti. Buriavimas – toks sportas, kurio negali prognozuoti. Esti daugybė veiksnių, kurie gali nulemti galutinį rezultatą. Nesu stipriausia plaukiant per stiprų vėją, tad ir pati gamta man gali pakišti koją. Tai bus mano pirmosios Olimpinės žaidynės, tačiau pasitikiu savo jėgomis, esu sukaupusi nemažai patirties ir tikrai kovosiu dėl medalių.
