„Kai pagalvoju, kiek dar daug nepasiekiau, pati sau atrodau jauna. O kartais jaučiuosi sena, ypač kai prisimenu, kiek visko jau buvo", - šypteli Maskvoje gyvenanti 2001 metų Mis Lietuva Oksana Semenišina (27). Po gražiausios šalies merginos rinkimų jos gyvenimas ėmė tekėti visai kita vaga: nei podiumų, nei televizijos - tik mokslai. Dabar Oksana - „be kelių minučių" tarptautinės ekonomikos mokslų daktarė, vadovaujanti didžiulės gamyklos statybai. Tiesa, iš grožio pasaulio visiškai nepasitraukė: pasipuošusią gražuolės diadema, ją galima sutikti dažname bokso profesionalų renginyje.
Su Oksana susitinkame prieš pat gimtadienio puotą viename Rusijos sostinės restorane. Gretimoje salėje jau padengtas stalas trisdešimčiai žmonių, scenoje derinama aparatūra. Merginos veide kartkartėmis šmėsteli jaudulys. Matyt, dėl artėjančių iškilmių - juk taip triukšmingai švęs pirmąsyk. Kita vertus, galbūt dėl to kalbantis net ir pačiomis rimčiausiomis temomis jai nuo veido nedingsta šypsena, o atsakymus neretai lydi skardus juokas.
Kai susitikome, užsiminei, kad iki šiol nešvęsdavai gimtadienių, o štai dvidešimt septintąjį nusprendei paminėti. Kas pasikeitė?
Visada buvau apsupta suaugusiųjų ir jie kartodavo, kad gimtadienis - liūdna šventė, kai reikia skaičiuoti, ką nuveikei per prabėgusius metus (juokiasi). Maniau, taip ir yra, todėl nešvęsdavau - kukliai paminėdavau su keliais žmonėmis, ir viskas.
Troškau, kad šiemet šventė būtų kitokia. Noriu pasikeisti, noriu būti kitokia nei anksčiau - visą laiką, man atrodo, buvau per rimta. Daug dirbau, mokiausi, bet gyvenimas nestovi vietoje: vieną dieną pamatai, kad jaunystė tuoj prabėgs, o linksmų akimirkų ne tiek daug ir buvo.
Žmonės ir pirmiau sakydavo, kad esu per rimta, bet į tokias kalbas nekreipiau dėmesio, maniau, tiesiog nori mane paerzinti (šypsosi). Kita vertus, rimtumas netrukdė, nes man patinka užsibrėžti tikslą ir žūtbūt jo siekti. Visa tai liko ir dabar. Bet puikiai suprantu, kad dėl rezultatų ne viskas paprasta: būna, tikiesi vienokio, o pasiekęs net geresnį pasitenkinimo nejauti. Kartais jaučiuosi kaip arklys su akidangčiais - bėgu tiesiai savo tikslo link ir nesidairau aplinkui (juokiasi).
Keista, tavo metų žmonės per gimtadienius dažniausiai žada pagaliau surimtėti, o štai tu nusprendei, kad užteks būti rimtuole...
Tikrai nenusprendžiau nuo šiol būti nerimta, tiesiog supratau: reikia džiaugtis gyvenimu ir nesijaudinti, kad dar ko nors nepasiekiau. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, ir siekti to, ko dar neturiu. Mano rimtumas kartais labiau priminė pesimizmą - sėdėdavau ir galvodavau: kodėl dar nepasiekiau to, nepadariau ano.
Ne visada viskas būna taip, kaip nori, bet tau, aistringai siekiančiai savo tikslų, turbūt nelengva tai pripažinti?
Dažnai su tuo susiduriu ir jau pradedu susitaikyti (šypsosi). Aš ne iš tų, kurie visada jaučiasi teisūs, tiesiog neretai manau, kad aplinkiniai elgsis taip, kaip tikiuosi. Anksčiau labai nusivildavau, kai taip nenutikdavo, man tai prilygdavo pasaulio pabaigai, o dabar pradedu susitaikyti, kad kiekvienas yra skirtingas. Metai daug ko išmoko.
Sakei, kad nusprendei džiaugtis tuo, ką turi. Jei ne paslaptis, kas dabar tave džiugina labiausiai?
Žmonės, kurie supa. Neturiu daug draugų ir, manau, sakyti, kad jų turi daug, reiškia neturėti nieko. Žmonės keičiasi - vieni ateina į tavo gyvenimą, kiti išeina. Jie atlieka kokį nors vaidmenį, pamoko ir pasitraukia. Paskui ateina kiti...
O darbas? Kaip suprantu, būtent jis šiuo metu yra visas tavo gyvenimas.
Patinka, kai turiu daug darbo, man prie širdies stresinės situacijos, kai reikia susikaupti, greitai reaguoti. Tada jaučiu, kad gyvenu. Manau, kiekviena moteris yra šiek tiek mazochistė, mūsų genuose užslėptas noras, kad mus truputį kankintų (šypsosi). Savo viršininkui sakau: „Duokite kuo daugiau darbo, kitaip darosi nuobodu..."
Beje, tavo pareigos labai atsakingos?
Statome dujų perdirbimo gamyklą. Esu projekto vadovė.
Oho! Turėtum vadovauti dideliam kolektyvui?
Žmonių tikrai yra (juokiasi).
O kaip darbuotojai reaguoja į tokią jauną ir žavią viršininkę?
Jaunystė kartais gal ir pakiša koją, bet, tikiu, protingi žmonės viską supranta, o neprotingi kiekvienoje situacijoje gali rasti šimtą priežasčių pavydėti. Kartais su tuo susiduriu ir aš, tačiau stengiuosi nekreipti dėmesio. Beje, kartais netgi pavyksta (kvatojasi). O kai nepavyksta, vis vien stengiuosi valdytis, nieko nesakyti ir pyktį, nors jis drasko į visas puses, laikyti viduje. Visada pirmiausia reikia pradėti nuo savęs.
Nedažnai jauni žmonės gali pasigirti tokiomis svarbiomis pareigomis. Pameni, kaip jauteisi, kai buvai įvertinta valdžios?
Žinoma, buvo malonu, bet ne visada man taip šauniai sekėsi. Studijuodama magistrantūroje metus niekur nedirbau, tik mokiausi. Jaučiausi nekaip: nieko neveiki, telefonas beveik neskamba. Jei būčiau taip gyvenusi ilgiau, vėliau, matyt, būčiau bijojusi vėl pradėti dirbti.
Darbe man padėjo jaunatviškas maksimalizmas. Jei rimtai, viliuosi, kad iš tikrųjų tai yra būtent jis, bet kada nors jo neliks (juokiasi). Man reikia daryti gerai arba nedaryti nieko, gauti viską arba nieko. Net jei ko nors neišmanau, prisėdu ir išmokstu, ką reikia. Kai prireikė, išėjau net chemijos kursą apie dujas. Ir tai nėra labai sudėtinga: tereikia apsidėti knygomis ir skaityti, skaityti, skaityti...
Bet, neabejoju, galėjai išsisukti ir be chemijos!
Išsisukti galima visada. Manau, Maskvos valstybinis tarptautinių santykių institutas suteikė puikių įgūdžių tai daryti (juokiasi). Galiu atskleisti paslaptį: dėstytojai kartodavo, kad į klausimą niekada nebūna vieno atsakymo, patardavo sakyti ir „taip", ir „ne" - viskas priklauso nuo aplinkybių. Į kiekvieną situaciją galima pažvelgti skirtingai. Be žinių, tai turbūt svarbiausias gebėjimas, įgytas studijuojant. Tiesa, kartais jį pamirštu ir dėl to tenka graužti alkūnes (kvatojasi).
Būdama dvidešimt septynerių statai gamyklą. Kas toliau?
Toliau? Koks nors kitas projektas. Dar vėliau? Teks susimąstyti... Gal reikės pasvarstyti apie paprastesnius dalykus. Tiesa, nežinau, ar, pavyzdžiui, šeima - taip jau paprasta. Žmonių santykiai - sudėtingiausia, kas gali būti. Viskas, rodos, žinoma, bet kaskart sulauki staigmenos - tai, kas aišku, tampa visiškai neaišku.
Daug kalbame apie tavo darbą, bet net ir didžiausiam darboholikui tenka ieškoti būdų atsipūsti.
Man labai patinka menas. Netapau, bet dažnai vaikštau į parodas.
Netrukus ginsi daktaro disertaciją. Gal tada lengviau atsipūsi?
Pasakiau sau: „Oksana, kol neapginsi disertacijos, nieko naujo nesiimsi. Baigsi mokslus, tada galėsi rinktis iš savojo sąrašo."
Sąrašo? Ir kas pirmoje jo vietoje?
Noriu įgyti dar vieną aukštąjį išsilavinimą, bet draugai sako, jog nebereikia - bijo, kad nebesusikalbės su manimi (šypsosi).
Bet gal jie teisūs? Ir ko gi trūksta iki pilnos laimės?
Norėčiau būti meno kritikė. Tikrai neturiu talento piešti, bet vertinti... Kodėl negalima vertinti nemokant piešti?
Mokslai mokslais, bet tavo metų merginos, ypač tiek pasiekusios, turi teisę galvoti ir apie širdies reikalus. Vestuvių tame sąraše nėra?
Vestuvės įvyks, kai turės įvykti - nei anksčiau, nei vėliau.
Norėtųsi, kad atsirastų vyras, kuris dėl tavęs galėtų padaryti viską, suprastų iš pusės žodžio. Beveik tokį žmogų jau sutikau ir tikiuosi, kad viskas bus gerai.
Bet ar įmanoma, kad vos sutiktas žmogus imtų suprasti iš pusės žodžio?
Tai gali nutikti bet kokioje situacijoje. Štai, pavyzdžiui, aš savo žmogų pažinojau seniai, o vieną dieną ėmė ir kažkas nutiko: nors susitikome darbo reikalais, pajutau, kad ore tvyro kai kas ypatinga, bet nesuprantama. Pavadinčiau tai meilės nuojauta. Kad tuoj kažkas nutiks, jaučiau daugybę kartų, nors kalbėdavomės tik oficialiomis temomis - jokio intymumo.
Visa tai truko pusmetį, manau, gana ilgas laiko tarpas, nes Maskvoje viskas vyksta labai greitai. Kai kurie žmonės net gyventi po vienu stogu pradeda prabėgus vos savaitei nuo pažinties.
Taip skubinti santykius - ne tau?
Ne. Aš ir dabar negyvenu su tuo žmogumi. Tai turi nutikti tik tada, kai esi visiškai pasirengęs prisiimti atsakomybę. Kai pasakys: „Būk mano žmona", suprasiu, kad jis tam jau pasiruošęs, o iki tol nėra reikalo spėlioti (šypsosi). Būsiu jo tada, kad jis pajus atsakomybę už mane, mano elgesį, poelgius.
Tas žmogus tavęs nevadina senamadiška?
Ne. Nesakau, kad įsikurti kartu po savaitės yra blogai, bet, manau, taip greitai pradėjus bendrą gyvenimą pasiūlymo tekėti dar ilgai nesulauktum. Be to, nebūtina iškart atiduoti save visą. Gerai, jei vyras žino, kad turėti mylimą moterį savo rankose galės tik tada, kai nuspręs žengti lemiamą žingsnį.
O kiek laiko esi su mylimu žmogumi?
Visada bijau šio klausimo. Man atrodo, kad kai žmonės pradeda skaičiuoti, kiek laiko praleido sykiu, tarp jų kažkas negerai. Kai esi laimingas, nekreipi dėmesio, kiek dienų ar metų prabėgo. Pagal Maskvos mastelį kartu esame jau labai seniai (juokiasi).
Tavo tėvai - ukrainiečiai, pati gimei Kaune, dabar gyveni Maskvoje, kaip Pasaulio bokso tarybos (World Boxing Council) mis nemažai laiko praleidi užsienyje. Kur jautiesi geriausiai?
Dabar jau Maskvoje. Bet kalbėdama, pavyzdžiui, apie krepšinį vis dar sunkiai atsirenku, kas yra „mūsiškiai" ir „jūsiškiai". Viena galiu pasakyti: niekada savęs nelaikiau ukrainiete. Gyvendama ir mokydamasi Lietuvoje visada jaučiausi lietuvė.
Maskviete taip pat savęs negaliu pavadinti, nors rusiškai kalbu be akcento. Prie vietos neprisirišu taip, kaip prie žmonių. Jei man rytoj paskambintų ir pasiūlytų dėl darbo važiuoti gyventi kur nors i Mongoliją - važiuočiau.
O mylimas žmogus?!
Jam tai būtų išbandymas. Jei jis būtų viskam pasirengęs, sakytų: „Viskas, užtenka lakstyti." O jei taip nepasakytų, vadinasi, savo vaidmenį mano gyvenime jau atliko. Jei mylimas žmogus nieko nepasiūlo, negali sėdėti vienoje vietoje ir laukti.
Manai, mylimas vyras galėtų ne tik sulaikyti, kad nevažiuotum į Mongoliją, bet ir išgydyti nuo darboholizmo?
Norėčiau priklausyti stipriam vyrui, kuris galėtų pasakyti: „Tai - mano moteris." Bet stiprių vyrų šiais laikais mažai... Šalia esantį labai gerbiu, tokių mano aplinkoje nedaug. Stengiuosi jam atrodyti moteriškesnė: nesipykti, nesibarti, nereikšti jokių pretenzijų, būti nuolanki (Laimei, jis neskaito lietuviškai (kvatojasi)...).
Kur kur, bet bokse stiprių vyrų neturėtų trūkti. Apskritai kaip tokia graži liauna mergina atsidūrė tokiame žiauriame pasaulyje?
Boksas man - hobis, kur svarbiausia ne finansinė nauda, o pažintys. Su žmonėmis gali kalnus nuversti. Boksas nėra vien boksininkai. Čia sukasi daugybė įdomių, skirtingų asmenybių. Keletą kartų teko bendrauti su boksininkais, bet man kur kas įdomiau su šalia bokso esančiais žmonėmis. Patinka valdingi vyrai - štai sužinojote dar vieną mano silpnybę (šypsosi).
Patinka ir kaip vyrai vieni kitiems veidus daužo?
Pirmą kartą žiūrėjau mėgėjų kovą. Čia sportininkai išeina su šalmais, marškinėliais - kur visas grožis?! Toji pirma mano matyta kova nepaliko jokio įspūdžio. Kai pradėjau suprasti taisykles, sužinojau daugiau apie pačius boksininkus, išgirdau apie verdančias intrigas, boksas ėmė patikti. Be to, nebijau kraujo, tad viską stebiu ramiai.
Matau, visas tavo gyvenimas sukasi tarp vyrų.
Dalyvaudama grožio konkursuose, tarp moterų jau sukausi - man to visiškai užtenka (juokiasi).
