Žinoma Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerina Olga Konošenko galėtų jaustis šlovės viršūnėje: šį sezoną ji šoka kone visuose baleto spektakliuose, yra sukūrusi įsimintinų pagrindinių vaidmenų, už kuriuos neseniai buvo suteiktas „Operos švyturių“ laureatės vardas – pelnė Metų baleto solistės nominaciją. Jai sekėsi ir anksčiau, tačiau balerina teigia, kad tikrą šokio malonumą padėjo pajusti motinystė: beveik prieš dvejus metus ji tapo mažosios Amelijos mama. „Kai sieloje tvyro harmonija, kai grįžusią namo apgaubia ramybė ir supratimas, nesunkiai ištveri ir buities rutiną, ir bemieges naktis, ir darbo krūvį“, – spindi Olgos akys.
Mažas vaikas, daugybė darbo teatre, mokslai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – dar lieka laiko?
Rytoj laikau egzaminą, kurį buvau savaitei atidėjusi, nes neturėjau kam palikti dukrytės, vėliau – spektaklis „Bajaderė“. Vakar vakare stoviu virtuvėje, plaunu indus ir tokia neviltis apima – atrodo, galva sprogs nuo įtampos! Už ko griebtis, kad išsilaikyčiau, nusiraminčiau ir galėčiau visur suspėti? Kartais taip užsivedu, kad būna sunku sustoti ir nurimti. Tačiau turiu ramybės uostą – namus, todėl nesijaučiu nelaiminga ir savo situacijos nevertinu kaip išskirtinės. Po „Operos švyturių“ įteikimo, po Naujųjų metų maniau nors truputį atsipalaiduosiu, bet įsuko darbas, dar repetuoju naują Karmen vaidmenį – turėsiu pasirodyti vietoj Eglės Špokaitės.
Koks jausmas apėmė, kai pasiekėte beveik viską, ką galėjote Lietuvoje pasiekti: esate išgirta, apdovanota, šokate kone visuose baleto spektakliuose?
Pamenu, po „Raudonosios Žizel“ premjeros, paskui po apdovanojimų susimąsčiau: kas toliau? O toliau – tas pats procesas: tobulini savo kūną, savo judesius ir negali šiaip sau imti ir sustoti. Viena vertus, labai dėl to džiaugiuosi, nes dabar, kaip niekada, šokdama jaučiu begalinį malonumą! O anksčiau buvo kitaip. Antra vertus, tuomet, kai nebuvo šeimos, turėjau daugiau laiko.
Ar Amelija dažnai mato mamą?
Dažniau – močiutę. Išties mano mama labai daug padeda! Ji pati buvusi balerina, todėl, kaip niekas kitas, supranta mano darbą. Manęs namie beveik nėra, jei per porą savaičių pasitaiko dvi laisvos dienos – jau gerai, tada mamą paleidžiu. Juk ji visą sezoną sėdi su mano vaiku, pavargsta. Guodžiu ją, kad jau nedaug liko, tik tol, kol Amelija pradės eiti į darželį. Atsitinka, kad namie abi apsiverkiame: aš grįžtu pavargusi, ji irgi būna apie vaiką visą dieną bėgiojusi… Bet paskui viskas susitvarko.
Dabar jaunos balerinos nebijo gimdyti. Ankstesniais laikais jūsų kolegės net sakydavo, kad jos turi tarnauti menui, o ne vaikams, arba šeimos pagausėjimą atidėdavo iki karjeros pabaigos. Jūs galvojote, kad tai gali pakenkti karjerai?
Kitų manymu, turbūt gimdžiau ne pačiu tinkamiausiu metu – kai balerinai pats jėgų žydėjimo laikas. Bet kai pastojau, labiau galvojau apie kūdikį, o ne apie save. Žinojau, kad yra balerinų, kurios šoka beveik penkis nėštumo mėnesius, taip, beje, darė ir mano mama, nes itin gerai jautėsi, bet aš kažkaip greitai pamačiau, kad pučiuosi į visas puses, kad tampa vis sunkiau judėti, o be to, pagalvojau, ar vaikui labai jau patiks, jei aš nuolat jį kratysiu…
Standartinės lietuvės tuo metu priauga dvidešimt ir daugiau kilogramų, iš kurių dešimt taip ir lieka… Jūs, aišku, jau po savaitės tapote liekna?
Tikrai taip. Mano gydytoja tuo labai stebėjosi. Kūnas po metų pauzės buvo šiek tiek praradęs formą, bet aš itin greitai ją susigrąžinau. Pačiai keista, kad tapusi mama ėmiau labiau kabintis į tai, kas man ne mažiau brangu nei šeima, – į šokį. Iki vaiko, regis, niekas netrukdė – ir duomenys buvo geri, ir patirties jau turėjau, bet dabar jaučiu, kad dirbu nepalyginti geriau. Gal sustiprėjo atsakomybės jausmas? Apima toks malonumas, man taip gera, lyg maudyčiausi šokyje! Anksčiau pasitaikydavo tokių rytų, kai nieko nesinorėdavo, net iš lovos atsikelti, bet atvažiuodavau į teatrą, prieidavau prie lazdos, pasimankštindavau, ir viskas atsistodavo į vietas. Dabar, gimus Amelijai, išvis nebebūna, kad nenorėčiau repetuoti.
Mama kadaise nemėgino jūsų atkalbėti nuo baleto?
Tuo metu, kai mama šoko, aš beveik augau teatre – mačiau visą užkulisių gyvenimą. Šokdavau namie, mėgindavau autis puantus, mama dažnai kartodavo, kad jos mergaitė bus balerina, bet kai atėjo laikas stoti į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, ji manęs ten nenuvedė. Niekada neklausiau, kodėl... Pamenu, po kokio mėnesio užsukusi jos kolegė tuo nusistebėjo, paskui patikino, kad net ir pavėlavus dar būtų nevėlu. Ir mama pasiryžo...
Turbūt jūsų gailėjo, nes žinojo, kad vaikui reikės sunkiai dirbti...
Ko gero. Buvo tikrai sunku. Juk iki tol mačiau tik spektaklius, man iškart norėjosi šokti, būti scenoje, o ne nuolat šlifuoti baleto judesius. Užteko ir ašarų, ir pykčių, vienu metu rimtai suabejojau, ar tikrai noriu tapti balerina.
Gal bent buvote iš tų laimingųjų, kurioms nereikėjo ir nereikia skaičiuoti kiekvieno kąsnelio?
Pamenu, kažkada pašiurpau perskaičiusi, kad viena karjerą jau baigusi balerina per dieną sau leidžia suvalgyti vos porą bulvių, nes baimė sustorėti liko net tada, kai ji nebešoka.
Žinau, ir mama turėjo kolegių, ir aš pažįstu balerinų, kurios sau leidžia valgyti vos ne trupinėlius. Aš kitokia: tikriausiai būtų problema pasitaisyti... Leidžiu sau viską, štai šiandien per pietus suvalgiau bulvių plokštainio su grietine, tačiau būna dienų, kai beveik badauju. Kai vakare laukia spektaklis, o dieną repeticija, kitaip nepavyksta, nes pavalgius sunku judėti. Bet skaniai maitintis labai mėgstu! Neseniai per vieną Rusijos televiziją mačiau laidą apie anoreksiją. Šnekėjo skandalingoji balerina Anastasija Voločkova – prisipažino beveik nieko nevalganti. Tokio sudėjimo – stambių kaulų – šokėjai, matyt, tikrai sunku stengtis nepriaugti svorio. Betgi pati Voločkova kritiškai atsiliepė apie lieknas balerinas – pareiškė, kad joms šokant kaulai barška...
O kaip balerinos spėja įsimylėti? Jos gi tam laiko beveik neturi, ar ne?
Na, dabar, po dienos repeticijų, išėjusi iš teatro apie šešias, jau nebeturėčiau jėgų kur nors eiti. Bet prieš kokius penkerius metus turėjau! Energijos netrūkdavo viskam. Nelaikau savęs šokio fanatike ir visuomet stengdavausi rasti laiko vien sau ir draugams. Su vyru Arnoldu irgi susipažinau būdama linksmoje draugų kompanijoje – po sezono uždarymo nuėjome pasėdėti į vieną barą.
Jis drąsiai priėjo susipažinti?
Tai aš drąsiai priėjau ir pasakiau: „Labas, mano vardas Olga.“ Nes šiaip esu drąsi... Pakalbėjome, o po poros mėnesių jį vėl sutikau ten pat. Tada apsikeitėme telefonais.
Jo negąsdino tai, kad esate balerina?
Jam kaip tik labai patiko! Patį pirmąjį pažinties vakarą jis išsyk atkreipė dėmesį į įdomią mūsų kompaniją, nes išsiskyrėme iš kitų: šokome, dūkome.
Arnoldas keliskart yra pelnęs geriausio Lietuvoje barmeno vardą...
Dabar jis šiek tiek nutolęs nuo savo profesijos, nes turi kitų planų. Supranta mano darbą, o ir pats yra meniškos sielos. Kitiems keistoka tai, kad Arnoldas beveik niekada nevartoja alkoholio. Kartais po spektaklio namie man norisi išgerti taurelę gero konjako prieš miegą, bet žinau jo požiūrį ir susilaikau. Turime barą, bet dažniausiai jis atveriamas tik svečiams.
Svarstėte prieš tekėdama?
Ne, viską paspartino Amelija. Tekėjau jau būdama aštuntą mėnesį nėščia. Tiesiai Arnoldui pasakiau, kad vestuvių noriu, jos man atrodo svarbios. Buvo mažos, kuklios, bet užtat smagios!
Esate tvarkinga šeimininkė?
Taip, namie viskas turi būti tvarkingai sudėliota. Bet virtuvėje karaliauja vyras: jis tiesiog negali žiūrėti, jei ką nors pjaustau paskubomis. Atima peilį ir sako: „Žinai, gal geriau aš vakarienę ruošiu!“ Jis labai darbštus ir kruopštus, maistą gamina su meile, bet tai trunka kokias tris valandas... Tada aš įkišu galvą į virtuvę ir klausiu, kada valgysime, nes jau dešimta vakaro! Procesas tęsiasi ilgai, bet verta laukti, nes apie pusę vienuolikos vakarieniaujame karališkai! Tuo metu, kai Arnoldas gamina, kaip užsukta sukuosi namie, žaidžiu su Amelija. Kaskart po repeticijos ištiesiu kojas ir pasvajoju: kaip puiku būtų parvažiuoti ir visiškai visiškai nieko neveikti! Per retai pasitaikančius laisvadienius anksti rytais prikelia dukra, paskui vėl tvarkausi... Nuolatos kamuoja miego trūkumas – kaip ir visas mažų vaikų turinčias mamas.
Kaip jautėtės vos pradėjusi dirbti teatre? Buvo sunku atrasti savo vietą?
Po baleto mokyklos buvau kaip viščiukas. Tokios balerinos, kurios jau baleto mokykloje atsiskleidžia kaip individualybės, gimsta kartą per šimtą metų. Kaip Eglė Špokaitė, pavyzdžiui.
O iš jūsų – niekas nieko nesitikėjo?
Galbūt tikėjosi, kad kada nors kaip gėlė pražysiu, bet tai užtruko gana ilgai. Nors teatre iš karto buvau pastebėta, pradėjau gauti pagrindinius vaidmenis. Išsipildė ir mokyklinių laikų svajonė – šokti Mari „Spragtuke“. Bet buvo metas, kai pasijutau sustojusi, aptingusi, – gal todėl, kad ėmiau daugiau dėmesio skirti savo asmeniniam gyvenimui. Norėjosi, kad šalia atsirastų mylimas žmogus. Tuomet šiek tiek nukentėjo darbas. O dabar jaučiu gyvenimo pilnatvę. Man tai itin svarbu. Jei namie yra kokių problemų, jei serga vaikas, per spektaklį galiu taip susiimti, kad tikrai niekas mano nuotaikos nepastebės, bet per repeticijas būna sunkiau. Ne visada sugebu nuo to atsiriboti. Kartais, kai viduje visko tiek susikaupia, kad atrodo, jog neišlaikysi, leidžiu sau apsiverkti. Išeinu dešimčiai minučių iš repeticijų salės... Bet tai nutinka retai.
Sakėte, jog labai draugiškai sutariate su savo kolegėmis, bet negi niekada nė viena nejaučiate kad ir itin slepiamos konkurencijos? Juk žmogiška nuliūsti, kai vaidmenį, kurio tikėjaisi, gavo kita. Ir nuoširdžiai jos sėkme džiaugtis...
Turbūt kažkas giliai giliai sukirba, ir tai natūralu. Kartais pajunti pavydo šešėlį, ir viskas – niekas niekam atvirai nekenkia. Atvirkščiai – padeda. Štai čia, šituose kambarėliuose, mes persirengiame: Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė, aš. Jei jos mato, kad man sunku, pažiūri, kaip šoku, pasako draugišką pastabą. Visos suvokiame vieną tiesą: ateina laikas, kai turi pasitraukti. Ir užleisti vietą kitoms. Dabar manau, kad jam atėjus man nebus skaudu. Nors...
Turite laiko pasipasakoti viena kitai?
Taip, turime dvidešimt minučių, per kurias spėjame parūkyti, kavos išgerti ir moteriškai „papletkinti“. Smagiai mes čia gyvename. Po premjerų draugiškai po taurę šampano išgeriame. Suprantame viena kitą be žodžių. Jos žino: jei ateinu ir pasakau tik „labas rytas“, daugiau nieko nepasakoju, vadinasi, esu pavargusi. Tuomet užsisklendžiu savyje, stengiuosi kaupti jėgas visai ilgai dienai. Taip kartais būna ir po spektaklio: grįžtu namo ir nesinori nieko sakyti. Ilgai neužmiegu sukdama galvoje visą spektaklį – ką ne taip dariau, ką galėjau geriau. Vėl ir vėl, kiek atsimenu... Nors dabar pagalvoju: na, gerai, jei tobulai neišeis kokie nors piruetai, žiūrovui tai nėra pats svarbiausias dalykas. Jį prikausto spinduliuojantis šokėjo magnetizmas, energija – dalykai, kuriuos turi arba ne. Juk vaikiškuose spektakliuose mažyliai viską, visas klaidas atleidžia – jiems norisi patikėti pasaka!
Dažnai būna atvirkščiai?
Būna. Ką tik po vieno „Gulbių ežero“ adagio išėjome nusilenkti ir pajutome visišką tylą – o tuo metu paprastai griaudėdavo plojimai. Jaučiausi labai keistai. Paskui nuvilnijo tokie nedrąsūs ir šalti plojimai – lyg iš pareigos. Supratau: šiandien bus sunku...
Niekada nekilo minčių išvažiuoti šokti kitur?
Iš tiesų, esu prieraišus žmogus, labai myliu Vilnių. O be to, tokio fantastiško kontrakto, kad ryžčiausi išvykti, dar niekas ir nepasiūlė. Pamenu, kartą su Aurimu Paulausku išvažiavome į konkursą Permėje, paskui vykome į Kazanę. Buvo taip nyku, pilka, taip veikė aplink matomas skurdas ir žmonių neviltis, kad atrodė, jog grįšiu po tų dviejų savaičių ir bučiuosiu Lietuvos žemę. Būtent tada gavau pasiūlymą dvejus metus važinėti su viena trupe po visą Europą. Atsisėdusi pagalvojau: lagaminai, nuolat besikeičiančios šalys... Na, gerai, pinigai. Bet kas tie pinigai? O kas po dvejų trejų metų? Iš savo teatro jau būsiu išėjusi, bet ar į jį grįšiu? Ir kokios formos būsiu?..
Olga, rytoj jums sukaks trisdešimt metų. Bijote šios datos? Juk ji gali reikšti, kad vaidmenų po truputį mažės...
Kitos balerinos daug ko pasiekia anksčiau nei aš. Atėjus trisdešimtmečiui jos gali pasakyti, kad sukaupė visą vaidmenų bagažą. O man atrodo, kad tik dabar jį pradedu rinkti... Turbūt dar bus keli labai produktyvūs sezonai, paskui kelerius metus viskas liks kaip buvę, o paskui... Aišku, niekas tiesiai nepasakys, kad tai todėl, nes tau tiek ir tiek metų. Bet pati matysi: ateina gabūs, gražūs žmonės iš baleto mokyklos, jie nori ir gali šokti...
Skaudu?
Taip. Nors pokalbio pradžioje sakiau, kad man turbūt nebus skaudu, bet vis dėlto bus. Todėl dauguma mūsų, balerinų, planuojame lyg ir antrą savo gyvenimą – tada, kai nebešoksime. Aš – irgi.
Balerinos gyvenimas susideda kone vien iš pareigų. Malonumų lieka nedaug, ar ne?
O kas tie malonumai? Pinigai? Aišku, jie reikalingi, bet negali būti tikslas. Gražūs drabužiai? Taip, mėgstu būti pasipuošusi nors pusvalandį – juk atvažiuoji į teatrą, pasikabini savo drabužėlius ant kėdės, persirengi ir repetuoji visą dieną. Didžiausias malonumas ir prabanga man yra laikas, nes jo niekada nepakanka.
O kokia dovana jus ypač pradžiugintų?
Turbūt fortepijonas. Kažkada rimtai mokiausi muzikos, jis ilgai stovėjo mano kambaryje, o dabar jo labai trūksta.
Gal susipras gerbėjai! Šiais laikais jie dar egzistuoja?
Didžiuojuosi, kad jų turiu. Jie metų metus nuolat stebi spektaklius, kuriuose šoku, dovanoja gėlių ir ilgainiui tampa puikiais baleto žinovais. Tai labai šildo.
Kaip sekėsi „Idiote“ dirbti su Jurijumi Smoriginu? Jei kandusis choreografas spaudoje pasakė, kad jaučiasi laimingas, jog jį likimas suvedė su tokia puikia balerina kaip jūs – vadinasi, gerai?
Kažkada su juo dirbo mano mama, dabar pirmą kartą – aš. Man jis labai įdomus ir kaip choreografas, ir kaip žmogus, o talentingam žmogui galima visas silpnybes atleisti...
Mažas vaikas, daugybė darbo teatre, mokslai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – dar lieka laiko?
Rytoj laikau egzaminą, kurį buvau savaitei atidėjusi, nes neturėjau kam palikti dukrytės, vėliau – spektaklis „Bajaderė“. Vakar vakare stoviu virtuvėje, plaunu indus ir tokia neviltis apima – atrodo, galva sprogs nuo įtampos! Už ko griebtis, kad išsilaikyčiau, nusiraminčiau ir galėčiau visur suspėti? Kartais taip užsivedu, kad būna sunku sustoti ir nurimti. Tačiau turiu ramybės uostą – namus, todėl nesijaučiu nelaiminga ir savo situacijos nevertinu kaip išskirtinės. Po „Operos švyturių“ įteikimo, po Naujųjų metų maniau nors truputį atsipalaiduosiu, bet įsuko darbas, dar repetuoju naują Karmen vaidmenį – turėsiu pasirodyti vietoj Eglės Špokaitės.
Koks jausmas apėmė, kai pasiekėte beveik viską, ką galėjote Lietuvoje pasiekti: esate išgirta, apdovanota, šokate kone visuose baleto spektakliuose?
Pamenu, po „Raudonosios Žizel“ premjeros, paskui po apdovanojimų susimąsčiau: kas toliau? O toliau – tas pats procesas: tobulini savo kūną, savo judesius ir negali šiaip sau imti ir sustoti. Viena vertus, labai dėl to džiaugiuosi, nes dabar, kaip niekada, šokdama jaučiu begalinį malonumą! O anksčiau buvo kitaip. Antra vertus, tuomet, kai nebuvo šeimos, turėjau daugiau laiko.
Ar Amelija dažnai mato mamą?
Dažniau – močiutę. Išties mano mama labai daug padeda! Ji pati buvusi balerina, todėl, kaip niekas kitas, supranta mano darbą. Manęs namie beveik nėra, jei per porą savaičių pasitaiko dvi laisvos dienos – jau gerai, tada mamą paleidžiu. Juk ji visą sezoną sėdi su mano vaiku, pavargsta. Guodžiu ją, kad jau nedaug liko, tik tol, kol Amelija pradės eiti į darželį. Atsitinka, kad namie abi apsiverkiame: aš grįžtu pavargusi, ji irgi būna apie vaiką visą dieną bėgiojusi… Bet paskui viskas susitvarko.
Dabar jaunos balerinos nebijo gimdyti. Ankstesniais laikais jūsų kolegės net sakydavo, kad jos turi tarnauti menui, o ne vaikams, arba šeimos pagausėjimą atidėdavo iki karjeros pabaigos. Jūs galvojote, kad tai gali pakenkti karjerai?
Kitų manymu, turbūt gimdžiau ne pačiu tinkamiausiu metu – kai balerinai pats jėgų žydėjimo laikas. Bet kai pastojau, labiau galvojau apie kūdikį, o ne apie save. Žinojau, kad yra balerinų, kurios šoka beveik penkis nėštumo mėnesius, taip, beje, darė ir mano mama, nes itin gerai jautėsi, bet aš kažkaip greitai pamačiau, kad pučiuosi į visas puses, kad tampa vis sunkiau judėti, o be to, pagalvojau, ar vaikui labai jau patiks, jei aš nuolat jį kratysiu…
Standartinės lietuvės tuo metu priauga dvidešimt ir daugiau kilogramų, iš kurių dešimt taip ir lieka… Jūs, aišku, jau po savaitės tapote liekna?
Tikrai taip. Mano gydytoja tuo labai stebėjosi. Kūnas po metų pauzės buvo šiek tiek praradęs formą, bet aš itin greitai ją susigrąžinau. Pačiai keista, kad tapusi mama ėmiau labiau kabintis į tai, kas man ne mažiau brangu nei šeima, – į šokį. Iki vaiko, regis, niekas netrukdė – ir duomenys buvo geri, ir patirties jau turėjau, bet dabar jaučiu, kad dirbu nepalyginti geriau. Gal sustiprėjo atsakomybės jausmas? Apima toks malonumas, man taip gera, lyg maudyčiausi šokyje! Anksčiau pasitaikydavo tokių rytų, kai nieko nesinorėdavo, net iš lovos atsikelti, bet atvažiuodavau į teatrą, prieidavau prie lazdos, pasimankštindavau, ir viskas atsistodavo į vietas. Dabar, gimus Amelijai, išvis nebebūna, kad nenorėčiau repetuoti.
Mama kadaise nemėgino jūsų atkalbėti nuo baleto?
Tuo metu, kai mama šoko, aš beveik augau teatre – mačiau visą užkulisių gyvenimą. Šokdavau namie, mėgindavau autis puantus, mama dažnai kartodavo, kad jos mergaitė bus balerina, bet kai atėjo laikas stoti į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, ji manęs ten nenuvedė. Niekada neklausiau, kodėl... Pamenu, po kokio mėnesio užsukusi jos kolegė tuo nusistebėjo, paskui patikino, kad net ir pavėlavus dar būtų nevėlu. Ir mama pasiryžo...
Turbūt jūsų gailėjo, nes žinojo, kad vaikui reikės sunkiai dirbti...
Ko gero. Buvo tikrai sunku. Juk iki tol mačiau tik spektaklius, man iškart norėjosi šokti, būti scenoje, o ne nuolat šlifuoti baleto judesius. Užteko ir ašarų, ir pykčių, vienu metu rimtai suabejojau, ar tikrai noriu tapti balerina.
Gal bent buvote iš tų laimingųjų, kurioms nereikėjo ir nereikia skaičiuoti kiekvieno kąsnelio?
Pamenu, kažkada pašiurpau perskaičiusi, kad viena karjerą jau baigusi balerina per dieną sau leidžia suvalgyti vos porą bulvių, nes baimė sustorėti liko net tada, kai ji nebešoka.
Žinau, ir mama turėjo kolegių, ir aš pažįstu balerinų, kurios sau leidžia valgyti vos ne trupinėlius. Aš kitokia: tikriausiai būtų problema pasitaisyti... Leidžiu sau viską, štai šiandien per pietus suvalgiau bulvių plokštainio su grietine, tačiau būna dienų, kai beveik badauju. Kai vakare laukia spektaklis, o dieną repeticija, kitaip nepavyksta, nes pavalgius sunku judėti. Bet skaniai maitintis labai mėgstu! Neseniai per vieną Rusijos televiziją mačiau laidą apie anoreksiją. Šnekėjo skandalingoji balerina Anastasija Voločkova – prisipažino beveik nieko nevalganti. Tokio sudėjimo – stambių kaulų – šokėjai, matyt, tikrai sunku stengtis nepriaugti svorio. Betgi pati Voločkova kritiškai atsiliepė apie lieknas balerinas – pareiškė, kad joms šokant kaulai barška...
O kaip balerinos spėja įsimylėti? Jos gi tam laiko beveik neturi, ar ne?
Na, dabar, po dienos repeticijų, išėjusi iš teatro apie šešias, jau nebeturėčiau jėgų kur nors eiti. Bet prieš kokius penkerius metus turėjau! Energijos netrūkdavo viskam. Nelaikau savęs šokio fanatike ir visuomet stengdavausi rasti laiko vien sau ir draugams. Su vyru Arnoldu irgi susipažinau būdama linksmoje draugų kompanijoje – po sezono uždarymo nuėjome pasėdėti į vieną barą.
Jis drąsiai priėjo susipažinti?
Tai aš drąsiai priėjau ir pasakiau: „Labas, mano vardas Olga.“ Nes šiaip esu drąsi... Pakalbėjome, o po poros mėnesių jį vėl sutikau ten pat. Tada apsikeitėme telefonais.
Jo negąsdino tai, kad esate balerina?
Jam kaip tik labai patiko! Patį pirmąjį pažinties vakarą jis išsyk atkreipė dėmesį į įdomią mūsų kompaniją, nes išsiskyrėme iš kitų: šokome, dūkome.
Arnoldas keliskart yra pelnęs geriausio Lietuvoje barmeno vardą...
Dabar jis šiek tiek nutolęs nuo savo profesijos, nes turi kitų planų. Supranta mano darbą, o ir pats yra meniškos sielos. Kitiems keistoka tai, kad Arnoldas beveik niekada nevartoja alkoholio. Kartais po spektaklio namie man norisi išgerti taurelę gero konjako prieš miegą, bet žinau jo požiūrį ir susilaikau. Turime barą, bet dažniausiai jis atveriamas tik svečiams.
Svarstėte prieš tekėdama?
Ne, viską paspartino Amelija. Tekėjau jau būdama aštuntą mėnesį nėščia. Tiesiai Arnoldui pasakiau, kad vestuvių noriu, jos man atrodo svarbios. Buvo mažos, kuklios, bet užtat smagios!
Esate tvarkinga šeimininkė?
Taip, namie viskas turi būti tvarkingai sudėliota. Bet virtuvėje karaliauja vyras: jis tiesiog negali žiūrėti, jei ką nors pjaustau paskubomis. Atima peilį ir sako: „Žinai, gal geriau aš vakarienę ruošiu!“ Jis labai darbštus ir kruopštus, maistą gamina su meile, bet tai trunka kokias tris valandas... Tada aš įkišu galvą į virtuvę ir klausiu, kada valgysime, nes jau dešimta vakaro! Procesas tęsiasi ilgai, bet verta laukti, nes apie pusę vienuolikos vakarieniaujame karališkai! Tuo metu, kai Arnoldas gamina, kaip užsukta sukuosi namie, žaidžiu su Amelija. Kaskart po repeticijos ištiesiu kojas ir pasvajoju: kaip puiku būtų parvažiuoti ir visiškai visiškai nieko neveikti! Per retai pasitaikančius laisvadienius anksti rytais prikelia dukra, paskui vėl tvarkausi... Nuolatos kamuoja miego trūkumas – kaip ir visas mažų vaikų turinčias mamas.
Kaip jautėtės vos pradėjusi dirbti teatre? Buvo sunku atrasti savo vietą?
Po baleto mokyklos buvau kaip viščiukas. Tokios balerinos, kurios jau baleto mokykloje atsiskleidžia kaip individualybės, gimsta kartą per šimtą metų. Kaip Eglė Špokaitė, pavyzdžiui.
O iš jūsų – niekas nieko nesitikėjo?
Galbūt tikėjosi, kad kada nors kaip gėlė pražysiu, bet tai užtruko gana ilgai. Nors teatre iš karto buvau pastebėta, pradėjau gauti pagrindinius vaidmenis. Išsipildė ir mokyklinių laikų svajonė – šokti Mari „Spragtuke“. Bet buvo metas, kai pasijutau sustojusi, aptingusi, – gal todėl, kad ėmiau daugiau dėmesio skirti savo asmeniniam gyvenimui. Norėjosi, kad šalia atsirastų mylimas žmogus. Tuomet šiek tiek nukentėjo darbas. O dabar jaučiu gyvenimo pilnatvę. Man tai itin svarbu. Jei namie yra kokių problemų, jei serga vaikas, per spektaklį galiu taip susiimti, kad tikrai niekas mano nuotaikos nepastebės, bet per repeticijas būna sunkiau. Ne visada sugebu nuo to atsiriboti. Kartais, kai viduje visko tiek susikaupia, kad atrodo, jog neišlaikysi, leidžiu sau apsiverkti. Išeinu dešimčiai minučių iš repeticijų salės... Bet tai nutinka retai.
Sakėte, jog labai draugiškai sutariate su savo kolegėmis, bet negi niekada nė viena nejaučiate kad ir itin slepiamos konkurencijos? Juk žmogiška nuliūsti, kai vaidmenį, kurio tikėjaisi, gavo kita. Ir nuoširdžiai jos sėkme džiaugtis...
Turbūt kažkas giliai giliai sukirba, ir tai natūralu. Kartais pajunti pavydo šešėlį, ir viskas – niekas niekam atvirai nekenkia. Atvirkščiai – padeda. Štai čia, šituose kambarėliuose, mes persirengiame: Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė, aš. Jei jos mato, kad man sunku, pažiūri, kaip šoku, pasako draugišką pastabą. Visos suvokiame vieną tiesą: ateina laikas, kai turi pasitraukti. Ir užleisti vietą kitoms. Dabar manau, kad jam atėjus man nebus skaudu. Nors...
Turite laiko pasipasakoti viena kitai?
Taip, turime dvidešimt minučių, per kurias spėjame parūkyti, kavos išgerti ir moteriškai „papletkinti“. Smagiai mes čia gyvename. Po premjerų draugiškai po taurę šampano išgeriame. Suprantame viena kitą be žodžių. Jos žino: jei ateinu ir pasakau tik „labas rytas“, daugiau nieko nepasakoju, vadinasi, esu pavargusi. Tuomet užsisklendžiu savyje, stengiuosi kaupti jėgas visai ilgai dienai. Taip kartais būna ir po spektaklio: grįžtu namo ir nesinori nieko sakyti. Ilgai neužmiegu sukdama galvoje visą spektaklį – ką ne taip dariau, ką galėjau geriau. Vėl ir vėl, kiek atsimenu... Nors dabar pagalvoju: na, gerai, jei tobulai neišeis kokie nors piruetai, žiūrovui tai nėra pats svarbiausias dalykas. Jį prikausto spinduliuojantis šokėjo magnetizmas, energija – dalykai, kuriuos turi arba ne. Juk vaikiškuose spektakliuose mažyliai viską, visas klaidas atleidžia – jiems norisi patikėti pasaka!
Dažnai būna atvirkščiai?
Būna. Ką tik po vieno „Gulbių ežero“ adagio išėjome nusilenkti ir pajutome visišką tylą – o tuo metu paprastai griaudėdavo plojimai. Jaučiausi labai keistai. Paskui nuvilnijo tokie nedrąsūs ir šalti plojimai – lyg iš pareigos. Supratau: šiandien bus sunku...
Niekada nekilo minčių išvažiuoti šokti kitur?
Iš tiesų, esu prieraišus žmogus, labai myliu Vilnių. O be to, tokio fantastiško kontrakto, kad ryžčiausi išvykti, dar niekas ir nepasiūlė. Pamenu, kartą su Aurimu Paulausku išvažiavome į konkursą Permėje, paskui vykome į Kazanę. Buvo taip nyku, pilka, taip veikė aplink matomas skurdas ir žmonių neviltis, kad atrodė, jog grįšiu po tų dviejų savaičių ir bučiuosiu Lietuvos žemę. Būtent tada gavau pasiūlymą dvejus metus važinėti su viena trupe po visą Europą. Atsisėdusi pagalvojau: lagaminai, nuolat besikeičiančios šalys... Na, gerai, pinigai. Bet kas tie pinigai? O kas po dvejų trejų metų? Iš savo teatro jau būsiu išėjusi, bet ar į jį grįšiu? Ir kokios formos būsiu?..
Olga, rytoj jums sukaks trisdešimt metų. Bijote šios datos? Juk ji gali reikšti, kad vaidmenų po truputį mažės...
Kitos balerinos daug ko pasiekia anksčiau nei aš. Atėjus trisdešimtmečiui jos gali pasakyti, kad sukaupė visą vaidmenų bagažą. O man atrodo, kad tik dabar jį pradedu rinkti... Turbūt dar bus keli labai produktyvūs sezonai, paskui kelerius metus viskas liks kaip buvę, o paskui... Aišku, niekas tiesiai nepasakys, kad tai todėl, nes tau tiek ir tiek metų. Bet pati matysi: ateina gabūs, gražūs žmonės iš baleto mokyklos, jie nori ir gali šokti...
Skaudu?
Taip. Nors pokalbio pradžioje sakiau, kad man turbūt nebus skaudu, bet vis dėlto bus. Todėl dauguma mūsų, balerinų, planuojame lyg ir antrą savo gyvenimą – tada, kai nebešoksime. Aš – irgi.
Balerinos gyvenimas susideda kone vien iš pareigų. Malonumų lieka nedaug, ar ne?
O kas tie malonumai? Pinigai? Aišku, jie reikalingi, bet negali būti tikslas. Gražūs drabužiai? Taip, mėgstu būti pasipuošusi nors pusvalandį – juk atvažiuoji į teatrą, pasikabini savo drabužėlius ant kėdės, persirengi ir repetuoji visą dieną. Didžiausias malonumas ir prabanga man yra laikas, nes jo niekada nepakanka.
O kokia dovana jus ypač pradžiugintų?
Turbūt fortepijonas. Kažkada rimtai mokiausi muzikos, jis ilgai stovėjo mano kambaryje, o dabar jo labai trūksta.
Gal susipras gerbėjai! Šiais laikais jie dar egzistuoja?
Didžiuojuosi, kad jų turiu. Jie metų metus nuolat stebi spektaklius, kuriuose šoku, dovanoja gėlių ir ilgainiui tampa puikiais baleto žinovais. Tai labai šildo.
Kaip sekėsi „Idiote“ dirbti su Jurijumi Smoriginu? Jei kandusis choreografas spaudoje pasakė, kad jaučiasi laimingas, jog jį likimas suvedė su tokia puikia balerina kaip jūs – vadinasi, gerai?
Kažkada su juo dirbo mano mama, dabar pirmą kartą – aš. Man jis labai įdomus ir kaip choreografas, ir kaip žmogus, o talentingam žmogui galima visas silpnybes atleisti...
