Trisdešimt dvejus metus aktorė Olita Dautartaitė (67) puikiai vaidino Šiaulių dramos teatre. Eiles - ypač mylimą Joną Strielkūną - skaito taip, kad, žinovų nuomone, nedaug kas jai prilygsta. Vis dėlto Lietuvoje ją labiausiai išgarsino televizijos serialas „Moterų alėja", kuriame vaidinti scenos vilkei, tiesą sakant, visai smagu. Ir jau tikrai ne gėda: „Seniai išaugau iš to amžiaus, kai ko nors gėdijamasi."
Kauno Šančių rajone esančiame renovuotame name, kur gyvena Olita Dautartaitė, caro laikais buvo kareivinės. Anuos laikus dar mena senos plytos, arkos ir platūs laiptai, o nūdieną atspindi didžiuliai nauji langai, skardinis stogas ir stoglangiai. Pro vieną iš jų aktorė, gulėdama savo miegamajame, skaičiuoja žvaigždes, o pro kitą, pasistačiusi taburetę, saulėtomis dienomis užsikabaroja ant stogo ir... deginasi. „Kuo ne kurortas?" - kikena, kai išdrįstame nusistebėti. Gal tokį ekstremalų deginimosi būdą pamėgę ir daugiau kaimynų? „Ne, - nuramina. - Mažumėlę išprotėjusi čia esu tik aš."
Su kaimynais Olita sutaria puikiai: jie atneša žurnalų, kuriuose rašoma apie ją, serialo „Moterų alėja" žvaigždę. Aktorė juokiasi, esą tai lengviausias būdas kas vakarą užsukti į Lietuvos žmonių namus. Ne, serialo ji pernelyg nesureikšmina - kur jau ten sureikšminsi, kai namie nėra televizoriaus. „Man jo nelabai reikia, - numoja ranka. - Jei rodo kokį svarbų Seimo posėdį - pavyzdžiui, tą, kuriame atstatydino Valinską, nueinu pažiūrėti pas kaimyną. O šiaip labiau patinka radijas."
Į duris paskambina Olitos vyras fotografas Narcizas Freimanas ir mus nustebina. Kam grįžus namo spausti durų skambutį?.. „Jis čia negyvena. Mudu gyvename atskirai, bet vaikštome vienas pas kitą į svečius", - pareiškia daugiau kaip dvidešimt metų santuokoje su vyru gyvenanti aktorė. Štai jums ir sėkmingo ilgo vedybinio gyvenimo paslaptis: reikia tiesiog negyventi kartu!
Narcizas: Iš manęs keletą kartų irgi yra ėmę interviu, taigi aš vertas dėmesio. Kitąsyk atvažiuokite į mano „palocius". Beje, aš ten būsiu vienas.
Olita: Labai intriguoja (juokiasi). Jo namuose Raudondvaryje „bardako" - va tiek (brūkšteli per kaklą).
Narcizas: Užtat vieta geresnė. Olitos butas geroje vietoje, bet ta pastogė... Ropškis kaskart į padanges! O kas bus po dešimties metų?
Olita: Narcizai, senatvė niekam neįdomi. Tau galime įrengti funikulierių.
Judu seniai kartu?
Olita: Susitikome Nidoje prieš dvidešimt šešerius metus. Tada abu buvome jau išsiskyrę. Trejus metus jis galvojo, kaip nuo manęs pabėgti, o paskui labai panoro „ženytis". Susituokėme 1986-aisiais.
Narcizas: Ji pasakė: „Nebūsi tu - bus kitas!" Ir taip suintrigavo! Nebuvo kur dėtis.
Vadinasi, Olita, jūs turėjote iš ko rinktis?
Olita: Matote tuos meniškus aktus ant laiptų? Tuomet aš atrodžiau štai taip. Argi galėjau neturėti iš ko rinktis?..
Narcizas: Suprantama, kad įklimpau.
Olita: Iš tiesų buvome susitikę ir anksčiau - toje pačioje Nidoje, literatų stovykloje. Tuomet aš dar buvau literato žmona ir Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė, o Narcizas - literatūrai prijaučiantis fotografas ir animacinių filmų kūrėjas. Jis buvo išrinktas stovyklos misteriu, o aš - mis. Tarp mūsų nieko neužsimezgė, bet man buvo įdomu. Kol nekalba, Narcizas atrodo labai įdomus...
Narcizas: O kai kalbu - dar įdomesnis.
Olita: Tuo pažintis ir baigėsi. Po daugelio metų važiavau į Nidą pasideginti, nes ruošiausi vaidinti spektaklyje „Vyras atėjo pas moterį", kur reikėjo rodyti nuogą nugarą. Rugsėjis. Einu gatve, vyriškis su juoda barzda sako: „Labas", aš irgi: „Labas." Jis klausia: „Jūs manęs neprisimenate?" - „Ne." - „Aš Narcizas." O tokį vardą bent kartą išgirdęs tikrai prisiminsi. Mudu nuėjome į prieplauką. Jis taip įdomiai paėmė konjako: keturis po penkiasdešimt. Kodėl ne du po šimtą, iki šiol neaišku. Paskui susitarėme naktį eiti maudytis.
Narcizas: Va tada aš ir norėjau pabėgti...
Olita: Ar jums yra buvę, kad eini mišku ir ničnieko nematai? Ėjome pro pušyną, buvo tamsu tamsu, nematėme net kur koją statyti. Ir įsivaizduojate - jis neėmė man už rankos! Bet kai pagaliau nuėjome prie jūros ir išsimaudėme, niekur nebepabėgo.
Nebesiskyrėte?
Olita: Jis žadėjo paskambinti, bet neskambino. Ką darysi - važiuodama į Vilnių žiūrėti „Pirosmanio" paskambinau pati. Jis gyveno ten pat, kur ir dabar, Raudondvaryje, savo fotolaboratorijoje, bet pasišovė tuoj atlėkti. Susitikome prie Aušros vartų. Pasakiau: „Jei būsi geras, į Šiaulius grįšiu pro Raudondvarį." „Būsiu", - pažadėjo.
Jums buvo svarbu oficialiai susituokti?
Olita: Ne, juolab kad sykį jau buvau ištekėjusi. Bet intrigavo tai, kad jis labai norėjo santuokos.
Narcizas: Ta klaida yra labai maloni, ją norisi vis kartoti ir kartoti.
(Narcizas atsisveikina: „Buvo labai miela pamatyti ir jus, ir saviškę." „Bučiuoju sijono kraštą", - išlydėdama jį linktelėjo Olita.)
Kodėl judu ne kartu gyvenate?
Taip įpratome. Susitikome keturiasdešimtmečiai, kiekvienas turėjome savo gyvenimo sampratą. Kitaip mums būtų sunku... Kai prieš metus atvažiavau gyventi į Kauną, kol nebuvau nusipirkusi savo buto, glaudžiausi pas Narcizą. Jo namuose - baisi kūrybinė netvarka, aš jos negaliu pakęsti. Dabar viskas puiku: jis ateina į svečius, atveža man valgyti... Labai skaniai gamina. O aš visai negaminu.
Bet virtuvės baldus štai turite!
Kartais jų prireikia: košės išsiverdu, salotų susipjaustau. Bet Narcizas atveža kotletų - fantastiškų, minkštų, su padažu, ir visos mano košės nublanksta.
Idealus vyras?
Kai nėra šalia, visai idealus (juokiasi). Aš, pavyzdžiui, mėgstu važinėti į piligrimines keliones. Niekieno nereikia klausti, ar galiu važiuoti, tik pasisakau, kad jau važiuoju.
Dažnai susitinkate su vyru?
Nepersistengiame. Dabar nesimatėme kokias dešimt dienų, nes aš buvau Šiauliuose, jis - Merkinėje... Merkinėje mes turime gryčią. Ten jau būname drauge, bet ir tai - man priklauso vienas galas, jam - kitas. Narcizas turi sūnų, aš - dukrą. Kada nors jiems tuos skirtingus namo galus ir paliksime.
Vyriškasis ir moteriškasis poliai jūsų šeimoje tiesiog tobulai išskirstyti...
Būtent. Merkinėje net bulvių neskutu - jis gaudo žuvis, kepa, verda sriubas. Už tai aš aptvarkau jo klėtelę. Anksčiau mėgau vasaroti Nidoje - dukra su žentu ten turi butą. Bet atsiradusi Merkinė nurungė Nidą. Sodyboje jaučiuosi laisva iki begalybės: ten gyvenu primityvų pirminį gyvenimą, atsiriboju nuo civilizacijos, nenaudoju kosmetikos, vaikštau basa, net raviu be pirštinių, nes noras jausti žemę tarp pirštų svarbesnis už manikiūrą. Bet šią vasarą praleidau filmuodamasi, į Merkinę nuvažiuodavau tik savaitgaliais. Neatsibuvau.
Serialas jums sugadino vasarą?
Taip, bet buvo įdomu. Kaune vyko atranka, į ją ėjo jauni ir nebelabai jauni, o mane pakvietė asmeniškai. „Išvažiuoju į reabilitacijos ligoninę", - pasakiau. „Gerai, palauksime", - atsakė. Jei sutinka laukti, tai jau gerai. Seriale esu Sofija, ponia motina: vieną sceną vaidinti sunku, o kitos, rodos, net vaidinti nereikia.
Ar jau girdėjote priekaištų, kad jūs, pripažinta teatro aktorė, vaidinate seriale?
Pati į tai žiūriu visai negėdingai. Suprantu - normalus darbas, tiesiog kita specifika. Aišku, į ažiotažą žvelgiu su tam tikra ironija: per serialo pristatymą - raudonas kilimas, stilistai, rolsroisai, reporteriai... Šitiek gerų premjerų dramos teatruose, kodėl per jas to nėra? Bet nesmerkiu savo darbelio: jei jausčiausi nesmagiai, jei riesčiau nosį - kaip menka ir nesolidu, būtų blogai ir man, ir žiūrovui. O dabar žiūriu linksmai, komanda puiki. Kartelė vis dėlto išlaikoma - produktas juk nėra „olialia" lygio. Kodėl gi ne?
Kolegos teatre „pašpilkiuoja"?
Papokštauja. Kolegė paskambino prašyti į jubiliejų: „Nedrįstu kviesti, juk tu dabar žvaigždė..." „Drįsk drįsk", - sakau. Manęs lengvai nepapešiosi. Sykį pobūvyje Kauno teatro direktorius Egidijus Stancikas visiems pareiškė: „Kad visi aktoriai taip vaidintų, kaip Olita seriale vaidina..." Viena aktorė, irgi ėjusi į atranką, tik nepatekusi, tuoj leptelėjo: „Tai kad ji dėl garbės ten ėjo!" Iki kaklo man tos garbės... Kiek jau užgyvenau, tiek - nei pridėsi, nei atimsi.
Kodėl atsikraustėte į Kauną?
Kaunas - mano gimtasis. Gimiau Šančiuose. Man buvo metukai, kai tėvas, Lietuvos kariuomenės karys, traukdamasis nuo represijų, pabėgo į Vokietiją. Dar po pusmečio nuo žarnyno ligos mirė mama. Mane užaugino teta su dėde. Pabėgėlių stovykloje tėvas vedė žemaitę merginą ir išvyko į Ameriką - rašė man laiškus, siuntė siuntinius, bet taip ir nesusitikome. Klivlande esu aplankiusi jo kapą.
Kaip tėvai jums išrinko tokį įdomų vardą?
Tėvas norėjo pavadinti Nijole, bet dėdė sugalvojo, kad tokiam ypatingam vaikui reikia kitokio vardo. Iki šiol atsimenu oranžinį kalendorių - ten jie atrado Olitą. O krikštyta aš Veronika. Vilniuje baigusi Kultūros ir švietimo technikumą gavau paskyrimą į Žaslių kultūros namus. Jie buvo įrengti apleistoje sinagogoje, grindys baisios, varlės kurkia... Jau kitą dieną nulėkiau į atranką Kauno lėlių teatre. Pretendentų - per dvidešimt, o pasisekė man. Dvylika metų ten vaidinau, tada pamačiau Aurelijos Ragauskaitės spektaklį ir labai užsikepiau pas ją dirbti. Ji buvo Šiaulių dramos teatro režisierė. Būdama trisdešimt trejų išlindau iš lėlių teatro širmų ir atsidūriau nepažįstamo miesto scenoje.
Šiaulių dramos teatre pradėjote dirbti kartu su pirmuoju vyru...
Leonardą Andruškevičių kadaise pati pakviečiau į lėlių teatrą. Jis patraukė mane turtinga dvasia. Susituokėme, gimė Vasarė. Kraustytis į Šiaulius buvo mano idėja, bet jis neprieštaravo. Šiauliuose iš pradžių gyvenome viešbutyje: kambarys tais laikais tekainavo pustrečio rublio. Po kurio laiko jau nebeatrodė pigu - persikėlėme į teatro grimo kambarį ant „raskladuškių". Bet kai po vasaros atostogų teatre pagausėjo kolegų, pasidarė nepatogu ir ten. Tada įsikūrėme kasoje: kasininkė pardavinėja bilietus, o mes jai už nugaros gyvename... Baigiasi repeticija - einame pasivaikščioti po miestą, o nakvoti grįžtame į teatrą. Atsikėlę nueiname į tualetą nusiprausti - ir vėl į repeticijas. Smagu buvo. Paskui savo dviejų kambarių butą Kaune iškeitėme į trijų Šiauliuose, o skirdamiesi jį pasidalijome.
Kodėl išsiskyrėte?
Ech... Buvo tokia istorija iš mano pusės... Dabar Leonardas gyvena Akmenėje, turi kitą šeimą. Matosi su Vasare. Pasimatome ir mudu, bet retai.
Kiek metų jūs praleidote Šiauliuose?
Trisdešimt dvejus. Tai buvo puikus etapas. Ne tik teatre dirbau - ir universitete dėsčiau, turėjau saviveiklos kolektyvų, skaičiau eiles, dalyvavau renginiuose. Turėjau nuostabių vaidmenų, gerbėjų ir draugų. Gyvenau miesto centre. Kai teatro „chebra" ieškodavo kur pratęsti vakarėlį, eidavo pas mane. Net jei jau miegu, vos skambutis į duris - keliuosi ir „baliavoju". Bet pati nutariau palikti teatrą, nors niekas nevarė: man sunku dirbti, kai nėra vyriausiojo režisieriaus. Labai gražiai atsisveikinau su Šiaulių bendruomene. Kaune visada jaučiausi sava, todėl galiausiai grįžau čia gyventi. Oficialiai Kauno dramos teatre nedirbu, man to nereikia. Bus man tinkantis vaidmuo - pakvies, nebus - ne. Niekam nenoriu priklausyti.
Norint niekam nepriklausyti reikia būti finansiškai užtikrintam...
Aš jau seniai pensijoje. Gaunu antrojo laipsnio valstybinę - visai neblogai. Dar dėstau Kauno kolegijos teatro studijoje. Nuvažiuoju į Šiaulius, nes vaidinu keliuose spektakliuose, kartais seriale vaidinu (juokiasi). Pakanka.
Dar tebeturite savo svajonių vaidmenį?
Mane visuomet žavėjo Edith Piaf. Ir - te nebūna per skambiai pasakyta - karalienė Elžbieta.
Esate moteris karalienė?
Aš apskritai esu nemoteriška.
Kodėl taip sakote? Rengiatės puikiai, turite gerą skonį, ne vieną vyrą padarėte laimingą...
Taip, vyrų turėjau. Vienus padariau laimingus, kitus - nelabai... Bet man pačios moteriškiausios atrodo tos moterys, kurios laukia namo grįžtančių vyrų, juos globoja, skalbia ir aptvarko. Ir tai sakau su pačia didžiausia pagarba. Buitinė šiluma sklinda iš paprastų žemiškų dalykų, o aš to nedarau. Nesu ta moteris, kuri kursto židinį. Ir vaiką teturiu vieną - man iki šiol dėl to labai gaila. Turiu perfekcionizmo, o tai - puikybės išraiška. Pusiausvyros aš dar tik mokausi.
