Palikus tokį postą kaip Konstitucinio Teismo pirmininko turbūt lieka tik memuarus rašyti, bet kovo pabaigoje kadenciją baigęs teisininkas Egidijus Kūris (46) mano kitaip. Todėl kartą viename interviu ištarti žodžiai, kad gal ir neatsisakytų vesti televizijos laidos, virto tikrove. Teisės profesorius ryžosi nuo rudens bendradarbiauti su LRT: būsimoje žurnalistinių tyrimų laidoje su pasikviestais svečiais gvildens aktualias temas.
Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad daug ką nustebins tokie radikalūs jūsų darbų pokyčiai.
Tai nėra radikalus pokytis. Bendradarbiavimas su viena televizijos laida nereiškia, kad keičiu profesiją ar pagrindinį darbą.
Kokiais pažadais jus paviliojo televizija?
Jokių ypatingų pažadų nebuvo. Buvo pasiūlymas - ne pirmas, susijęs su televizija, bet pirmas, kurį priėmiau. Pamaniau, kad gali būti įdomu daryti tai, ko iki šiol nesu daręs.
Nebaisu?
Jei būtų baisu, nė nebandyčiau. Tai - tam tikras iššūkis ir kartu darbas, į kurį žiūriu atsakingai. Laida bus rodoma kas savaitę, o man joje bus skirta šiek tiek laiko su pakviestu pašnekovu pagvildenti kokią nors aktualią temą, pirmiausia per teisės prizmę. Temas ir pašnekovus padiktuos gyvenimas. Savo funkciją apibūdinčiau taip: sunkūs pokalbiai su rimtais, tą dalyką išmanančiais žmonėmis. Nediskutuosime apie sportą, madas ar bitininkystę. Tai būtų ne mano sritys, į jas neketinu leistis.
Ar daug žinote pavyzdžių, kai aukštą postą turėjęs žmogus vėliau tampa kurios nors televizijos veidu? Lietuvoje tai neįprasta.
Nesilyginu, bet net buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas buvo beveik priėmęs pasiūlymą vesti laidą vienoje Amerikos televizijoje. O Lietuvoje daug kas neįprasta, žiūrint iš savo kaimo varpinės visada gali atrodyti, kad kažką darome pirmi. Bet pažvelkime, kaip yra kitur. Antai žiniasklaidoje reiškiasi mano kolega latvis, neseniai taip pat baigęs kadenciją. Kolega lenkas kas savaitę rašo straipsnius lenkiškam „Newsweek".
Ar įsivaizduojate, kaip vyksta darbas televizijoje? Kažkas stovi prie kameros, kažkas reguliuoja, kada transliuoti reklamą...
Ateis laikas, ir sužinosiu, ko nežinau. Tiek, kiek reikės. Televizijos laidų svečias buvau ne kartą, mačiau šį darbą iš šalies, bet, žinoma, į vidaus virtuvę nesigilinau. Visiškai neketinu persikvalifikuoti į žurnalistus ar televizijos režisierius. Turėsiu savo funkciją kolektyviniame projekte ir stengsiuosi ją kuo geriau atlikti, o ne būsiu laidos vedėjas.
Ką dar veiksite be televizijos?
Pagrindinis darbas - Vilniaus universitete, esu jo profesorius. Dėstau ir dėstysiu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, bet nuo rugsėjo pirmosios pagrindinės pareigos bus Teisės fakultete: esu išrinktas Teisės teorijos ir istorijos katedros vedėju. Grįžau į tą pat katedrą, kurioje pradėjau dirbti baigęs universitetą. Lyg ir brendu į tą pačią upę, tik, žinoma, ji po tiek metų jau kitokia... Dar rašau komentarus „Veido" žurnalui. Tikiuosi, televizijos projektas neatims tiek laiko, kad nukentėtų darbas universitete, kuris man yra prasmingas, įdomus ir artimas.
Prisiminkite, koks buvo kitas rytas, pasibaigus Konstitucinio Teismo pirmininko kadencijai?
Jei kalbame konkrečiai apie kitą rytą, tądien buvau labai užsiėmęs. O paskui buvo labai geras laikas - Velykos. Iškart po jų su žmona išvažiavome atostogauti. Iš kitų Konstitucinio Teismo teisėjų žinojau, kad vieną kitą mėnesį savijauta būna savotiška, reikia priprasti prie kitokio gyvenimo. Bet man šis laikas praėjo labai sklandžiai. Viskam turi būti pabaiga. Tiesą sakant, nors darbas Teisme buvo labai prasmingas, o profesiniu požiūriu - ir velniškai įdomus bei atsakingas, pasibaigus kadencijai pajutau tam tikrą palengvėjimą. Kol esi teisėjas, ypač jei priimi politiškai reikšmingus sprendimus, daug ko negali daryti, negali net deramai atsikirsti, jei ant tavęs „važiuoja". O dabar postas nevaržo. Laisvę juk visi vertiname.
Ką veikti toliau, kai nė penkiasdešimtmečio nesulaukęs jau esi pasiekęs teisininko karjeros viršūnę - esi buvęs Konstitucinio Teismo pirmininku? Tik memuarus rašyti?
Jei norėčiau rašyti memuarus, būtų ką prisiminti. Tačiau artimiausioje dienotvarkėje tokių planų nėra, gal niekada ir nebus. Tos pareigos iš tikrųjų laikomos teisininko karjeros viršūne. Proga dirbti Konstituciniame Teisme tenka tik vienam kitam. Bet tai nereiškia, kad kiti darbai neįdomūs ar neprasmingi. Be to, galimybių grįžti į Teismą juk vis tiek daugiau nėra: toks darbas - kartą gyvenime. Konstitucija numato išimtį tik šešiems žmonėms. Aš į tą išimtį nepatenku ir šio darbo niekada nepakartosiu. Gali tik džiaugtis, kad turėjai tokią progą, ypač jei likimas (tiksliau, pareiškėjai) kreipėsi dėl problemų, kurias spręsti ne tik svarbu, bet ir įdomu.
Daug kam televizija - tik tuščias „popsas" ir bulvaras. Vargu ar juos įtikinsite, kad einate ten rimto darbo dirbti.
Kodėl turėčiau ką nors įtikinėti, juolab jei kas nors turi išankstinę nuomonę? Kas nežino, kad televizija turi ne tik linksminti? Jos paskirtis įvairesnė, o misija - prasminga. Kitas dalykas, ar ta misija deramai atliekama. Televizijos subulvarėjimas šios misijos savaime nepaneigia. Man irgi būna, kad įsijungęs televizorių jaučiuosi, lyg kokius nuodus man švirkštų. Visokio šlamšto yra. Bet aš juk einu į rimtą laidą, kurią rodys ne bet kas, o Lietuvos visuomeninis transliuotojas, ir einu kalbėtis su rimtais žmonėmis apie rimtus dalykus. Žinau, ką galiu daryti, o ko - ne. Galite taip ir parašyti: „Į šokių laidas Kūris neina." Nesakau, kad televizijoje nereikia pramogų, bet tegul tai daro šį dalyką išmanantys žmonės. Tik kaip televizijos vartotojas norėčiau, kad tokios laidos būtų aukšto lygio. Man labiau patinka Bobas Dylanas, o ne tai, ką matau per įvairius mūsų televizijų kanalus.
Kaip į, galima sakyti, naują jūsų gyvenimo avantiūrą reagavo žmona? Ar dėl darbo televizijoje su ja tarėtės?
Žinoma, žmonai siurprizo nedariau, ji apie šį sumanymą žino ir mane palaiko. Bet tai toli gražu ne avantiūra, tiesiog naujas iššūkis ir nauja, beje, tik papildoma, veikla, kiek kitokia nei ta, kuria užsiėmiau iki šiol. Žinote, amerikiečiai sako: „Jei nori, kad kas nors būtų padaryta, patikėk tai užimtam žmogui." Pasistengsiu viską spėti.
