Tikriausiai nesuklysiu Praną Mickevičių (56) pavadindama garsiausiu Estijoje lietuvių verslininku. Tiesa, šį titulą jis gali greitai prarasti, nes jau antri metai dienas ramiai leidžia Toremolinoso mieste, įsikūrusiame kurortiniais paplūdimiais garsėjančios Pietų Ispanijos Malagos provincijoje. Čia jau daug metų su šeima gyvena ir legendinis krepšininkas, puikus pono Prano bičiulis Arvydas Sabonis.
Vos įžengus į erdvius Prano namus pasitinka kūdikio krykštavimas. Pirma naujiena: daugiau nei prieš porą mėnesių verslininkui ir jo gyvenimo draugei Oksanai Blinovai (31) gimė sūnus Kristijonas. Kūdikis – ramus lyg angelas, per mūsų viešnagę neišleidžia nė garso, tik didžiulėmis mėlynomis akimis smalsiai tyrinėja aplinką. Berniukas gimė prieš pat Kalėdas Ispanijoje. Nuo ankstaus ryto, kai prasidėjo sąrėmiai, iki vakaro šalia Oksanos buvo Ingrida Sabonienė. „Juk panašus į tėtį?“ – sūpuodamas atžalą tarsi klausia, o išties teigia laimingas tėtis. Mėginu prieštarauti, kad vešlius juodus plaukus vaikas galėjo paveldėti iš mamos. Pranas nusijuokia: „Gal blogai matai? Juk iš akių plėštas tėtis. Ingrida ir vardą berniukui pasiūlė. Atėjo pas mus į svečius, pradėjome apie tai kalbėtis. Galvojome, gal tiktų Kristianas, o Ingrida sako: „Tegul bus Kristijonas. Ir lietuviškas, ir sutrumpinti nesunku, todėl užsienyje visiems suprantamas.“ Pranas vėl nusijuokia. Tas juokas mus lydi visą pokalbį. Labai savotiškas ir užkrečiamas. Draugai tiesiai šviesiai sako: „praniškas“.
Septynios atžalos panašios į tėvą
Kristijonas – septintasis Prano vaikais. Jį ir gretai ketverių sulauksiantį Pranuką pagimdė Oksana. Gal ji jau tapo teisėta verslininko žmona? „Ne, kol kas ne, – patikslina sportiškos išvaizdos vyriškis. Gal jau būtų laikas, vis dėlto du berniukus pagimdė? – Tegul Kristijonas paauga. Tada ir surengsime gražią šventę.“
Vyriausiam Prano sūnui Arūnui – trisdešimt dveji. Jis gyvena Taline. Ką veikia? „Nieko. Niekur nesimokė, nes nenorėjo. Kažkokiais verslais užsiima. Mano pozicija paprasta – į suaugusių vaikų gyvenimą nesikišu. Svarbu, kad baigtų vidurinę mokyklą, o paskui tegul gyvena, kaip išmano. Taip ir atsitiko su Arūnu. Niekada nesukau galvos, kuriam vaikui paliksiu verslą, kaip jį reikėtų auklėti, mokslinti. Kiekvienas esame savo laimės kalvis. Greit dvidešimt devynerių sulauksiantis Vladas užsiima verslu. Dukra Kristina, kuriai dabar trisdešimt vieni, mokslus baigė Švedijoje, buvo išvykusi į Jungtines Valstijas, o dabar ketina persikelti į Šveicariją. Su manimi, be dviejų jauniausių sūnų, dabar gyvena penkiolikmetė Karina. Dukra Karol kartu su buvusia žmona Emilija persikėlė į Madridą, – vaikus skaičiuoja ir vėl juokiasi puikiai lietuviškai kalbantis verslininkas. – Ir visi jie panašūs į mane. Kaip nuo konvejerio…“
Prieš trejetą metų Lietuvos žiniasklaidoje buvo narstoma Prano Mickevičiaus ir gražuolės jo žmonos estės Emilijos skyrybų istorija. Akivaizdu, pora skyrėsi sunkiai. Ne turto dalybos apkartino gyvenimą: jiedu buvo pasirašę vedybų sutartį, pagal kurią viskas, kas buvo sukaupta iki santuokos, atiteko sutuoktiniui. Emilija ir Pranas savo santykius įteisino 2000-ųjų vasarą, kai jau buvo gimusios abi mergaitės. Vestuves atšventė įspūdingai: bemaž šimtą draugų ir artimųjų pora pakvietė į Sicilijos sostinę Palermą. Svečių kelionės išlaidas padengė jaunikis. Apie įspūdingas lietuvio ir estės sutuoktuves rašė vietos spauda. Buvo verta, juk jose dalyvavo tuo metu NBA žaidęs legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis! Linksmybės, pažintinė ir kultūros programa Sicilijoje truko kelias dienas. Toks tas Pranas: jei dirba, tai dirba, jei švenčia – plačiu mostu ir iš širdies.
Tačiau po trejų metų Emilija vyrui pranešė norinti skirtis. Turbūt sunkiausia buvo pasidalyti vaikus. Vyresnioji Karina pasirinko gyventi su tėvu, pusantrų metų jaunesnė Karol liko su mama, o ši, pasak Prano, jau ištekėjo už „bankyriaus“.
„Kažkaip netyčia mano gyvenime susiklostė, kad su moterimi gyvendavau šešerius metus. Taip buvo su pirmąja žmona, paskui – su kita mylimąja. Emilija buvo išimtis: su ja pragyvenau dvylika metų. Kaip bus dabar, gyvenimas parodys. Oksana rami, nepiktybiška moteris. Susipažinome Taline. Kaip? Labai paprastai: patiko, paklausiau vardo, ir viskas… Ji – rusė. Ne estė, – greitakalbe dėsto vyriškis. Bet juk estai iki koktumo lėti? Apie juos net kuriami anekdotai. – Tik knygose apie esčių ramumą galite paskaityti, o iš tiesų jos visai kitokios. Kai pasiunta, žaibai iš akių laksto. Mano gyvenime yra pusiausvyra: pirma žmona buvo estė, antra – rusė, trečia – vėl estė, o dabar – ir vėl rusė.“
Verslas griuvo su bronziniu kareiviu
Leidžiamės į prisiminimus. Kaip ir kodėl gabus, apsukrus iš Žemaitijos kilęs vyriškis didžiuosius verslus suko Estijoje? „Baigiau mokslus tuomečiame Kauno kūno kultūros institute ir gavau paskyrimą į Estijos sporto komitetą. Galėjau likti Lietuvoje arba važiuoti į Latviją, bet jau buvau vedęs estę Lyną, todėl 1974-aisiais išvykau į Taliną. Beveik prieš penkiolika metų ėmiausi verslo: iš Rusijos per Estiją į visą pasaulį vežiau trąšas. Tai – labai specifinis verslas, reikėjo specialių automobilių, sukūriau logistiką. Bet viskas baigėsi su bronzinio rusų kareivio Taline nuvertimu. Taip ir sakau visiems: mano verslas griuvo kartu su tuo kareivuku. Jeigu tai būtų įvykę nors savaitę anksčiau ar vėliau, būtų buvę geriau, bet nuo manęs tokie dalykai nepriklauso. Nieko negalėjome pakeisti. Nesu nusiteikęs eikvoti jėgų kovodamas su vėjo malūnais. Dabar tos trąšos keliauja per Latviją, Lietuvą. Ir tegul. Esu pakankamai užsidirbęs, galvos neskauda, kaip reikės išmaitinti vaikus. Kiek sukaupiau, man užteks“, – paprastai ir aiškiai Pranas praneša antrąją naujieną.
Paprasta vieną dieną imti ir baigti verslininko karjerą? „Pirmus metus buvo sunku – jokių susirinkimų. Tarsi išbandymų metas, ar galėsiu ištverti be aktyvios veiklos. Pasirodo, galiu. Ramiai su šeima jau antri metai gyvename. Kai draugai sužinojo, kad visą laiką būnu Ispanijoje, pradėjo skambinti, siūlytis atvažiuoti į svečius. Smagu. Nepagalvokite, kad jie mane išnaudoja. Niekas niekada manęs neišnaudojo. Aš ne toks paprastas, kaip atrodau (juokiasi). Visame pasaulyje turiu puikių bičiulių. Tai – didelis dalykas. Matote, didžiojo kambario baras pilnas gėrimų. Nė vieno neparagavau, nes juos dovanojo draugai. Kiekvienas butelis – lyg gero draugo istorija. Jus pavaišinsiu Malagos brendžiu „1866 Grand Reserva“. Man jis geresnis už bet kokį konjaką. Kažkada Sabas pasakė, kad geras. Paragavau, patiko ir dabar visus svečius juo vaišinu. Draugų žmonos jį vadina labai paprastai – „skaičiukai“ (kikena). Žinokite, kol butelio neišgersite, niekur neišeisite“, – į taures pildamas gėrimą juokais mus gąsdina šeimininkas.
Vietą parodė Sabonis
Bičiulius jis mielai kviečiasi į erdvius namus Toremolinoso pakraštyje. Tai – ketvirtasis Prano būstas šiame kurortiniame mieste. „Gera vieta. Pažiūrėk, kokios čia plačios gatvės, namai nesugrūsti vienas prie kito kaip centre. Be perstojo nevažinėja motociklai ir motoroleriai. Iki jūros mums – tik trys šimtai metrų. Matome ją iš miegamojo terasos. Ramybė – didžiausia vertybė, kurią turime. Jei man būtų dvidešimt metų, žinoma, norėčiau gyventi Puerto Banuse, kur vilioja naktinis šėlsmas, renkasi gražūs žmonės. Bet tokio poreikio neturiu. Džiaugiuosi, kad mūsų namo kieme yra didelis baseinas suaugusiesiems, kitas – vaikams, speciali vieta, kur galima kepti kepsnius. Be to, mūsų bute – trys didžiulės terasos: viena lyg virtuvė, kur yra specialių indų mėsai, žuvims, krevetėms kepti ant žarijų, kitoje stovi didelis stalas. Ten kaip ir mūsų valgomasis. Trečioje saulėtomis dienomis, kurių čia netrūksta, deginamės. Be to, mūsų gyvenamosios vietos pliusas tas, kad iki Malagos oro uosto tėra keturi kilometrai. Kai reikėdavo dažnai skraidyti, tai buvo didelis privalumas.“
Toremolinosas – XIX amžiuje įkurtas malūnų ir žvejų kaimas, tačiau praėjusio šimtmečio penktajame dešimtmetyje jį atrado ir išpopuliarino turistai. Dabar malūnai vietą užleido viešbučiams, keliams ir autostradoms.
Šį kurortinį miestą parodė Arvydas Sabonis, kai prieš penkiolika metų Pranas atvažiavo pas jį švęsti Naujųjų metų. Vieta jam taip patiko, kad netrukus gretimame name nusipirko butą. Paskui įsigijo dar vieną. Vėliau jį pakeitė didesniu ir geresniu. „Laikas čia eina greitai, nejaučiu jokio nuovargio, galvos skausmo nuo rūpesčių. Nenoriu net pagalvoti, kad reikėtų grįžti ten, kur nėra saulės, beveik visada apsiniaukę ir lyja. Ispanijoje nereikia žieminių batų, mašina visada švari“, – šalies pranašumus galėtų vardyti kelias valandas.
Vėliau šeimininkas prasitaria, kad jau statosi erdvų namą netoli Marbeljos. Jis bus beveik pusantro tūkstančio kvadratinių metrų ploto. Sako, vieta puiki. Ant kalno, nuo kurio 180 laipsnių kampu matyti jūra, o likusią erdvę užpildo kalnų vaizdai.
Vasarą skrenda į Estiją
Kol kas per du aukštus esančiame erdviame bute Pranas su šeima gyvena visus metus, išskyrus vasarą. Tada čia būna labai karšta ir suguža ne tik užsienio turistai, bet ir, kaip apibūdina verslininkas, ispanai, gyvenantys šimto dviejų šimtų kilometrų spinduliu, iš kurortinės Kosta del Solio (Auksinio kranto) juostos su savo čiužiniais, puodais, kėdėmis. Kai vaikams baigiasi mokslai – tėtis tiksliai pasako, kad tai yra birželio 22 dieną – šeima išskrenda į Estiją. Talino užmiestyje ji turi didžiulį namą. Ten ir leidžia atostogas. Tada Pranas aplanko Lietuvą. Gimtinėje namų jis neturi. „O kam? Čia tiek draugų! Visi jie turi erdvius namus, todėl apsistoti visada yra kur.
Lietuvoje nekada nieko neturėjau. Verslo – taip pat. Mano galva, kai sekasi, reikia koncentruotis į vieną veiklą. Taip ir dariau. Be to, Lietuvoje tiek talentingų verslininkų, ten viskas seniai parduota, pasidalyta. Nėra ką veikti. Kai kuriais verslininkais tiesiog žaviuosi. Jie – tikri genijai. Gaila, kad yra ir pavydžių žmonių, kurie tik ir laukia momento, kad veikliuosius galėtų apšmeižti, įkąsti. – paprastai, be pavydo lyg būtų ne lietuvis, pasakoja puikiai estiškai kalbantis Pranas. – Tokiais tautiečiais reikia didžiuotis. Kai jiems galiu kuo nors padėti Estijoje, visada tai padarau be jokio išskaičiavimo.“
Ruošia vaikams pusryčius
Su užsidegimu vyriškis kalba apie verslą, todėl kyla klausimas, ar nebris kada nors į tą pačią upę? „Nežinau. Kol kas nenoriu.“ Panašu, kad Pranas „kaifuoja“ nuo dabartinio nerūpestingo gyvenimo ritmo. Jis gana monotoniškas, bet prasmingas, nes vyriškis viską daro dėl vaikų ir savo malonumo. Kiekvieną rytą keliasi septintą valandą, pirmiausia per gerą pusvalandį interneto svetainėje „Delfi“ susipažįsta su naujienomis Estijoje ir Lietuvoje, paskui žvilgteli į lrytas.lt. „Ir jūsų žurnalą skaitau internete, neseniai atsirado zmones24.lt“, – priduria. Be ketvirčio aštuntą žadinamas Pranukas. Jam ir Karinai kas rytą tėtis ruošia pusryčius. Pavalgę vaikai apsirengia uniformas ir vyksta į privačią anglų mokyklą. Ten juos palikęs Pranas važiuoja į sporto salę. Kasdien mankštinasi iki vienuoliktos valandos, tada grįžta pas mažąjį Kristijoną. Ar tėvai vadina jį pagranduku? Pranas tik nusišypso ir to pataria klausti Oksanos: juk jai kūdikius nešioti ir gimdyti.
„Kol namuose sutvarkau buities reikalus, o jų gimus mažajam netrūksta, netrunka prabėgti tos kelios valandos. Pusę keturių turiu būti prie mokyklos. Savaitgalius skiriame pramogoms, kurių čia iki kaklo. Netoli mūsų yra vandens parkas. Žinoma, smagiausia, kai prasideda šiltasis sezonas. Kateriu išplaukiame į jūrą, stebime delfinus. Jie šokinėja per laivą ir vaikams sukelia nepakartojamą džiaugsmą“, – švyti žydros Prano akys. Draugus vertinantis vyriškis pripažįsta, kad Ispanijoje artimai bendrauja tik su keliomis lietuvių šeimomis: Arvydo Sabonio, buvusios garsios gimnastės Dalios Kutkaitės ir jos vyro Arūno Kleištoraičio, kai atvažiuoja Audronė ir Stasys Brundzos, juos tai pat pasikviečia į kompaniją. Dar yra keletas ispanų, estų. Tokia per keliolika metų jų sukurta mikrobendruomenė.
Prano ir Oksanos namuose daugiausia kalbama rusiškai. Su vaikais tėtis bendrauja estiškai. Šie lietuviškai moka tik vieną kitą žodį. Karina laisvai kalba ispaniškai ir angliškai. „Praniukas nuo sesės nenori atsilikti, todėl kartais taip sugudrauja, kad visi leipstame iš juoko. Kartą mama jo paklausė, kaip angliškai „kilimas“. Vaikinas pavartė akis, suraukė kaktą ir su anglišku akcentu ištarė: „kavior“. Išsisuko iš situacijos“, – namuose pasklinda „praniškas“ juokas.
Puikus kulinaras
Iš artimų draugų žinau Prano silpnybę, kurią jie su didžiausiu malonumu išnaudoja. Sako, dėl jos vienam vakarui privačiu lėktuvu į Taliną pas vyriškį skrido draugai iš Ciuricho. Pranas yra nuostabus kulinaras, virtuvėje dėl sultinio galintis praleisti šešias ir net daugiau valandų. „Žiauriai mėgstu gaminti valgį. Svarbiausia, kad man tai išeina. Kai pradedu gaminti, skambinu draugams ir kviečiu atvažiuoti. Pirmiausia, pagalvoju, ar Sabas namuose. Jis niekada neatsisako mano maisto. Va, ir Tautvydas Barštys kovo mėnesį žadėjo atvažiuoti pavalgyti, – vėl skamba vyriškio juokas. Tikriausiai jis – nuolatinis vietos turgus klientas? – Ne. Nieko ten neperku. Maisto produktus perku Malagoje specialioje parduotuvėje daugiavaikiams ir restoranų savininkams. Turguje man nepatikima: nežinai, kokio šviežumo produktai. Man ne trisdešimt metų, turiu galvoti, ką dedu į skrandį. Dėl maisto esu labai pedantiškas. Parduotuvėje visko perku daug. Prisikraunu pilną mašiną, parvažiuoju namo, o tada galvoju, ką išvirti.
Mano virtuvėje mažiausias sriubos puodas yra keturiolikos litrų, dar vienas – septyniolikos. Sultinį ar sriubą visada verdu dviejuose. Pavaišinti vienu metu gali kokią trisdešimt žmonių. Jei nuotaika būna gera, išeina superinis sultinys. Jeigu Arvydo nebūna, sriubą nuvežu į jo namus. Pastatau prie durų ir lekiu toliau. Saboniukai kerta maniškę su džiaugsmu. Daug kas klausia, kaip išvirti barščius ar sultinį, bet niekam nesakau. Neklausk ir tu – nepasakosiu. Kol išverda sultinys, spėju paruošti ką nors iš mėsos ar žuvų, supjaustau salotas. Laikas prabėga nejučiomis. Draugai sako, kad turėčiau atidaryti restoraną. Bet ne. Juk namuose gaminu porą kartų per savaitę, o restorane prie viryklės turėčiau praleisti dvidešimt keturias valandas per parą.“
Ne visada Prano šeimyna maitinasi namuose. Turi keletą patikimų restoranų, kur kviečiasi svečius, o ir patys retkarčiais mielai užsuka. Vos tik pro „Restaurante Amillo“ duris įžengia Pranas, padavėjai jam moja rankomis, ispaniškais šūksniais tikina, kad svečias senokai buvo užsukęs. Tada susimirksi ir netrukus ant stalo patiekiami aliejuje kepti nago dydžio moliuskai cochinos. Pirštais juos gliaudome kaip saulėgrąžas. Tokių galėtum valgyti be saiko. Paskui patiekiama ką tik iškeptų karališkųjų krevečių, truputį pabarstytų rupia druska. Atrodo, valgyti šviežias jūrų gėrybes – jokia naujiena. Tačiau tą kartą krevetės buvo išskirtinio šviežumo. „Vaikštau čia ne pirmus metus. Šeimininkus puikiai pažįstu, todėl man jie gamina tik tai, kas tą rytą būna ištraukta iš jūros. Juk galima žuvis, jūrų gėrybes dieną palaikyti šaldytuve, paskui atšaldyti ir jos, atrodytų, tebebus šviežios. Bet skonis ne toks. Jaučiate? Šitie du patiekalai mano Pranuko mėgstamiausi. Pavalgę gausite tikro daikto – „vyrų valgio“, – lukštendamas krevetes žada Pranas ir nusišypso. Žino, kad mums tokios gėrybės nežinomos. Pasirodo, tai gerai atšaldyta estiška degtinė „Viru Valge“. Savo bare jos turi kiekvienas restoranas, kur mėgsta lankytis lietuvis Pranas ir jo draugai.
Vos įžengus į erdvius Prano namus pasitinka kūdikio krykštavimas. Pirma naujiena: daugiau nei prieš porą mėnesių verslininkui ir jo gyvenimo draugei Oksanai Blinovai (31) gimė sūnus Kristijonas. Kūdikis – ramus lyg angelas, per mūsų viešnagę neišleidžia nė garso, tik didžiulėmis mėlynomis akimis smalsiai tyrinėja aplinką. Berniukas gimė prieš pat Kalėdas Ispanijoje. Nuo ankstaus ryto, kai prasidėjo sąrėmiai, iki vakaro šalia Oksanos buvo Ingrida Sabonienė. „Juk panašus į tėtį?“ – sūpuodamas atžalą tarsi klausia, o išties teigia laimingas tėtis. Mėginu prieštarauti, kad vešlius juodus plaukus vaikas galėjo paveldėti iš mamos. Pranas nusijuokia: „Gal blogai matai? Juk iš akių plėštas tėtis. Ingrida ir vardą berniukui pasiūlė. Atėjo pas mus į svečius, pradėjome apie tai kalbėtis. Galvojome, gal tiktų Kristianas, o Ingrida sako: „Tegul bus Kristijonas. Ir lietuviškas, ir sutrumpinti nesunku, todėl užsienyje visiems suprantamas.“ Pranas vėl nusijuokia. Tas juokas mus lydi visą pokalbį. Labai savotiškas ir užkrečiamas. Draugai tiesiai šviesiai sako: „praniškas“.
Septynios atžalos panašios į tėvą
Kristijonas – septintasis Prano vaikais. Jį ir gretai ketverių sulauksiantį Pranuką pagimdė Oksana. Gal ji jau tapo teisėta verslininko žmona? „Ne, kol kas ne, – patikslina sportiškos išvaizdos vyriškis. Gal jau būtų laikas, vis dėlto du berniukus pagimdė? – Tegul Kristijonas paauga. Tada ir surengsime gražią šventę.“
Vyriausiam Prano sūnui Arūnui – trisdešimt dveji. Jis gyvena Taline. Ką veikia? „Nieko. Niekur nesimokė, nes nenorėjo. Kažkokiais verslais užsiima. Mano pozicija paprasta – į suaugusių vaikų gyvenimą nesikišu. Svarbu, kad baigtų vidurinę mokyklą, o paskui tegul gyvena, kaip išmano. Taip ir atsitiko su Arūnu. Niekada nesukau galvos, kuriam vaikui paliksiu verslą, kaip jį reikėtų auklėti, mokslinti. Kiekvienas esame savo laimės kalvis. Greit dvidešimt devynerių sulauksiantis Vladas užsiima verslu. Dukra Kristina, kuriai dabar trisdešimt vieni, mokslus baigė Švedijoje, buvo išvykusi į Jungtines Valstijas, o dabar ketina persikelti į Šveicariją. Su manimi, be dviejų jauniausių sūnų, dabar gyvena penkiolikmetė Karina. Dukra Karol kartu su buvusia žmona Emilija persikėlė į Madridą, – vaikus skaičiuoja ir vėl juokiasi puikiai lietuviškai kalbantis verslininkas. – Ir visi jie panašūs į mane. Kaip nuo konvejerio…“
Prieš trejetą metų Lietuvos žiniasklaidoje buvo narstoma Prano Mickevičiaus ir gražuolės jo žmonos estės Emilijos skyrybų istorija. Akivaizdu, pora skyrėsi sunkiai. Ne turto dalybos apkartino gyvenimą: jiedu buvo pasirašę vedybų sutartį, pagal kurią viskas, kas buvo sukaupta iki santuokos, atiteko sutuoktiniui. Emilija ir Pranas savo santykius įteisino 2000-ųjų vasarą, kai jau buvo gimusios abi mergaitės. Vestuves atšventė įspūdingai: bemaž šimtą draugų ir artimųjų pora pakvietė į Sicilijos sostinę Palermą. Svečių kelionės išlaidas padengė jaunikis. Apie įspūdingas lietuvio ir estės sutuoktuves rašė vietos spauda. Buvo verta, juk jose dalyvavo tuo metu NBA žaidęs legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis! Linksmybės, pažintinė ir kultūros programa Sicilijoje truko kelias dienas. Toks tas Pranas: jei dirba, tai dirba, jei švenčia – plačiu mostu ir iš širdies.
Tačiau po trejų metų Emilija vyrui pranešė norinti skirtis. Turbūt sunkiausia buvo pasidalyti vaikus. Vyresnioji Karina pasirinko gyventi su tėvu, pusantrų metų jaunesnė Karol liko su mama, o ši, pasak Prano, jau ištekėjo už „bankyriaus“.
„Kažkaip netyčia mano gyvenime susiklostė, kad su moterimi gyvendavau šešerius metus. Taip buvo su pirmąja žmona, paskui – su kita mylimąja. Emilija buvo išimtis: su ja pragyvenau dvylika metų. Kaip bus dabar, gyvenimas parodys. Oksana rami, nepiktybiška moteris. Susipažinome Taline. Kaip? Labai paprastai: patiko, paklausiau vardo, ir viskas… Ji – rusė. Ne estė, – greitakalbe dėsto vyriškis. Bet juk estai iki koktumo lėti? Apie juos net kuriami anekdotai. – Tik knygose apie esčių ramumą galite paskaityti, o iš tiesų jos visai kitokios. Kai pasiunta, žaibai iš akių laksto. Mano gyvenime yra pusiausvyra: pirma žmona buvo estė, antra – rusė, trečia – vėl estė, o dabar – ir vėl rusė.“
Verslas griuvo su bronziniu kareiviu
Leidžiamės į prisiminimus. Kaip ir kodėl gabus, apsukrus iš Žemaitijos kilęs vyriškis didžiuosius verslus suko Estijoje? „Baigiau mokslus tuomečiame Kauno kūno kultūros institute ir gavau paskyrimą į Estijos sporto komitetą. Galėjau likti Lietuvoje arba važiuoti į Latviją, bet jau buvau vedęs estę Lyną, todėl 1974-aisiais išvykau į Taliną. Beveik prieš penkiolika metų ėmiausi verslo: iš Rusijos per Estiją į visą pasaulį vežiau trąšas. Tai – labai specifinis verslas, reikėjo specialių automobilių, sukūriau logistiką. Bet viskas baigėsi su bronzinio rusų kareivio Taline nuvertimu. Taip ir sakau visiems: mano verslas griuvo kartu su tuo kareivuku. Jeigu tai būtų įvykę nors savaitę anksčiau ar vėliau, būtų buvę geriau, bet nuo manęs tokie dalykai nepriklauso. Nieko negalėjome pakeisti. Nesu nusiteikęs eikvoti jėgų kovodamas su vėjo malūnais. Dabar tos trąšos keliauja per Latviją, Lietuvą. Ir tegul. Esu pakankamai užsidirbęs, galvos neskauda, kaip reikės išmaitinti vaikus. Kiek sukaupiau, man užteks“, – paprastai ir aiškiai Pranas praneša antrąją naujieną.
Paprasta vieną dieną imti ir baigti verslininko karjerą? „Pirmus metus buvo sunku – jokių susirinkimų. Tarsi išbandymų metas, ar galėsiu ištverti be aktyvios veiklos. Pasirodo, galiu. Ramiai su šeima jau antri metai gyvename. Kai draugai sužinojo, kad visą laiką būnu Ispanijoje, pradėjo skambinti, siūlytis atvažiuoti į svečius. Smagu. Nepagalvokite, kad jie mane išnaudoja. Niekas niekada manęs neišnaudojo. Aš ne toks paprastas, kaip atrodau (juokiasi). Visame pasaulyje turiu puikių bičiulių. Tai – didelis dalykas. Matote, didžiojo kambario baras pilnas gėrimų. Nė vieno neparagavau, nes juos dovanojo draugai. Kiekvienas butelis – lyg gero draugo istorija. Jus pavaišinsiu Malagos brendžiu „1866 Grand Reserva“. Man jis geresnis už bet kokį konjaką. Kažkada Sabas pasakė, kad geras. Paragavau, patiko ir dabar visus svečius juo vaišinu. Draugų žmonos jį vadina labai paprastai – „skaičiukai“ (kikena). Žinokite, kol butelio neišgersite, niekur neišeisite“, – į taures pildamas gėrimą juokais mus gąsdina šeimininkas.
Vietą parodė Sabonis
Bičiulius jis mielai kviečiasi į erdvius namus Toremolinoso pakraštyje. Tai – ketvirtasis Prano būstas šiame kurortiniame mieste. „Gera vieta. Pažiūrėk, kokios čia plačios gatvės, namai nesugrūsti vienas prie kito kaip centre. Be perstojo nevažinėja motociklai ir motoroleriai. Iki jūros mums – tik trys šimtai metrų. Matome ją iš miegamojo terasos. Ramybė – didžiausia vertybė, kurią turime. Jei man būtų dvidešimt metų, žinoma, norėčiau gyventi Puerto Banuse, kur vilioja naktinis šėlsmas, renkasi gražūs žmonės. Bet tokio poreikio neturiu. Džiaugiuosi, kad mūsų namo kieme yra didelis baseinas suaugusiesiems, kitas – vaikams, speciali vieta, kur galima kepti kepsnius. Be to, mūsų bute – trys didžiulės terasos: viena lyg virtuvė, kur yra specialių indų mėsai, žuvims, krevetėms kepti ant žarijų, kitoje stovi didelis stalas. Ten kaip ir mūsų valgomasis. Trečioje saulėtomis dienomis, kurių čia netrūksta, deginamės. Be to, mūsų gyvenamosios vietos pliusas tas, kad iki Malagos oro uosto tėra keturi kilometrai. Kai reikėdavo dažnai skraidyti, tai buvo didelis privalumas.“
Toremolinosas – XIX amžiuje įkurtas malūnų ir žvejų kaimas, tačiau praėjusio šimtmečio penktajame dešimtmetyje jį atrado ir išpopuliarino turistai. Dabar malūnai vietą užleido viešbučiams, keliams ir autostradoms.
Šį kurortinį miestą parodė Arvydas Sabonis, kai prieš penkiolika metų Pranas atvažiavo pas jį švęsti Naujųjų metų. Vieta jam taip patiko, kad netrukus gretimame name nusipirko butą. Paskui įsigijo dar vieną. Vėliau jį pakeitė didesniu ir geresniu. „Laikas čia eina greitai, nejaučiu jokio nuovargio, galvos skausmo nuo rūpesčių. Nenoriu net pagalvoti, kad reikėtų grįžti ten, kur nėra saulės, beveik visada apsiniaukę ir lyja. Ispanijoje nereikia žieminių batų, mašina visada švari“, – šalies pranašumus galėtų vardyti kelias valandas.
Vėliau šeimininkas prasitaria, kad jau statosi erdvų namą netoli Marbeljos. Jis bus beveik pusantro tūkstančio kvadratinių metrų ploto. Sako, vieta puiki. Ant kalno, nuo kurio 180 laipsnių kampu matyti jūra, o likusią erdvę užpildo kalnų vaizdai.
Vasarą skrenda į Estiją
Kol kas per du aukštus esančiame erdviame bute Pranas su šeima gyvena visus metus, išskyrus vasarą. Tada čia būna labai karšta ir suguža ne tik užsienio turistai, bet ir, kaip apibūdina verslininkas, ispanai, gyvenantys šimto dviejų šimtų kilometrų spinduliu, iš kurortinės Kosta del Solio (Auksinio kranto) juostos su savo čiužiniais, puodais, kėdėmis. Kai vaikams baigiasi mokslai – tėtis tiksliai pasako, kad tai yra birželio 22 dieną – šeima išskrenda į Estiją. Talino užmiestyje ji turi didžiulį namą. Ten ir leidžia atostogas. Tada Pranas aplanko Lietuvą. Gimtinėje namų jis neturi. „O kam? Čia tiek draugų! Visi jie turi erdvius namus, todėl apsistoti visada yra kur.
Lietuvoje nekada nieko neturėjau. Verslo – taip pat. Mano galva, kai sekasi, reikia koncentruotis į vieną veiklą. Taip ir dariau. Be to, Lietuvoje tiek talentingų verslininkų, ten viskas seniai parduota, pasidalyta. Nėra ką veikti. Kai kuriais verslininkais tiesiog žaviuosi. Jie – tikri genijai. Gaila, kad yra ir pavydžių žmonių, kurie tik ir laukia momento, kad veikliuosius galėtų apšmeižti, įkąsti. – paprastai, be pavydo lyg būtų ne lietuvis, pasakoja puikiai estiškai kalbantis Pranas. – Tokiais tautiečiais reikia didžiuotis. Kai jiems galiu kuo nors padėti Estijoje, visada tai padarau be jokio išskaičiavimo.“
Ruošia vaikams pusryčius
Su užsidegimu vyriškis kalba apie verslą, todėl kyla klausimas, ar nebris kada nors į tą pačią upę? „Nežinau. Kol kas nenoriu.“ Panašu, kad Pranas „kaifuoja“ nuo dabartinio nerūpestingo gyvenimo ritmo. Jis gana monotoniškas, bet prasmingas, nes vyriškis viską daro dėl vaikų ir savo malonumo. Kiekvieną rytą keliasi septintą valandą, pirmiausia per gerą pusvalandį interneto svetainėje „Delfi“ susipažįsta su naujienomis Estijoje ir Lietuvoje, paskui žvilgteli į lrytas.lt. „Ir jūsų žurnalą skaitau internete, neseniai atsirado zmones24.lt“, – priduria. Be ketvirčio aštuntą žadinamas Pranukas. Jam ir Karinai kas rytą tėtis ruošia pusryčius. Pavalgę vaikai apsirengia uniformas ir vyksta į privačią anglų mokyklą. Ten juos palikęs Pranas važiuoja į sporto salę. Kasdien mankštinasi iki vienuoliktos valandos, tada grįžta pas mažąjį Kristijoną. Ar tėvai vadina jį pagranduku? Pranas tik nusišypso ir to pataria klausti Oksanos: juk jai kūdikius nešioti ir gimdyti.
„Kol namuose sutvarkau buities reikalus, o jų gimus mažajam netrūksta, netrunka prabėgti tos kelios valandos. Pusę keturių turiu būti prie mokyklos. Savaitgalius skiriame pramogoms, kurių čia iki kaklo. Netoli mūsų yra vandens parkas. Žinoma, smagiausia, kai prasideda šiltasis sezonas. Kateriu išplaukiame į jūrą, stebime delfinus. Jie šokinėja per laivą ir vaikams sukelia nepakartojamą džiaugsmą“, – švyti žydros Prano akys. Draugus vertinantis vyriškis pripažįsta, kad Ispanijoje artimai bendrauja tik su keliomis lietuvių šeimomis: Arvydo Sabonio, buvusios garsios gimnastės Dalios Kutkaitės ir jos vyro Arūno Kleištoraičio, kai atvažiuoja Audronė ir Stasys Brundzos, juos tai pat pasikviečia į kompaniją. Dar yra keletas ispanų, estų. Tokia per keliolika metų jų sukurta mikrobendruomenė.
Prano ir Oksanos namuose daugiausia kalbama rusiškai. Su vaikais tėtis bendrauja estiškai. Šie lietuviškai moka tik vieną kitą žodį. Karina laisvai kalba ispaniškai ir angliškai. „Praniukas nuo sesės nenori atsilikti, todėl kartais taip sugudrauja, kad visi leipstame iš juoko. Kartą mama jo paklausė, kaip angliškai „kilimas“. Vaikinas pavartė akis, suraukė kaktą ir su anglišku akcentu ištarė: „kavior“. Išsisuko iš situacijos“, – namuose pasklinda „praniškas“ juokas.
Puikus kulinaras
Iš artimų draugų žinau Prano silpnybę, kurią jie su didžiausiu malonumu išnaudoja. Sako, dėl jos vienam vakarui privačiu lėktuvu į Taliną pas vyriškį skrido draugai iš Ciuricho. Pranas yra nuostabus kulinaras, virtuvėje dėl sultinio galintis praleisti šešias ir net daugiau valandų. „Žiauriai mėgstu gaminti valgį. Svarbiausia, kad man tai išeina. Kai pradedu gaminti, skambinu draugams ir kviečiu atvažiuoti. Pirmiausia, pagalvoju, ar Sabas namuose. Jis niekada neatsisako mano maisto. Va, ir Tautvydas Barštys kovo mėnesį žadėjo atvažiuoti pavalgyti, – vėl skamba vyriškio juokas. Tikriausiai jis – nuolatinis vietos turgus klientas? – Ne. Nieko ten neperku. Maisto produktus perku Malagoje specialioje parduotuvėje daugiavaikiams ir restoranų savininkams. Turguje man nepatikima: nežinai, kokio šviežumo produktai. Man ne trisdešimt metų, turiu galvoti, ką dedu į skrandį. Dėl maisto esu labai pedantiškas. Parduotuvėje visko perku daug. Prisikraunu pilną mašiną, parvažiuoju namo, o tada galvoju, ką išvirti.
Mano virtuvėje mažiausias sriubos puodas yra keturiolikos litrų, dar vienas – septyniolikos. Sultinį ar sriubą visada verdu dviejuose. Pavaišinti vienu metu gali kokią trisdešimt žmonių. Jei nuotaika būna gera, išeina superinis sultinys. Jeigu Arvydo nebūna, sriubą nuvežu į jo namus. Pastatau prie durų ir lekiu toliau. Saboniukai kerta maniškę su džiaugsmu. Daug kas klausia, kaip išvirti barščius ar sultinį, bet niekam nesakau. Neklausk ir tu – nepasakosiu. Kol išverda sultinys, spėju paruošti ką nors iš mėsos ar žuvų, supjaustau salotas. Laikas prabėga nejučiomis. Draugai sako, kad turėčiau atidaryti restoraną. Bet ne. Juk namuose gaminu porą kartų per savaitę, o restorane prie viryklės turėčiau praleisti dvidešimt keturias valandas per parą.“
Ne visada Prano šeimyna maitinasi namuose. Turi keletą patikimų restoranų, kur kviečiasi svečius, o ir patys retkarčiais mielai užsuka. Vos tik pro „Restaurante Amillo“ duris įžengia Pranas, padavėjai jam moja rankomis, ispaniškais šūksniais tikina, kad svečias senokai buvo užsukęs. Tada susimirksi ir netrukus ant stalo patiekiami aliejuje kepti nago dydžio moliuskai cochinos. Pirštais juos gliaudome kaip saulėgrąžas. Tokių galėtum valgyti be saiko. Paskui patiekiama ką tik iškeptų karališkųjų krevečių, truputį pabarstytų rupia druska. Atrodo, valgyti šviežias jūrų gėrybes – jokia naujiena. Tačiau tą kartą krevetės buvo išskirtinio šviežumo. „Vaikštau čia ne pirmus metus. Šeimininkus puikiai pažįstu, todėl man jie gamina tik tai, kas tą rytą būna ištraukta iš jūros. Juk galima žuvis, jūrų gėrybes dieną palaikyti šaldytuve, paskui atšaldyti ir jos, atrodytų, tebebus šviežios. Bet skonis ne toks. Jaučiate? Šitie du patiekalai mano Pranuko mėgstamiausi. Pavalgę gausite tikro daikto – „vyrų valgio“, – lukštendamas krevetes žada Pranas ir nusišypso. Žino, kad mums tokios gėrybės nežinomos. Pasirodo, tai gerai atšaldyta estiška degtinė „Viru Valge“. Savo bare jos turi kiekvienas restoranas, kur mėgsta lankytis lietuvis Pranas ir jo draugai.
