Koks turi būti dvidešimties, kad apie tave parašytų knygą?! „Likimas nepajėgė manęs nuskriausti“, – žvelgia močiučių numylėtinis dainininkas Radži Aleksandrovičius (21) iš balto lyg sniegas viršelio. O man priduria: „Tai bus autobiografinė knyga. Viskas viskas surašyta.“ Neatrodytų, kad jis labai didžiuojasi, nors niekas nežino, kas iš tiesų slypi rudose jo akyse.
Turėsi knygą?
O kodėl ne? Pasiūlė – sutikau. Knyga bus apie mano gyvenimą, kaip augau vaiknamy, kaip dainuoti pradėjau, kokios bėdos, kokie džiaugsmai – viskas viskas... Viršelis labai gražus ir nuotraukos spalvotos, popierius geras.
Jau spėjai perskaityti?
Dar ne, ten daug skaityti, bet juk žinau, ką pasakojau. Tai – biografinė knyga.
Išdidu? Juk tokioje jaunystėje ne apie kiekvieną knygas leidžia?
Tik štai laikas dabar toks... Neaišku, ar ją pirks.
Jei prieš trejus metus tau būtų kas pasakęs, kad tapsi garsus, kad apie tave knygas rašys...
Būčiau tik ranka numojęs: baik, kas čia apie mane rašys?! Nėra kam rašyti, bet matai, kaip gyvenime išeina...
Iš delno niekas nebūrė?
Kad nelabai tikiu tais dalykais.
O kuo tiki?
Savimi. Kaip pats pasidarysi, taip ir bus.
Žmonės kalba, esama aukštesnių jėgų, kurios sprendžia už mus...
Oi, aš tai nežinau... Likimas – gal. Bet ir pats turi su galva būti, kad klaidų nedarytum.
O tu nedarei?
Pasitaikydavo.
Apie tai bus knygoje?
Bus, aišku. Tai nėra knyga, kurioje viskas gražu. Joje – realus gyvenimas. Koks aš buvau vaikų namuose, kaip mane mylėjo, koks pasipūtęs, kaip visus mokytojus į kairę dešinę siuntinėjau. Ir dabar ta taisykle vadovaujuosi: jei matau tikslą, nesipainiokite man po kojomis. Toks jau esu...
Reikia manyti, toji taisyklė pasiteisino...
Tik jau nemanykit: Aleksandrovičius ateina, visi traukitės iš kelio! Bet jei užsibrėžiau, o man kažkas trukdo, jokių „palauk“ nėra.
Daug koncertuoji?
Beveik ne. Tiksliau – yra vienas kitas.
Taigi turi daug laisvo laiko. Ką veiki?
Pinigų reikia! Mokėti už butą reikia. Kambarį Vilniuje nuomojuosi.
Jau apsipratai sostinėje?
Lyg ir... Tik gyventi čia nenorėčiau. Panevėžy man geriausia.
Neieškai nuolatinio darbo, kai koncertų nebėra tiek daug?
Galvoju apie tai.
Gal į televiziją kokios laidos vesti?
Kviečia, bet nenoriu. Televizijoje reikia iškalbos, o jos aš neturiu.
Dabar pagalvojau: nesimato tavęs jokiuose vakarėliuose...
Neįdomu man. Geriau jau dešros gabalą, čipsų ir – prie televizoriaus. Taip geriausiai atsipalaiduoju, man nereikia galvoti, kaip atrodau.
Paneigi visus stereotipus. Juk, regis, čigonams tik duok triukšmo, muzikos, žmonių!
O kaip manai, ko jie važiuodavo arkliais į laukus, ko laužą kurdavo, dainas dainuodavo? Geriausiai gamtoje atsipalaiduoji. Ten daug laisvės. Man tikrai nesinori. Jei tik norėčiau, vaikščiočiau po balius festivalius.
Pas senelį į Ukrainą nevažiuoji?
Buvau gal tris kartus. Ir jį kviečiau, bet vis pražiopsojo, kvietimo laikas baigėsi.
Mama nebuvo atsiliepusi?
Ne! Žinau, kad buvo išėjusi iš kolonijos, bet vėl pagavo su narkotikais. Sako, sėdi. Po susitikimo teismo salėje daugiau nemačiau. Nekaltinu jos, pati pasirinko savo kelią. Mudu einame skirtingais...
Nekilo minties jai paskirti dainą. Gal mamai būtų malonu?
Nėra tokių dainų.
Jau baigėsi laikai, kai tave tampydavo į visas puses?
Tikrai ramiau.
Juodų akinių nenešioji?
Tik kai saulė šviečia. Slapstytis nuo nieko neketinu. Žinai, ką pasakysiu: aš juk arogantiškai bendrauju tik su tais, kurie su manimi arogantiškai bendrauja. Jei „naglai“ klausia, tai „naglai“ ir atsakau.
Bet juk dėmesys tau patinka?
Aišku, kad patinka, juk visą laiką jo ir siekiau.
O istorijos, kurias apie tave dažnai kuria?
Žmonės turi kalbėti, tegu ir kalba!
Sakyk, ar buvo draugų, kurie nepakėlė tavo populiarumo naštos?
Buvo, bet tai, kad nutolo, jų bėda, ne mano. Žinoma, aš pasikeičiau, jie – irgi, matyt. Visi mes keičiamės metams bėgant. Kai pradėjau karjerą, buvau tikras vėjavaikis. Dabar nė negalėčiau pakartoti, ką išdarinėdavau tada. Nebenoriu tų durnysčių. Visa laimė, turėjau globėją, kuri manimi rūpinosi ir padėjo atskirti blogus dalykus nuo gerų.
Buvai atviras su ja?
Ne visai, bet dažniausiai yla iš maišo išlįsdavo. Sugebėdavo iš manęs ištraukti prisipažinimą ir pastatydavo į vietą. Ji man sakydavo: „Kartais reikia kristi, kad išmoktum atsikelti.“
O tu kritai?
Viena sena būrėja man tai pažadėjo. Gal dabar ir prasideda, nes koncertų nebėra, reikės mokytis kitaip gyventi. Dar ji sakė, kad po ketverių metų pakilsiu, tačiau nebedainuosiu – būsiu kietas verslininkas ir uždirbsiu daug pinigų.
Įsivaizduoji, kad galėtum nedainuoti?
Sunkiai. Bet jei ką, profesiją turiu, esu virėjas, o žmonėms valgyti reikia.
Išgyventum?
Tikriausiai, bet kitiems neparodyčiau. Esu labai uždaras, nors ir čigonas.
Tad kokia gi ta tavo istorija, kurią verta pasakoti?
Istorija apie tai, kaip patekau į negailestingą pramogų pasaulį. Tas dainuoja taip, tas – taip. Koks tavo reikalas, kaip aš dainuoju?! Nepatinka – atsistoji ir išeini.
Per tavo koncertus pirmosiose eilėse sėdi pagyvenusios damos. Nejau nesinorėtų, kad jų vietoje plotų jaunos mergaitės?
O man vienodai rodo. Klausosi tie, kuriems mano dainos patinka.
Leisk paklausti, kaip tavo meilės reikalai? Ar apie juos bus knygoje?
Visi nori apie juos žinoti! Yra tų mergaičių, bet negi visas jas vedžiosiuos. Vieną vakarą viena, kitą – kita. Paskui ta priekaištaus tai, kita – kitai. Kaip gyvenu, žinau tik aš pats. Ir niekam kitam nebūtina žinoti.
Citatos:
...Pirmasis vaikystės prisiminimų vaizdas – virtuvė ir joje triūsianti mama. Tikroji mama. Kelios viryklės, kriauklės, nutrinta plėvele užtiesti stalai, aplūžusios kėdės, metaliniai indai ir ore tvyrantis maisto kvapas. Tai kolonijos virtuvė...
„Kai tik išeisiu iš zonos, būtinai tave pasiimsiu... Myliu... Tikėk manimi...“ Ir aš tikėjau. Tikėjau ir laukiau.
...Kai žarna žarną imdavo ryti taip, kad pradėdavau sienomis lipti, sėlindavome į virtuvę. Ooo, kad jūs žinotumėte, koks lobis ten būdavo! Ant stalo visuomet stovėdavo dubuo su padžiūvusia duona. Griebdavome po keletą kriaukšlių, iš čiaupo prisileisdavome vandens ir baliavodavome.
...Kad ir kaip norėčiau apsimesti, tiesa yra ta, kad į koloniją mane vesdavo meilė motinai. Kaip kitaip paaiškinti, kad gyvenime nesu taip jaudinęsis prieš lipdamas ant scenos kaip kolonijoje? Dabar atsimenu, kaip svaigdavo galva, drebėdavo rankos ir beprotiškai sukdavo pilvą. O išeidavau tuščia galva ir sudaužyta širdimi: kad ir kiek akimis ieškodavau tos vienintelės, tarp plojančių susižavėjusių moterų jos nė karto nebuvo...
Iš knygos „Radži. Likimas nepajėgė manęs nuskriausti“
Turėsi knygą?
O kodėl ne? Pasiūlė – sutikau. Knyga bus apie mano gyvenimą, kaip augau vaiknamy, kaip dainuoti pradėjau, kokios bėdos, kokie džiaugsmai – viskas viskas... Viršelis labai gražus ir nuotraukos spalvotos, popierius geras.
Jau spėjai perskaityti?
Dar ne, ten daug skaityti, bet juk žinau, ką pasakojau. Tai – biografinė knyga.
Išdidu? Juk tokioje jaunystėje ne apie kiekvieną knygas leidžia?
Tik štai laikas dabar toks... Neaišku, ar ją pirks.
Jei prieš trejus metus tau būtų kas pasakęs, kad tapsi garsus, kad apie tave knygas rašys...
Būčiau tik ranka numojęs: baik, kas čia apie mane rašys?! Nėra kam rašyti, bet matai, kaip gyvenime išeina...
Iš delno niekas nebūrė?
Kad nelabai tikiu tais dalykais.
O kuo tiki?
Savimi. Kaip pats pasidarysi, taip ir bus.
Žmonės kalba, esama aukštesnių jėgų, kurios sprendžia už mus...
Oi, aš tai nežinau... Likimas – gal. Bet ir pats turi su galva būti, kad klaidų nedarytum.
O tu nedarei?
Pasitaikydavo.
Apie tai bus knygoje?
Bus, aišku. Tai nėra knyga, kurioje viskas gražu. Joje – realus gyvenimas. Koks aš buvau vaikų namuose, kaip mane mylėjo, koks pasipūtęs, kaip visus mokytojus į kairę dešinę siuntinėjau. Ir dabar ta taisykle vadovaujuosi: jei matau tikslą, nesipainiokite man po kojomis. Toks jau esu...
Reikia manyti, toji taisyklė pasiteisino...
Tik jau nemanykit: Aleksandrovičius ateina, visi traukitės iš kelio! Bet jei užsibrėžiau, o man kažkas trukdo, jokių „palauk“ nėra.
Daug koncertuoji?
Beveik ne. Tiksliau – yra vienas kitas.
Taigi turi daug laisvo laiko. Ką veiki?
Pinigų reikia! Mokėti už butą reikia. Kambarį Vilniuje nuomojuosi.
Jau apsipratai sostinėje?
Lyg ir... Tik gyventi čia nenorėčiau. Panevėžy man geriausia.
Neieškai nuolatinio darbo, kai koncertų nebėra tiek daug?
Galvoju apie tai.
Gal į televiziją kokios laidos vesti?
Kviečia, bet nenoriu. Televizijoje reikia iškalbos, o jos aš neturiu.
Dabar pagalvojau: nesimato tavęs jokiuose vakarėliuose...
Neįdomu man. Geriau jau dešros gabalą, čipsų ir – prie televizoriaus. Taip geriausiai atsipalaiduoju, man nereikia galvoti, kaip atrodau.
Paneigi visus stereotipus. Juk, regis, čigonams tik duok triukšmo, muzikos, žmonių!
O kaip manai, ko jie važiuodavo arkliais į laukus, ko laužą kurdavo, dainas dainuodavo? Geriausiai gamtoje atsipalaiduoji. Ten daug laisvės. Man tikrai nesinori. Jei tik norėčiau, vaikščiočiau po balius festivalius.
Pas senelį į Ukrainą nevažiuoji?
Buvau gal tris kartus. Ir jį kviečiau, bet vis pražiopsojo, kvietimo laikas baigėsi.
Mama nebuvo atsiliepusi?
Ne! Žinau, kad buvo išėjusi iš kolonijos, bet vėl pagavo su narkotikais. Sako, sėdi. Po susitikimo teismo salėje daugiau nemačiau. Nekaltinu jos, pati pasirinko savo kelią. Mudu einame skirtingais...
Nekilo minties jai paskirti dainą. Gal mamai būtų malonu?
Nėra tokių dainų.
Jau baigėsi laikai, kai tave tampydavo į visas puses?
Tikrai ramiau.
Juodų akinių nenešioji?
Tik kai saulė šviečia. Slapstytis nuo nieko neketinu. Žinai, ką pasakysiu: aš juk arogantiškai bendrauju tik su tais, kurie su manimi arogantiškai bendrauja. Jei „naglai“ klausia, tai „naglai“ ir atsakau.
Bet juk dėmesys tau patinka?
Aišku, kad patinka, juk visą laiką jo ir siekiau.
O istorijos, kurias apie tave dažnai kuria?
Žmonės turi kalbėti, tegu ir kalba!
Sakyk, ar buvo draugų, kurie nepakėlė tavo populiarumo naštos?
Buvo, bet tai, kad nutolo, jų bėda, ne mano. Žinoma, aš pasikeičiau, jie – irgi, matyt. Visi mes keičiamės metams bėgant. Kai pradėjau karjerą, buvau tikras vėjavaikis. Dabar nė negalėčiau pakartoti, ką išdarinėdavau tada. Nebenoriu tų durnysčių. Visa laimė, turėjau globėją, kuri manimi rūpinosi ir padėjo atskirti blogus dalykus nuo gerų.
Buvai atviras su ja?
Ne visai, bet dažniausiai yla iš maišo išlįsdavo. Sugebėdavo iš manęs ištraukti prisipažinimą ir pastatydavo į vietą. Ji man sakydavo: „Kartais reikia kristi, kad išmoktum atsikelti.“
O tu kritai?
Viena sena būrėja man tai pažadėjo. Gal dabar ir prasideda, nes koncertų nebėra, reikės mokytis kitaip gyventi. Dar ji sakė, kad po ketverių metų pakilsiu, tačiau nebedainuosiu – būsiu kietas verslininkas ir uždirbsiu daug pinigų.
Įsivaizduoji, kad galėtum nedainuoti?
Sunkiai. Bet jei ką, profesiją turiu, esu virėjas, o žmonėms valgyti reikia.
Išgyventum?
Tikriausiai, bet kitiems neparodyčiau. Esu labai uždaras, nors ir čigonas.
Tad kokia gi ta tavo istorija, kurią verta pasakoti?
Istorija apie tai, kaip patekau į negailestingą pramogų pasaulį. Tas dainuoja taip, tas – taip. Koks tavo reikalas, kaip aš dainuoju?! Nepatinka – atsistoji ir išeini.
Per tavo koncertus pirmosiose eilėse sėdi pagyvenusios damos. Nejau nesinorėtų, kad jų vietoje plotų jaunos mergaitės?
O man vienodai rodo. Klausosi tie, kuriems mano dainos patinka.
Leisk paklausti, kaip tavo meilės reikalai? Ar apie juos bus knygoje?
Visi nori apie juos žinoti! Yra tų mergaičių, bet negi visas jas vedžiosiuos. Vieną vakarą viena, kitą – kita. Paskui ta priekaištaus tai, kita – kitai. Kaip gyvenu, žinau tik aš pats. Ir niekam kitam nebūtina žinoti.
Citatos:
...Pirmasis vaikystės prisiminimų vaizdas – virtuvė ir joje triūsianti mama. Tikroji mama. Kelios viryklės, kriauklės, nutrinta plėvele užtiesti stalai, aplūžusios kėdės, metaliniai indai ir ore tvyrantis maisto kvapas. Tai kolonijos virtuvė...
„Kai tik išeisiu iš zonos, būtinai tave pasiimsiu... Myliu... Tikėk manimi...“ Ir aš tikėjau. Tikėjau ir laukiau.
...Kai žarna žarną imdavo ryti taip, kad pradėdavau sienomis lipti, sėlindavome į virtuvę. Ooo, kad jūs žinotumėte, koks lobis ten būdavo! Ant stalo visuomet stovėdavo dubuo su padžiūvusia duona. Griebdavome po keletą kriaukšlių, iš čiaupo prisileisdavome vandens ir baliavodavome.
...Kad ir kaip norėčiau apsimesti, tiesa yra ta, kad į koloniją mane vesdavo meilė motinai. Kaip kitaip paaiškinti, kad gyvenime nesu taip jaudinęsis prieš lipdamas ant scenos kaip kolonijoje? Dabar atsimenu, kaip svaigdavo galva, drebėdavo rankos ir beprotiškai sukdavo pilvą. O išeidavau tuščia galva ir sudaužyta širdimi: kad ir kiek akimis ieškodavau tos vienintelės, tarp plojančių susižavėjusių moterų jos nė karto nebuvo...
Iš knygos „Radži. Likimas nepajėgė manęs nuskriausti“
