„Žinokit, turiu kitą susitikimą“ – žvilgteli dainininkas Radži Aleksandrovičius (21) į auksinį savo laikrodį. Ant kito riešo suskamba masyvi aukso apyrankė. Keletas blizgančių žiedų – nesinori tikėti, kad pigi bižuterija. Ausyse žybteli auskarai. Pagalvoju, kad tai manęs netrikdo. Kur kas labiau – atviras vaikinuko žvilgsnis. Negalėjau įsivaizduoti, kad kalbėdamiesi čigonai žiūri tiesiai į akis. Gal jis bandė mane užburti? Darbe pažiūrėjau – viskas vietoje.
„Vakar su draugais baliavojom“, – žiovauja Radži, kai prisėdame pokalbio. Jis negeria kavos, atsisako arbatos. Įsitaiso priešais, atsilošia kėdėje. Kalba tyliai, skubėdamas beria žodžius panevėžietiška tartimi.
Panevėžyje dar likę tavo draugų?
Keletas iš vaikų namų, kursiokai. Baigiau Panevėžio 10-ąją vidurinę mokyklą. Matematika labai nesisekė, turėjau stoti į proftechninę. Ir dvylika klasių baigiau, ir profesiją turiu.
Profesinėje technikos mokykloje mokeisi virėjo specialybės. Kodėl ne muzikos?
Todėl, kad nebuvo galimybių. Kodėl? Direktorės reikia klausti! Ir pažymiai neleido – kas priims, kai vien ketvertai. Pamokų nepraleidinėjau, bet namų darbų neruošdavau. Kiti ruošia pamokas, o aš dainuoju. Apačioje, salėje, kur dirbo mano globėja Vida.
Dainuodamas, žiūrėk, ir gaminti išmokai...
Jei kas, specialybę turiu (juokiasi). Visko mus mokė: ir kotletai, ir blynai, ir kaip nuvirt, apvirt vištą, ir pyragai... Būti virėju man pasirodė lengviausia. Šaltkalviu nenorėjau, agroplėvelės specialistu ar traktoristu – irgi. Mokytis man visai patiko – klasėje trys bachūrai, vienos merginos. Su mokytojais irgi gerai sutardavau – praleisdavo mane lengviau, jiems patiko, kad dainuoju. Baigęs profesinę, įstojau į Panevėžio konservatoriją, vokalo mokiausi.
Koks pirmasis ir ilgiausiai išlikęs tavo prisiminimas iš vaikų namų?
Kad visi mane labai mylėjo. Buvau mylimas, nors ir blogai mokiausi.
Nekliūdavo už tai nuo „chebros“?
Vaikai, aišku, jautė, kad esu išskirtinis, bet aš su visais gerai sutariau.
Ar globėja kada sakė, kodėl pasiėmė būtent tave?
Mane pirmiausia pamatė ne Vidutė, o jos dukra Jorinta. Ji vaikų namuose dirbo auklėtoja. Buvau pirmasis į vaikų namus patekęs čigoniukas. Dvejų metų, linksmas, o dar pašokdavau... Kai Jorinta išvažiavo į Vokietiją, nueidavau į Vidutės namus. Penktadienį ateinu, o grįžtu pirmadienį. Daug su ja pamačiau: spektakliai, teatrai...
Neprašei, kad paimtų tave visam laikui?
Man visai nereikėjo, kad įsisūnytų. Iki šiol jaučiuosi kaip tikras jos sūnus. Jorinta su broliu Sauliumi mane pakrikštijo. Neturiu jokių nuoskaudų, nors žmonėms dažnai kyla klausimas, kodėl neįsisūnijo. Esu labai dėkingas Vidutei už tai, kad išmokė mane gyventi kitame pasaulyje. Net neįsivaizduojate, kaip sunku tiems, kurie nieko neturi. Globos namuose įpranta viską gauti, viskas – ant lėkštutės. Kai išeina, nežino, kur dėtis. Jei mokaisi, valstybė duoda po penkis šimtus litų per mėnesį. Tu galvoji: daug. Žiūrėk, sėda į taksi, iš Klaipėdos į Panevėžį ir atvažiuoja. Gal kam nepatiks, bet aš sakau, kad globos namuose mes gyvename geriau nei kai kurie tėvus turintys kaimo vaikai. Jūs nematėt, kiek drabužių mūsų sandėly! Betgi ponams neįtinka, reikia šiuolaikiškų. Aš nueidavau, išsirinkdavau, kas patinka, – sočiai ten visko. Neturiu blogų prisiminimų. Viskas man ten sekėsi.
Gal tu – kitoks? Džiaugsmo turi, norų ir svajonių?
Visada sau sakau: „Man seksis, aš taip noriu.“ Patikėk, taip ir būna. Jei nesiseka iš ryto, po pietų gaunu. Tik reikia žinoti, ko nori, užsibrėžti tikslą.
Ar būtum patikėjęs būrėja, kuri prieš trejus metus būtų išpranašavusi, ką šiandien turi?
Gal ir būčiau... Vieną dieną su globėja ir jos drauge ėjome pro būrimo saloną. Susižvalgėm – gal užeinam? Sakau, aš tai – ne, dar sužinosiu, kad rytoj numirsiu. Pamačiusi mus pro langą, išėjo salono šeimininkė. Nė nepažiūrėjusi į delną ji man pasakė, kad viskas puikiai seksis. „Tik neprarask globėjos, – pridūrė. – Tau seksis tik kartu su ja.“
Nejau jokia čigonė tau neskaitė likimo iš delno?
Tikiu, kad esama čigonių, kurios moka burti, bet daugiau tokių, kurios meluoja. Aš tokiais dalykais nelabai tikiu. Tikiu savimi. Jei turi galvą ant pečių, tai ir galvok, kaip nepaslysti. Paslydai, galvok, kaip atsikelti. Žiūrėk, būrėja pasako vienaip, o atsitinka visai kitaip. Ji – irgi žmogus, ne Dievas. O juk tai jis ten, aukštai, viską tvarko. Nedavė man tėvų, užtat atvedė mane pas nuostabią globėją. Kažko gal negavau, bet sceną, publiką, galimybę susitikti su jumis jis man suteikė. Nė į galvą negalėjo ateiti, jog kada nors pažinosiu Valinską, o, matai, kaip atsitiko...
Ar tavo atminty likęs nors menkutis kūdikystės prisiminimas?
Aš net savo vaikystę mažai prisimenu. Iki dvejų metukų augau moterų kalėjime. Kai parvežė iš jo, kažkokie blankūs vaizdai...
Tau kada kildavo klausimų: kur mano tėvai, kodėl jų neturiu?
Nekilo. Juk beveik iškart atsirado globėjai. Bijodavau čigonų. Kai pamatydavau juos turguje, puldavau slėptis už globėjos sijono. Žinau, ji vesdavo mane į pasimatymus su motina, bet aš neatsimenu.
Nenorėjai ieškoti tėvų?
Tai jie galėjo manęs ieškoti, bet to nedarė. Kai su globos namų ansambliu koncertuodavome kalėjime, motina niekada neateidavo manęs pažiūrėti. Sakydavo, kad sėdi karceryje, bet kas žino, kaip buvo iš tiesų. Vaikas atvažiuoja, ji – nenori... Sunku suprasti. O gal ir lengva? Kalbama, kad per tiek metų kalėjime ji apskritai tapo lesbiete. Atlieka vyro pareigą – kokie čia motiniški jausmai? Pirmą kartą ją pamačiau teismo salėje. Ją teisė už narkotikų platinimą ir vartojimą. Jokių giminių, aš vienas atėjau.
Tau buvo svarbu ją pamatyti?
Norėjau tik pažiūrėti, kaip ji atrodo. Šaltas susitikimas. Padovanojau jai tokį paprastą žiedą, o klausia: „Gal turi cigarečių?“ Jai – keturiasdešimt vieni, gal, sakau, vėliau supras, įvertins, ką reiškia turėti vaiką. Tik anksčiau apie tai reikėjo galvoti, prieš dvidešimt metų.
Tada, kai tavęs pasiimti buvo atvažiavęs senelis?
Paklausk, kodėl motina jam manęs neatidavė! Manė, išeis, pasiims, augins. Senelis sakė, kad ir tėvui buvo tiek galimybių: atvažiuosim, paimsim, tik gyvenk kartu. Nevažiavo! Dabar jau niekaip neišlips, kalėjimo uodega vilksis. Senelis sako: „Mūsų giminėje niekas nesupranta, kas yra kalėjimas.“ Užtat jam gėda, kad turi tokį sūnų. Jis labai bijojo, kad ir aš blogais keliais nenueičiau – vagystės, narkotikai... Kartais pagalvoju: gal ir gerai, kad motina tada neišleido pas senelį. Gal nebūčiau tuo, kas esu dabar? Ir pati sakė: „Džiaukis, kad tavęs neauginau, būtum čigonas, narkomanas.“ Kuo džiaugtis? Ką reiškia – džiaugtis? Ji ir tada, kai susitikome, buvo apsvaigusi, aš jos klausiu, o su dievais kalbasi akis užvertusi.
O dabar, kai tau pasiūlė važiuoti pas senelį, ar nebijojai dar vieno nusivylimo?
Visada žinojau, kad senelis yra, kad jis – kitoks. Globėja prisimena, kaip jis atvažiavo „Volga“. Įėjo toks su odiniu paltu, matosi, kad ne skuduras, kad žmogus su statusu. Nieko apie jį nežinojau, maniau, miręs, serga, nepaeina, kad reikės padėti. Pasirodė, jis manęs irgi ieškojo. Jau buvo parašęs į rusų laidą „Ždi menia“ („Lauk manęs“).
Kaip toliau su seneliu bendrausite?
Jis atvažiuos, aš nuvažiuosiu. Tik reikia vizų.
Ką padovanojo senelis?
Auksinę apyrankę.
Kaip jis tave vadina?
Radži. Geras vardas, man pasisekė. Lietuvoje esame du – tėvas ir aš. Vardas ir scenai, ir gyvenimui. Aš esu laimingas. Dar norėčiau pasikeisti pavardę į itališką. Aleksandrovičius neskamba. Pasolinni – visai kas kita!
Ar papasakojai seneliui, kaip atsiradai „Kelyje į žvaigždes“? Jei turėtum galimybę pakartoti iš naujo, vėl dalyvautum?
Neabejočiau! Man nebuvo sunku. Visą laiką įpratęs prie žmonių, aš dariau šou. Nemačiau konkurentų, tik Merūną. Kai išgirdau jį dainuojant, pamaniau, kad man su savo balsu reikia slėptis. Pamenu, per pertrauką nubėgau pas savo krikšto tėvelį, jis gyveno visai šalia mokyklos. Išgėriau kavos ir juokais paprašiau, kad padėtų užpildyti anketą. Ai, kaip bus, taip. Tą pačią dieną nusifotografavome, nuotrauka baisi tokia. Pavasarį – skambutis. Maniau, koks Panevėžio laikraštis. Tada jau mane šiek tiek pažinojo – dainuodavau su Irenos Ulvydaitės-Snabaitienės grupe. Puikiai dirbome, dainavome restoranuose, išleistuvėse, vestuvėse. Sako, ne, iš Vilniaus skambina, iš LNK. Iškart viską supratau. Pirmame atrankos ture pasiginčijau su Gintaru Zdebskiu. Išėjau į koridorių, taigi nesuprantu, kad filmuoja: „Tegu eina tas poetas ir padainuoja vibrato, pažiūrėsim.“ Jiems patiko, kad ginčijausi. Antrame ture labai gerai padainavau, taip ir prasisukau.
Tai vestuvėse groti pradėjai dar būdamas globos namuose?
Ką jūs! Tik nuo aštuoniolikos. Iš globos namų naktimis neišleisdavo. Iki aštuoniolikos dainavau su profesionalių muzikantų grupe. Jie pamatė, kaip dainuoju, ir pasikvietė. Už pasirodymą gaudavau šimtą litų. Man, vaikui, – tokie pinigai... Taupydavau juos. Vasarą važiuodavau pas krikšto motinėlę į Vokietiją, ten išsikeisdavau, prisipirkdavau drabužių, visokių šumarliakų – maikių, kedų, batų, apyrankių, žiedų, akinių. Iš tiesų niekada nejaučiau nepritekliaus. Vaikų namuose turėjau kambarį – asmeninį, televizorių močiutė atidavė su distanciniu, vaikų pasikviesdavau, leisdavau ir jiems pažiūrėti.
Taigi taip augdamas galėjai pasipūtėliu tapti...
Globėja mane perspėdavo: „Baik taip kalbėti, baik.“ Bet aš – vis tiek. Matyt, genai...
Argi jie nekviečia tavęs į čigonų pasaulį?
Niekada gyvenime! Aš ne taip auklėtas. Širdis nespurda, ne... Ir čigonams laikai pasikeitę, jie tiek nebekeliauja, turi namus. Tačiau kastos – vis dar svarbios. Mūsų, lovarių, – pati aukščiausia. Ir turime tą lygį išlaikyti. Senelis labai džiaugiasi, kad globėja mane gerai išauklėjo. Jam svarbu, kad dainuočiau, kad nemesčiau, negerčiau, nerūkyčiau.
Sakyk, o į kailį nuo globėjos esi gavęs?
Niekada! Ji keturiasdešimt metų dirba, per juos vaikui ranka nėra uždavusi. Vienintelis grasinimas būdavo: „Neklausysi, eisi į vaikų namus.“ Kitos auklėtojos, oi, kaip auklėdavo. Vaikams kliūdavo, kad kavos neatnešė, kad kilimo neišplovė. Dabar kai pažiūriu, baisu, kokių vaikų ateina. Stovi vienas, degtukais į mano globėją mėto. Sakau: „Tik pabandyk dar kartą – gausi į galvą.“ Daugybė alkoholikų vaikų, galvose – tuščia. Tokie bomžais ir tampa, niekur neina, nesimoko, nusiperka baklažkę ir geria. Kraupu.
Pramogų pasaulis kupinas pagundų: kokainas, alkoholis, „žolytės“ parūkyti...
Bet ko paklauskit – manęs niekas nėra matęs lūžusio ar gatvėj besivoliojančio. Nei šiandien, nei po metų nematys. Reikia save valdyti. Alkoholis – pavojingas, o jo visur siūlo. Po koncertų: gal taurelę, gal truputį? Ačiū. Arbatos. Vieną kartą pasigersi, daugiau nebekvies, sakys: geria. Man dvidešimt vieni, kam susigadinti karjerą, kurią tik pradėjau.
Kas tau paaiškino taisykles?
Labai gerbiu Stasį Povilaitį. Jis puikiai žino, kaip jam buvo, gali patarti. Klausau jo.
Ir vis tiek visi sako, kad Radžiukas serga žvaigždžių liga...
Buvo tarpas. Buvo... Galėjau bet ką leptelėti. Užtat dabar galvoju, ką sakau.
Esi tikras? O konfliktas su „Žvaigždžių duetų“ komisijos pirmininku Vytautu Juozapaičiu?
Bet tai – tik konfliktas, o ne liga. Žmogiška frazė – atsifutbolinimas. Ar būčiau žvaigždė, ar nebūčiau, vis tiek taip kalbėčiau. Jei ant manęs, tai ir aš – atgal. Niekada nepradedu pirmas. Kodėl turiu tylėt, kai varo? Vaikų namuose užaugęs, esu įpratęs už save kovoti. Neturėjau bobutės ar senelio, kurie užtartų. Nebūsiu kaip Minedas ir nesišypsosiu.
Nesigailiu, nė vieno žodžio. Jaučiu, kai žmonės nenuoširdūs. O Juozapaičio požiūris į čigonus puikiai matosi. Dvidešimt vienų metų jis buvo niekas Lietuvoje, o aš – jau kažką pasiekęs. Kaip čia yra? Jis nesupranta. Bet juk laikai pasikeitė... Mano frazės – neinteligentiškos, žemo lygio. Kaip pasakiau, taip pasakiau, o juk jis viską sako taip pat, tik inteligento lūpomis. Nesu durnelis, kad to nesuprasčiau.
Ar tave į savo tarpą lengvai įsileido šalies garsenybės?
O aš nieko neklausiau. Esu naglas, einu tiesiai. Ar stovėtų du, trys žmonės – einu. Ir niekas man nesukliudys. Kai mokykloj eidavau, visi pasitraukdavo, o juk tada nebuvau žvaigždė. Aš – čigonas, jei einu į priekį, niekas neturi teisės kelio pastot. Esu nekaltas, kad mane įtraukė į šou. Patys mane padarėt, tai ko dabar aiškinti, ko nurodinėti?! Esu pajutęs, kad kiša koją, kad trukdo. Tegu trukdo, lazda turi du galus. „Neintonavimai“, „nusidainavimai“... Ateik, asmeniškai pasakyk. Ko kalbėti prieš visą Lietuvą? Juk matau – specialiai. Nevaikštau į garsenybių vakarėlius, nuoširdžiai sakau: nemėgstu. Negali normaliai išgerti, pamato, aptarinėja. Geriau nuvažiuoti, su draugais pabūti.
O kas tavo draugai?
Žmonės. Gerbėjai mano. Man mieliau padainuoti kaime nei pas ponus klube. Koks ten tolkas? Nei man jų reikia, nei jiems manęs. Nuvažiuosiu į kaimą, padainuosiu, dar lašinių įdės. Galiu nueiti vienas arbatos klube išgert. Galiu draugę pasiimti ir abu arbatos išgersime.
Iš kur tavo draugė? Iš Vilniaus?
Iš Kėdainių. Susipažinome per „Kelio į žvaigždes“ koncertus. Paprašė parašo. Aš tik žvilgt į akis ir brūkšt savo telefoną lapelyje. Taip niekada nedarau, žmones prie savęs sunkiai prisileidžiu. Esu Vandenis. Man vienam – geriausia.
Kiek jai metų?
Devyniolika.
Koks jos vardas?
Dabar neatsimenu... Žinau vardą, bet nenoriu minėti. Iš „i“ raidės.
Pirmą kartą įsimylėjai globos namuose?
Kad aš dar nė karto nebuvau rimtai įsimylėjęs. O dabar išvis sunku suprasti, ar merginos nori draugauti todėl, kad patinku, ar todėl, kad esu populiarus. Viskas taip susipainioję...
Kur gyveni, kai atvažiuoji į Vilnių?
Šeškinėje, vienos savo gerbėjos bute. Bet dabar jau galvoju, kad reikėtų nuomotis. Nelabai patogu, ji turi dukrą, daug visokių žmonių...
Tavo gerbėjos – vyresnio amžiaus ponios...
Na, nelabai, per keturiasdešimt.
O tau nekeista, kad jos elgiasi it paauglės, važinėdamos paskui..
Kodėl? Normaliai žmones priimu.
Tau malonu?
Taip. Yra kur apsistoti, smagu pabendrauti.
Gana pragmatiškas požiūris... Ar daug esama tokių, kurie nori pasišildyti tavo šlovės spinduliuose?
Iškart juos atpažįstu. Matai, koks bjaurus!
Koks tavo didžiausias honoraras?
Neatsimenu. Gavau jį per Naujuosius metus.
Kiek tau pinigų reikia per dieną?
Vilniuje? Nemažai! Išvažiuodamas pasiimu tris šimtus, nė nepamatau, kur jie dingsta.
Sakyk, kur dedi uždirbtus pinigus?
Taupau butui. Reikia, pas globėją visą gyvenimą negyvensi. Bet Vilniuj nenorėčiau. Panevėžy esu įpratęs. Išsilaikysiu vairavimo egzaminą, su mašina man – valanda kelio.
Kas tau skalbia drabužius?
Globėja. Turime skalbyklę.
Kaip mama...
Man skaudu, kai žmonės ją aptarinėja. Kažkada ji mane ėmėsi globoti, nes yra drąsi ir labai gera moteris.
Girdėjau, ne visoms taip pasiseka. Kartais globotiniai savo globėjams suteikia daug skausmo...
Jei aš pasiimčiau vaiką iš globos namų, tai irgi ne iškart įsivaikinčiau. Maži visi geri, o kai užauga, būna visokių situacijų.
O jums buvo?
Ne, aš visada jos klausiau. Paauglystėje buvau geras vaikas, užtat gal dabar visas įžūlumas ir išlindo.
Kaip įsivaizduoji tolesnį savo gyvenimą?
Nieko neįsivaizduoju. Kad įsivaizduočiau, reikia daug dirbti.
O kaip norėtum?
Kad nebūtų nei per daug, nei per mažai.
„Vakar su draugais baliavojom“, – žiovauja Radži, kai prisėdame pokalbio. Jis negeria kavos, atsisako arbatos. Įsitaiso priešais, atsilošia kėdėje. Kalba tyliai, skubėdamas beria žodžius panevėžietiška tartimi.
Panevėžyje dar likę tavo draugų?
Keletas iš vaikų namų, kursiokai. Baigiau Panevėžio 10-ąją vidurinę mokyklą. Matematika labai nesisekė, turėjau stoti į proftechninę. Ir dvylika klasių baigiau, ir profesiją turiu.
Profesinėje technikos mokykloje mokeisi virėjo specialybės. Kodėl ne muzikos?
Todėl, kad nebuvo galimybių. Kodėl? Direktorės reikia klausti! Ir pažymiai neleido – kas priims, kai vien ketvertai. Pamokų nepraleidinėjau, bet namų darbų neruošdavau. Kiti ruošia pamokas, o aš dainuoju. Apačioje, salėje, kur dirbo mano globėja Vida.
Dainuodamas, žiūrėk, ir gaminti išmokai...
Jei kas, specialybę turiu (juokiasi). Visko mus mokė: ir kotletai, ir blynai, ir kaip nuvirt, apvirt vištą, ir pyragai... Būti virėju man pasirodė lengviausia. Šaltkalviu nenorėjau, agroplėvelės specialistu ar traktoristu – irgi. Mokytis man visai patiko – klasėje trys bachūrai, vienos merginos. Su mokytojais irgi gerai sutardavau – praleisdavo mane lengviau, jiems patiko, kad dainuoju. Baigęs profesinę, įstojau į Panevėžio konservatoriją, vokalo mokiausi.
Koks pirmasis ir ilgiausiai išlikęs tavo prisiminimas iš vaikų namų?
Kad visi mane labai mylėjo. Buvau mylimas, nors ir blogai mokiausi.
Nekliūdavo už tai nuo „chebros“?
Vaikai, aišku, jautė, kad esu išskirtinis, bet aš su visais gerai sutariau.
Ar globėja kada sakė, kodėl pasiėmė būtent tave?
Mane pirmiausia pamatė ne Vidutė, o jos dukra Jorinta. Ji vaikų namuose dirbo auklėtoja. Buvau pirmasis į vaikų namus patekęs čigoniukas. Dvejų metų, linksmas, o dar pašokdavau... Kai Jorinta išvažiavo į Vokietiją, nueidavau į Vidutės namus. Penktadienį ateinu, o grįžtu pirmadienį. Daug su ja pamačiau: spektakliai, teatrai...
Neprašei, kad paimtų tave visam laikui?
Man visai nereikėjo, kad įsisūnytų. Iki šiol jaučiuosi kaip tikras jos sūnus. Jorinta su broliu Sauliumi mane pakrikštijo. Neturiu jokių nuoskaudų, nors žmonėms dažnai kyla klausimas, kodėl neįsisūnijo. Esu labai dėkingas Vidutei už tai, kad išmokė mane gyventi kitame pasaulyje. Net neįsivaizduojate, kaip sunku tiems, kurie nieko neturi. Globos namuose įpranta viską gauti, viskas – ant lėkštutės. Kai išeina, nežino, kur dėtis. Jei mokaisi, valstybė duoda po penkis šimtus litų per mėnesį. Tu galvoji: daug. Žiūrėk, sėda į taksi, iš Klaipėdos į Panevėžį ir atvažiuoja. Gal kam nepatiks, bet aš sakau, kad globos namuose mes gyvename geriau nei kai kurie tėvus turintys kaimo vaikai. Jūs nematėt, kiek drabužių mūsų sandėly! Betgi ponams neįtinka, reikia šiuolaikiškų. Aš nueidavau, išsirinkdavau, kas patinka, – sočiai ten visko. Neturiu blogų prisiminimų. Viskas man ten sekėsi.
Gal tu – kitoks? Džiaugsmo turi, norų ir svajonių?
Visada sau sakau: „Man seksis, aš taip noriu.“ Patikėk, taip ir būna. Jei nesiseka iš ryto, po pietų gaunu. Tik reikia žinoti, ko nori, užsibrėžti tikslą.
Ar būtum patikėjęs būrėja, kuri prieš trejus metus būtų išpranašavusi, ką šiandien turi?
Gal ir būčiau... Vieną dieną su globėja ir jos drauge ėjome pro būrimo saloną. Susižvalgėm – gal užeinam? Sakau, aš tai – ne, dar sužinosiu, kad rytoj numirsiu. Pamačiusi mus pro langą, išėjo salono šeimininkė. Nė nepažiūrėjusi į delną ji man pasakė, kad viskas puikiai seksis. „Tik neprarask globėjos, – pridūrė. – Tau seksis tik kartu su ja.“
Nejau jokia čigonė tau neskaitė likimo iš delno?
Tikiu, kad esama čigonių, kurios moka burti, bet daugiau tokių, kurios meluoja. Aš tokiais dalykais nelabai tikiu. Tikiu savimi. Jei turi galvą ant pečių, tai ir galvok, kaip nepaslysti. Paslydai, galvok, kaip atsikelti. Žiūrėk, būrėja pasako vienaip, o atsitinka visai kitaip. Ji – irgi žmogus, ne Dievas. O juk tai jis ten, aukštai, viską tvarko. Nedavė man tėvų, užtat atvedė mane pas nuostabią globėją. Kažko gal negavau, bet sceną, publiką, galimybę susitikti su jumis jis man suteikė. Nė į galvą negalėjo ateiti, jog kada nors pažinosiu Valinską, o, matai, kaip atsitiko...
Ar tavo atminty likęs nors menkutis kūdikystės prisiminimas?
Aš net savo vaikystę mažai prisimenu. Iki dvejų metukų augau moterų kalėjime. Kai parvežė iš jo, kažkokie blankūs vaizdai...
Tau kada kildavo klausimų: kur mano tėvai, kodėl jų neturiu?
Nekilo. Juk beveik iškart atsirado globėjai. Bijodavau čigonų. Kai pamatydavau juos turguje, puldavau slėptis už globėjos sijono. Žinau, ji vesdavo mane į pasimatymus su motina, bet aš neatsimenu.
Nenorėjai ieškoti tėvų?
Tai jie galėjo manęs ieškoti, bet to nedarė. Kai su globos namų ansambliu koncertuodavome kalėjime, motina niekada neateidavo manęs pažiūrėti. Sakydavo, kad sėdi karceryje, bet kas žino, kaip buvo iš tiesų. Vaikas atvažiuoja, ji – nenori... Sunku suprasti. O gal ir lengva? Kalbama, kad per tiek metų kalėjime ji apskritai tapo lesbiete. Atlieka vyro pareigą – kokie čia motiniški jausmai? Pirmą kartą ją pamačiau teismo salėje. Ją teisė už narkotikų platinimą ir vartojimą. Jokių giminių, aš vienas atėjau.
Tau buvo svarbu ją pamatyti?
Norėjau tik pažiūrėti, kaip ji atrodo. Šaltas susitikimas. Padovanojau jai tokį paprastą žiedą, o klausia: „Gal turi cigarečių?“ Jai – keturiasdešimt vieni, gal, sakau, vėliau supras, įvertins, ką reiškia turėti vaiką. Tik anksčiau apie tai reikėjo galvoti, prieš dvidešimt metų.
Tada, kai tavęs pasiimti buvo atvažiavęs senelis?
Paklausk, kodėl motina jam manęs neatidavė! Manė, išeis, pasiims, augins. Senelis sakė, kad ir tėvui buvo tiek galimybių: atvažiuosim, paimsim, tik gyvenk kartu. Nevažiavo! Dabar jau niekaip neišlips, kalėjimo uodega vilksis. Senelis sako: „Mūsų giminėje niekas nesupranta, kas yra kalėjimas.“ Užtat jam gėda, kad turi tokį sūnų. Jis labai bijojo, kad ir aš blogais keliais nenueičiau – vagystės, narkotikai... Kartais pagalvoju: gal ir gerai, kad motina tada neišleido pas senelį. Gal nebūčiau tuo, kas esu dabar? Ir pati sakė: „Džiaukis, kad tavęs neauginau, būtum čigonas, narkomanas.“ Kuo džiaugtis? Ką reiškia – džiaugtis? Ji ir tada, kai susitikome, buvo apsvaigusi, aš jos klausiu, o su dievais kalbasi akis užvertusi.
O dabar, kai tau pasiūlė važiuoti pas senelį, ar nebijojai dar vieno nusivylimo?
Visada žinojau, kad senelis yra, kad jis – kitoks. Globėja prisimena, kaip jis atvažiavo „Volga“. Įėjo toks su odiniu paltu, matosi, kad ne skuduras, kad žmogus su statusu. Nieko apie jį nežinojau, maniau, miręs, serga, nepaeina, kad reikės padėti. Pasirodė, jis manęs irgi ieškojo. Jau buvo parašęs į rusų laidą „Ždi menia“ („Lauk manęs“).
Kaip toliau su seneliu bendrausite?
Jis atvažiuos, aš nuvažiuosiu. Tik reikia vizų.
Ką padovanojo senelis?
Auksinę apyrankę.
Kaip jis tave vadina?
Radži. Geras vardas, man pasisekė. Lietuvoje esame du – tėvas ir aš. Vardas ir scenai, ir gyvenimui. Aš esu laimingas. Dar norėčiau pasikeisti pavardę į itališką. Aleksandrovičius neskamba. Pasolinni – visai kas kita!
Ar papasakojai seneliui, kaip atsiradai „Kelyje į žvaigždes“? Jei turėtum galimybę pakartoti iš naujo, vėl dalyvautum?
Neabejočiau! Man nebuvo sunku. Visą laiką įpratęs prie žmonių, aš dariau šou. Nemačiau konkurentų, tik Merūną. Kai išgirdau jį dainuojant, pamaniau, kad man su savo balsu reikia slėptis. Pamenu, per pertrauką nubėgau pas savo krikšto tėvelį, jis gyveno visai šalia mokyklos. Išgėriau kavos ir juokais paprašiau, kad padėtų užpildyti anketą. Ai, kaip bus, taip. Tą pačią dieną nusifotografavome, nuotrauka baisi tokia. Pavasarį – skambutis. Maniau, koks Panevėžio laikraštis. Tada jau mane šiek tiek pažinojo – dainuodavau su Irenos Ulvydaitės-Snabaitienės grupe. Puikiai dirbome, dainavome restoranuose, išleistuvėse, vestuvėse. Sako, ne, iš Vilniaus skambina, iš LNK. Iškart viską supratau. Pirmame atrankos ture pasiginčijau su Gintaru Zdebskiu. Išėjau į koridorių, taigi nesuprantu, kad filmuoja: „Tegu eina tas poetas ir padainuoja vibrato, pažiūrėsim.“ Jiems patiko, kad ginčijausi. Antrame ture labai gerai padainavau, taip ir prasisukau.
Tai vestuvėse groti pradėjai dar būdamas globos namuose?
Ką jūs! Tik nuo aštuoniolikos. Iš globos namų naktimis neišleisdavo. Iki aštuoniolikos dainavau su profesionalių muzikantų grupe. Jie pamatė, kaip dainuoju, ir pasikvietė. Už pasirodymą gaudavau šimtą litų. Man, vaikui, – tokie pinigai... Taupydavau juos. Vasarą važiuodavau pas krikšto motinėlę į Vokietiją, ten išsikeisdavau, prisipirkdavau drabužių, visokių šumarliakų – maikių, kedų, batų, apyrankių, žiedų, akinių. Iš tiesų niekada nejaučiau nepritekliaus. Vaikų namuose turėjau kambarį – asmeninį, televizorių močiutė atidavė su distanciniu, vaikų pasikviesdavau, leisdavau ir jiems pažiūrėti.
Taigi taip augdamas galėjai pasipūtėliu tapti...
Globėja mane perspėdavo: „Baik taip kalbėti, baik.“ Bet aš – vis tiek. Matyt, genai...
Argi jie nekviečia tavęs į čigonų pasaulį?
Niekada gyvenime! Aš ne taip auklėtas. Širdis nespurda, ne... Ir čigonams laikai pasikeitę, jie tiek nebekeliauja, turi namus. Tačiau kastos – vis dar svarbios. Mūsų, lovarių, – pati aukščiausia. Ir turime tą lygį išlaikyti. Senelis labai džiaugiasi, kad globėja mane gerai išauklėjo. Jam svarbu, kad dainuočiau, kad nemesčiau, negerčiau, nerūkyčiau.
Sakyk, o į kailį nuo globėjos esi gavęs?
Niekada! Ji keturiasdešimt metų dirba, per juos vaikui ranka nėra uždavusi. Vienintelis grasinimas būdavo: „Neklausysi, eisi į vaikų namus.“ Kitos auklėtojos, oi, kaip auklėdavo. Vaikams kliūdavo, kad kavos neatnešė, kad kilimo neišplovė. Dabar kai pažiūriu, baisu, kokių vaikų ateina. Stovi vienas, degtukais į mano globėją mėto. Sakau: „Tik pabandyk dar kartą – gausi į galvą.“ Daugybė alkoholikų vaikų, galvose – tuščia. Tokie bomžais ir tampa, niekur neina, nesimoko, nusiperka baklažkę ir geria. Kraupu.
Pramogų pasaulis kupinas pagundų: kokainas, alkoholis, „žolytės“ parūkyti...
Bet ko paklauskit – manęs niekas nėra matęs lūžusio ar gatvėj besivoliojančio. Nei šiandien, nei po metų nematys. Reikia save valdyti. Alkoholis – pavojingas, o jo visur siūlo. Po koncertų: gal taurelę, gal truputį? Ačiū. Arbatos. Vieną kartą pasigersi, daugiau nebekvies, sakys: geria. Man dvidešimt vieni, kam susigadinti karjerą, kurią tik pradėjau.
Kas tau paaiškino taisykles?
Labai gerbiu Stasį Povilaitį. Jis puikiai žino, kaip jam buvo, gali patarti. Klausau jo.
Ir vis tiek visi sako, kad Radžiukas serga žvaigždžių liga...
Buvo tarpas. Buvo... Galėjau bet ką leptelėti. Užtat dabar galvoju, ką sakau.
Esi tikras? O konfliktas su „Žvaigždžių duetų“ komisijos pirmininku Vytautu Juozapaičiu?
Bet tai – tik konfliktas, o ne liga. Žmogiška frazė – atsifutbolinimas. Ar būčiau žvaigždė, ar nebūčiau, vis tiek taip kalbėčiau. Jei ant manęs, tai ir aš – atgal. Niekada nepradedu pirmas. Kodėl turiu tylėt, kai varo? Vaikų namuose užaugęs, esu įpratęs už save kovoti. Neturėjau bobutės ar senelio, kurie užtartų. Nebūsiu kaip Minedas ir nesišypsosiu.
Nesigailiu, nė vieno žodžio. Jaučiu, kai žmonės nenuoširdūs. O Juozapaičio požiūris į čigonus puikiai matosi. Dvidešimt vienų metų jis buvo niekas Lietuvoje, o aš – jau kažką pasiekęs. Kaip čia yra? Jis nesupranta. Bet juk laikai pasikeitė... Mano frazės – neinteligentiškos, žemo lygio. Kaip pasakiau, taip pasakiau, o juk jis viską sako taip pat, tik inteligento lūpomis. Nesu durnelis, kad to nesuprasčiau.
Ar tave į savo tarpą lengvai įsileido šalies garsenybės?
O aš nieko neklausiau. Esu naglas, einu tiesiai. Ar stovėtų du, trys žmonės – einu. Ir niekas man nesukliudys. Kai mokykloj eidavau, visi pasitraukdavo, o juk tada nebuvau žvaigždė. Aš – čigonas, jei einu į priekį, niekas neturi teisės kelio pastot. Esu nekaltas, kad mane įtraukė į šou. Patys mane padarėt, tai ko dabar aiškinti, ko nurodinėti?! Esu pajutęs, kad kiša koją, kad trukdo. Tegu trukdo, lazda turi du galus. „Neintonavimai“, „nusidainavimai“... Ateik, asmeniškai pasakyk. Ko kalbėti prieš visą Lietuvą? Juk matau – specialiai. Nevaikštau į garsenybių vakarėlius, nuoširdžiai sakau: nemėgstu. Negali normaliai išgerti, pamato, aptarinėja. Geriau nuvažiuoti, su draugais pabūti.
O kas tavo draugai?
Žmonės. Gerbėjai mano. Man mieliau padainuoti kaime nei pas ponus klube. Koks ten tolkas? Nei man jų reikia, nei jiems manęs. Nuvažiuosiu į kaimą, padainuosiu, dar lašinių įdės. Galiu nueiti vienas arbatos klube išgert. Galiu draugę pasiimti ir abu arbatos išgersime.
Iš kur tavo draugė? Iš Vilniaus?
Iš Kėdainių. Susipažinome per „Kelio į žvaigždes“ koncertus. Paprašė parašo. Aš tik žvilgt į akis ir brūkšt savo telefoną lapelyje. Taip niekada nedarau, žmones prie savęs sunkiai prisileidžiu. Esu Vandenis. Man vienam – geriausia.
Kiek jai metų?
Devyniolika.
Koks jos vardas?
Dabar neatsimenu... Žinau vardą, bet nenoriu minėti. Iš „i“ raidės.
Pirmą kartą įsimylėjai globos namuose?
Kad aš dar nė karto nebuvau rimtai įsimylėjęs. O dabar išvis sunku suprasti, ar merginos nori draugauti todėl, kad patinku, ar todėl, kad esu populiarus. Viskas taip susipainioję...
Kur gyveni, kai atvažiuoji į Vilnių?
Šeškinėje, vienos savo gerbėjos bute. Bet dabar jau galvoju, kad reikėtų nuomotis. Nelabai patogu, ji turi dukrą, daug visokių žmonių...
Tavo gerbėjos – vyresnio amžiaus ponios...
Na, nelabai, per keturiasdešimt.
O tau nekeista, kad jos elgiasi it paauglės, važinėdamos paskui..
Kodėl? Normaliai žmones priimu.
Tau malonu?
Taip. Yra kur apsistoti, smagu pabendrauti.
Gana pragmatiškas požiūris... Ar daug esama tokių, kurie nori pasišildyti tavo šlovės spinduliuose?
Iškart juos atpažįstu. Matai, koks bjaurus!
Koks tavo didžiausias honoraras?
Neatsimenu. Gavau jį per Naujuosius metus.
Kiek tau pinigų reikia per dieną?
Vilniuje? Nemažai! Išvažiuodamas pasiimu tris šimtus, nė nepamatau, kur jie dingsta.
Sakyk, kur dedi uždirbtus pinigus?
Taupau butui. Reikia, pas globėją visą gyvenimą negyvensi. Bet Vilniuj nenorėčiau. Panevėžy esu įpratęs. Išsilaikysiu vairavimo egzaminą, su mašina man – valanda kelio.
Kas tau skalbia drabužius?
Globėja. Turime skalbyklę.
Kaip mama...
Man skaudu, kai žmonės ją aptarinėja. Kažkada ji mane ėmėsi globoti, nes yra drąsi ir labai gera moteris.
Girdėjau, ne visoms taip pasiseka. Kartais globotiniai savo globėjams suteikia daug skausmo...
Jei aš pasiimčiau vaiką iš globos namų, tai irgi ne iškart įsivaikinčiau. Maži visi geri, o kai užauga, būna visokių situacijų.
O jums buvo?
Ne, aš visada jos klausiau. Paauglystėje buvau geras vaikas, užtat gal dabar visas įžūlumas ir išlindo.
Kaip įsivaizduoji tolesnį savo gyvenimą?
Nieko neįsivaizduoju. Kad įsivaizduočiau, reikia daug dirbti.
O kaip norėtum?
Kad nebūtų nei per daug, nei per mažai.
