Vardas, pavardė: Radžis Aleksandrovičius.
Gimimo data, vieta: 1987 02 14, Panevėžys.
Šeima: su biologine mama Raisa ir tėvu, kurio vardas taip pat Radžis, dainininkas nebendrauja; tikrąja savo mama atlikėjas laiko globėją Vidą Minevičienę.
Šeiminė padėtis: nevedęs, tačiau širdis užimta.
Pasiekimai: išgarsėjo LNK projekte „Kelias į žvaigždes 2“, kuriame užėmė antrąją vietą; yra baigęs kulinarijos kursus, mokėsi estradinio dainavimo Panevėžio konservatorijoje; Radžis - vienas populiariausių šalies atlikėjų, daugeliui įrodęs, kad ir realybės dokumentikos dalyviai gali įsitvirtinti šou versle.
Pastaruoju metu tautos numylėtinio Radžio Aleksandrovičiaus gyvenime apstu naujienų. Deja, ne visos jos geros. Tragedijos šeimoje - didžiausias širdies skausmas. Laimei, yra žmogus, kuris vaikino gyvenimą daro šviesesnį. Žurnalui „Privatu!“ Radžis atvėrė asmeninio gyvenimo paslaptis.
- Radži, kas šiuo metu vyksta Tavo gyvenime?
- Pastaruoju metu labiausiai užsiimu savo buto Panevėžyje tvarkymu. Neseniai butas baigtas remontuoti, meistrams sumokėjau. Dabar liko tik susipirkti baldus ir tuomet galėsiu ten keltis gyventi. O kad galėčiau viską nusipirkti, dar teks daug koncertuoti. Svarbiausia dabar nusipirkti lovą. Kokią pirksiu? Žinoma, dvigulę!
- Pastaruoju metu nevengi sakyti, kad ekonomikos krizė palietė ir Tave. Nejaugi iš tikrųjų Tavo prasti popieriai?
- Nematau reikalo meluoti ir sakyti priešingai. Jei viską lyginčiau su praėjusiais metais, tai tikrai dabar koncertų gerokai mažiau. Turėsiu dabar tik per Naujuosius metus tris pasirodymus. Neužsiimu jokia kita veikla - aš pragyvenu tik iš dainavimo.
- Kai pirmą kartą prisipažinai, kad Tavo finansinė padėtis dabar ne itin gera, Tavo gerbėjai puolė rašyti komentarus, kuriuose teigė, jog Tau tereikia tik vieną žodį ištarti ir jie esą tau surinks tiek pinigų, kiek reikės. Kaip į tai reaguoji?
- Savo gerbėjams aš noriu pasakyti: „Ačiū!“ Noriu jų paprašyti nepykti ant manęs, jei kartais ką nors žiniasklaidoje ne taip pasakau. Aš irgi žmogus, kuris kartais gali ne viską teisingai kalbėti.
Suprantu, kad savo butą nusipirkau tik dėka savo gerbėjų, globėjos Vidos ir krikštatėvio šeimos. Taip pat man labai daug padeda žmonės iš LNK. Juk jei ne jie visi, aš nebūčiau toks, koks dabar esu.
- Teko girdėti, kad pastarieji mėnesiai Tavo neseniai surastam seneliui buvo katastrofiški. Kas nutiko?
- Taip, jo gyvenime daug bėdų. Aš labai jaudinuosi dėl jo. Neseniai mano penkiametis pusbrolis, kuris gyvena šalia mano senelio, išgėrė saują vaistų ir vos nenumirė - jį ištiko koma. Tai sužinojęs mano senelis labai smarkiai išgyveno, pablogėjo jo sveikata. Tačiau tai dar ne visos bėdos - prieš kelis mėnesius įvyko dar viena tragedija - sudegė dalis senelio ištaigingojo namo Ukrainoje.
- Tikiuosi, jis nenukentėjo. Kaip viskas atsitiko?
- Jis su kitais giminaičiais buvo namuose, kai suprato apie kilusį gaisrą. Vėliau paaiškėjo, jog namas užsidegė dėl netvarkingos elektros instaliacijos. Ugnis paskui apėmė antrąjį namo aukštą, tad teko greitai iš jo bėgti. Atvažiavę trys gaisrininkų automobiliai ilgai negalėjo niekuo padėti, nes jie tiesiog neturėjo vandens. Įsivaizduok, koks jausmas: tu stovi gatvėje, o visas turtas prieš tavo akis dega. Ugnis prarijo milijonus pinigų, be galo daug asmeninių daiktų. Laimė, niekas smarkiai nenukentėjo. Tačiau mano senelis dėl šio įvykio patyrė insultą (liūdnai atsidūsta).
- Kaip dabar jaučiasi Tavo senelis? Ar jis atsigavo?
- Dabar viskas geriau. Buvo išvykęs atgauti jėgų į kurortą. Be to, šiuo metu jis jau baigia susitvarkyti būstą. Tačiau dabar seneliui negalima jaudintis, nes tai pakenktų jo sveikatai. Prisipažinsiu, aš ir pats labai skaudžiai išgyvenu dėl senelį užgriuvusių bėdų.
- Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus. Ar jau spėjai pajusti kalėdinę dvasią ir pasirūpinti dovanomis?
- Dabar mano nuotaikos teigiamos. Tik širdyje nejaučiu, kad netrukus bus šv. Kalėdos. Trūksta šventinių papuošimų mieste. Dovanų artimiesiems dar nesupirkau, tačiau man atrodo, kad svarbiausia parodyti žmogui dėmesį. Žadu šv. Kalėdas sutikti pas globėją Vidą, visus nuoširdžiai pasveikinti, su jais pabūti. Beje, savo gerbėjams taip pat noriu palinkėti pačių gražiausių artėjančių švenčių.
- Ar yra tokių žmonių, kurių prieš šventes norėtumei atsiprašyti ar susitaikyti?
- Norėčiau, kad man atleistų tie žmonės, kuriuos įžeidžiau. Galiu pasakyti, kad su profesoriumi Donatu Katkumi aš neseniai susitaikiau. Mes protingai pakalbėjome ir vienas kito atsiprašėme. Bet noriu pabrėžti, kad yra vienas žmogus, kuriam aš niekada, pabrėžiu, niekada neatleisiu! Tai Vytautas Juozapaitis. Šis žmogus yra labai blogas ir nori įteigti visiems, kad yra geras. Jis labai mane įžeidė savo kalbomis. Net gyvendamas vaikų globos namuose aš nieko panašaus nepatyriau. Diržo kirčiai man nebuvo tokie skaudūs, kaip jo įžeidinėjimai. Tačiau lazda turi du galus - pats gyvenimas jį pamokys.
- Sakyk, ar Tau netrūksta širdies draugės? Juk ypač per didžiąsias žiemos šventes būtų smagu apsikabinti tą vienintelę, ar ne?
- Panelė yra, tačiau nėra reikalo jos visiems rodyti (paslaptingai šypsosi). Merginą aš tikrai turiu. Ji visai šalia manęs, tačiau jūs jos nepastebite. Aš esu neblogas aktorius! Kai man reikia, aš padarau taip, kaip geriau. Negaliu sakyti, kad su mergina seniai esu kartu, tačiau daugelis ją ne kartą yra matę.
