Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Rafailas Karpis neseniai atliko pagrindinį – Voro – vaidmenį Neringos Čereškevičienės režisuotoje roko operoje visai šeimai „Voro vestuvės“. Charakteringi vaidmenys šiam tenorui – ne naujiena. Už juos jis gali būti dėkingas ne tik savo vokaliniams duomenims, bet ir nestandartiniam – 1,60 m – ūgiui.
Vis dirbate keliais frontais: štai neseniai repetavote ir „Madam Baterflai“, ir „Voro vestuves“, važinėjote iš vienų repeticijų į kitas. Ar lengva taip greitai persiorientuoti iš vieno žanro į kitą, iš Goro – į Vorą?
Nepasakyčiau, kad tai labai skirtingi žanrai: ir „Madam Baterflai“, ir „Voro vestuvės“ – operos, sceniniai kūriniai, neapsieinantys be judesio, skiriasi tik dainavimo ir muzikos stiliai.
Kaip pavyko įsijausti į Voro vaidmenį?
Kadangi operoje „Mažasis princas“ teko vaidinti ir Gyvatę, šįkart nebuvo labai sunku. Tikiuosi, pasisekė neblogai.
Arachnofobija (vorų baimė) jūsų nekankina?
Anksčiau šie gyviai man tikrai neatrodė labai mieli. Kadangi dabar pats vaidinu Vorą, nepadoru būtų jo bijoti. Tad pamatęs nepuolu ir nemetu iškart pro duris.
Kodėl gi mesti – juk ir jūsų vaidinamas personažas nėra visiškas blogiukas?
Tikrai ne. Jis užsimanė pavogti Saulę, kadangi Žvirblis kėsinosi ją vesti ir sulesti. Iš tikrųjų Vorą išvedė iš kelio Vabalas be ūsų, turintis blogų tikslų.
Na, bet Voro ir Saulės vestuvės neįvyko: jis grįžo pas savo pirmąją tikrąją meilę – Boružę. O ar jūsų paties gyvenime yra tokia Boružė?
Turbūt galiu neatsakyti?
Galite. O draugai kada nors yra išvedę jus iš kelio?
Galbūt, jei matuosime gerokai mažesniu masteliu. Būna, kai ką nors padarai dėl draugo ar veikiamas kieno kito nuomonės. Bet tai tik smulkmenos – gyvenime manęs niekas nėra smarkiai nuvylęs.
Neužsisklendžiate vien rimtosios muzikos pasaulyje: scenoje esate vaidinęs Karlsoną, filmavęsis AXX festivalio filmuose, fondiu gaminęs su šou pasaulio žvaigždėmis. Kadaise net teisėjavote televizijoje – medaus ringe kaunantis merginoms...
Šis projektas tada pasirodė parankus finansiškai – studentams visada norisi užsidirbti pinigų. Bet dabar tokio pobūdžio renginyje nesutikčiau dalyvauti.
Kirstų per įvaizdį?
Tiesą pasakius – taip. Be to, ir laiko tokiems dalykams nebeliktų – esu labai užimtas teatro spektakliuose, koncertuose. Tikrai turiu geresnių progų pasirodyti scenoje.
Ar jums smagu gauti vien charakteringus vaidmenis?
Vis dar tuo džiaugiuosi – man patinka kurti ryškius personažus. Jų vokalinė medžiaga gal ne tokia sudėtinga, kaip herojinių vaidmenų, tačiau jie reikalauja nemenkų sceninių įgūdžių. Kiekvieną kartą turiu save nugalėti, kad galėčiau persikūnyti, – tai nėra labai paprasta. Vaidinti ryškius personažus sunku, tačiau be galo įdomu.
Niekada neišgyvenote dėl savo ūgio?
Esu patenkintas ir savo išvaizda, ir ūgiu. Man jis nė kiek netrukdo. Esu toks, koks esu: tikrai nejaučiu jokių kompleksų.
Būdamas žydas žmonos ieškosite tarp savo tautiečių ar pamilęs čiupsite kaip saulę nuo dangaus – nesvarbu, kad ir kas ji būtų?
Nemanau, kad meilei svarbu tautybė. Ji man tikrai netrukdo bendrauti su žmogumi. Kartais kai kurie stereotipai būna tiesiog išlaužti iš piršto.
Vis dirbate keliais frontais: štai neseniai repetavote ir „Madam Baterflai“, ir „Voro vestuves“, važinėjote iš vienų repeticijų į kitas. Ar lengva taip greitai persiorientuoti iš vieno žanro į kitą, iš Goro – į Vorą?
Nepasakyčiau, kad tai labai skirtingi žanrai: ir „Madam Baterflai“, ir „Voro vestuvės“ – operos, sceniniai kūriniai, neapsieinantys be judesio, skiriasi tik dainavimo ir muzikos stiliai.
Kaip pavyko įsijausti į Voro vaidmenį?
Kadangi operoje „Mažasis princas“ teko vaidinti ir Gyvatę, šįkart nebuvo labai sunku. Tikiuosi, pasisekė neblogai.
Arachnofobija (vorų baimė) jūsų nekankina?
Anksčiau šie gyviai man tikrai neatrodė labai mieli. Kadangi dabar pats vaidinu Vorą, nepadoru būtų jo bijoti. Tad pamatęs nepuolu ir nemetu iškart pro duris.
Kodėl gi mesti – juk ir jūsų vaidinamas personažas nėra visiškas blogiukas?
Tikrai ne. Jis užsimanė pavogti Saulę, kadangi Žvirblis kėsinosi ją vesti ir sulesti. Iš tikrųjų Vorą išvedė iš kelio Vabalas be ūsų, turintis blogų tikslų.
Na, bet Voro ir Saulės vestuvės neįvyko: jis grįžo pas savo pirmąją tikrąją meilę – Boružę. O ar jūsų paties gyvenime yra tokia Boružė?
Turbūt galiu neatsakyti?
Galite. O draugai kada nors yra išvedę jus iš kelio?
Galbūt, jei matuosime gerokai mažesniu masteliu. Būna, kai ką nors padarai dėl draugo ar veikiamas kieno kito nuomonės. Bet tai tik smulkmenos – gyvenime manęs niekas nėra smarkiai nuvylęs.
Neužsisklendžiate vien rimtosios muzikos pasaulyje: scenoje esate vaidinęs Karlsoną, filmavęsis AXX festivalio filmuose, fondiu gaminęs su šou pasaulio žvaigždėmis. Kadaise net teisėjavote televizijoje – medaus ringe kaunantis merginoms...
Šis projektas tada pasirodė parankus finansiškai – studentams visada norisi užsidirbti pinigų. Bet dabar tokio pobūdžio renginyje nesutikčiau dalyvauti.
Kirstų per įvaizdį?
Tiesą pasakius – taip. Be to, ir laiko tokiems dalykams nebeliktų – esu labai užimtas teatro spektakliuose, koncertuose. Tikrai turiu geresnių progų pasirodyti scenoje.
Ar jums smagu gauti vien charakteringus vaidmenis?
Vis dar tuo džiaugiuosi – man patinka kurti ryškius personažus. Jų vokalinė medžiaga gal ne tokia sudėtinga, kaip herojinių vaidmenų, tačiau jie reikalauja nemenkų sceninių įgūdžių. Kiekvieną kartą turiu save nugalėti, kad galėčiau persikūnyti, – tai nėra labai paprasta. Vaidinti ryškius personažus sunku, tačiau be galo įdomu.
Niekada neišgyvenote dėl savo ūgio?
Esu patenkintas ir savo išvaizda, ir ūgiu. Man jis nė kiek netrukdo. Esu toks, koks esu: tikrai nejaučiu jokių kompleksų.
Būdamas žydas žmonos ieškosite tarp savo tautiečių ar pamilęs čiupsite kaip saulę nuo dangaus – nesvarbu, kad ir kas ji būtų?
Nemanau, kad meilei svarbu tautybė. Ji man tikrai netrukdo bendrauti su žmogumi. Kartais kai kurie stereotipai būna tiesiog išlaužti iš piršto.
