Po roko operos „Voro vestuvės“ premjeros praėjo tik šiek tiek daugiau kaip savaitė, ir pagrindinį vaidmenį joje atlikęs tenoras Rafailas Karpis (25) vis dar jaučia euforiją. „Nebereikia kasdien dešimtą ryto eiti į repeticijas, bet nežinau, gerai tai ar blogai: dirbdami prie to projekto su kolegomis tapome labai artimi.“
Televizijos laidos „Tele bim-bam“ aštuonioliktajam gimtadieniui skirtoje roko operoje „Voro vestuvės“ Rafailas sukūrė pagrindinį – Voro Tabalai – vaidmenį. Ar jis tiki, kad voras neša laimę? „Aha! Tikiuosi, kad man šitas „Voras“ atneš labai didelę laimę: ir vaidmuo, ir kūrinys, ir žmonės, su kuriais ten dirbau, buvo nuostabūs“, – pakilia nuotaika vis dar gyvena Rafailas, bičiulių ir pažįstamų vadinamas tiesiog Rafiku. Jis šypsosi vorų bijojęs nebent vaikystėje, o dalyvauti „Voro vestuvėse“ sutikęs be dvejonių. „Neringos (Neringos Čereškevičienės – red. past.) kvietimas man buvo netikėtas ir labai malonus. Vaikystėje, būdamas septynerių, filmavausi pirmojoje „Tele bim-bam“ laidoje, – primena senas simpatijas vaikiškam televizijos projektui. – Tas laidas žiūrint dabar apima šiltas, geras jausmas. Roko opera man buvo maloni staigmena: ten būti voru yra labai aukštas lygis, juo labiau vaidinti ir dirbti kartu su vaikais. Kasdienybėje dažnai paslepiame jausmus ir užsidedame kaukes. Vaikai – tokie nuoširdūs, atviri! Iš jų galima pasimokyti gerumo. Kai šalia matai nuoširdžiai besistengiantį mažylį, regi, kaip jam smagu, pajunti įkvėpimą, stengiesi viską padaryti dar geriau negu anksčiau.“
Rafailui patinka dalyvauti vaikams skirtuose projektuose. Muzikinėje pasakoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“ jis buvo Nykštukas Linksmuolis, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pastatytame Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle „Kirvirsavero saloj“ – Karlsonas, operoje „Mažasis princas“ yra Tuščiagarbis ir Gyvatė.
Bijau prarasti, ką turiu Lietuvoje
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – pagrindinis Rafailo darbas. Jis džiaugiasi ten nuolatos kuriantis naujus vaidmenis. Teatre vis dar rodoma operetė „Linksmoji našlė“, kurioje jis prieš penkerius metus debiutavo pasiuntinybės raštininko Njegušo vaidmeniu. Paskui laukė pasirodymai operose „Dalia“, „Madam Baterflai“, „Borisas Godunovas“, „Salomėja“ („Ten vaidinu antrą žydą. Nuolatos apie tai juokaujame“, – šypsosi žydų tautybės solistas), „Užburtoji fleita“. O kur dar koncertai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje!..
„Laisvų vakarų vis mažiau, bet nuotaika vis geresnė“, – atlikėjas patenkintas, kad netrūksta darbo. Geras jo draugas, operos solistas Kostas Smoriginas jaunesnysis, studijuoja Londone. Rafailas susimąsto, kad galbūt ir jam būtų smalsu išvykti kur nors pasitobulinti, bet šiuo metu profesinė veikla taip gerai klostosi Lietuvoje... „Apie studijas užsienyje galvoju nuolatos, bet turiu labai daug įsipareigojimų čia. Norėčiau iš pradžių įsitvirtinti Lietuvoje, – pasakoja Rafailas. – Gal kiekvienam žmogui tai būdinga: kol šilta ir gera, nesinori lėkti ten, kur nežinai, kas laukia. Labai daug kas priklauso nuo aplinkos, nuo žmonių, kurie bus šalia. Puiku, kai pasiseka ir patenkama į gerą terpę, tobulėjama ir paskui daromi stebuklai, bet taip palankiai aplinkybės susiklosto ne visiems. Bijau ne nudegti, bijau prarasti, ką turiu čia. O gal tiesiog nepasitaikė tinkamos progos. Pagaliau, jei aš išvažiuosiu, kas vaidins Karlsoną?!“
Maždaug metro šešiasdešimties centimetrų ūgio ryškių veido bruožų garbanotas vaikinas dažniausiai kuria charakterinius vaidmenis. „Gali būti labai tinkamos išvaizdos, bet jei nemokėsi vaidinti, neturėsi balso, ji nieko nelems, – svarsto Rafikas. – Aišku, ji prideda pliusų. Tačiau turi jausti sceną, partnerius – iš to susideda vaidmuo.“
Jį pažįstantiems Rafikas – plepus nuoširdus vaikinas, bet kalbėdamas apie muziką ir teatrą tampa labai rimtas. Prisipažįsta norintis, kad Lietuvoje būtų labiau domimasi intelektualia muzika. Svarsto, kad žmonės, pamatę jį roko operos scenoje ar, tarkim, per sūrio patiekalų čempionatą ruošiantį fondiu, gal susidomės, kuo gyvena operos žmonės, ir ateis į teatrą. „Norėčiau, kad paskaitę smagių straipsnių apie operos solistus, muzikos grupes, kurios atlieka prasmingas dainas, žmonės susidomėtų jų kūryba. Norėtųsi, kad Lietuvoje būtų kuriama ir siūloma įvairesnės muzikos, kad būtų galimybė pasirinkti. Pastaruoju metu, man atrodo, kuo kvailesnis tekstas, tuo kūrinys žmonėms labiau patinka. Kai per televiziją išgirsti mergaitę dainuojant „Noriu žinoti, ar moki vairuoti“, apima neviltis. Nesupratu, kaip tai galima demonstruoti plačiajai auditorijai ir manyti, kad moki dainuoti. Mane tai erzina.“ Rafailas nenori lįsti į televiziją siekdamas parodyti, kaip reikėtų dainuoti. Mano, kad tai – ne ta vieta, kur tiktų jo atliekami kūriniai. Atsargiai vertina šiuo metu visų didžiausių šalies televizijų šeštadienio vakarais rodomus muzikinius projektus, kuriuose dalyvauja ir profesionalūs atlikėjai. Ar kuriame nors iš jų sutiktų dainuoti? „Priklauso nuo to, su kuo, kaip, kokiame kontekste. Negaliu tiesiai šviesiai pasakyti, – Rafikas išsisuka nuo atsakymo. – Galvojau apie tai ir net buvau kviečiamas dalyvauti. Tačiau dėl laiko stokos atsisakiau. Ir nesigailiu: per tą laiką parengėme „Voro vestuves“, kurios yra nuos-ta-bios!“
Tarp „gintarinių ledi“ nebesisukiotų
Prieš penkerius metus, būdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursis, Rafailas šmėžavo televizijos laidoje „Gintarinė ledi“: buvo teisėjas, vertinantis medaus ringe kovojančias merginas. „Vertinu tai kaip patirtį, bet dabar tokio pasiūlymo atsisakyčiau: tam net pritrūktų laiko, – argumentuoja savo nuostatą. – Tuomet buvau studentas, tas darbas man padėjo būti finansiškai nepriklausomam. Dabar labai džiaugiuosi, kad jau galiu gyventi iš savo specialybės.“ Nuo ketverių metų dainuojantis solistas pabrėžia, kad jo niekada neapninka abejonės galbūt pasirinkus ne tą profesiją. „Žinoma, būna dienų, kai esu kuo nors nepatenkintas, – Rafailas nebando tikinti, kad po spektaklių, koncertų visada jaučia pakylėjimą. – Tačiau būna kalta ne profesija, o susidariusi situacija. Labai džiaugiuosi, kad dainuoju.“
„Rafikas yra Rafikas. Gyvenu aš gerai“, – vaikino veide nušvinta šypsena, kai kalba pakrypsta apie paprastus, kasdienius dalykus. Praėjusių metų pabaigoje jis su buvusiu bendraklasiu (kad būtų pigiau) sostinės Užupio rajone išsinuomojo butą. Dabar mėgaujasi galimybe per Senamiestį žingsniuoti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą – atšilus orams, kai šviečia saulė, tokie pasivaikščiojimai jam teikia daug malonumo ir pakelia nuotaiką.
Laisvalaikį Rafikas skiria draugams ir mėgstamai muzikai. Nuo vaikystės domisi legendinės grupės „The Beatles“ kūryba, renka ne tik jos išleistus albumus, bet ir negirdėjus įrašus, „darbines“ jų versijas. Bitlai man išlikę kaip gražus prisiminimas, – aiškina. – Žinoma, daug klausausi ir kitokios, rimtosios, muzikos – toks mano darbas.“
Nemėgsta vienumos
Kai turi laisvo laiko, Rafikas mėgsta pabėgti į gamtą. Tačiau į pamiškę ar prie jūros niekada nevažiuoja vienas – būtų labai liūdna. Žurnalistams visada pabrėžia, kad daug bendrauja su buvusiais bendraklasiais (jų susitikimas vyko net Londone!). Dažnai jie ir kiti bičiuliai renkasi pavakaroti šiandieniuose Rafailo namuose Užupyje. „Kartais tenka būti net sau pačiam nefainam ir prašyti, kad jie skirstytųsi, nes savaitgaliais man dažnai būna spektakliai, koncertai“, – prasitaria atlikėjas. Rafikas – kompanijos siela, suirzusį jį sunku įsivaizduoti. „Kaip gali nervinti, kai esi dėmesio centre ir būryje gerų draugų? Tai nuostabu! Visiems fainas, geras ir visų mylimas“, – šypteli. Aišku, kaip ir visiems žmonės, būna įvairių dienų. Nesigina – kartais ir jis būna surūgęs. „Reikėtų stengtis prastos savo nuotaikos nerodyti, tai kitiems neturi trukdyti“, – svarsto atlikėjas. Tačiau ilgam užsidaryti vienumoje – ne jo būdui. Neneigia, kad būna akimirkų, kai vertina vienatvę ir privatumą, bet dažniausiai mėgaujasi draugų apsuptimi. Nejaugi šarmingo dainininko vienatvės nepraskaidrina kokia nors miela jo ir operos gerbėja? Rafikas atsidūsta, kad pastaruoju metu visi lyg susitarę klausinėja, ar jis neturi draugės. „Šiuo metu – ne, – nukerta. – Buvo bandymų, bet iš to nieko neišėjo. Manau, daug kam taip būna: surasti žmogų, su kuriuo galėtum visą laiką būti kartu, nelengva. Visi esame skirtingi, su savais charakteriais.“
Televizijos laidos „Tele bim-bam“ aštuonioliktajam gimtadieniui skirtoje roko operoje „Voro vestuvės“ Rafailas sukūrė pagrindinį – Voro Tabalai – vaidmenį. Ar jis tiki, kad voras neša laimę? „Aha! Tikiuosi, kad man šitas „Voras“ atneš labai didelę laimę: ir vaidmuo, ir kūrinys, ir žmonės, su kuriais ten dirbau, buvo nuostabūs“, – pakilia nuotaika vis dar gyvena Rafailas, bičiulių ir pažįstamų vadinamas tiesiog Rafiku. Jis šypsosi vorų bijojęs nebent vaikystėje, o dalyvauti „Voro vestuvėse“ sutikęs be dvejonių. „Neringos (Neringos Čereškevičienės – red. past.) kvietimas man buvo netikėtas ir labai malonus. Vaikystėje, būdamas septynerių, filmavausi pirmojoje „Tele bim-bam“ laidoje, – primena senas simpatijas vaikiškam televizijos projektui. – Tas laidas žiūrint dabar apima šiltas, geras jausmas. Roko opera man buvo maloni staigmena: ten būti voru yra labai aukštas lygis, juo labiau vaidinti ir dirbti kartu su vaikais. Kasdienybėje dažnai paslepiame jausmus ir užsidedame kaukes. Vaikai – tokie nuoširdūs, atviri! Iš jų galima pasimokyti gerumo. Kai šalia matai nuoširdžiai besistengiantį mažylį, regi, kaip jam smagu, pajunti įkvėpimą, stengiesi viską padaryti dar geriau negu anksčiau.“
Rafailui patinka dalyvauti vaikams skirtuose projektuose. Muzikinėje pasakoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“ jis buvo Nykštukas Linksmuolis, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pastatytame Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle „Kirvirsavero saloj“ – Karlsonas, operoje „Mažasis princas“ yra Tuščiagarbis ir Gyvatė.
Bijau prarasti, ką turiu Lietuvoje
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – pagrindinis Rafailo darbas. Jis džiaugiasi ten nuolatos kuriantis naujus vaidmenis. Teatre vis dar rodoma operetė „Linksmoji našlė“, kurioje jis prieš penkerius metus debiutavo pasiuntinybės raštininko Njegušo vaidmeniu. Paskui laukė pasirodymai operose „Dalia“, „Madam Baterflai“, „Borisas Godunovas“, „Salomėja“ („Ten vaidinu antrą žydą. Nuolatos apie tai juokaujame“, – šypsosi žydų tautybės solistas), „Užburtoji fleita“. O kur dar koncertai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje!..
„Laisvų vakarų vis mažiau, bet nuotaika vis geresnė“, – atlikėjas patenkintas, kad netrūksta darbo. Geras jo draugas, operos solistas Kostas Smoriginas jaunesnysis, studijuoja Londone. Rafailas susimąsto, kad galbūt ir jam būtų smalsu išvykti kur nors pasitobulinti, bet šiuo metu profesinė veikla taip gerai klostosi Lietuvoje... „Apie studijas užsienyje galvoju nuolatos, bet turiu labai daug įsipareigojimų čia. Norėčiau iš pradžių įsitvirtinti Lietuvoje, – pasakoja Rafailas. – Gal kiekvienam žmogui tai būdinga: kol šilta ir gera, nesinori lėkti ten, kur nežinai, kas laukia. Labai daug kas priklauso nuo aplinkos, nuo žmonių, kurie bus šalia. Puiku, kai pasiseka ir patenkama į gerą terpę, tobulėjama ir paskui daromi stebuklai, bet taip palankiai aplinkybės susiklosto ne visiems. Bijau ne nudegti, bijau prarasti, ką turiu čia. O gal tiesiog nepasitaikė tinkamos progos. Pagaliau, jei aš išvažiuosiu, kas vaidins Karlsoną?!“
Maždaug metro šešiasdešimties centimetrų ūgio ryškių veido bruožų garbanotas vaikinas dažniausiai kuria charakterinius vaidmenis. „Gali būti labai tinkamos išvaizdos, bet jei nemokėsi vaidinti, neturėsi balso, ji nieko nelems, – svarsto Rafikas. – Aišku, ji prideda pliusų. Tačiau turi jausti sceną, partnerius – iš to susideda vaidmuo.“
Jį pažįstantiems Rafikas – plepus nuoširdus vaikinas, bet kalbėdamas apie muziką ir teatrą tampa labai rimtas. Prisipažįsta norintis, kad Lietuvoje būtų labiau domimasi intelektualia muzika. Svarsto, kad žmonės, pamatę jį roko operos scenoje ar, tarkim, per sūrio patiekalų čempionatą ruošiantį fondiu, gal susidomės, kuo gyvena operos žmonės, ir ateis į teatrą. „Norėčiau, kad paskaitę smagių straipsnių apie operos solistus, muzikos grupes, kurios atlieka prasmingas dainas, žmonės susidomėtų jų kūryba. Norėtųsi, kad Lietuvoje būtų kuriama ir siūloma įvairesnės muzikos, kad būtų galimybė pasirinkti. Pastaruoju metu, man atrodo, kuo kvailesnis tekstas, tuo kūrinys žmonėms labiau patinka. Kai per televiziją išgirsti mergaitę dainuojant „Noriu žinoti, ar moki vairuoti“, apima neviltis. Nesupratu, kaip tai galima demonstruoti plačiajai auditorijai ir manyti, kad moki dainuoti. Mane tai erzina.“ Rafailas nenori lįsti į televiziją siekdamas parodyti, kaip reikėtų dainuoti. Mano, kad tai – ne ta vieta, kur tiktų jo atliekami kūriniai. Atsargiai vertina šiuo metu visų didžiausių šalies televizijų šeštadienio vakarais rodomus muzikinius projektus, kuriuose dalyvauja ir profesionalūs atlikėjai. Ar kuriame nors iš jų sutiktų dainuoti? „Priklauso nuo to, su kuo, kaip, kokiame kontekste. Negaliu tiesiai šviesiai pasakyti, – Rafikas išsisuka nuo atsakymo. – Galvojau apie tai ir net buvau kviečiamas dalyvauti. Tačiau dėl laiko stokos atsisakiau. Ir nesigailiu: per tą laiką parengėme „Voro vestuves“, kurios yra nuos-ta-bios!“
Tarp „gintarinių ledi“ nebesisukiotų
Prieš penkerius metus, būdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursis, Rafailas šmėžavo televizijos laidoje „Gintarinė ledi“: buvo teisėjas, vertinantis medaus ringe kovojančias merginas. „Vertinu tai kaip patirtį, bet dabar tokio pasiūlymo atsisakyčiau: tam net pritrūktų laiko, – argumentuoja savo nuostatą. – Tuomet buvau studentas, tas darbas man padėjo būti finansiškai nepriklausomam. Dabar labai džiaugiuosi, kad jau galiu gyventi iš savo specialybės.“ Nuo ketverių metų dainuojantis solistas pabrėžia, kad jo niekada neapninka abejonės galbūt pasirinkus ne tą profesiją. „Žinoma, būna dienų, kai esu kuo nors nepatenkintas, – Rafailas nebando tikinti, kad po spektaklių, koncertų visada jaučia pakylėjimą. – Tačiau būna kalta ne profesija, o susidariusi situacija. Labai džiaugiuosi, kad dainuoju.“
„Rafikas yra Rafikas. Gyvenu aš gerai“, – vaikino veide nušvinta šypsena, kai kalba pakrypsta apie paprastus, kasdienius dalykus. Praėjusių metų pabaigoje jis su buvusiu bendraklasiu (kad būtų pigiau) sostinės Užupio rajone išsinuomojo butą. Dabar mėgaujasi galimybe per Senamiestį žingsniuoti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą – atšilus orams, kai šviečia saulė, tokie pasivaikščiojimai jam teikia daug malonumo ir pakelia nuotaiką.
Laisvalaikį Rafikas skiria draugams ir mėgstamai muzikai. Nuo vaikystės domisi legendinės grupės „The Beatles“ kūryba, renka ne tik jos išleistus albumus, bet ir negirdėjus įrašus, „darbines“ jų versijas. Bitlai man išlikę kaip gražus prisiminimas, – aiškina. – Žinoma, daug klausausi ir kitokios, rimtosios, muzikos – toks mano darbas.“
Nemėgsta vienumos
Kai turi laisvo laiko, Rafikas mėgsta pabėgti į gamtą. Tačiau į pamiškę ar prie jūros niekada nevažiuoja vienas – būtų labai liūdna. Žurnalistams visada pabrėžia, kad daug bendrauja su buvusiais bendraklasiais (jų susitikimas vyko net Londone!). Dažnai jie ir kiti bičiuliai renkasi pavakaroti šiandieniuose Rafailo namuose Užupyje. „Kartais tenka būti net sau pačiam nefainam ir prašyti, kad jie skirstytųsi, nes savaitgaliais man dažnai būna spektakliai, koncertai“, – prasitaria atlikėjas. Rafikas – kompanijos siela, suirzusį jį sunku įsivaizduoti. „Kaip gali nervinti, kai esi dėmesio centre ir būryje gerų draugų? Tai nuostabu! Visiems fainas, geras ir visų mylimas“, – šypteli. Aišku, kaip ir visiems žmonės, būna įvairių dienų. Nesigina – kartais ir jis būna surūgęs. „Reikėtų stengtis prastos savo nuotaikos nerodyti, tai kitiems neturi trukdyti“, – svarsto atlikėjas. Tačiau ilgam užsidaryti vienumoje – ne jo būdui. Neneigia, kad būna akimirkų, kai vertina vienatvę ir privatumą, bet dažniausiai mėgaujasi draugų apsuptimi. Nejaugi šarmingo dainininko vienatvės nepraskaidrina kokia nors miela jo ir operos gerbėja? Rafikas atsidūsta, kad pastaruoju metu visi lyg susitarę klausinėja, ar jis neturi draugės. „Šiuo metu – ne, – nukerta. – Buvo bandymų, bet iš to nieko neišėjo. Manau, daug kam taip būna: surasti žmogų, su kuriuo galėtum visą laiką būti kartu, nelengva. Visi esame skirtingi, su savais charakteriais.“
