Interviu žurnalams ar televizijos laidoms jis nedavė penkerius metus. Lygiai tiek pat laiko į televiziją net kojos nekėlė. „Nepasiilgau nei straipsnių, nei kad mane kas nors pažintų... – neslepia žurnalistas Raigardas Musnickas (39), pagaliau į LNK eterį sugrįžęs kaip laidos „Kryžminė ugnis“ vedėjas. – Blogiausia, kad rodydamasis televizijoje nebegali sakyti: „Nelįskite prie manęs.“
Kaip po penkerių metų jautiesi televizijoje?
Kol kas pats bandau suprasti, kas vyksta mano gyvenime. Dar tik kelios laidos buvo. Nors, tiesą sakant, maniau, kad viskas atrodys baisiau ir tragiškiau. Nelabai įsivaizdavau to grįžimo. Tiesiog vieną dieną paskambino prodiuseris Saulius Bartkus ir sako: „Gal nori?“ „Žinai, pradžioje pagalvosiu...“ – atsakiau.
Išsigandai?
Kaip čia pasakius... Į televiziją dauguma žiūri kažkaip ypatingai, o aš – labai paprastai: tai yra darbo įrankis, tik viena iš žiniasklaidos priemonių. Turiu be galo daug darbo Žinių radijuje, rengiu ir vedu dešimt laidų per savaitę. Taigi eterio man per akis. Ir į televiziją grįžtu ne dėl to, kad jo pasiilgau. Per pastaruosius penkerius metus gana sėkmingai įrodžiau, kad galiu gyventi ir be televizijos. Tai nebuvo pirmas pasiūlymas, kurį gavau. Kiekvieną sezoną sulaukdavau bent vieno kvietimo, bet atsakydavau „ne“. Buvau nusistatęs, kad iki keturiasdešimtmečio į „teliką“ negrįšiu. Bet šįkart, matyt, viskas atsitiko laiku, sutapo daugybė aplinkybių ir visos sąlygos man tiko.
Prieš pirmą laidą nors šiek tiek širdis virpėjo?
Porą kartų prodiuseris mane pagavo besėdantį į automobilį ir važiuojantį į Zujūnų pusę – namo (juokiasi). O jei rimtai, tikrai vieną akimirką pajutau, kad dairausi, kur pastačiau automobilį ir kaip greičiau išsprukus. Be to, seniau prieš laidą galėdavau traukti vieną dūmą po kito, o dabar – nerūkau, kavos negeriu, jokio įprasto „relakso“ leisti sau negaliu. Pats tikėjausi, kad grįžti į tiesioginį eterį po penkerių metų man bus sudėtingiau, labiau išgyvensiu ir jaudinsiuosi. Bet tai buvo net ne jaudulys, o sveikas adrenalino antplūdis. Gal visai kitaip būtų buvę, jei į eterį būčiau grįžęs po penkerių visiško nedarbo metų. O kai kasdien eini vesti tiesioginės radijo laidos ir kalbi po valandą – nieko naujo. Tik televizijoje tave dar ir mato, todėl bandai prisiminti, kokia turi būti plastika.
Daug kas iki šiol mano, kad pats – per pasipūtimą ir alkoholį – sugriovei savo karjerą.
Bet mano patirtis niekur nedingo. Antra, kas nors užėmė mano vietą? Parodė ką nors ypač geresnio? Gal kas tą laiką vertina kaip didžiulį praradimą, o aš – tiesiog kaip patirtį. Supratau, kiek turiu draugų, kas ir už ką mane vertina. Galiausiai esu laisvas ir niekam net „ačiū“ neskolingas. Vienus metus apskritai nedirbau, buvau dingęs iš gyvenimo, o kai reikėjo prisikelti, nepadėjo niekas. Niekas net iš televizijos „draugų“ nepaskambino ir nepaklausė: gal tu jau Kariotiškėse šiukšles renki? Prisimenu, po metų nuvažiavau darbo reikalais į Seimą. „Oi, kur tu buvai?! Kaip gyvenai? Kodėl neužėjai?“ – pripuolė pažįstami. „Klausykite, per metus jūs nesugebėjote paskambinti ir paklausti, kaip gyvenu. Jums manęs nereikėjo. Tiesą sakant, man jūsų – taip pat“, – turėjau progą pasakyti. Man reikėjo tų pokyčių.
Bet alkoholio tada tavo gyvenime iš tiesų buvo per daug?
Prieš penkerius metus gegužės 25 dieną mečiau ir gerti, ir rūkyti. Nebuvo sunku. Vadinasi, vertinimas „per daug alkoholio“ – abejotinas. Nebuvau priklausomas, kitaip nebūčiau galėjęs mesti. Dabar kuo ramiausiai pasirodau „zlasnose“ aplinkose, kur nuolat provokuojama grįžti prie alkoholio, bet viename naktiniame klube mėgstu gerti arbatą, kitame – sultis. Visą laiką garsėjau tuo, kad sugebu įgyvendinti viską, ką noriu. Tai – dar vienas įrodymas. Jums reikia, prašom – galiu negerti.
Keturiasdešimt tau bus...
...vasarą. Bet geriau nerašyk, nes visos naktinių klubų merginos išsibėgios...
Tau tai aktualu?
Be abejo! Dabar niekas nežino. Merginos svarsto, kiek man metų, kas aš toks...
Negi neatpažįsta?!
Jaunesnė karta nelabai. Yra tokių, kurios prisimena: „Mes buvome aštuntoje klasėje, kai tu per teliką šnekėjai.“ Nuolat kas nors prisėda ir sako: „Kažkur tave mačiau... Nepamenu...“
Neišsiduodi?
O kam? Tokiose situacijose televizija man neduoda jokio pliuso. Žmonės tada stoja „į pozą“.
Juk kaip tik dažnos merginos svajonė – draugauti su televizijos žvaigžde.
Bet ar ji tau ant kaklo puls nuoširdžiai? Man reikia tikro jausmo. Per daugelį metų nusivyliau žmonėmis, santykiais. Manau, kad visi – savanaudžiai, o dauguma – dar ir išdavikai. Tik sąlygos lemia, kada ir kas tave išduos. Įsitikinau tuo ne kartą, patikrinau bendraudamas su visais savo artimais žmonėmis. Net jeigu tavęs neišduos dėl darbo ir karjeros, tada išduos dėl santykių. Pavyzdžiui, neseniai vienas draugas taip ir pasielgė: nepardavė manęs tada, kai televizijoje buvau paskelbtas persona non grata, bet pardavė dabar dėl damos dėmesio. Draugas – tai žmogus, kurį pažįsti dešimtmečius, kuriam gali pasakyti visas savo paslaptis, būti atviras. Ir kai staiga toks žmogus damai, kuriai irgi simpatizuoja, sako: „Nebendrauk su juo, nes jis toks ir toks...“ Tai – ne humoras, o rimti dalykai. Atleisti tam žmogui gali, bet pasitikėti – nebe.
Vadovaudamasis tokiais kriterijais tu apskritai turi draugų?
Turiu, bet pažįstamų yra daugiau nei draugų. Ir man gerai. Kai gyvenime nutinka daugybė dalykų, supranti, kad vienintelis, kuriuo gali pasitikėti, esi tu pats. Užkrauti kitiems naštą būti tavo draugu – per didelė prabanga. Net jei gulėčiau mirties patale, nekviesčiau žmonių, kad paduotų vandens ar slaugytų. Nenoriu. Aš per daug orus ir išdidus, kad leisčiau kam nors manimi rūpintis.
Vis galvoju, ką turi bendra su gerokai jaunesnėmis merginomis, kurias sutinki naktiniuose klubuose. Apie ką jūs kalbatės?
Aš visą laiką pavydėjau savo draugams, kurie mokėjo merginoms kabinti makaronus. Neišmanau šito meno. Galiu kalbėtis rimtomis temomis (tada atrodau nuobodus), bet šnekėti apie nieką man neišeina. Būna, stebiu vaizdelį: vaikinas kažką tauškia merginai, o iš jos akių matyti, kad jį supranta, bet iš mandagumo nieko nesako. Man toks žvilgsnis į mane visai nepatiktų.
Nebegeri, su merginomis, kaip pats sakai, bendrauji labai išrankiai. Ką veiki tuose klubuose?
Negeriu, nerūkau. Ir šoku retai. Aš tiesiog keičiu aplinką. Mėgstu stebėti poravimosi įpročius. Juk tai – visko pradžia. Matai, kokios dabar žmonių vertybės, kaip jie vienas kitą įtikina užmegzti vienos nakties romaną, kokias technologijas naudoja norėdami susipažinti. Labai įdomu stebėti, kaip mergina reaguoja, kai makaronus kabina tas, kuris jai patinka, ir tas, kuris nepatinka. Pažinčių vengimo metodikos irgi labai originalios. Paprastai kalbant, poruodamiesi žmonės naudoja visą kung fu techniką.
Stebėjimų išvadas paskui taikai savo gyvenime?
Be abejo, naudoju kalbėdamas laidose, darydamas išvadas. Dažnai jos būna teisingos ir įžvalgios. Man nepatinka nuo visuomenės atitrūkusi žurnalistika. Kartais, kai diskutuoju su kolegomis žurnalistais, jie atrodo lyg iš dangaus nukritę. Nes dažniausiai turi šeimas, retai būna „plačiosiose masėse“ ir nieko apie tą kitą, toli nuo jų egzistuojantį, sluoksnį neišmano. Pavyzdžiui, jie net neįsivaizduoja, apie ką naktiniame klube gali kalbėtis garsus „madingas“ dirigentas su dar garsesne „bedarbe“. Jie kalbasi apie tai, kuris kurį matė to ar kito žurnalo puslapyje... Man plaukai šiaušiasi. Bet kaip įdomu (juokiasi)! Man smalsu, ką apie gyvenimą mano į barą prisiliuobti užsukęs paprastas žmogus, kaip į Kedžio skandalą reaguoja dvidešimtmetė vadybininkė...
Per pastaruosius metus supratau, kad viskas, ką iki tol dariau, visiška „tufta“. Yra posakis: „Visų pinigų neuždirbsi ir visų mergų nepamylėsi, bet reikia stengtis.“ Nereikia stengtis! Kuo daugiau plėšysiesi, tuo greičiau suplyši. Aš dabar dėl nieko – nei dėl įtakos, nei dėl garbės – nesiplėšau ir nesidraskau. Manęs neįmanoma „paimti“ postais, nors esu gavęs ne vieną pasiūlymą. Pasirinkęs postą iškart įgyji ir įsipareigojimų. O aš labiausiai vertinu laisvę.
Bet vis dėlto tau greitai keturiasdešimt, o namuose iki šiol nėra šeimininkės. Kodėl?
Jai gi atlyginimą reikės mokėti (juokiasi)!
Gal užteks ją tiesiog mylėti?
Meilė yra didelė vertybė. Nevalia jos barstyti ir dalyti tik už namų tvarkymą, kojinių skalbimą.
O meilė už meilę?
Turi tikėti, kad kitas žmogus tave nuoširdžiai myli. Tai – labai sunku. Ir mano atveju praktiškai... Aš labai sunkiai tikiu žodžiu „meilė“ ir nemėgstu, kai man sako: „Myliu tave...“
Dažnai tai girdi?
Kartais, bet prašau nesakyti man šių žodžių, nes prisimenu, kaip greitai žmonės, kurie man tai sakė, išdavė. Daug kas po šito straipsnio sakys, kad esu savanaudis, pasipūtęs, bet aš džiaugiuosi, kad esu nepriklausomas nuo jausmų. Neverskite manęs mylėti.
Nors vienai moteriai buvai ištaręs meilės žodžius?
Buvau. Bet sensti, žodžius renkiesi vis pragmatiškiau... Dabar tų žodžių niekam nesakau, nes meluočiau. Vienintelis padaras, girdintis juos iš manęs, – katinas. Myliu jį, nes užauginau nuo mažens, šėriau pirštu, dukart gelbėjau gyvybę. Negaliu jo nemylėti. Bet apskritai meilė – labai gerai pamatuotas pragmatiškas jausmas. Meilė kaip žaibas? Taip, ji gali trenkti. Bet, matyt, kol kas sugebėjau nestovėti toje vietoje, kur trenkia...
Negi tokio amžiaus sulaukus nesinori šeimos, vaikų šurmulio, šilumos ir jaukumo kupinų namų?
Mano name grindys šildomos, taigi šilumos man tikrai netrūksta (juokiasi). Aišku, suprantu, apie ką tu kalbi. Savo jaukumą susikuriu iš savęs. Jeigu kam nors šalia manęs gera, tegu būna. Jeigu žmogui pasidarys nepriimtina arba jis ims reikalauti daugiau, nei sugebu duoti, galės pasitraukti. Aplink save esu nubrėžęs raudonas linijas, kurių peržengti neleidžiu niekam.
Gal atrodau cinikas ir savimyla, bet iš tiesų turiu stiprias vertybes. Žmonos ir vaikų Kalvarijų ar Halės turguje neįsigysi. Negaliu su bet kuo turėti šeimos ir visko, kas pasitaikė, tempti prie altoriaus. Žmogų, su kuriuo gyvensiu, renkuosi ramiai ir neskubėdamas. Tyrinėju merginų kantrybę, stebiu, kada joms pradeda dygti iltys, kokios jų ribos... Yra moterų, su kuriomis iš tikrųjų susipažinau tik po pirmos nakties ir iki šiol mes puikiai draugaujame. Ir tokių, su kuriomis draugavau du mėnesius, o po pirmos nakties nebebuvo apie ką šnekėti. Turi pažinti. Tikiu, kad geriausi dalykai nutinka ir žmonės ateina savaime. Aš niekur neskubu ir nenumirsiu, jei tokios moters nerasiu. Vadinasi, tokia mano karma.
Ko gero, po šito interviu bus dar sunkiau „pakabinti“ merginą...
Kodėl gi? Yra žmonių, kurie mąsto panašiai. Su tokiais man įdomiausia. Juk ne visos merginos nori įsigyti mane kaip daiktą. Gyvenime labai svarbūs yra geras pašnekesys, bendras laisvalaikis. Nebūtina kasdien klausti, kaip stipriai tu mane myli ir kiek „kilovatų“ šilumos šiandien duosi...
Be to, ne taip seniai išėjau iš kalėjimo, kad vėl norėčiau ten grįžti. Tik penkerius metus gyvenu vienas, todėl niekur neskubu. Kai turėjau šeimą, nežinojau net kur tie klubai mieste yra. Vaikščiojau į juos septyniolikos, o paskui nuėjau jau trisdešimt ketverių. Todėl priekaištauti man, kad visą gyvenimą laksčiau po naktinius klubus, neišeina. Mano praktikoje – solidus gyvenimo šeimoje etapas, žinau visus to privalumus ir trūkumus. Kiek sugebėjau, auginau ir moters, su kuria gyvenau, vaiką. Mokiausi, paskui studijavau, dirbau, dariau karjerą, turėjau šeimą, stačiausi namą... Tik pastaruosius kelerius metus galiu sau leisti gyventi, kaip noriu: niekam neteikiu ataskaitų, kur einu ir kada grįšiu. Man svarbiausia – būti laisvam ir nebūti niekam skolingam.
Kaip po penkerių metų jautiesi televizijoje?
Kol kas pats bandau suprasti, kas vyksta mano gyvenime. Dar tik kelios laidos buvo. Nors, tiesą sakant, maniau, kad viskas atrodys baisiau ir tragiškiau. Nelabai įsivaizdavau to grįžimo. Tiesiog vieną dieną paskambino prodiuseris Saulius Bartkus ir sako: „Gal nori?“ „Žinai, pradžioje pagalvosiu...“ – atsakiau.
Išsigandai?
Kaip čia pasakius... Į televiziją dauguma žiūri kažkaip ypatingai, o aš – labai paprastai: tai yra darbo įrankis, tik viena iš žiniasklaidos priemonių. Turiu be galo daug darbo Žinių radijuje, rengiu ir vedu dešimt laidų per savaitę. Taigi eterio man per akis. Ir į televiziją grįžtu ne dėl to, kad jo pasiilgau. Per pastaruosius penkerius metus gana sėkmingai įrodžiau, kad galiu gyventi ir be televizijos. Tai nebuvo pirmas pasiūlymas, kurį gavau. Kiekvieną sezoną sulaukdavau bent vieno kvietimo, bet atsakydavau „ne“. Buvau nusistatęs, kad iki keturiasdešimtmečio į „teliką“ negrįšiu. Bet šįkart, matyt, viskas atsitiko laiku, sutapo daugybė aplinkybių ir visos sąlygos man tiko.
Prieš pirmą laidą nors šiek tiek širdis virpėjo?
Porą kartų prodiuseris mane pagavo besėdantį į automobilį ir važiuojantį į Zujūnų pusę – namo (juokiasi). O jei rimtai, tikrai vieną akimirką pajutau, kad dairausi, kur pastačiau automobilį ir kaip greičiau išsprukus. Be to, seniau prieš laidą galėdavau traukti vieną dūmą po kito, o dabar – nerūkau, kavos negeriu, jokio įprasto „relakso“ leisti sau negaliu. Pats tikėjausi, kad grįžti į tiesioginį eterį po penkerių metų man bus sudėtingiau, labiau išgyvensiu ir jaudinsiuosi. Bet tai buvo net ne jaudulys, o sveikas adrenalino antplūdis. Gal visai kitaip būtų buvę, jei į eterį būčiau grįžęs po penkerių visiško nedarbo metų. O kai kasdien eini vesti tiesioginės radijo laidos ir kalbi po valandą – nieko naujo. Tik televizijoje tave dar ir mato, todėl bandai prisiminti, kokia turi būti plastika.
Daug kas iki šiol mano, kad pats – per pasipūtimą ir alkoholį – sugriovei savo karjerą.
Bet mano patirtis niekur nedingo. Antra, kas nors užėmė mano vietą? Parodė ką nors ypač geresnio? Gal kas tą laiką vertina kaip didžiulį praradimą, o aš – tiesiog kaip patirtį. Supratau, kiek turiu draugų, kas ir už ką mane vertina. Galiausiai esu laisvas ir niekam net „ačiū“ neskolingas. Vienus metus apskritai nedirbau, buvau dingęs iš gyvenimo, o kai reikėjo prisikelti, nepadėjo niekas. Niekas net iš televizijos „draugų“ nepaskambino ir nepaklausė: gal tu jau Kariotiškėse šiukšles renki? Prisimenu, po metų nuvažiavau darbo reikalais į Seimą. „Oi, kur tu buvai?! Kaip gyvenai? Kodėl neužėjai?“ – pripuolė pažįstami. „Klausykite, per metus jūs nesugebėjote paskambinti ir paklausti, kaip gyvenu. Jums manęs nereikėjo. Tiesą sakant, man jūsų – taip pat“, – turėjau progą pasakyti. Man reikėjo tų pokyčių.
Bet alkoholio tada tavo gyvenime iš tiesų buvo per daug?
Prieš penkerius metus gegužės 25 dieną mečiau ir gerti, ir rūkyti. Nebuvo sunku. Vadinasi, vertinimas „per daug alkoholio“ – abejotinas. Nebuvau priklausomas, kitaip nebūčiau galėjęs mesti. Dabar kuo ramiausiai pasirodau „zlasnose“ aplinkose, kur nuolat provokuojama grįžti prie alkoholio, bet viename naktiniame klube mėgstu gerti arbatą, kitame – sultis. Visą laiką garsėjau tuo, kad sugebu įgyvendinti viską, ką noriu. Tai – dar vienas įrodymas. Jums reikia, prašom – galiu negerti.
Keturiasdešimt tau bus...
...vasarą. Bet geriau nerašyk, nes visos naktinių klubų merginos išsibėgios...
Tau tai aktualu?
Be abejo! Dabar niekas nežino. Merginos svarsto, kiek man metų, kas aš toks...
Negi neatpažįsta?!
Jaunesnė karta nelabai. Yra tokių, kurios prisimena: „Mes buvome aštuntoje klasėje, kai tu per teliką šnekėjai.“ Nuolat kas nors prisėda ir sako: „Kažkur tave mačiau... Nepamenu...“
Neišsiduodi?
O kam? Tokiose situacijose televizija man neduoda jokio pliuso. Žmonės tada stoja „į pozą“.
Juk kaip tik dažnos merginos svajonė – draugauti su televizijos žvaigžde.
Bet ar ji tau ant kaklo puls nuoširdžiai? Man reikia tikro jausmo. Per daugelį metų nusivyliau žmonėmis, santykiais. Manau, kad visi – savanaudžiai, o dauguma – dar ir išdavikai. Tik sąlygos lemia, kada ir kas tave išduos. Įsitikinau tuo ne kartą, patikrinau bendraudamas su visais savo artimais žmonėmis. Net jeigu tavęs neišduos dėl darbo ir karjeros, tada išduos dėl santykių. Pavyzdžiui, neseniai vienas draugas taip ir pasielgė: nepardavė manęs tada, kai televizijoje buvau paskelbtas persona non grata, bet pardavė dabar dėl damos dėmesio. Draugas – tai žmogus, kurį pažįsti dešimtmečius, kuriam gali pasakyti visas savo paslaptis, būti atviras. Ir kai staiga toks žmogus damai, kuriai irgi simpatizuoja, sako: „Nebendrauk su juo, nes jis toks ir toks...“ Tai – ne humoras, o rimti dalykai. Atleisti tam žmogui gali, bet pasitikėti – nebe.
Vadovaudamasis tokiais kriterijais tu apskritai turi draugų?
Turiu, bet pažįstamų yra daugiau nei draugų. Ir man gerai. Kai gyvenime nutinka daugybė dalykų, supranti, kad vienintelis, kuriuo gali pasitikėti, esi tu pats. Užkrauti kitiems naštą būti tavo draugu – per didelė prabanga. Net jei gulėčiau mirties patale, nekviesčiau žmonių, kad paduotų vandens ar slaugytų. Nenoriu. Aš per daug orus ir išdidus, kad leisčiau kam nors manimi rūpintis.
Vis galvoju, ką turi bendra su gerokai jaunesnėmis merginomis, kurias sutinki naktiniuose klubuose. Apie ką jūs kalbatės?
Aš visą laiką pavydėjau savo draugams, kurie mokėjo merginoms kabinti makaronus. Neišmanau šito meno. Galiu kalbėtis rimtomis temomis (tada atrodau nuobodus), bet šnekėti apie nieką man neišeina. Būna, stebiu vaizdelį: vaikinas kažką tauškia merginai, o iš jos akių matyti, kad jį supranta, bet iš mandagumo nieko nesako. Man toks žvilgsnis į mane visai nepatiktų.
Nebegeri, su merginomis, kaip pats sakai, bendrauji labai išrankiai. Ką veiki tuose klubuose?
Negeriu, nerūkau. Ir šoku retai. Aš tiesiog keičiu aplinką. Mėgstu stebėti poravimosi įpročius. Juk tai – visko pradžia. Matai, kokios dabar žmonių vertybės, kaip jie vienas kitą įtikina užmegzti vienos nakties romaną, kokias technologijas naudoja norėdami susipažinti. Labai įdomu stebėti, kaip mergina reaguoja, kai makaronus kabina tas, kuris jai patinka, ir tas, kuris nepatinka. Pažinčių vengimo metodikos irgi labai originalios. Paprastai kalbant, poruodamiesi žmonės naudoja visą kung fu techniką.
Stebėjimų išvadas paskui taikai savo gyvenime?
Be abejo, naudoju kalbėdamas laidose, darydamas išvadas. Dažnai jos būna teisingos ir įžvalgios. Man nepatinka nuo visuomenės atitrūkusi žurnalistika. Kartais, kai diskutuoju su kolegomis žurnalistais, jie atrodo lyg iš dangaus nukritę. Nes dažniausiai turi šeimas, retai būna „plačiosiose masėse“ ir nieko apie tą kitą, toli nuo jų egzistuojantį, sluoksnį neišmano. Pavyzdžiui, jie net neįsivaizduoja, apie ką naktiniame klube gali kalbėtis garsus „madingas“ dirigentas su dar garsesne „bedarbe“. Jie kalbasi apie tai, kuris kurį matė to ar kito žurnalo puslapyje... Man plaukai šiaušiasi. Bet kaip įdomu (juokiasi)! Man smalsu, ką apie gyvenimą mano į barą prisiliuobti užsukęs paprastas žmogus, kaip į Kedžio skandalą reaguoja dvidešimtmetė vadybininkė...
Per pastaruosius metus supratau, kad viskas, ką iki tol dariau, visiška „tufta“. Yra posakis: „Visų pinigų neuždirbsi ir visų mergų nepamylėsi, bet reikia stengtis.“ Nereikia stengtis! Kuo daugiau plėšysiesi, tuo greičiau suplyši. Aš dabar dėl nieko – nei dėl įtakos, nei dėl garbės – nesiplėšau ir nesidraskau. Manęs neįmanoma „paimti“ postais, nors esu gavęs ne vieną pasiūlymą. Pasirinkęs postą iškart įgyji ir įsipareigojimų. O aš labiausiai vertinu laisvę.
Bet vis dėlto tau greitai keturiasdešimt, o namuose iki šiol nėra šeimininkės. Kodėl?
Jai gi atlyginimą reikės mokėti (juokiasi)!
Gal užteks ją tiesiog mylėti?
Meilė yra didelė vertybė. Nevalia jos barstyti ir dalyti tik už namų tvarkymą, kojinių skalbimą.
O meilė už meilę?
Turi tikėti, kad kitas žmogus tave nuoširdžiai myli. Tai – labai sunku. Ir mano atveju praktiškai... Aš labai sunkiai tikiu žodžiu „meilė“ ir nemėgstu, kai man sako: „Myliu tave...“
Dažnai tai girdi?
Kartais, bet prašau nesakyti man šių žodžių, nes prisimenu, kaip greitai žmonės, kurie man tai sakė, išdavė. Daug kas po šito straipsnio sakys, kad esu savanaudis, pasipūtęs, bet aš džiaugiuosi, kad esu nepriklausomas nuo jausmų. Neverskite manęs mylėti.
Nors vienai moteriai buvai ištaręs meilės žodžius?
Buvau. Bet sensti, žodžius renkiesi vis pragmatiškiau... Dabar tų žodžių niekam nesakau, nes meluočiau. Vienintelis padaras, girdintis juos iš manęs, – katinas. Myliu jį, nes užauginau nuo mažens, šėriau pirštu, dukart gelbėjau gyvybę. Negaliu jo nemylėti. Bet apskritai meilė – labai gerai pamatuotas pragmatiškas jausmas. Meilė kaip žaibas? Taip, ji gali trenkti. Bet, matyt, kol kas sugebėjau nestovėti toje vietoje, kur trenkia...
Negi tokio amžiaus sulaukus nesinori šeimos, vaikų šurmulio, šilumos ir jaukumo kupinų namų?
Mano name grindys šildomos, taigi šilumos man tikrai netrūksta (juokiasi). Aišku, suprantu, apie ką tu kalbi. Savo jaukumą susikuriu iš savęs. Jeigu kam nors šalia manęs gera, tegu būna. Jeigu žmogui pasidarys nepriimtina arba jis ims reikalauti daugiau, nei sugebu duoti, galės pasitraukti. Aplink save esu nubrėžęs raudonas linijas, kurių peržengti neleidžiu niekam.
Gal atrodau cinikas ir savimyla, bet iš tiesų turiu stiprias vertybes. Žmonos ir vaikų Kalvarijų ar Halės turguje neįsigysi. Negaliu su bet kuo turėti šeimos ir visko, kas pasitaikė, tempti prie altoriaus. Žmogų, su kuriuo gyvensiu, renkuosi ramiai ir neskubėdamas. Tyrinėju merginų kantrybę, stebiu, kada joms pradeda dygti iltys, kokios jų ribos... Yra moterų, su kuriomis iš tikrųjų susipažinau tik po pirmos nakties ir iki šiol mes puikiai draugaujame. Ir tokių, su kuriomis draugavau du mėnesius, o po pirmos nakties nebebuvo apie ką šnekėti. Turi pažinti. Tikiu, kad geriausi dalykai nutinka ir žmonės ateina savaime. Aš niekur neskubu ir nenumirsiu, jei tokios moters nerasiu. Vadinasi, tokia mano karma.
Ko gero, po šito interviu bus dar sunkiau „pakabinti“ merginą...
Kodėl gi? Yra žmonių, kurie mąsto panašiai. Su tokiais man įdomiausia. Juk ne visos merginos nori įsigyti mane kaip daiktą. Gyvenime labai svarbūs yra geras pašnekesys, bendras laisvalaikis. Nebūtina kasdien klausti, kaip stipriai tu mane myli ir kiek „kilovatų“ šilumos šiandien duosi...
Be to, ne taip seniai išėjau iš kalėjimo, kad vėl norėčiau ten grįžti. Tik penkerius metus gyvenu vienas, todėl niekur neskubu. Kai turėjau šeimą, nežinojau net kur tie klubai mieste yra. Vaikščiojau į juos septyniolikos, o paskui nuėjau jau trisdešimt ketverių. Todėl priekaištauti man, kad visą gyvenimą laksčiau po naktinius klubus, neišeina. Mano praktikoje – solidus gyvenimo šeimoje etapas, žinau visus to privalumus ir trūkumus. Kiek sugebėjau, auginau ir moters, su kuria gyvenau, vaiką. Mokiausi, paskui studijavau, dirbau, dariau karjerą, turėjau šeimą, stačiausi namą... Tik pastaruosius kelerius metus galiu sau leisti gyventi, kaip noriu: niekam neteikiu ataskaitų, kur einu ir kada grįšiu. Man svarbiausia – būti laisvam ir nebūti niekam skolingam.
