Lietuviškas paradoksas: po „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finalo visi kalba ne apie nugalėtoją, o apie ketvirtojoje vietoje likusią Raimondą MASIULYTĘ (21). Televizijos žiūrovai dar ilgai prisimins išplėstas dainininkės akis – negalėdama sulaikyti ašarų mergina klausėsi, kaip choreografas Jurijus Smoriginas į šuns dienas deda jos išvaizdą ir drabužius. Tą vakarą Raimondai ašaras nušluostė jos draugas Donaldas Pavlovas (21). Vaikinas sakė, kad mylimoji jam – pati gražiausia.
„Eurovizijos“ nuoskaudas Raimonda dar ilgai nešiosis. Ir niekas jai neįrodys, kad vyras turi teisę užgaulioti moterį vien todėl, kad jis – vertinimo komisijos narys. Galima rasti ir tokių kritikos žodžių, kurie nepriverčia verkti. „Žinau, mane vadina verksne, – sako Raimonda, – tačiau būti apsimetėle niekada nemokėjau...“ Galbūt dėl šios savybės ją erzindavo ir „Danguje“. „Zirzi kaip kamanė“, – priekaištaudavo. Kamanės pravardės Raimonda negalėjo pakęsti, nors dabar sako puikiai suprantanti, kad tie pykčiai buvę tokie vaikiški.
Per „Eurovizijos“ atranką atlikusi dainą Raimonda klausėsi J. Smorigino žodžių ir verkė iš nevilties: „Apie mano dainą jis nepasakė nė vieno blogo žodžio, užtat visa kita, ką kalbėjo, buvo chamiška. Nemanau, kad atrodžiau taip baisiai, kad mano drabužiai galėjo lemti nesėkmę. Viešai kalbėti apie moters trūkumus joks vyras neturi teisės. Žinojau, kad jo reikia saugotis, – daug kas sakė: „Tik nepakliūk Smoriginui į akis!“ Bet kaip nepakliūsi?! Niekada neteko atsidurti tokioje situacijoje, užtat taip ir reagavau. Iš tiesų mano stilius visai kitoks. Dainuodama klubuose renkuosi ilgus sijonus, didelius auskarus, rankas puošiu daugybe apyrankių, ryškiai dažausi. Kaip turiu atrodyti, šį kartą už mane nusprendė kiti.“
Svetimų Raimonda pasiryžusi nebeklausyti ir tik linksi galva paklausta, ar iš tiesų televizijos realybės šou suvaržo laisvę būti tokiam, koks nori. Prisipažįsta kalbėti apie tai negalinti – sutartis su realybės šou „Dangus“ kūrėjais vis dar egzistuoja. „Keistas dalykas toji sutartis, – sako. – Kai ją pasirašai, apie ateitį negalvoji. O paskui viskas priklauso nuo situacijos: pavyks – pasinaudosi, nepavyks – susidirbsi gyvenimą.“
Savojo be dainavimo mergina nebeįsivaizduoja. Užaugusi nedideliame kaime šalia Skaudvilės miestelio, Raimonda muzikuoti pradėjo Tauragės muzikos mokykloje. Prisimena buvus nelengva: autobusu grįždavo vėlai, paskui dar tekdavę kulniuoti pėsčiomis. Keturias dukras auginanti dainininkės mama įžvelgė dukters gabumus ir ryžosi išsiųsti toli nuo namų – į Vilnių. „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje stojau į chorinio dirigavimo specialybę. Didžiulis konkursas! Vien maži genijukai ir aš, Tauragės muzikos mokykloje baigusi dvi klases. Pagrojau polką, klausą patikrino, dar kažką, paskui sako: „Padainuok.“ Vienintelis mano šansas... Padainavau. Mokytojas pamąstė, pamąstė: „Na, nebent sutiktum kartoti mokymo programą – reikia vytis.“ Taigi dar kartą mokiausi septintoje klasėje... Čiurlionkėj supratau, kad klasikinis dainavimas – ne man. Buvau kuriantis žmogus – net dainuodama arijas improvizuodavau. Mokslai sekėsi nekaip, krūvis buvo nepakeliamas. Tada pasiūlė: „Gal pabandyk stoti į džiazo vokalą, pamatysi, bus gerai.“ Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau?! Lengvai įstojau į Vilniaus konservatoriją. Bet nebuvau stropi studentė – tai groti reikia, tai koncertas iki nakties... Dainavau džiazo klube, muzikos klubuose „Brodvėjus“, „Tamsta“, dalyvavau roko operoje „Ugnies medžioklė su varovais“. Bandžiau visas galimybes, nes supratau: jei pati nerasiu kur dainuoti, niekam tai ir nerūpės.“
Raimonda iki šiol prisimena pirmąjį savo pasirodymą: pritemdytas džiazo klubas ir ji, vos septyniolikos, dūmų debesyje. It kokia Ella Fitzgerald! Kad ir jauna, nebijodavo praverti šių įstaigų durų: „Laba diena, aš noriu pas jus dainuoti.“ Dabar, po „Dangaus“, tai daryti lengviau – ją jau pažįsta, patys skambina. Džiazas, sako, jos balsui suteikęs spalvų, nors nėra įsitikinusi, kad tokią muziką dainuos visą laiką. „Man reikia kažko daugiau, kažko daugiau, – pasiremia rankomis galvą. – Ieškau tinkamo mokytojo, o tokį rasti nelengva. Kiekvieną balsą reikia atskleisti, tik tai gali ne kiekvienas. Baisu, kad nesugadintų... Ir aš turėjau kelis mokinius. Klausiau: „Ko einate pas mane, aš pati dar nieko nemoku?!“
Kad ir su nostalgija prisimenanti bohemiškus laikus „gyvos“ muzikos klubuose Raimonda tvirtai nusprendė ieškoti savęs. Dabar ją domina ne vien džiazas, labiau su juo ir bliuzu susijusi lyrika. Mergina nori mokytis, tobulėti ir tikrai niekur neskuba: „Į galvą kartais šauna tokių dalykų!.. Mano vaikinas kuria filmus. Labai norėčiau kada nors juose vaidinti.“
Juodu su Donaldu kartu – jau dveji su puse metų. Kai susipažino, įspūdingas vaikinas ilgais plaukais, juodu odiniu paltu ir „kerziniais“ batais vaikščiojo su kita mergina. Ir Raimonda turėjo vaikiną. Viename vakarėlyje apsikeitę žvilgsniais, jiedu retsykiais susitikdavo, nors Donaldo draugė tam labai prieštaravo. Raimonda prisimena dieną po Naujųjų: „Donaldas paskambino ir pakvietė į svečius. Po vakarėlio buvo žiauriai bloga, bet pamaniau: jei šį kartą nenueisiu, kitos progos nebus. Pažadėjau, o jis dar keletą kartų skambino ir klausė, ar tikrai ištesėsiu. Išsimaudžiau, pasipuošiau, kaip galėjau, pasidažiau... Nuėjau pas jį – ir štai mudu dveji su puse metų drauge. Žadėjome neskubėti, tačiau viskas įvyko labai gretai. Ir gerai, kad įvyko! Susipažinau su jo mama ir nusprendėme, kad pavasarį pradėsime kartu gyventi. Juokauju: mano mama neleis – reikia tuoktis. O Donaldas visai rimtai: „Tai ir tuokimės!“ Jis – rimtas žmogus, tik išorė apgaulinga. Jei negalvotų, kad myli ar nori kartu gyventi, jokiais būdais nesakytų...“
Tiesa, rimtai apie vestuves dainininkė negalvoja. Sako tam dar esanti jauna, o siekių – daugybė. Panašu, ir kino operatoriaus specialybę ketinantis studijuoti Donaldas savo draugę mato scenoje. Juk jeigu ne jis, vargu ar Raimonda būtų atsidūrusi realybės šou „Dangus“ atrankoje. „Pamaniau: na, gerai, jei jau taip įkalbinėji, nueisiu – vis tiek nepriims. Aš džiaze paskendusi, kur man į „teliką“... Pirmą kartą žiauriai susijaudinau, nieko nepadainavau. Visa laimė, komisijoje buvo Saulius Urbonavičius, o jis ne kartą matė mane dainuojančią „Brodvėjaus“ klube. Klausia: „Ko bijai? Juk girdėjau, kaip dainuoji!“ Susikaupiau. Vėliau dalyvavau antroje atrankoje, o trečiajai jau rimtai rengiausi. Kai sužinojau, kad dalyvausiu, buvo daugiau rūpesčių negu džiaugsmo. Kas čia bus? Ką pasiimti? Kaip visiems pranešti? Ką su mokslais daryti? Kai kurie mokytojai, žinau, buvo nepatenkinti, kad nuėjau į realybės šou – etiketė lieka...“ – atvirai kalba Raimonda.
Ir vis dėlto „Dangus“ ją daug ko išmokė. Mergina visiškai tikra: nebelaidytų liežuvio, dažniau patylėtų, suvaldytų emocijas. Netgi dabar, sukėlusi bangas „Eurovizijos“ atrankoje, ji žino, kad pasinaudoti galima bet kokia reklama: „Daugybė žmonių mane buvo tiesiog pamiršę, o dabar prisiminė. Turiu sukūrusi visas keturiolika dainų debiutiniam albumui, teliko jį įrašyti ir pasinaudoti šita situacija.“
Savo gyvenimą su pramogų pasauliu ketinanti sieti mergina bene pirmą kartą pajuto, kokie aštrūs gali būti jo dantys. „Jaučiuosi kaip Minedas, – juokiasi. – Lygiai kaip ir jis, gerai žinau, ko noriu iš gyvenimo.“ Jei gerai prisimename, Minedas norėtų primušti Radži. Ar Raimonda lygiai taip pat norėtų atkeršyti jos drabužius sukritikavusiam J. Smoriginui arba, kad ją rengė, išsigynusiam stilistui Mantui Petruškevičiui? „Iš tiesų kalba ne drabužiai, o mano balsas ir dainos, – šypteli mergina ir prisipažįsta, kad su genais kovoti nelengva. – Jei kitos merginos valgytų tiek, kiek aš, būtų lieknos ir gražios.“
„Eurovizijos“ nuoskaudas Raimonda dar ilgai nešiosis. Ir niekas jai neįrodys, kad vyras turi teisę užgaulioti moterį vien todėl, kad jis – vertinimo komisijos narys. Galima rasti ir tokių kritikos žodžių, kurie nepriverčia verkti. „Žinau, mane vadina verksne, – sako Raimonda, – tačiau būti apsimetėle niekada nemokėjau...“ Galbūt dėl šios savybės ją erzindavo ir „Danguje“. „Zirzi kaip kamanė“, – priekaištaudavo. Kamanės pravardės Raimonda negalėjo pakęsti, nors dabar sako puikiai suprantanti, kad tie pykčiai buvę tokie vaikiški.
Per „Eurovizijos“ atranką atlikusi dainą Raimonda klausėsi J. Smorigino žodžių ir verkė iš nevilties: „Apie mano dainą jis nepasakė nė vieno blogo žodžio, užtat visa kita, ką kalbėjo, buvo chamiška. Nemanau, kad atrodžiau taip baisiai, kad mano drabužiai galėjo lemti nesėkmę. Viešai kalbėti apie moters trūkumus joks vyras neturi teisės. Žinojau, kad jo reikia saugotis, – daug kas sakė: „Tik nepakliūk Smoriginui į akis!“ Bet kaip nepakliūsi?! Niekada neteko atsidurti tokioje situacijoje, užtat taip ir reagavau. Iš tiesų mano stilius visai kitoks. Dainuodama klubuose renkuosi ilgus sijonus, didelius auskarus, rankas puošiu daugybe apyrankių, ryškiai dažausi. Kaip turiu atrodyti, šį kartą už mane nusprendė kiti.“
Svetimų Raimonda pasiryžusi nebeklausyti ir tik linksi galva paklausta, ar iš tiesų televizijos realybės šou suvaržo laisvę būti tokiam, koks nori. Prisipažįsta kalbėti apie tai negalinti – sutartis su realybės šou „Dangus“ kūrėjais vis dar egzistuoja. „Keistas dalykas toji sutartis, – sako. – Kai ją pasirašai, apie ateitį negalvoji. O paskui viskas priklauso nuo situacijos: pavyks – pasinaudosi, nepavyks – susidirbsi gyvenimą.“
Savojo be dainavimo mergina nebeįsivaizduoja. Užaugusi nedideliame kaime šalia Skaudvilės miestelio, Raimonda muzikuoti pradėjo Tauragės muzikos mokykloje. Prisimena buvus nelengva: autobusu grįždavo vėlai, paskui dar tekdavę kulniuoti pėsčiomis. Keturias dukras auginanti dainininkės mama įžvelgė dukters gabumus ir ryžosi išsiųsti toli nuo namų – į Vilnių. „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje stojau į chorinio dirigavimo specialybę. Didžiulis konkursas! Vien maži genijukai ir aš, Tauragės muzikos mokykloje baigusi dvi klases. Pagrojau polką, klausą patikrino, dar kažką, paskui sako: „Padainuok.“ Vienintelis mano šansas... Padainavau. Mokytojas pamąstė, pamąstė: „Na, nebent sutiktum kartoti mokymo programą – reikia vytis.“ Taigi dar kartą mokiausi septintoje klasėje... Čiurlionkėj supratau, kad klasikinis dainavimas – ne man. Buvau kuriantis žmogus – net dainuodama arijas improvizuodavau. Mokslai sekėsi nekaip, krūvis buvo nepakeliamas. Tada pasiūlė: „Gal pabandyk stoti į džiazo vokalą, pamatysi, bus gerai.“ Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau?! Lengvai įstojau į Vilniaus konservatoriją. Bet nebuvau stropi studentė – tai groti reikia, tai koncertas iki nakties... Dainavau džiazo klube, muzikos klubuose „Brodvėjus“, „Tamsta“, dalyvavau roko operoje „Ugnies medžioklė su varovais“. Bandžiau visas galimybes, nes supratau: jei pati nerasiu kur dainuoti, niekam tai ir nerūpės.“
Raimonda iki šiol prisimena pirmąjį savo pasirodymą: pritemdytas džiazo klubas ir ji, vos septyniolikos, dūmų debesyje. It kokia Ella Fitzgerald! Kad ir jauna, nebijodavo praverti šių įstaigų durų: „Laba diena, aš noriu pas jus dainuoti.“ Dabar, po „Dangaus“, tai daryti lengviau – ją jau pažįsta, patys skambina. Džiazas, sako, jos balsui suteikęs spalvų, nors nėra įsitikinusi, kad tokią muziką dainuos visą laiką. „Man reikia kažko daugiau, kažko daugiau, – pasiremia rankomis galvą. – Ieškau tinkamo mokytojo, o tokį rasti nelengva. Kiekvieną balsą reikia atskleisti, tik tai gali ne kiekvienas. Baisu, kad nesugadintų... Ir aš turėjau kelis mokinius. Klausiau: „Ko einate pas mane, aš pati dar nieko nemoku?!“
Kad ir su nostalgija prisimenanti bohemiškus laikus „gyvos“ muzikos klubuose Raimonda tvirtai nusprendė ieškoti savęs. Dabar ją domina ne vien džiazas, labiau su juo ir bliuzu susijusi lyrika. Mergina nori mokytis, tobulėti ir tikrai niekur neskuba: „Į galvą kartais šauna tokių dalykų!.. Mano vaikinas kuria filmus. Labai norėčiau kada nors juose vaidinti.“
Juodu su Donaldu kartu – jau dveji su puse metų. Kai susipažino, įspūdingas vaikinas ilgais plaukais, juodu odiniu paltu ir „kerziniais“ batais vaikščiojo su kita mergina. Ir Raimonda turėjo vaikiną. Viename vakarėlyje apsikeitę žvilgsniais, jiedu retsykiais susitikdavo, nors Donaldo draugė tam labai prieštaravo. Raimonda prisimena dieną po Naujųjų: „Donaldas paskambino ir pakvietė į svečius. Po vakarėlio buvo žiauriai bloga, bet pamaniau: jei šį kartą nenueisiu, kitos progos nebus. Pažadėjau, o jis dar keletą kartų skambino ir klausė, ar tikrai ištesėsiu. Išsimaudžiau, pasipuošiau, kaip galėjau, pasidažiau... Nuėjau pas jį – ir štai mudu dveji su puse metų drauge. Žadėjome neskubėti, tačiau viskas įvyko labai gretai. Ir gerai, kad įvyko! Susipažinau su jo mama ir nusprendėme, kad pavasarį pradėsime kartu gyventi. Juokauju: mano mama neleis – reikia tuoktis. O Donaldas visai rimtai: „Tai ir tuokimės!“ Jis – rimtas žmogus, tik išorė apgaulinga. Jei negalvotų, kad myli ar nori kartu gyventi, jokiais būdais nesakytų...“
Tiesa, rimtai apie vestuves dainininkė negalvoja. Sako tam dar esanti jauna, o siekių – daugybė. Panašu, ir kino operatoriaus specialybę ketinantis studijuoti Donaldas savo draugę mato scenoje. Juk jeigu ne jis, vargu ar Raimonda būtų atsidūrusi realybės šou „Dangus“ atrankoje. „Pamaniau: na, gerai, jei jau taip įkalbinėji, nueisiu – vis tiek nepriims. Aš džiaze paskendusi, kur man į „teliką“... Pirmą kartą žiauriai susijaudinau, nieko nepadainavau. Visa laimė, komisijoje buvo Saulius Urbonavičius, o jis ne kartą matė mane dainuojančią „Brodvėjaus“ klube. Klausia: „Ko bijai? Juk girdėjau, kaip dainuoji!“ Susikaupiau. Vėliau dalyvavau antroje atrankoje, o trečiajai jau rimtai rengiausi. Kai sužinojau, kad dalyvausiu, buvo daugiau rūpesčių negu džiaugsmo. Kas čia bus? Ką pasiimti? Kaip visiems pranešti? Ką su mokslais daryti? Kai kurie mokytojai, žinau, buvo nepatenkinti, kad nuėjau į realybės šou – etiketė lieka...“ – atvirai kalba Raimonda.
Ir vis dėlto „Dangus“ ją daug ko išmokė. Mergina visiškai tikra: nebelaidytų liežuvio, dažniau patylėtų, suvaldytų emocijas. Netgi dabar, sukėlusi bangas „Eurovizijos“ atrankoje, ji žino, kad pasinaudoti galima bet kokia reklama: „Daugybė žmonių mane buvo tiesiog pamiršę, o dabar prisiminė. Turiu sukūrusi visas keturiolika dainų debiutiniam albumui, teliko jį įrašyti ir pasinaudoti šita situacija.“
Savo gyvenimą su pramogų pasauliu ketinanti sieti mergina bene pirmą kartą pajuto, kokie aštrūs gali būti jo dantys. „Jaučiuosi kaip Minedas, – juokiasi. – Lygiai kaip ir jis, gerai žinau, ko noriu iš gyvenimo.“ Jei gerai prisimename, Minedas norėtų primušti Radži. Ar Raimonda lygiai taip pat norėtų atkeršyti jos drabužius sukritikavusiam J. Smoriginui arba, kad ją rengė, išsigynusiam stilistui Mantui Petruškevičiui? „Iš tiesų kalba ne drabužiai, o mano balsas ir dainos, – šypteli mergina ir prisipažįsta, kad su genais kovoti nelengva. – Jei kitos merginos valgytų tiek, kiek aš, būtų lieknos ir gražios.“
