Trejus metus Liverpulyje studijavusi dainininkė Rasa Bubulytė (27) po Lietuvoje praleisto mėnesio trauks atgal, nors dar pernai sakė, kad baigusi mokslus į tą miestą negrįš. Visus planus pakeitė neseniai sukurtas projektas „Rasa Basom". Paklausta, kodėl taip keistai pasivadino, šypteli: „Pradedu basom: viena, be niekieno pagalbos." Atlikėjos kasdienybė taip pat ne auksu žiba, tačiau tik iš šalies trapią būtybę primenanti mergina dėl to nesisieloja.
Po studijų Liverpulio scenos menų institute Rasa į Lietuvą atvažiavo rugpjūčio pradžioje: lanko drauges, su bičiuliais dalyvavo tradiciniame baidarių žygyje ir jau spėjo surengti ne vieną šiame mieste sukurto projekto „Rasa Basom" koncertą. Praėjusį savaitgalį naują dainininkės programą buvo galima išgirsti festivalyje „Mėnuo juodaragis" Zarasuose, rugsėjo 1-ąją - Vingio parke, dar laukia pasirodymai „Opus 3" terasoje Vilniuje ir „Dr.Who" terasoje Klaipėdoje.
„Beveik visur grosime už dyką, - šypteli lyg kiek pasijutusi nepatogiai. - Gal per vėlai ėmėme organizuotis, kita vertus, anksčiau atvažiuoti negalėjome." Dėl to Rasa, rodos, pernelyg nesigraužia, kartoja, kad ir šį sykį kaip nors išsisuks. Projekte klavišais grojanti norvegė nori koncertuoti Lietuvoje, tačiau neturi pinigų kelionei, todėl visi draugiškai nusprendė - jos skrydžio išlaidas padengs iš Lietuvoje gauto vienintelio honoraro, kurį sutiko sumokėti festivalio „Mėnuo juodaragis" rengėjai. Už būgnininko skrydį į Lietuvą Rasa pažadėjo sumokėti pati, o gitaristas nutarė atkakti už savus. Bosine gitara šį kartą gros lietuvis, tad bent jam kelionė nekainuos. „Kaip grįšime? Tai - jau pačių skęstančiųjų reikalas, - nusikvatoja dainininkė.
„Porą savaičių, kol būsime Lietuvoje, norime apsigyventi kartu: taip ir patogiau, ir pigiau - mažesnės nakvynės išlaidos, be to, gamindamiesi namuose mažiau išleisime maistui, - antikrizinį planą dėsto Rasa. - Pinigų butui neturime, bet mano tėtis pažadėjo, kad jei, mirk - gyvenk, reikės, išnuomos jį mums. Tėtis, mama, draugai - visada atsiranda, kas padeda."
Su penkiais projekte „Rasa Basom" grojančiais muzikantais dainininkė susitiko Liverpulyje. Su vienais sykiu mokėsi, su kitais susipažino per draugus ar susitiko institute. Visi - norvegai. „Mokykloje jų daug. Norvegijoje populiariosios muzikos nelabai yra kur mokytis. Todėl institutas kaip įmanydamas toje šalyje reklamuojasi, o norvegai pasiryžę už studijas mokėti nemažus pinigus." Puikiai sutariantis šešetukas susibūrė Rasos baigiamajam darbui institute. „Kaip pasisekė? Išvažiavau visus popierius palikusi mokykloje, o diplomą atsiųs vėliau, todėl tiksliai nežinau, bet, manau, įvertinimas turėjo būti geras. Žmonėms patiko, dėstytojai taip pat sakė, kad viskas gerai", - džiūgauja dainininkė. Projektui ji paaukojo daug laiko ir jėgų: rašė muziką, tekstus, surado muzikantus, pasirūpino apšvietimu, ieškojo, kas sukurtų scenografiją. Pati turėjo reklamuoti koncertą ir net parduoti bilietus.
„Rasa Basom" vadinsis ir būsimas jos albumas. „Basom" - nes dabar dainuoju tik savo muziką: nėra prodiuserių, kurie reguliuotų, kaip kas turi skambėti, nėra leidėjų, kurie sakytų: „Daryk popsiškiau." Pradedu basom: viena kaip stoviu, be niekieno pagalbos. Be to, puikiai rimuojasi: „Rasa basa", - nusikvatoja buvusi realybės šou „Dangus" dalyvė.
Žodis „basa" neblogai apibūdina ir Rasos kasdienybę. Paklausta, kuo gyvena, šypteli: „Ateitimi." Ir vis galvoja, kad kada nors turės projektą, iš kurio galės padengti visas išlaidas. O kol kas sukasi kaip įmanydama. Liverpulyje imasi paprasčiausių darbų: anksčiau prie futbolo stadiono per varžybas pardavinėdavo gėrimus, dabar po kelias valandas per dieną praleidžia nešiodama gėrimus ar užkandžius banketuose viešbutyje „Crown Plaza". „Pragyventi užtenka. Drabužių beveik neperku, ten, kur reikia mokėti, nedažnai einu. Studijoms buvau paėmusi paskolų, bet jų mokėti dar nereikia, todėl ramu. Kol per metus neuždirbsiu penkiolikos tūkstančių svarų sterlingų, tol paskolų nereikės grąžinti. Gali įsivaizduoti, kada tokias sumas uždirbsiu?!" - nusijuokia.
Po koncertų Lietuvoje Rasa grįš į Liverpulį. Sako, tik metams: „Čia lieka projekte grojantys muzikantai, kurie tik kitąmet spręs, ką veikti." Ji jau priprato prie miesto, kuriame susikūrė legendinis ketvertas „The Beatles", nors pradžia ir nebuvo lengva. Lietuvė Liverpuliu nesižavėjo, erzino netvarka. „Buvau pripratusi prie Vilniaus - jis man atrodo švarus ir jaukus. Senamiesčio gatvelės, Užupis turi savotišką aurą, - aiškina iš Utenos kilusi mergina. - Beveik niekas, pirmą kartą nuvažiavęs į Liverpulį, juo nesusižavi. Čia savo akimis mačiau, kaip žmogus, eidamas su bičiuliais gatve, sustojo, nusivėmė ant namo kampo ir nuėjo toliau. Ten žmonės daug geria ir švenčia, nors nelabai suprantu ką. O kai švenčia, garsiai žviegia. Bet dabar tai jau nestebina." Rasa įsitikinusi, kad šiame mieste apsiprato dėl sutiktų itin kūrybingų žmonių ir mėgstamos veiklos. Be to, laikui bėgant pradėjo pastebėti gerų dalykų: anglai nuoširdesni, mandagesni, paslaugesni už lietuvius.
Dainininkė pasakoja: ne viena jos draugė jau susilaukė vaikų, tad dabar vienas smagiausių užsiėmimų - išsibarsčiusių bičiulių lankymas. O ar apie atžalas ir šeimą pati nesvajoja? Rasa purto galva: kol kas - tikrai ne. „Mano šeima yra muzika, apie vaikus negalvoju. Galbūt jiems dar nesubrendau", - prisipažįsta.
Paklausta, ar šalia yra žmogus, su kuriuo galėtų sukurti šeimą, Rasa sutrinka, o po akimirkos nusikvatoja: „Galime tai palikti paslaptyje? Na, gerai - jis yra." „Ar tai tas pats vaikinas, su kuriuo tave ne kartą mačiau pietaujančią ir kurį pristatei kaip savo prodiuserį Snorre?" - bandau provokuoti. Rasa juokdamasi šūkteli: „Nesakysiu!" Tačiau po minutės paaiškina: „Koncentruojuosi į muziką, ji man svarbiausia, todėl noriu kalbėti tik apie ją. O kai turėsiu vaikų, pakalbėsime ne tik apie juos, bet ir apie žmogų, esantį šalia. Na, Snorre yra mano vaikinas. Jis - ir mano prodiuseris, bet daugiau neturiu ką papasakoti."
