Jei klaustumėte, kas labiausiai įsiminė žinomo lietuvio verslininko, mecenato Sauliaus Karoso (49) ir jo žmonos Redos Karosas (42) namuose garsiame Pietų Ispanijos kurorte Marbeljoje, įsikūrusiame pačioje geriausioje Gold Mile (Auksinė Mylia) vadinamoje vietoje, iškart atsakyčiau: baltųjų lelijų kvapas. Jų puokštės mus pasitinka jau vestibiulyje.
Kas kartą, kai atvyksta atostogų į namus Ispanijoje, ponią Redą nudžiugina šviežutėlės lelijos. Tokia iš pirmo žvilgsnio smulkmena, kaip ir tvarka, švaria patalyne bei rankšluosčiais, pasirūpina tie, kurie prižiūri šeimos apartamentus. Patekti prie Karosų namų durų ne taip paprasta, tad šeimininkų nenustebina netikėti svečiai, norintys draugiškai paplepėti prie puodelio kavos. Pro vešlioje žalumoje skendinčio kiemo vartus jie neįleidžiami visus metus, mat būstą kiaurą parą stebi apsauga. Name, kuriame yra Karosų apartamentai, įrengti penki butai. Jų šeimininkai – užsieniečiai, į Ispaniją atvykstantys ilsėtis. „Galime miegoti prie atviro lango: tvorą, kuri juosia mūsų namus, saugo infraraudonieji spinduliai. Niekas nepraeis nepastebėtas“, – vieną svarbiausių būsto pranašumų įvardija ponia Reda.
Namai „pirmojoje linijoje“
Miegoti prie atviro lango – vienas didžiausių malonumų. Vos už keleto metrų nuo namų ošia Viduržemio jūra, kurią nuo būsto skiria tik siauras paplūdimio ruožas. Ta vieta nekilnojamojo turto specialistų žargonu vadinama „pirmąja linija“. Suprask, pačia brangiausia. „Kai naktį prasideda audra ir pakyla bangos, jų ošimas net pabudina“, – šeimininkė kviečia gerti arbatos terasoje. Ji tokia erdvi, kad būtų galima įrengti dar vieną svetainę.
Piečiausiame Ispanijos regione Andalūzijoje esančią Malagos provinciją, kuri visame pasaulyje garsėja Kosta de Solio (Saulės krantas) pakrante, Karosai atrado maždaug prieš dvylika metų. Iš gausybės prie Viduržemio jūros prisišliejusių kurortinių miestelių – Toremolinoso, Benalmadenos, Fuengirolos, Marbeljos, San Pedro, Esteponos, Puerto Banus – Karosai išsirinko Marbelją. Nuo provincijos sostinės Malagos, kur yra oro uostas ir tiesiogiai iš Vilniaus į jį pradėjo skraidyti lėktuvai, – apie pusšimtis kilometrų. Pradžioje ilgas atostogas pora leisdavo penkių žvaigždučių Marbeljos viešbutyje „Marbella Club Hotel“. Kiekvieną kartą rezervuodavo tą patį namelį su atskiru baseinu. „Kai jau buvo gimęs sūnus Konstantinas, kartą pagalvojau: kad ir koks geras būtų viešbutis, namai vis tik lieka namais. Pradėjome ieškoti būsto, bet mus domino nestandartinės vietos. Vieną gražią dieną buvome atvesti į šiuos namus. Atžiūrėjome ir abejonių neliko: mums čia gera. Prieš tai porą metų bute gyveno anglas. Šiame krašte daug jų turi nekilnojamojo turto“, – šešių šimtų kvadratinių metrų ploto apartamentų, išsidėsčiusių per du aukštus, įsigijimo istoriją pasakoja šeimininkė. Šį kartą į Marbelją ji atvyko su pusaštuntų metų Konstantinu, nors tarp gausybės darbų keletą laisvų dienų buvo žadėjęs rasti ir ponas Saulius.
Andalūziški akcentai
Per du aukštus esančių apartamentų interjerą ponia Reda kūrė pati. Būstuose, į kuriuos įdeda dalelę savęs, ji jaučiasi geriau. Kadangi visuose Karosų namuose vyrauja klasikinis stilius, Ispanijoje klasikos jiems visai nesinorėjo. Andalūzija – kraštas, kuriame per amžių amžius susipynė gausybė kultūrų: finikiečių, graikų, kartaginiečių, romėnų, arabų. Pastarieji Malagoje šeimininkavo net aštuonis šimtmečius. Jų įtaka vietos architektūrai – akivaizdi. Ponia Reda specialiai tuo domėjosi, kai Marbeljoje įsigijo namus. Supratusi, ko nori, rado dizainerę. Ši greit perprato šeimininkės norus, todėl jiedvi bendradarbiavo itin produktyviai. Būstas buvo visiškai baigtas įrengti per tris mėnesius. Ispanijos terminais tai – rekordinis laikas. Su dizainere poniai Redai teko kovoti tik dėl baro, kurio užsigeidė svetainėje. Specialistė tikino, kad jis darko būsto stilistiką, bet šeimininkė užsispyrė: suprask, ji čia gyvens.
Pastelinių spalvų interjere į akis krinta didžiuliai paveikslai, kuriuose – tipiški andalūziški akcentai: išraiškingas flamenko šokėjos judesys, bulių kautynių arenoje sustingusi toreadoro figūra. Ir viena, ir kita atsirado Andalūzijoje. Ko gero, vienintelė lietuviška detalė šiuose jūros dvelksmo pripildytuose namuose yra fotomenininko Vaidoto Grigo darytos ponios Redos nuotraukos. Čia jų daug ir visoms skirtos matomiausios vietos. Pavyzdžiui, iš pirmo aukšto leidžiantis į cokolinį (Lietuvoje jį greičiausiai vadintume pusrūsiu), kur įrengti du svečių miegamieji, gerai apšviestoje laiptinėje iš nuotraukų žvelgia ponia Reda pagal dizainerį Juozą Statkevičių: menininkas moteriai kūrė ne tik drabužius, bet ir grimą.
Ispanijoje norisi linksmintis
„Kartais, galvodama apie Ženevoje, Vilniuje, Palangoje, Marbeljoje mūsų šeimos turimus namus, suprantu, kad pasenti norėčiau Ispanijoje. Man čia gera, šitoje vietoje labai gera aura. Gal praeitame gyvenime buvau čigonė ar ispanė (juokiasi)? Atvažiuoju ir dūšia atsigauna, – atsako moteris pasiteiravus, kodėl pirmenybės neteikia vienai saugiausių pasaulyje valstybių Šveicarijai, kur su šeima nuolatos gyvena jau aštunti metai. – Taip, tai saugi, kultūringa ir be galo civilizuota valstybė. Pirmuosius keletą metų atrodė, kad niekur geriau negali būti, bet vėliau supratau: man ten trūksta polėkio. Šveicarijoje gera gyventi turtingam pensininkui, o jaunimui nuobodoka. Mano dukra Miglė Ženevoje baigė koledžą, bet studijuoti grįžo į Kauno medicinos universitetą. Ženeva jai pasirodė labai konservatyvi. Pritariu tokiai minčiai.
Ispanijoje visada šilta ir gera, norisi linksmintis. Kai čia atvažiuoju, pirmomis dienomis atsipalaiduoja raumenys, matyt, jūra gerai nuteikia. Taip yra ir todėl, kad mūsų namai – idealioje vietoje. Jei būtų, pavyzdžiui, kur nors Marbeljos centre arba linksmybėmis garsėjančiame Puerto Banuse, poilsis nebūtų toks kokybiškas. Su Kostu čia esame penkta diena. Dabar jam atostogos, todėl ir atlėkėme pailsėti. Iš Ženevos mums tereikia skristi porą valandų. Sūnus jau treti metai lanko prancūzų mokyklą. Tvarka ten labai griežta, negali kada panoręs išvežti vaiko atostogų. Greitai išgirstum pasiūlymą savo atžalai išrinkti kitą mokyklą.“
Ponia Reda prisipažįsta, kad Ispanija yra ta vieta, kur atvyksta ne tik ilsėtis, užsimiršti ir atsipalaiduoti. Čia jai lengviausia sudėlioti mintis, apmąstyti gyvenimą. Kai prieš aštuonerius metus ji visam laikui persikėlė gyventi į Ženevą, įvyko didžiulis lūžis. Aktyviai Lietuvoje gyvenusiai moteriai reikėjo iš naujo atrasti save, sugalvoti, ką veikti. Sunku buvo ir dėl to, kad ji nemokėjo prancūzų kalbos, kuria bendrauja Ženevoje gyvenantys šveicarai. „Turėjau pradėti gyventi iš naujo. Bet kaip? Atsakymo ieškoti savyje išskridau į Ispaniją. Ten viską susidėliojau. Taip ji man ir liko gerų emocijų kraštas“, – į dangų žvilgteli ponia Reda. Visi tikimės, kad saulė Pietų Ispanijoje nuo ryto iki vakaro ridinėjasi žeme. Deja...
Maudosi ir šaltame vandenyje
Kaip ir dera atostogautojams, mama su sūnumi rytais miega, kiek širdis geidžia. Po lengvų pusryčių paprastai jie pajūriu pėstute traukia į Marbeljos centrą. Čia – visos linksmybės, kuriomis iki soties mama leidžia džiaugtis Kostui, švelniai vadinamam Tučiu. „Rytais mėgstu bėgioti. Man tai – būdas susikurti gerą savijautą visai dienai. Ir būtinai išsimaudau jūroje! Ženevoje mūsų namai yra prie ežero. Jame pradedu maudytis, kai tebūna įšilęs iki devynių dešimties laipsnių. Baseino nemėgstu, man patinka natūralus vanduo, suteikiantis atgaivos ir kūnui, ir sielai“, – šypsena nedingsta iš ponios Redos akių, nors tą rytą jūroje nesimaudė, nes iš Ženevos atvažiavo sirguliuodama. Tačiau sutikta po kelių dienų pasidžiaugė jau išmėginusi jūros bangas. Vasario viduryje tokių drąsuolių galėjome suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Tuo metu Marbeljoje beveik nebuvo saulės ir kelias dienas siautė stiprus vėjas. Beveik kaip spalio pabaigoje Palangoje. „Taip visada būna, kai tik čia atvažiuoju. Va, ką tik skambino Dalios Kutkaitės (Ispanijoje gyvenanti buvusi garsi gimnastė – red. past.) vyras Arūnas ir pasijuokė, kad iš subjurusių orų žino, kada aš pasirodau. Dalytė ir Arūnas – geriausi mūsų draugai. Jie mums kaip sesuo ir brolis. Nors Malagos provincijoje būstus turi bemaž pora dešimčių lietuvių, artimai bendraujame vos su keliomis šeimomis. Tuos žmones galime vadinti tikrais bičiuliais, jie jau patikrinti laiko“, – teigia moteris. Mandagiai atsiprašęs ją nutraukia sūnus: „Mamyte, tau skambina.“ Kol ponia Reda užsiėmusi, berniuko klausiu, kurioje šalyje jam patinka labiausia. Esu tikra: pasirinks Ispaniją – juk čia jūra, saulė. „Noriu būti Lietuvoje. Ten irgi yra jūra. Palangoje. Žinote? Man ten gera. Čia nenoriu. Noriu į Vilnių, ten mano draugai ir seneliai.“ Išgirdusi sūnaus norus, ponia Reda nenustemba: „Ženevoje jis – vaikas, kaip ir visi, o Lietuvoje kitoks. Ten labai daug aptarnaujančio personalo. Įsivaizduokite, kaip juo džiaugiasi seneliai, kiti giminaičiai. Kostas dar nelabai tai suvokia. Lietuva jam asocijuojasi su malonumais, kur nepatyrė jokių neigiamų dalykų. Ženevoje yra mokykla ir jokių išskirtinių teisių.
Kostą auklėjame griežtai, neleidžiame suprasti, kad yra išskirtinis. Lietuvoje jis susiduria su bendraamžiais ir kartais patiria nesuprantamų dalykų. Pavyzdžiui, draugams pasako, kad jo tėtis turi lėktuvą. Vaikai, žinoma, tuo netiki ir iš jo juokiasi. Sūnų labai myliu, skiriu jam daug dėmesio, bet auklėju griežtai. Jis turi pareigų, suvokia, kad tėvams reikia padėti, kartais dėl jų ką nors padaryti.
Kostas nemėgsta vaikščioti po parduotuves, matuotis drabužius jam yra tikras peilis, o kai turi su manimi eiti – dar didesnis peilis. Sužinojęs, kad man reikės užsukti į drabužių parduotuvę, iš anksto verkia. Dabar atostogaudami Marbeljoje vieną dieną skyrėme pramogoms: jis linksminosi prie žaidimų automatų, šokinėjo ant batuto, paskui – boulingas. Vakare sūnui sakau: „Kostuli, noriu nueiti ir nusipirkti maudymosi kostiumėlį. Ar padėsi man išsirinkti tinkamą spalvą?“ Jis atsakė: „Mano brangioji, šiandien tiek dėl manęs padarei, aš tau tikrai padėsiu.“ Taip mes bendraujame visada. Kostui nereikia sakyti, kad jis yra vaikas, todėl privalo kažką daryti. Randame būdų apsikeisti gerumu ir paslaugumu. Niekada jo nebaru, nekeliu balso. Gal todėl ir jis su manimi gražiai elgiasi.“
Į turgų – jūros gėrybių ir vaisių
Ispanijoje ponia Reda nepamiršta ir vienos didžiausių aistrų – gaminti valgį. Viskas prasideda nuo rytinio vizito į Marbeljos turgų, kuris yra pačiame miesto centre. Pirmadienį jis nedirba, todėl išsiruošia ten antradienį. „Būtinai reikia daržovių, vaisių, prieskoninių žolelių ir žuvų. Rinkdamasi daržoves, uogas visada uostau. Kvapas turi būti gaivus. Šviežios paprikos girgžda. Tiesa, dabar ne šviežienos sezonas. Balandžio mėnesį daržoves pradeda vežti iš Maroko, o paskui pasirodo ir šių metų derliaus ispaniškų gėrybių. Visada jų prisiperku daug, ypač vaisių. Gera namuose gerti šviežias sultis, todėl turime keturis šaldytuvus“, – rinkdamasi produktus pasakoja moteris.
Apeiname žuvų prekeivius. Kad tiek gėrybių turėtume Lietuvoje! Moliuskų čia gali gauti nuo nago iki delno dydžio. Tikriausiai daugelio jų lietuviškų pavadinimų iki šiol nėra. Pavyzdžiui, kilogramą pedro galima nusipirkti už keturis eurus. „Štai salmonetes – Kosto mėgstamos žuvys, – rodo į vidutinio dydžio žuvytes oranžiniais žvynais. Priklausomai nuo dydžio už kilogramą reikia pakloti 18–20 eurų. – Gal šiandien pirksiu oto. Man patinka baltos žuvys.“ Moteris priekabiai renkasi gėrybes. Sako apie žuvų šviežumą sprendžianti iš akių – jos turi būti skaidrios ir neįdubusios. Baigiame apžiūrėti visus prekystalius. „Čia tai naujiena – matau krabus! Jų būna labai retai. Pirksiu. Geriausi krabai – didžiausi, moteriškosios giminės, – patenkinta ima kiloti ropinėjančias jūrų bjaurybes. Žiūrint į jas neapsiverčia liežuvis sakyti „gėrybės“. Pardavėjas ženklais – jis tekalba ispaniškai, nors poniai Redai su juo pavyksta susišnekėti prancūziškai – mikliai paaiškina, kaip atskirti patelę nuo patinėlio. Apmaudu, bet didžiausias yra būtent pastarasis. Reda truputį dvejoja, bet perka dviejų kilogramų nariuotomis kojomis mosikuojantį gardėsį – už jį sumoka apie keturiasdešimt litų.
Kai mudvi susitinkame po poros dienų, nepamirštu pasiteirauti, ar krabų patinėlio skonis nenuvylė. Reda nusišypso: „Nepavyko išvirti. Kai krepšyje Kostas pamatė gyvą krabą, paprašė leisti su juo pažaisti. Iš jūros parnešėme vandens, kad bent iki ryto nenusigaluotų. Bet... Todėl gardėsio ir neparuošiau. O Kostas džiaugėsi: „Gerai, kad jis numirė. Kaip galėčiau valgyti krabą, su kuriuo žaidžiau...“
Kas kartą, kai atvyksta atostogų į namus Ispanijoje, ponią Redą nudžiugina šviežutėlės lelijos. Tokia iš pirmo žvilgsnio smulkmena, kaip ir tvarka, švaria patalyne bei rankšluosčiais, pasirūpina tie, kurie prižiūri šeimos apartamentus. Patekti prie Karosų namų durų ne taip paprasta, tad šeimininkų nenustebina netikėti svečiai, norintys draugiškai paplepėti prie puodelio kavos. Pro vešlioje žalumoje skendinčio kiemo vartus jie neįleidžiami visus metus, mat būstą kiaurą parą stebi apsauga. Name, kuriame yra Karosų apartamentai, įrengti penki butai. Jų šeimininkai – užsieniečiai, į Ispaniją atvykstantys ilsėtis. „Galime miegoti prie atviro lango: tvorą, kuri juosia mūsų namus, saugo infraraudonieji spinduliai. Niekas nepraeis nepastebėtas“, – vieną svarbiausių būsto pranašumų įvardija ponia Reda.
Namai „pirmojoje linijoje“
Miegoti prie atviro lango – vienas didžiausių malonumų. Vos už keleto metrų nuo namų ošia Viduržemio jūra, kurią nuo būsto skiria tik siauras paplūdimio ruožas. Ta vieta nekilnojamojo turto specialistų žargonu vadinama „pirmąja linija“. Suprask, pačia brangiausia. „Kai naktį prasideda audra ir pakyla bangos, jų ošimas net pabudina“, – šeimininkė kviečia gerti arbatos terasoje. Ji tokia erdvi, kad būtų galima įrengti dar vieną svetainę.
Piečiausiame Ispanijos regione Andalūzijoje esančią Malagos provinciją, kuri visame pasaulyje garsėja Kosta de Solio (Saulės krantas) pakrante, Karosai atrado maždaug prieš dvylika metų. Iš gausybės prie Viduržemio jūros prisišliejusių kurortinių miestelių – Toremolinoso, Benalmadenos, Fuengirolos, Marbeljos, San Pedro, Esteponos, Puerto Banus – Karosai išsirinko Marbelją. Nuo provincijos sostinės Malagos, kur yra oro uostas ir tiesiogiai iš Vilniaus į jį pradėjo skraidyti lėktuvai, – apie pusšimtis kilometrų. Pradžioje ilgas atostogas pora leisdavo penkių žvaigždučių Marbeljos viešbutyje „Marbella Club Hotel“. Kiekvieną kartą rezervuodavo tą patį namelį su atskiru baseinu. „Kai jau buvo gimęs sūnus Konstantinas, kartą pagalvojau: kad ir koks geras būtų viešbutis, namai vis tik lieka namais. Pradėjome ieškoti būsto, bet mus domino nestandartinės vietos. Vieną gražią dieną buvome atvesti į šiuos namus. Atžiūrėjome ir abejonių neliko: mums čia gera. Prieš tai porą metų bute gyveno anglas. Šiame krašte daug jų turi nekilnojamojo turto“, – šešių šimtų kvadratinių metrų ploto apartamentų, išsidėsčiusių per du aukštus, įsigijimo istoriją pasakoja šeimininkė. Šį kartą į Marbelją ji atvyko su pusaštuntų metų Konstantinu, nors tarp gausybės darbų keletą laisvų dienų buvo žadėjęs rasti ir ponas Saulius.
Andalūziški akcentai
Per du aukštus esančių apartamentų interjerą ponia Reda kūrė pati. Būstuose, į kuriuos įdeda dalelę savęs, ji jaučiasi geriau. Kadangi visuose Karosų namuose vyrauja klasikinis stilius, Ispanijoje klasikos jiems visai nesinorėjo. Andalūzija – kraštas, kuriame per amžių amžius susipynė gausybė kultūrų: finikiečių, graikų, kartaginiečių, romėnų, arabų. Pastarieji Malagoje šeimininkavo net aštuonis šimtmečius. Jų įtaka vietos architektūrai – akivaizdi. Ponia Reda specialiai tuo domėjosi, kai Marbeljoje įsigijo namus. Supratusi, ko nori, rado dizainerę. Ši greit perprato šeimininkės norus, todėl jiedvi bendradarbiavo itin produktyviai. Būstas buvo visiškai baigtas įrengti per tris mėnesius. Ispanijos terminais tai – rekordinis laikas. Su dizainere poniai Redai teko kovoti tik dėl baro, kurio užsigeidė svetainėje. Specialistė tikino, kad jis darko būsto stilistiką, bet šeimininkė užsispyrė: suprask, ji čia gyvens.
Pastelinių spalvų interjere į akis krinta didžiuliai paveikslai, kuriuose – tipiški andalūziški akcentai: išraiškingas flamenko šokėjos judesys, bulių kautynių arenoje sustingusi toreadoro figūra. Ir viena, ir kita atsirado Andalūzijoje. Ko gero, vienintelė lietuviška detalė šiuose jūros dvelksmo pripildytuose namuose yra fotomenininko Vaidoto Grigo darytos ponios Redos nuotraukos. Čia jų daug ir visoms skirtos matomiausios vietos. Pavyzdžiui, iš pirmo aukšto leidžiantis į cokolinį (Lietuvoje jį greičiausiai vadintume pusrūsiu), kur įrengti du svečių miegamieji, gerai apšviestoje laiptinėje iš nuotraukų žvelgia ponia Reda pagal dizainerį Juozą Statkevičių: menininkas moteriai kūrė ne tik drabužius, bet ir grimą.
Ispanijoje norisi linksmintis
„Kartais, galvodama apie Ženevoje, Vilniuje, Palangoje, Marbeljoje mūsų šeimos turimus namus, suprantu, kad pasenti norėčiau Ispanijoje. Man čia gera, šitoje vietoje labai gera aura. Gal praeitame gyvenime buvau čigonė ar ispanė (juokiasi)? Atvažiuoju ir dūšia atsigauna, – atsako moteris pasiteiravus, kodėl pirmenybės neteikia vienai saugiausių pasaulyje valstybių Šveicarijai, kur su šeima nuolatos gyvena jau aštunti metai. – Taip, tai saugi, kultūringa ir be galo civilizuota valstybė. Pirmuosius keletą metų atrodė, kad niekur geriau negali būti, bet vėliau supratau: man ten trūksta polėkio. Šveicarijoje gera gyventi turtingam pensininkui, o jaunimui nuobodoka. Mano dukra Miglė Ženevoje baigė koledžą, bet studijuoti grįžo į Kauno medicinos universitetą. Ženeva jai pasirodė labai konservatyvi. Pritariu tokiai minčiai.
Ispanijoje visada šilta ir gera, norisi linksmintis. Kai čia atvažiuoju, pirmomis dienomis atsipalaiduoja raumenys, matyt, jūra gerai nuteikia. Taip yra ir todėl, kad mūsų namai – idealioje vietoje. Jei būtų, pavyzdžiui, kur nors Marbeljos centre arba linksmybėmis garsėjančiame Puerto Banuse, poilsis nebūtų toks kokybiškas. Su Kostu čia esame penkta diena. Dabar jam atostogos, todėl ir atlėkėme pailsėti. Iš Ženevos mums tereikia skristi porą valandų. Sūnus jau treti metai lanko prancūzų mokyklą. Tvarka ten labai griežta, negali kada panoręs išvežti vaiko atostogų. Greitai išgirstum pasiūlymą savo atžalai išrinkti kitą mokyklą.“
Ponia Reda prisipažįsta, kad Ispanija yra ta vieta, kur atvyksta ne tik ilsėtis, užsimiršti ir atsipalaiduoti. Čia jai lengviausia sudėlioti mintis, apmąstyti gyvenimą. Kai prieš aštuonerius metus ji visam laikui persikėlė gyventi į Ženevą, įvyko didžiulis lūžis. Aktyviai Lietuvoje gyvenusiai moteriai reikėjo iš naujo atrasti save, sugalvoti, ką veikti. Sunku buvo ir dėl to, kad ji nemokėjo prancūzų kalbos, kuria bendrauja Ženevoje gyvenantys šveicarai. „Turėjau pradėti gyventi iš naujo. Bet kaip? Atsakymo ieškoti savyje išskridau į Ispaniją. Ten viską susidėliojau. Taip ji man ir liko gerų emocijų kraštas“, – į dangų žvilgteli ponia Reda. Visi tikimės, kad saulė Pietų Ispanijoje nuo ryto iki vakaro ridinėjasi žeme. Deja...
Maudosi ir šaltame vandenyje
Kaip ir dera atostogautojams, mama su sūnumi rytais miega, kiek širdis geidžia. Po lengvų pusryčių paprastai jie pajūriu pėstute traukia į Marbeljos centrą. Čia – visos linksmybės, kuriomis iki soties mama leidžia džiaugtis Kostui, švelniai vadinamam Tučiu. „Rytais mėgstu bėgioti. Man tai – būdas susikurti gerą savijautą visai dienai. Ir būtinai išsimaudau jūroje! Ženevoje mūsų namai yra prie ežero. Jame pradedu maudytis, kai tebūna įšilęs iki devynių dešimties laipsnių. Baseino nemėgstu, man patinka natūralus vanduo, suteikiantis atgaivos ir kūnui, ir sielai“, – šypsena nedingsta iš ponios Redos akių, nors tą rytą jūroje nesimaudė, nes iš Ženevos atvažiavo sirguliuodama. Tačiau sutikta po kelių dienų pasidžiaugė jau išmėginusi jūros bangas. Vasario viduryje tokių drąsuolių galėjome suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Tuo metu Marbeljoje beveik nebuvo saulės ir kelias dienas siautė stiprus vėjas. Beveik kaip spalio pabaigoje Palangoje. „Taip visada būna, kai tik čia atvažiuoju. Va, ką tik skambino Dalios Kutkaitės (Ispanijoje gyvenanti buvusi garsi gimnastė – red. past.) vyras Arūnas ir pasijuokė, kad iš subjurusių orų žino, kada aš pasirodau. Dalytė ir Arūnas – geriausi mūsų draugai. Jie mums kaip sesuo ir brolis. Nors Malagos provincijoje būstus turi bemaž pora dešimčių lietuvių, artimai bendraujame vos su keliomis šeimomis. Tuos žmones galime vadinti tikrais bičiuliais, jie jau patikrinti laiko“, – teigia moteris. Mandagiai atsiprašęs ją nutraukia sūnus: „Mamyte, tau skambina.“ Kol ponia Reda užsiėmusi, berniuko klausiu, kurioje šalyje jam patinka labiausia. Esu tikra: pasirinks Ispaniją – juk čia jūra, saulė. „Noriu būti Lietuvoje. Ten irgi yra jūra. Palangoje. Žinote? Man ten gera. Čia nenoriu. Noriu į Vilnių, ten mano draugai ir seneliai.“ Išgirdusi sūnaus norus, ponia Reda nenustemba: „Ženevoje jis – vaikas, kaip ir visi, o Lietuvoje kitoks. Ten labai daug aptarnaujančio personalo. Įsivaizduokite, kaip juo džiaugiasi seneliai, kiti giminaičiai. Kostas dar nelabai tai suvokia. Lietuva jam asocijuojasi su malonumais, kur nepatyrė jokių neigiamų dalykų. Ženevoje yra mokykla ir jokių išskirtinių teisių.
Kostą auklėjame griežtai, neleidžiame suprasti, kad yra išskirtinis. Lietuvoje jis susiduria su bendraamžiais ir kartais patiria nesuprantamų dalykų. Pavyzdžiui, draugams pasako, kad jo tėtis turi lėktuvą. Vaikai, žinoma, tuo netiki ir iš jo juokiasi. Sūnų labai myliu, skiriu jam daug dėmesio, bet auklėju griežtai. Jis turi pareigų, suvokia, kad tėvams reikia padėti, kartais dėl jų ką nors padaryti.
Kostas nemėgsta vaikščioti po parduotuves, matuotis drabužius jam yra tikras peilis, o kai turi su manimi eiti – dar didesnis peilis. Sužinojęs, kad man reikės užsukti į drabužių parduotuvę, iš anksto verkia. Dabar atostogaudami Marbeljoje vieną dieną skyrėme pramogoms: jis linksminosi prie žaidimų automatų, šokinėjo ant batuto, paskui – boulingas. Vakare sūnui sakau: „Kostuli, noriu nueiti ir nusipirkti maudymosi kostiumėlį. Ar padėsi man išsirinkti tinkamą spalvą?“ Jis atsakė: „Mano brangioji, šiandien tiek dėl manęs padarei, aš tau tikrai padėsiu.“ Taip mes bendraujame visada. Kostui nereikia sakyti, kad jis yra vaikas, todėl privalo kažką daryti. Randame būdų apsikeisti gerumu ir paslaugumu. Niekada jo nebaru, nekeliu balso. Gal todėl ir jis su manimi gražiai elgiasi.“
Į turgų – jūros gėrybių ir vaisių
Ispanijoje ponia Reda nepamiršta ir vienos didžiausių aistrų – gaminti valgį. Viskas prasideda nuo rytinio vizito į Marbeljos turgų, kuris yra pačiame miesto centre. Pirmadienį jis nedirba, todėl išsiruošia ten antradienį. „Būtinai reikia daržovių, vaisių, prieskoninių žolelių ir žuvų. Rinkdamasi daržoves, uogas visada uostau. Kvapas turi būti gaivus. Šviežios paprikos girgžda. Tiesa, dabar ne šviežienos sezonas. Balandžio mėnesį daržoves pradeda vežti iš Maroko, o paskui pasirodo ir šių metų derliaus ispaniškų gėrybių. Visada jų prisiperku daug, ypač vaisių. Gera namuose gerti šviežias sultis, todėl turime keturis šaldytuvus“, – rinkdamasi produktus pasakoja moteris.
Apeiname žuvų prekeivius. Kad tiek gėrybių turėtume Lietuvoje! Moliuskų čia gali gauti nuo nago iki delno dydžio. Tikriausiai daugelio jų lietuviškų pavadinimų iki šiol nėra. Pavyzdžiui, kilogramą pedro galima nusipirkti už keturis eurus. „Štai salmonetes – Kosto mėgstamos žuvys, – rodo į vidutinio dydžio žuvytes oranžiniais žvynais. Priklausomai nuo dydžio už kilogramą reikia pakloti 18–20 eurų. – Gal šiandien pirksiu oto. Man patinka baltos žuvys.“ Moteris priekabiai renkasi gėrybes. Sako apie žuvų šviežumą sprendžianti iš akių – jos turi būti skaidrios ir neįdubusios. Baigiame apžiūrėti visus prekystalius. „Čia tai naujiena – matau krabus! Jų būna labai retai. Pirksiu. Geriausi krabai – didžiausi, moteriškosios giminės, – patenkinta ima kiloti ropinėjančias jūrų bjaurybes. Žiūrint į jas neapsiverčia liežuvis sakyti „gėrybės“. Pardavėjas ženklais – jis tekalba ispaniškai, nors poniai Redai su juo pavyksta susišnekėti prancūziškai – mikliai paaiškina, kaip atskirti patelę nuo patinėlio. Apmaudu, bet didžiausias yra būtent pastarasis. Reda truputį dvejoja, bet perka dviejų kilogramų nariuotomis kojomis mosikuojantį gardėsį – už jį sumoka apie keturiasdešimt litų.
Kai mudvi susitinkame po poros dienų, nepamirštu pasiteirauti, ar krabų patinėlio skonis nenuvylė. Reda nusišypso: „Nepavyko išvirti. Kai krepšyje Kostas pamatė gyvą krabą, paprašė leisti su juo pažaisti. Iš jūros parnešėme vandens, kad bent iki ryto nenusigaluotų. Bet... Todėl gardėsio ir neparuošiau. O Kostas džiaugėsi: „Gerai, kad jis numirė. Kaip galėčiau valgyti krabą, su kuriuo žaidžiau...“
