Tą patį linksmą veidą per televiziją regėdamas keturis vakarus savaitėje gali pradėti manyti, kad šį žmogų pažįsti... Vasarišką humoro laidą „Pričiupom!“ su kandžiuoju Algiu Ramanausku vedanti aktorė Renata Kutinaitė (27), matyt, sukuria kišenėje žodžio neieškančios kietos merginos įspūdį, kurią sutikus gatvėje norėtųsi apsikeisti naujausiais anekdotais. Tačiau kasdieniame gyvenime jai nesvetimas ir liūdesys.
„Pričiupom!“ – dar viena linksma laida kūrybinėje jūsų biografijoje. Tampate nuolatine televizijos humoristinių vaidmenų atlikėja?
Gal gerai? Kartą sėdėjau ir galvojau, kiek Lietuvoje yra moterų aktorių, kurios būtų žinomos humoristės. Ir dar vieną niuansą pridėjau – kad būtų neblogos išvaizdos (juokiasi). Tai nelabai ką suskaičiavau – gal kokios dvi, trys, keturios ir susirinktų… Nežinau, kodėl tiek mažai. Dėl gabumų ar dėl pačių asmenybių. Aš manau, kad suprantu gerą humorą, lengvai bendrauju su vyriškąja puse, kuri mėgsta „skaldyti bajerius“.
Vadinasi, lengvai sekasi rasti bendrą kalbą ir su šios vasaros laidos kolega Algiu Ramanausku?
Ne žmogėdra jis, nevalgo žmonių (juokiasi)! Daug kas sakė, kad yra aštrus, labai piktas, gali mane pravirkdyti. Prieš laidą gandų visokių prisiklausiau… Tačiau Algis man greičiau juokingas nei piktas.
Moteriai būti humoriste galbūt sunkiau?
Yra tiesos… Moterims dažniau siūlomi „gražiai stovinčios šalia humoristų“ vaidmenys. Ir pati nesugebu visko puikiai atlikti. Man dar toli iki tai puikiai mokančių žmonių, turinčių išskirtinį humoro jausmą. Kad ir kolega Algis Ramanauskas. Net nežinau, ar sugebėčiau taip pašmaikštauti…
Juokaudami vyrai sau gali leisti būti vulgarūs…
…o kai tokia tampa moteris, nebeskanu būna klausytis, žiūrėti. Sunku balansuoti ties riba: kad nenukryptum į vulgarumą ir išliktum šmaikšti, juokinga, įdomi.
Sąmojų, anekdotų iš jūsų tikimasi ir bičiulių vakarėliuose?
Su anekdotais man – liūdnos mišios. Tačiau labai lengvai pagaunu kitų „numestą“ juokelį. O tai leidžia paprastai laviruoti įvairiose situacijose.
Ar humoro jausmas padeda kasdieniame gyvenime?
Reikėtų išmokti labiau į viską žiūrėti su šypsena, atsipalaidavus, nes tai ne visada pavyksta. Nuolatos sau sakau, kad vieną ar kitą situaciją reikėjo vertinti paprasčiau. Kai kas nors negerai – lenda piktumas, o gal vertėjo pasišypsoti… Šypsena labiau padeda (juokiasi).
Žiūrėdami į vieną ryškiausių šalies humoro meistrų Rolandą Kazlą žmonės juokiasi, net kai jis atlieka rimtus vaidmenis. Nebijote, kad ir jums prilips toks stereotipas?
Pati mačiau Igno Jonyno „Kaligulą“ su Rolandu Kazlu. Gal kai kurie žmonės ten kvatoja iš paviršutiniškumo, nežinojimo, bet apskritai juokas buvo pro ašaras. Rolandas mokėjo sukurti pagrindinį vaidmenį taip, kad žiūrovai neraudotų, bet juokas ten – skaudus. Gebėti vaidinti, kad žmonės kartu verktų ir juoktųsi, – aukščiausias meistriškumo lygis. Rolandas puikus aktorius, nežinau, ar jam yra lygių…
Matyt, ir jūs save ne tik komedijose regite?
Ne! Visiems sakau, kaip norėčiau vaidmenų teatre, ir ne tik komedijose. Neapriboju savęs vien humoristės įvaizdžiu. Mėgstu liūdesį. Ką nors gilaus norėčiau sukurti teatre, kine. Nekukliai pasakysiu: daug ką gebėčiau suvaidinti (juokiasi).
Kaip atsiradote televizijoje?
Matyt, visada norėjau joje būti. Kažkokiais keliais jos link pati ėjau, bet gal ne iki galo. O kartą mano bendrakursis Karolis Sakalauskas užsiminė, kad kai pats televizijoje prasimuš, pakvies ir talentingus savo draugus, bendražygius (juokiasi). Jis taip ir pasielgė. Šis darbas puikiai tinka mano profesinei saviraiškai.
Kiek dar talentingų bendrakursių „per Karolį“ pradėjo šmėžuoti žydruosiuose ekranuose?
Laidoje „Laba diena“ dirbu su Antanu Kyšūnu ir Evaldu Kapilioru.
Tačiau labai įdomu dirbti ir su kitais, nedaug patirties turinčiais aktoriais.
Gatvėje dažnai girdite jums skirtą repliką „laba diena“?
Tik kartą girdėjau – per vaikišką spektaklį... Vaidinu „Elfų teatro“ pastatyme „Strakaliukas makaliukas“. Kartą būdama scenoje girdėjau, kaip vaikai garsiai, per visą salę ginčijosi: „Ji – iš „Dzin“. „Ne, iš „Laba diena“ (juokiasi).“
Kaip aktorystė paviliojo mergaitę iš Šiaulių?
Tai atsitiko labai labai seniai – ketvirtoje klasėje. Su kiemo draugėmis pamėgome indų filmus. Juos žiūrėdamos nusprendėme pradėti lankyti dramos būrelį. Nors iš pradžių mane mama tampė po visokius šokius – žiūrėjo, kas prie manęs prilips, o prilipo vaidyba. Beveik visą gyvenimą žinojau, ko noriu. Ryžtingai tuo keliu ir tapnojau (juokiasi). Kai baigiau vidurinę mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademija rinko kursą Rusų dramos teatrui, todėl pasilikau Šiauliuose ir ten universitete metus studijavau anglų kalbą. Paskui rinko kursą Šiaulių dramos teatrui – be konkurencijos įstojau (juokiasi). Taip susiklostė, kad vos baigusią akademiją mane pasičiupo „Elfų teatro“ režisierius Romualdas Vikšraitis ir likau Vilniuje. Ranką prie širdies pridėjusi prisipažinsiu: nenorėjau grįžti į Šiaulius. Žinojau, kad mano laimė – čia, kad sostinėje rasiu darbą, auginsiu vaikus.
Nuojauta jūsų neapgavo: sėkmingai sukatės televizijoje, auginate dukrą Martą.
Jai dveji. Kai mane pamato per televiziją, atsisuka ir sako „mama“. Ir tėtį serialuose atpažįsta. Baksnoja pirštuku ir sako „tete“.
Tačiau jūs su Martos tėčiu nesate kartu. Dviem menininkams po vienu stogu per ankšta?
Turbūt… Čia gal patylėsiu… Nelabai turiu ką pasakyti…
Nelaimingai pasibaigusi meilės istorija?
Niekas manęs nepaliko, nebuvau pamesta. Tiesiog dviem žmonėms nesusiklostė santykiai. O dukrytė turi tėvą, puikius senelius, kurie ją labai myli. Vienoje televizijos laidoje buvo pasakyta, kad mano dukters tėtis kažkur dingęs, pabėgęs. Tai nesąmonė! O kaip ten viskas susiklostė – tik mums dviem žinoti.
Dabar šalia jūsų yra kas nors kitas?
Ne taip greit viskas, ne taip greit (juokiasi)… Bus matyti…
Gimus dukrai pasikeitėte?
Atsirado didelis atsakomybės jausmas, kurio anksčiau neturėjau. Kitaip vertinu žmones, jų santykius.
Vaikas pakeičia ne tik gyvenimo ritmą, buitį, bet ir požiūrį į daugelį dalykų. Atsiranda tikslas. Viską norisi atiduoti tam žmogučiui (juokiasi). Anksčiau gal buvau šiek tiek egoistiška.
Kiekvienas aktorius, matyt, turi būti nors kiek egoistas.
Gal net ne nors kiek… Koks aktorius be dėmesio (juokiasi)? Dėmesys mums svarbus ir malonus!
„Pričiupom!“ – dar viena linksma laida kūrybinėje jūsų biografijoje. Tampate nuolatine televizijos humoristinių vaidmenų atlikėja?
Gal gerai? Kartą sėdėjau ir galvojau, kiek Lietuvoje yra moterų aktorių, kurios būtų žinomos humoristės. Ir dar vieną niuansą pridėjau – kad būtų neblogos išvaizdos (juokiasi). Tai nelabai ką suskaičiavau – gal kokios dvi, trys, keturios ir susirinktų… Nežinau, kodėl tiek mažai. Dėl gabumų ar dėl pačių asmenybių. Aš manau, kad suprantu gerą humorą, lengvai bendrauju su vyriškąja puse, kuri mėgsta „skaldyti bajerius“.
Vadinasi, lengvai sekasi rasti bendrą kalbą ir su šios vasaros laidos kolega Algiu Ramanausku?
Ne žmogėdra jis, nevalgo žmonių (juokiasi)! Daug kas sakė, kad yra aštrus, labai piktas, gali mane pravirkdyti. Prieš laidą gandų visokių prisiklausiau… Tačiau Algis man greičiau juokingas nei piktas.
Moteriai būti humoriste galbūt sunkiau?
Yra tiesos… Moterims dažniau siūlomi „gražiai stovinčios šalia humoristų“ vaidmenys. Ir pati nesugebu visko puikiai atlikti. Man dar toli iki tai puikiai mokančių žmonių, turinčių išskirtinį humoro jausmą. Kad ir kolega Algis Ramanauskas. Net nežinau, ar sugebėčiau taip pašmaikštauti…
Juokaudami vyrai sau gali leisti būti vulgarūs…
…o kai tokia tampa moteris, nebeskanu būna klausytis, žiūrėti. Sunku balansuoti ties riba: kad nenukryptum į vulgarumą ir išliktum šmaikšti, juokinga, įdomi.
Sąmojų, anekdotų iš jūsų tikimasi ir bičiulių vakarėliuose?
Su anekdotais man – liūdnos mišios. Tačiau labai lengvai pagaunu kitų „numestą“ juokelį. O tai leidžia paprastai laviruoti įvairiose situacijose.
Ar humoro jausmas padeda kasdieniame gyvenime?
Reikėtų išmokti labiau į viską žiūrėti su šypsena, atsipalaidavus, nes tai ne visada pavyksta. Nuolatos sau sakau, kad vieną ar kitą situaciją reikėjo vertinti paprasčiau. Kai kas nors negerai – lenda piktumas, o gal vertėjo pasišypsoti… Šypsena labiau padeda (juokiasi).
Žiūrėdami į vieną ryškiausių šalies humoro meistrų Rolandą Kazlą žmonės juokiasi, net kai jis atlieka rimtus vaidmenis. Nebijote, kad ir jums prilips toks stereotipas?
Pati mačiau Igno Jonyno „Kaligulą“ su Rolandu Kazlu. Gal kai kurie žmonės ten kvatoja iš paviršutiniškumo, nežinojimo, bet apskritai juokas buvo pro ašaras. Rolandas mokėjo sukurti pagrindinį vaidmenį taip, kad žiūrovai neraudotų, bet juokas ten – skaudus. Gebėti vaidinti, kad žmonės kartu verktų ir juoktųsi, – aukščiausias meistriškumo lygis. Rolandas puikus aktorius, nežinau, ar jam yra lygių…
Matyt, ir jūs save ne tik komedijose regite?
Ne! Visiems sakau, kaip norėčiau vaidmenų teatre, ir ne tik komedijose. Neapriboju savęs vien humoristės įvaizdžiu. Mėgstu liūdesį. Ką nors gilaus norėčiau sukurti teatre, kine. Nekukliai pasakysiu: daug ką gebėčiau suvaidinti (juokiasi).
Kaip atsiradote televizijoje?
Matyt, visada norėjau joje būti. Kažkokiais keliais jos link pati ėjau, bet gal ne iki galo. O kartą mano bendrakursis Karolis Sakalauskas užsiminė, kad kai pats televizijoje prasimuš, pakvies ir talentingus savo draugus, bendražygius (juokiasi). Jis taip ir pasielgė. Šis darbas puikiai tinka mano profesinei saviraiškai.
Kiek dar talentingų bendrakursių „per Karolį“ pradėjo šmėžuoti žydruosiuose ekranuose?
Laidoje „Laba diena“ dirbu su Antanu Kyšūnu ir Evaldu Kapilioru.
Tačiau labai įdomu dirbti ir su kitais, nedaug patirties turinčiais aktoriais.
Gatvėje dažnai girdite jums skirtą repliką „laba diena“?
Tik kartą girdėjau – per vaikišką spektaklį... Vaidinu „Elfų teatro“ pastatyme „Strakaliukas makaliukas“. Kartą būdama scenoje girdėjau, kaip vaikai garsiai, per visą salę ginčijosi: „Ji – iš „Dzin“. „Ne, iš „Laba diena“ (juokiasi).“
Kaip aktorystė paviliojo mergaitę iš Šiaulių?
Tai atsitiko labai labai seniai – ketvirtoje klasėje. Su kiemo draugėmis pamėgome indų filmus. Juos žiūrėdamos nusprendėme pradėti lankyti dramos būrelį. Nors iš pradžių mane mama tampė po visokius šokius – žiūrėjo, kas prie manęs prilips, o prilipo vaidyba. Beveik visą gyvenimą žinojau, ko noriu. Ryžtingai tuo keliu ir tapnojau (juokiasi). Kai baigiau vidurinę mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademija rinko kursą Rusų dramos teatrui, todėl pasilikau Šiauliuose ir ten universitete metus studijavau anglų kalbą. Paskui rinko kursą Šiaulių dramos teatrui – be konkurencijos įstojau (juokiasi). Taip susiklostė, kad vos baigusią akademiją mane pasičiupo „Elfų teatro“ režisierius Romualdas Vikšraitis ir likau Vilniuje. Ranką prie širdies pridėjusi prisipažinsiu: nenorėjau grįžti į Šiaulius. Žinojau, kad mano laimė – čia, kad sostinėje rasiu darbą, auginsiu vaikus.
Nuojauta jūsų neapgavo: sėkmingai sukatės televizijoje, auginate dukrą Martą.
Jai dveji. Kai mane pamato per televiziją, atsisuka ir sako „mama“. Ir tėtį serialuose atpažįsta. Baksnoja pirštuku ir sako „tete“.
Tačiau jūs su Martos tėčiu nesate kartu. Dviem menininkams po vienu stogu per ankšta?
Turbūt… Čia gal patylėsiu… Nelabai turiu ką pasakyti…
Nelaimingai pasibaigusi meilės istorija?
Niekas manęs nepaliko, nebuvau pamesta. Tiesiog dviem žmonėms nesusiklostė santykiai. O dukrytė turi tėvą, puikius senelius, kurie ją labai myli. Vienoje televizijos laidoje buvo pasakyta, kad mano dukters tėtis kažkur dingęs, pabėgęs. Tai nesąmonė! O kaip ten viskas susiklostė – tik mums dviem žinoti.
Dabar šalia jūsų yra kas nors kitas?
Ne taip greit viskas, ne taip greit (juokiasi)… Bus matyti…
Gimus dukrai pasikeitėte?
Atsirado didelis atsakomybės jausmas, kurio anksčiau neturėjau. Kitaip vertinu žmones, jų santykius.
Vaikas pakeičia ne tik gyvenimo ritmą, buitį, bet ir požiūrį į daugelį dalykų. Atsiranda tikslas. Viską norisi atiduoti tam žmogučiui (juokiasi). Anksčiau gal buvau šiek tiek egoistiška.
Kiekvienas aktorius, matyt, turi būti nors kiek egoistas.
Gal net ne nors kiek… Koks aktorius be dėmesio (juokiasi)? Dėmesys mums svarbus ir malonus!
