Kai užplūsta aksominis gerumo jausmas, Renata Mikailionytė (34) sėdi ir galvoja pirmiausia apie tuos, kurie yra brangūs. „Kodėl nesaugome to, kas trapu?“ – klausia tikėdama, kad gyvenimas jai pagaliau padovanojo tikrą draugystę ir tikrus jausmus. Priglaudusi prie krūtinės vos dviejų mėnesių sūnelį Justą, apkabinusi devynmetę dukrą Mariją ar žvilgsniu nulydėdama savo gyvenimo draugą Mindaugą Morkūną, ji jaučiasi laiminga. Juo labiau kad šalia viso to dar ir mėgstamas darbas – festivalis „Mados infekcija“.
Renata, prisimink, kokia buvo pirmoji „Mados infekcija“ ir kokia joje buvai tu?
Nuo devyniolikos pradėjau dirbti koordinatore mados festivaliuose ir renginiuose: „Dienos mados savaitėje“, „Madų dienose“, parodose „Baltijos tekstilė ir oda“, „Baltijos stilius“. Lakstymo būdavo nemažai: turėdavau surikiuoti darbą užkulisiuose ir pati pasirodyti ant podiumo. Pirmojoje „Mados infekcijoje“ dirbau modeliu, antrojoje – ir modeliu, ir koordinatore. Tuo metu Lietuvoje buvo ekonominis nuosmukis. Jis turėjo įtakos ir mados pasauliui. Pamenu, dizainerė Nerilė Urbonaitė pasiūlė: Renata galėtų tapti festivalio prodiusere. Sulaukiau Sandros Straukaitės skambučio. Pradžia nebuvo lengva. Turėjome įrodinėti, kas tai per festivalis ir kam jo reikia. Toli gražu ne visi mumis tikėjo. Trečiajame dalyvavo patys drąsiausi ir ištikimiausi. Smagu, kad pasitikėjimas likęs iki šiol.
Festivalis manekenės akimis – vienoks, organizatorės – kitoks?
Organizuoti festivalį – didžiulė atsakomybė. Reikia tuo gyventi, domėtis, mėgti tai, ką darai. Pamenu laikus, kai važiuodavome į „Nesutramdomos mados asamblėją“ Rygoje. Daugybė žmonių, visi įdomūs, gražūs, stilingi... Suvažiuodavo iš Maskvos, Piterio, Talino, Vilniaus. Siausdavome iki ryto. Nusnūsdavome salėje tarp repeticijų. Su nostalgija prisimenu tuos laikus. Smagu būdavo ir mados renginiuose Vilniuje. Niekada nepamiršiu, kaip dirbau su Juozu Statkevičiumi, Ramune Piekautaite, Sandra Straukaite, Julyte Žilėniene, Seržu Gandžumianu, Vida Simanavičiūte. Didžioji mokykla: buvo įdomu, dirbome idėjos vedami. Modelių tais laikais nebuvo labai daug – krūvis didžiulis. Rygoje buvo ir tebėra stipri vyrų modelių agentūra. Vaikinai dirbo bankuose, sportavo, demonstravo madas. Puikūs, galantiški ir labai darbštūs. Dabar modelių daug ir įvairių. Tik stiprių – nedaug. Nesakau, kad nebėra įdomių manekenų, bet tendencijos, atvirai kalbant, keistokos: vyrai labai nori būti modeliai ir dažnai puoselėja save labiau negu merginos. Ir skambina jų kartais daugiau. Žinoma, mes visada ieškome originalių tipažų. Būtent tokius, beje, sunkiausia prikalbinti.
Renata, kas darosi vyrams?
Na, jų – tiesiog mažiau. Natūralu, kad vyrai gauna daugiau dėmesio. Pastebėjau, kad aplinkui nemažai biseksualumo. Gal dabartis po truputį išstumia vyrą kaip ambicingą, drąsų ir ištikimą kovotoją. Vertinu protą, vyriškumą, talentą, humoro jausmą. Genialumas slypi paprastume ir tikrume.
Dažnai su bičiulėmis pasikalbame, kad tikrų vyrų – vis mažiau, mažiau. Visi normalūs, įdomūs – nelaisvi, o toliau pasirinkimo nėra – arba alfonsai, arba gėjai...
Tikrai esama fainų ir normalių vyrų, tačiau žmonės susitinka tada, kada lemta. Būna visokių pamokų, kartais vienatvė gali suklaidinti moterį... Turiu bičiulių, kurios gyvena vienos. Jei neranda artimo širdžiai, geriau būna vienos nei su bet kuo.
Ar narciziškumas, grožėjimasis savimi egzistuoja tik mados pasaulyje?
Mados pasaulyje vyrauja absoliuti įvairovė. Pernai į „Mados infekciją“ iš Rusijos atvyko garsusis Andrejus Bartenevas. Festivalyje jis pristatė performansą. Modeliai turėjo apsirengti kūną ir galvą aptempiančius sceninius kostiumus. Kiek manekenų taip ir neišdrįso jų apsivilkti! Vienam sušiaušta šukuosena susigadins, kitas – suprakaituos... Kad mūsų laikais taip kas nors būtų pasielgęs! Nebuvome tokie išlepę. Iš tiesų labai vertinu modelius, su atsidavimu ir polėkiu dirbančius ant podiumo.
Nejau mados pasaulis iš tiesų toks svarbus? Ar tau neatrodo, kad žmonės pernelyg sureikšmina darbužius?
Jau daug metų dirbu šalia drabužių dizainerių. Jie kuria, domisi, dirba, tačiau neserga – rengiasi individualiai, paprastai. Kūrėjams nereikia daug daiktų, erdvių drabužių spintų.
Ar tu pati vaikaisi mados?
Madinga būti nemadingam. Patinka tai, kas nepopuliaru. Domiuosi mada, renku informaciją. Patinka kokybė ir dizainerių kurti daiktai. Tačiau dėl aprangos neinu iš proto. Snobizmas pirkti tūkstančius kainuojančius drabužius ir jais džiaugtis. Prieš dvejus metus į „Mados infekciją“ buvo atvykęs vienas mados kritikas iš Londono mados savaitės. Jam pasirodė, kad lietuvės pernelyg puošiasi ir gana ryškiai dažosi. Tuo jos darosi panašios į slaves. Daugelis paryžiečių moterų vilki juodais ar tamsiais drabužiais, segi brangakmenius. Rankinėje jos turi flakonėlį kvepalų ir visada – geros pudros. Blakstienos – vos vos paryškintos. Juk kai dėvi geros kokybės kailinius, sakyti to garsiai nereikia – ir taip matosi.
Kur dedi nebemadingus drabužius?
Yra keletas drabužių, kurie visą gyvenimą kabos mano spintoje, – močiutės siuvinėtų, mano mėgstamų lietuvių dizainerių siūtų. Dažnai nenešioju, jie – lyg vintažas. Gal kada nors atiduosiu dukrai Marijai. Visus kitus, kurie man nebeįdomūs, išdaliju. Neturiu jų daug, man patinka kokybiški, bet paprasti daiktai.
Daugybę metų bendrauji su drabužių kūrėjais. Ar tau pačiai niekada nekilo noras sukurti kolekciją?
Iš tiesų virtuvę ir kūrybos procesą matau iš labai arti jau nemažai metų. Galėčiau įgyvendinti dizainerio sumanymus, bet pati... Manau, kiekvienas turi dirbti savo darbą. Diletantų aplink ir taip netrūksta.
Koks manekenės tipažas dabar madingas, populiarus?
Visada egzistuoja komercinis tipažas: klasikiniai veido bruožai, ryškesnės moteriškos formos. Podiumu vis dėlto vaikšto originalios, įdomios, išskirtinių bruožų ir manierų manekenės. Sunku apibūdinti, nes Niujorke – vienaip, Paryžiuje – kitaip.
Kodėl vienos manekenės padaro karjerą, o kitos – ne?
Laimės, sėkmės dalykai... Konkurencija – begalinė. Privalai turėti ne tik gerą kūną, spindinčią odą, gražius plaukus, dantis, bet ir pagauti sėkmę, būti psichologiškai stipri. Sėkmė aplanko ne visas. Kai kurios garsios manekenės iki pasaulinių podiumų nuėjo ilgą kelią.
Ar dabar norėtum būti dvidešimties?
Tada ieškojau savęs. Tokia jausminga... Dariau taip, kaip sakė širdis. Tėvai, nors mudu su broliu vaikystėje auklėjo griežtai, suteikė daug laisvės. Reikėdavo tik paskambinti, jei užtrukdavau. Jie manimi pasitikėjo, todėl neturėjau jokio noro nutrūkti.
Ar tau svarbi praeitis?
Turėtume būti dėkingi kiekvienam sutiktam žmogui. Ir visai nesvarbu, kokių prisiminimų jis kelia – gerų ar blogų. Dažnai galvoju, kodėl vieną užgriūva visos pasaulio nelaimės, o kitas gyvena džiaugsme. Labai tikiu, kad visos mūsų mintys, neišsakyti žodžiai kaupiasi ir grįžta bumerangu. Neabejoju: vaikystė – svarbi. Kai susiduriama su nepritekliumi, vieniems tai tampa stimulu ką nors pasiekti. Kitiems – kompleksu. Didžiausia vertybe tampa pinigai ir visiškai nebesvarbu, kaip gauti. Dabar labai madinga girtis automobiliais, apdarais, dovanomis, šunimis ir visokiais kitais daiktais. Kažkokia beskonybė... Atrodo, kai kurie žmonės lyg slysta paviršiumi. O iš tiesų kiek nedaug mums reikia... Kur Lietuvoje dingo kuklumas ir orumas?
Esi jausmo ar proto žmogus?
Jausmai man labai svarbūs. Visa, kas nemalonu, stengiuosi išvalyti, užmirštu ir nenešioju savyje. Gyvenimas siunčia pamokų, per kurias išmokstama pagarbos, tolerancijos, išgirsti kitą. Keičiasi vertybės. Ir tai, kas atrodė vienaip, rodosi visai kitaip. Ateina laikas, kai pradedi suprasti savo tėvus.
Pamenu, grįžau iš ligoninės su Justu. Sėdžiu kambaryje, iš mokyklos pareina Marija. Atidaro duris, pasideda kuprinę, aš žiūriu į ją. Marija prieina prie manęs: „Mamyte, kokia tu išbalusi...“ Po ligoninės dar nebuvo manęs mačiusi. Paskui puolė prie brolio, pradėjo jį myluoti, bučiuoti: „Koks gražus!“ Aš žiūriu į Marijos rankas. Kokios didelės! Kokia ji didelė! Kokia graži! Apsiverkiau. Vaikai yra stebuklas. O laikas bėga taip greitai! Kokia kvailystė griauti vieni kitų gyvenimus savo ambicijomis. Viskas taip trapu, kodėl nesaugome brangių dalykų?
Kai gimsta antrasis vaikas, juk supranti kažką naujo?
Kad nebereikia skubėti. Gyveni šiandien, dabar. Didžiausia vertybė – mokėti džiaugtis, mokėti dalytis džiaugsmu.
Ir sugebėti atrasti žmogų, kuris tave suprastų...
Labai svarbu!
Prisipažinai esanti jausmo žmogus. Ar esama situacijų, kai protu vadovautis tiesiog neverta?
Būna visokių situacijų. Ką darau? Pasikliauju intuicija. Kartais tiesiog palaukiu, ir viskas savaime išsisprendžia. Sprendimų stengiuosi nepriimti karšta galva. Man patinka racionalūs žmonės, tačiau esu įsitikinusi: kiek esi racionalus, tiek turi būti jautrus. Daugelis cinikų giliai širdyje yra jautrūs. Žmogiškumas – svarbiausia.
Štai tokių ir ieško moterys!
Ne vien moterys – ir vyrai. Nereikia ieškoti, reikia laukti ir tikėti, kad sutiksi.
Tu, panašu, sutikai...
Niekas taip paprastai nevyksta. Lemtis. Mes, matyt, susitikome, kad gimtų kūdikis. Jis gal jau seniai skraidė kažkur netoliese, reikėjo akimirkos, kad sueitų du, jam tinkami.
Ilgai slėpei savo gyvenimo draugą. Jūsų jausmai atsiskleidė tik tada, kai visi pamatė tavo pilvuką? Ar gali papasakoti, kaip susipažinote?
Mes tikrai nesislapstėme. Bendravome ir toliau bendraujame su draugais, apie mus jie žino pakankamai. Tiesiog tai, kas brangu, norisi pasilaikyti sau, džiaugtis su artimiausiais žmonėmis, o ne išbarstyti trupiniais aplinkui.
Su Mindaugu susipažinome per darbą. Aš ieškojau profesionalios komandos, kuri padėtų organizuoti „Mados infekciją“. Pati jam paskambinau. Nepažinojau jo. Pirmasis mūsų susitikimas buvo darbinis.
O vėliau?..
Aš ne taip greitai prisileidžiu žmones. Tačiau su Mindaugu buvo labai lengva ir labai įdomu bendrauti. Pamačiau tikrą žmogų. Ilgėjausi to jausmo – pompastikos ir netikrumo mano gyvenime buvo užtektinai. Supratau, kaip svarbu sutikti draugą. .
Bendras darbas jus jungia dar labiau ar namuose tampa gerų santykių kliūtimi?
Tada nepainiojome darbo ir jausmų, dabar – irgi. Draugystė, partnerystė yra didžiulė jėga.
Skyrybos ir naujai kuriamos šeimos nieko nestebina. Kaip manai, kokių taisyklių reikia laikytis dviem žmonėms, kad jų santuoka arba bendras gyvenimas būtų sėkmingas?
Taisyklių nežinau. Manau, reikia daug kalbėtis ir abiem stengtis. Išbandymai turėtų stiprinti santykius. Gyvenimas pilnas pagundų, tačiau privalai saugoti šeimą. Būti drauge yra stiprybė.
Rengti festivalį atima daug laiko. Kaip suderini motinystę ir darbą?
Labai džiaugiuosi, kad surinkome puikią, labai stiprią profesionalų komandą. Išmokome dirbti kartu, o darbus skirstomės.
Iš tiesų niekas nežadėjo, kad bus lengva. Motulė gamta taip sudėlioja, kad visi nemalonūs dalykai pasimiršta. Neprisimeni nei skausmo, nei nemigo naktų.
Daugybė moterų dėl karjeros atsisako šeimos ir vaikų...
Ligoninėje prisiklausiau siaubingai liūdnų istorijų. Jas girdėdama galvojau apie tai, koks stebuklas ir Dievo dovana yra vaikas.
Renata, atrodai tokia laiminga...
Truputį neišsimiegojusi, šiek tiek užsimaskavusi pajuodusius paakius, bet iš tiesų – taip. Branginu tai, ką turiu, saugau ir noriu, kad viskas būtų gerai.
Marija neklausia apie vestuves?
Mūsų? Iš tiesų man svarbūs visai kiti dalykai. Jei yra pasitikėjimas, jausmai, jei yra draugystė... Svarbiausia – neišduoti savęs. Tai yra esmė.
Renata, prisimink, kokia buvo pirmoji „Mados infekcija“ ir kokia joje buvai tu?
Nuo devyniolikos pradėjau dirbti koordinatore mados festivaliuose ir renginiuose: „Dienos mados savaitėje“, „Madų dienose“, parodose „Baltijos tekstilė ir oda“, „Baltijos stilius“. Lakstymo būdavo nemažai: turėdavau surikiuoti darbą užkulisiuose ir pati pasirodyti ant podiumo. Pirmojoje „Mados infekcijoje“ dirbau modeliu, antrojoje – ir modeliu, ir koordinatore. Tuo metu Lietuvoje buvo ekonominis nuosmukis. Jis turėjo įtakos ir mados pasauliui. Pamenu, dizainerė Nerilė Urbonaitė pasiūlė: Renata galėtų tapti festivalio prodiusere. Sulaukiau Sandros Straukaitės skambučio. Pradžia nebuvo lengva. Turėjome įrodinėti, kas tai per festivalis ir kam jo reikia. Toli gražu ne visi mumis tikėjo. Trečiajame dalyvavo patys drąsiausi ir ištikimiausi. Smagu, kad pasitikėjimas likęs iki šiol.
Festivalis manekenės akimis – vienoks, organizatorės – kitoks?
Organizuoti festivalį – didžiulė atsakomybė. Reikia tuo gyventi, domėtis, mėgti tai, ką darai. Pamenu laikus, kai važiuodavome į „Nesutramdomos mados asamblėją“ Rygoje. Daugybė žmonių, visi įdomūs, gražūs, stilingi... Suvažiuodavo iš Maskvos, Piterio, Talino, Vilniaus. Siausdavome iki ryto. Nusnūsdavome salėje tarp repeticijų. Su nostalgija prisimenu tuos laikus. Smagu būdavo ir mados renginiuose Vilniuje. Niekada nepamiršiu, kaip dirbau su Juozu Statkevičiumi, Ramune Piekautaite, Sandra Straukaite, Julyte Žilėniene, Seržu Gandžumianu, Vida Simanavičiūte. Didžioji mokykla: buvo įdomu, dirbome idėjos vedami. Modelių tais laikais nebuvo labai daug – krūvis didžiulis. Rygoje buvo ir tebėra stipri vyrų modelių agentūra. Vaikinai dirbo bankuose, sportavo, demonstravo madas. Puikūs, galantiški ir labai darbštūs. Dabar modelių daug ir įvairių. Tik stiprių – nedaug. Nesakau, kad nebėra įdomių manekenų, bet tendencijos, atvirai kalbant, keistokos: vyrai labai nori būti modeliai ir dažnai puoselėja save labiau negu merginos. Ir skambina jų kartais daugiau. Žinoma, mes visada ieškome originalių tipažų. Būtent tokius, beje, sunkiausia prikalbinti.
Renata, kas darosi vyrams?
Na, jų – tiesiog mažiau. Natūralu, kad vyrai gauna daugiau dėmesio. Pastebėjau, kad aplinkui nemažai biseksualumo. Gal dabartis po truputį išstumia vyrą kaip ambicingą, drąsų ir ištikimą kovotoją. Vertinu protą, vyriškumą, talentą, humoro jausmą. Genialumas slypi paprastume ir tikrume.
Dažnai su bičiulėmis pasikalbame, kad tikrų vyrų – vis mažiau, mažiau. Visi normalūs, įdomūs – nelaisvi, o toliau pasirinkimo nėra – arba alfonsai, arba gėjai...
Tikrai esama fainų ir normalių vyrų, tačiau žmonės susitinka tada, kada lemta. Būna visokių pamokų, kartais vienatvė gali suklaidinti moterį... Turiu bičiulių, kurios gyvena vienos. Jei neranda artimo širdžiai, geriau būna vienos nei su bet kuo.
Ar narciziškumas, grožėjimasis savimi egzistuoja tik mados pasaulyje?
Mados pasaulyje vyrauja absoliuti įvairovė. Pernai į „Mados infekciją“ iš Rusijos atvyko garsusis Andrejus Bartenevas. Festivalyje jis pristatė performansą. Modeliai turėjo apsirengti kūną ir galvą aptempiančius sceninius kostiumus. Kiek manekenų taip ir neišdrįso jų apsivilkti! Vienam sušiaušta šukuosena susigadins, kitas – suprakaituos... Kad mūsų laikais taip kas nors būtų pasielgęs! Nebuvome tokie išlepę. Iš tiesų labai vertinu modelius, su atsidavimu ir polėkiu dirbančius ant podiumo.
Nejau mados pasaulis iš tiesų toks svarbus? Ar tau neatrodo, kad žmonės pernelyg sureikšmina darbužius?
Jau daug metų dirbu šalia drabužių dizainerių. Jie kuria, domisi, dirba, tačiau neserga – rengiasi individualiai, paprastai. Kūrėjams nereikia daug daiktų, erdvių drabužių spintų.
Ar tu pati vaikaisi mados?
Madinga būti nemadingam. Patinka tai, kas nepopuliaru. Domiuosi mada, renku informaciją. Patinka kokybė ir dizainerių kurti daiktai. Tačiau dėl aprangos neinu iš proto. Snobizmas pirkti tūkstančius kainuojančius drabužius ir jais džiaugtis. Prieš dvejus metus į „Mados infekciją“ buvo atvykęs vienas mados kritikas iš Londono mados savaitės. Jam pasirodė, kad lietuvės pernelyg puošiasi ir gana ryškiai dažosi. Tuo jos darosi panašios į slaves. Daugelis paryžiečių moterų vilki juodais ar tamsiais drabužiais, segi brangakmenius. Rankinėje jos turi flakonėlį kvepalų ir visada – geros pudros. Blakstienos – vos vos paryškintos. Juk kai dėvi geros kokybės kailinius, sakyti to garsiai nereikia – ir taip matosi.
Kur dedi nebemadingus drabužius?
Yra keletas drabužių, kurie visą gyvenimą kabos mano spintoje, – močiutės siuvinėtų, mano mėgstamų lietuvių dizainerių siūtų. Dažnai nenešioju, jie – lyg vintažas. Gal kada nors atiduosiu dukrai Marijai. Visus kitus, kurie man nebeįdomūs, išdaliju. Neturiu jų daug, man patinka kokybiški, bet paprasti daiktai.
Daugybę metų bendrauji su drabužių kūrėjais. Ar tau pačiai niekada nekilo noras sukurti kolekciją?
Iš tiesų virtuvę ir kūrybos procesą matau iš labai arti jau nemažai metų. Galėčiau įgyvendinti dizainerio sumanymus, bet pati... Manau, kiekvienas turi dirbti savo darbą. Diletantų aplink ir taip netrūksta.
Koks manekenės tipažas dabar madingas, populiarus?
Visada egzistuoja komercinis tipažas: klasikiniai veido bruožai, ryškesnės moteriškos formos. Podiumu vis dėlto vaikšto originalios, įdomios, išskirtinių bruožų ir manierų manekenės. Sunku apibūdinti, nes Niujorke – vienaip, Paryžiuje – kitaip.
Kodėl vienos manekenės padaro karjerą, o kitos – ne?
Laimės, sėkmės dalykai... Konkurencija – begalinė. Privalai turėti ne tik gerą kūną, spindinčią odą, gražius plaukus, dantis, bet ir pagauti sėkmę, būti psichologiškai stipri. Sėkmė aplanko ne visas. Kai kurios garsios manekenės iki pasaulinių podiumų nuėjo ilgą kelią.
Ar dabar norėtum būti dvidešimties?
Tada ieškojau savęs. Tokia jausminga... Dariau taip, kaip sakė širdis. Tėvai, nors mudu su broliu vaikystėje auklėjo griežtai, suteikė daug laisvės. Reikėdavo tik paskambinti, jei užtrukdavau. Jie manimi pasitikėjo, todėl neturėjau jokio noro nutrūkti.
Ar tau svarbi praeitis?
Turėtume būti dėkingi kiekvienam sutiktam žmogui. Ir visai nesvarbu, kokių prisiminimų jis kelia – gerų ar blogų. Dažnai galvoju, kodėl vieną užgriūva visos pasaulio nelaimės, o kitas gyvena džiaugsme. Labai tikiu, kad visos mūsų mintys, neišsakyti žodžiai kaupiasi ir grįžta bumerangu. Neabejoju: vaikystė – svarbi. Kai susiduriama su nepritekliumi, vieniems tai tampa stimulu ką nors pasiekti. Kitiems – kompleksu. Didžiausia vertybe tampa pinigai ir visiškai nebesvarbu, kaip gauti. Dabar labai madinga girtis automobiliais, apdarais, dovanomis, šunimis ir visokiais kitais daiktais. Kažkokia beskonybė... Atrodo, kai kurie žmonės lyg slysta paviršiumi. O iš tiesų kiek nedaug mums reikia... Kur Lietuvoje dingo kuklumas ir orumas?
Esi jausmo ar proto žmogus?
Jausmai man labai svarbūs. Visa, kas nemalonu, stengiuosi išvalyti, užmirštu ir nenešioju savyje. Gyvenimas siunčia pamokų, per kurias išmokstama pagarbos, tolerancijos, išgirsti kitą. Keičiasi vertybės. Ir tai, kas atrodė vienaip, rodosi visai kitaip. Ateina laikas, kai pradedi suprasti savo tėvus.
Pamenu, grįžau iš ligoninės su Justu. Sėdžiu kambaryje, iš mokyklos pareina Marija. Atidaro duris, pasideda kuprinę, aš žiūriu į ją. Marija prieina prie manęs: „Mamyte, kokia tu išbalusi...“ Po ligoninės dar nebuvo manęs mačiusi. Paskui puolė prie brolio, pradėjo jį myluoti, bučiuoti: „Koks gražus!“ Aš žiūriu į Marijos rankas. Kokios didelės! Kokia ji didelė! Kokia graži! Apsiverkiau. Vaikai yra stebuklas. O laikas bėga taip greitai! Kokia kvailystė griauti vieni kitų gyvenimus savo ambicijomis. Viskas taip trapu, kodėl nesaugome brangių dalykų?
Kai gimsta antrasis vaikas, juk supranti kažką naujo?
Kad nebereikia skubėti. Gyveni šiandien, dabar. Didžiausia vertybė – mokėti džiaugtis, mokėti dalytis džiaugsmu.
Ir sugebėti atrasti žmogų, kuris tave suprastų...
Labai svarbu!
Prisipažinai esanti jausmo žmogus. Ar esama situacijų, kai protu vadovautis tiesiog neverta?
Būna visokių situacijų. Ką darau? Pasikliauju intuicija. Kartais tiesiog palaukiu, ir viskas savaime išsisprendžia. Sprendimų stengiuosi nepriimti karšta galva. Man patinka racionalūs žmonės, tačiau esu įsitikinusi: kiek esi racionalus, tiek turi būti jautrus. Daugelis cinikų giliai širdyje yra jautrūs. Žmogiškumas – svarbiausia.
Štai tokių ir ieško moterys!
Ne vien moterys – ir vyrai. Nereikia ieškoti, reikia laukti ir tikėti, kad sutiksi.
Tu, panašu, sutikai...
Niekas taip paprastai nevyksta. Lemtis. Mes, matyt, susitikome, kad gimtų kūdikis. Jis gal jau seniai skraidė kažkur netoliese, reikėjo akimirkos, kad sueitų du, jam tinkami.
Ilgai slėpei savo gyvenimo draugą. Jūsų jausmai atsiskleidė tik tada, kai visi pamatė tavo pilvuką? Ar gali papasakoti, kaip susipažinote?
Mes tikrai nesislapstėme. Bendravome ir toliau bendraujame su draugais, apie mus jie žino pakankamai. Tiesiog tai, kas brangu, norisi pasilaikyti sau, džiaugtis su artimiausiais žmonėmis, o ne išbarstyti trupiniais aplinkui.
Su Mindaugu susipažinome per darbą. Aš ieškojau profesionalios komandos, kuri padėtų organizuoti „Mados infekciją“. Pati jam paskambinau. Nepažinojau jo. Pirmasis mūsų susitikimas buvo darbinis.
O vėliau?..
Aš ne taip greitai prisileidžiu žmones. Tačiau su Mindaugu buvo labai lengva ir labai įdomu bendrauti. Pamačiau tikrą žmogų. Ilgėjausi to jausmo – pompastikos ir netikrumo mano gyvenime buvo užtektinai. Supratau, kaip svarbu sutikti draugą. .
Bendras darbas jus jungia dar labiau ar namuose tampa gerų santykių kliūtimi?
Tada nepainiojome darbo ir jausmų, dabar – irgi. Draugystė, partnerystė yra didžiulė jėga.
Skyrybos ir naujai kuriamos šeimos nieko nestebina. Kaip manai, kokių taisyklių reikia laikytis dviem žmonėms, kad jų santuoka arba bendras gyvenimas būtų sėkmingas?
Taisyklių nežinau. Manau, reikia daug kalbėtis ir abiem stengtis. Išbandymai turėtų stiprinti santykius. Gyvenimas pilnas pagundų, tačiau privalai saugoti šeimą. Būti drauge yra stiprybė.
Rengti festivalį atima daug laiko. Kaip suderini motinystę ir darbą?
Labai džiaugiuosi, kad surinkome puikią, labai stiprią profesionalų komandą. Išmokome dirbti kartu, o darbus skirstomės.
Iš tiesų niekas nežadėjo, kad bus lengva. Motulė gamta taip sudėlioja, kad visi nemalonūs dalykai pasimiršta. Neprisimeni nei skausmo, nei nemigo naktų.
Daugybė moterų dėl karjeros atsisako šeimos ir vaikų...
Ligoninėje prisiklausiau siaubingai liūdnų istorijų. Jas girdėdama galvojau apie tai, koks stebuklas ir Dievo dovana yra vaikas.
Renata, atrodai tokia laiminga...
Truputį neišsimiegojusi, šiek tiek užsimaskavusi pajuodusius paakius, bet iš tiesų – taip. Branginu tai, ką turiu, saugau ir noriu, kad viskas būtų gerai.
Marija neklausia apie vestuves?
Mūsų? Iš tiesų man svarbūs visai kiti dalykai. Jei yra pasitikėjimas, jausmai, jei yra draugystė... Svarbiausia – neišduoti savęs. Tai yra esmė.
