„Kokakolą geriu tik Lietuvoje. Niujorke - ne", - šypsosi dailininkas, iliustruotojas Rimvydas Bartkus (47), taip prisipažindamas, kad per Vilniuje praleistą mėnesį jau spėjo pasiilgti namų už vandenyno. Prieš septyniolika metų su žmona Ina (45) ir tada dar penkiamečiu sūnumi Kristijonu (22) jis išvažiavo užkariauti Amerikos ir tapo Ray Bartkumi. Kadaise sukūręs iki šiol apyvartoje esantį penkiasdešimties litų nominalo banknotą, menininkas ir vėl jaučia: laikas apie save priminti Lietuvai.
Su kokiomis nuotaikomis šįkart Lietuvoje?
Dar geresnėmis nei pernai, nes prieš metus turėjau parodą „Vartuose", bet man buvo duotos tik dvi salės. Kadangi paroda buvo labai sėkminga, šįkart turėjau visas penkias sales. Žymiai daugiau atsakomybės, darbo, todėl dar įdomiau.
Gal tai reiškia, kad grįžtate į Lietuvą?
Ne, tai reiškia, kad mano bendradarbiavimas su Lietuva tampa nuolatinis. Jau sutarta, kad kitais metais vėl rengsiu čia parodą. Galerija turi idėją kiekvieną mėnesį pristatyti dailininką iš kurios nors Europos šalies. Jis ar ji dalysis erdve su vienu Lietuvos menininku. Šįkart aš atstovausiu Lietuvai. Keista? Visai ne, manau, kad ir kiek čia nebūčiau, vis tiek priklausau Lietuvai... Tik mano patirtis kiek kitokia nei čia gyvenančio menininko. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje viskas taip susimaišę, kad tikrai nebeverta statyti dirbtinių sienų, skirstyti pagal gyvenamąją vietą.
Emigravote prieš septyniolika metų. Trūko pinigų? O gal norėjosi didesnio populiarumo?
Ne, populiarumo man tikrai netrūko: čia buvau ir tebesu kur kas žinomesnis negu Niujorke. Ten iš manęs beveik niekas nėra ėmęs interviu, o Lietuvoje tik spėk suktis nuo tokios gausybės dėmesio. Dailininkai Amerikoje nėra tokie jau garsūs, kad apie juos „People" žurnalas rašytų...
Iš Lietuvos išvažiavau, nes mane slėgė uždarytos sienos, troškau pamatyti pasaulį. Tiesa, Europa traukė tik aplankyti. Žinojau, kad ten jausčiausi svetimas: lietuvis Paryžiuje vis tiek visada liks lietuvis - ne savas. O Niujorke manęs niekas neklausė, iš kur aš, kodėl mano toks akcentas. Ten svarbu tik, sugebi padaryti darbą ar ne. Be to, norėjosi ir sau, ir kitiems įrodyti, kas esu. Žinojau, kad Lietuvoje esu gana geras menininkas, galiu pasiekti tam tikrų aukštumų, bet norėjosi išbandyti save platesniuose vandenyse, pasitikrinti pasaulio rinkoje.
Niekada nesigailėjote, kad išvažiavote iš Lietuvos?
Turbūt būtų apmaudu, jei po septyniolikos metų suprastum, kad veltui. Ne, niekada nesigailėjau. Aš iš tiesų praturtėjau kaip žmogus ir menininkas, įgijau daug naujos patirties, pamilau Niujorką. Su žmona jau kurį laiką svarstome, kad būtų įdomu pabandyti vėl ką nors naujo, pavyzdžiui, apsigyventi kur nors Meksikoje ar Vietname. Bet pripažįstu, kad Niujorkas - labai patogus miestas, jis niekada neatsibosta: jeigu atsivalgei indiškos virtuvės, už kampo rasi kinų, jeigu nusibodo belgiškas alus, kitame bare gausi lenkiško... Gyvenimas ten labai įvairus, gali elgtis kaip nori ir visoks būsi priimtas. Be to, Amerikos masteliais Niujorke gal ir brangoka, bet palyginęs su Lietuva matau, kad ne taip jau ir blogai. Benzinas pas jus dvigubai brangesnis, kavinių, maisto prekių parduotuvių kainos mane irgi gerokai nustebino.
Jūsų darbas lietuvio ausiai ne itin įprastas - iliustruotojas.
Dabar daugiausia dirbu „The Wall Street Journal", „Time", „Newsweek". Ko gero, esu daugiausia viršelių žurnalui „Harper's" sukūręs dailininkas. Vien šiemet padariau tris. Labai tuo didžiuojuosi, nes šis žurnalas - seniausias Amerikoje, išgrynintas, estetiškas, net reklamos jame subtilesnės. Turbūt daugiau nei penkiolika metų dirbau ir „The New York Times", šeštadieniniame „Book Review" skyriuje. Tai - irgi ilgaamžiškumo rekordas, bet pernai meno direktorius, kuriam aš dirbau, išėjo ar buvo išstumtas. O kai meno direktorius netenka darbo, jo dailininkai irgi yra pakeičiami, ateina nauja komanda. Dabar dirbu su kitais šio laikraščio skyriais.
Iš kur semiate idėjų? Nė karto per septyniolika metų nepajutote jų stygiaus?
Kai pradėjau dirbti, kelerius metus kaupiau eskizus. Juk kai gauni užsakymą, sukuri kelis variantus, kelias idėjas. Vieną paima, o kitas pasidėdavau į archyvą: gal kitą kartą panaudosiu. Bet jau turbūt dešimt metų jų neberenku, nes idėjų pilna galva, galiu su kitais dalytis. Juokauju, kad laisvai galėčiau „išlaikyti" dar kokius du menininkus: aš jiems - idėjas, o jie tik piešia.
Lietuvos spaudoje iliustracijų beveik nėra, geriausiu atveju - karikatūros. Man kartais būna sunku paaiškinti, koks tas mano darbas, nes aš ne karikatūras piešiu. Pavyzdžiui, straipsnio autoriui reikia tūkstančio žodžių ką nors aprašyti, o mano darbas ištraukti esmę ir vaizdu papasakoti tai, kas parašyta. Daug dirbu kompiuteriu, prie fotografijos.
Nepasiilgstate tradicinio teptuko, aliejinių dažų? Galų gale galimybės kurti meną tiesiog dėl meno?
Kai ilgiau sėdžiu prie kompiuterio, iš tiesų pasiilgstu tikro dailininko priemonių: pieštuko, akvarelės, aliejinių dažų. Metu kompiuterį ir pradedu piešti ranka. Bet po kurio laiko jo pasiilgstu. Tai - tarsi dvi kalbos, ir man norisi kalbėti abiem.
Dabar per savaitę darau vieną dvi iliustracijas. Už gautus pinigus ramiai galiu gyventi savaitę ir turiu gana daug laisvo laiko savo projektams. Pastaruoju metu noriu daugiau dėmesio skirti savo kūrybai, rengti parodas, kurti neužsakomąjį meną.
Kokie buvo pirmieji metai Amerikoje?
Net ne vieni, o keleri metai buvo labai baisūs: trise su penkiamečiu sūnumi glaudėmės rūsyje. O Lietuvoje juk turėjome butą Žvėryne... Valgyti ten tekdavo patį pigiausią maistą, sultis pirkdavome tokias, į kokias Lietuvoje net pažvelgęs nebūčiau. Ta nuolatinė įtampa dėl pinigų, gyvenimas nuo čekio iki čekio... Kita vertus, buvo labai įdomu, nes kasdien matei, kaip savo rankomis kuri gyvenimą. Kasdien vis kas nors pasikeisdavo, pagerėdavo. Laiko depresijai, ašaroms, liūdesiui tiesiog nebuvo. Kai privalai išgyventi, depresija nekamuoja.
Su kiek pinigų išvažiavote užkariauti Niujorką?
Labai gerai tai prisimenu: turėjau septyniasdešimt šešis dolerius. Kai pagalvoju, koks beprotis buvau... Išvažiavau vienas, maniau, pasiieškosiu darbo, o tada atsikviesiu šeimą. Bet tuo metu Rusijoje įvyko pučas. Mūsų giminėje jau buvo skaudžių išsiskyrimų: ir Inos, ir mano senelių šeimas išdraskė karas. Todėl kai kilo pučas, visi išsigandome, kad aš liksiu Amerikoje, o Ina - Lietuvoje. Dėl to žmona su sūneliu atskrido pirmuoju lėktuvu iškart po pučo. Jeigu tada būtų buvę pralaukta, juk politinė situacija gana greitai stabilizavosi, gal ir aš dar po mėnesio ar dviejų būčiau grįžęs namo, o kai visi trys atsidūrėme už vandenyno, reikėjo pradėti gyventi ten.
Kas buvo sunkiausia?
Turbūt vaikščioti po redakcijas ir įrodinėti, kad esi talentingas žmogus. Manau, kad esi geras dailininkas, o jie tavęs nežino ir net nesidomi. O kai karjera pradėjo vyniotis, kai galėjau parodyti, kad mano iliustracijos buvo išspausdintos „The New York Times", tada jau visi pradėjo girti ir kviesti. Pirmą užsakymą gavau praėjus kokiems trims mėnesiams nuo tada, kai atvažiavome. Iliustruotoju Amerikoje būti sunku, nes turi įrodyti, jog esi geresnis už kitą, kuris taip pat siūlo savo darbus. Jeigu pavyko pirmą kartą, gali tikėtis, kad tau vėl kada nors paskambins. Antrasis skambutis nuskamba po kokio mėnesio. Jei ir vėl pavyksta, tarpai tarp užsakymų mažėja. Laisvu laiku piešiau, pildžiau savo „portfolio", vaikščiojau su juo po redakcijas, siūliau savo paslaugas. Aišku, iš pradžių kaip visiems emigrantams dailininkams reikėjo ir porą butų išdažyti. Man tik pasisekė, kad tokio darbo karjeroje buvo visai nedaug.
Gatvės dailininko dalios jūs išvengėte?
Man neteko piešti gatvėje gal todėl, kad nemoku to daryti labai greitai, triukšmingoje aplinkoje. Tam irgi reikia savotiško talento.
Panašu, kad jums pavyko įgyvendinti svajones, kurių turėdamas prieš daug metų iškeliavote?
Ko gero, taip. Prieš porą metų su šeima persikėlėme į naują butą. Kartais suvokiu galvojantis, kad tik atvažiavęs į Ameriką esu ėjęs ta gatve, kur dabar gyvenu. Bet tada net jokios vizijos nebuvo, kad galėčiau kada nors ten įsikurti. Keistas jausmas... Ir ką gali žinoti, kas bus dar po kelerių metų. Mes dabar gyvename bohemiškame Manhatano rajone. Prieš tai buvome įsikūrę vadinamajame advokatų ir medikų. Jis - brangesnis, bet gyvenome ten dėl geresnės mokyklos Kristijonui. O dabartinis rajonas - jaukus, mielas, bet kartu ir problemiškas. Žmona keliasi anksti ir mane tempia iš lovos, todėl rytais pamėgome prancūziškus raguolius su kava. Advokatų rajone, kur visi anksti keliasi, jokių problemų nebuvo gauti ką tik iškeptų bandelių. O čia visos kavinės atsidaro tik apie dvyliktą dienos. Gyvenimas virti pradeda apie aštuntą-dešimtą vakaro. Tada minios suplūsta į barus, naktinius klubus ir linksmybės tęsiasi iki keturių ryto. Mes su žmona jose dalyvaujame retai, nes ypač savaitgaliais klubuose būna per daug žmonių, negali jaukiai atsipalaiduoti. Jeigu jau einame į barą, darome tai kaip tikri niujorkiečiai - antradieniais ar trečiadieniais.
Jaučiatės niujorkiečiai?
Manau, kad taip: jau septyniolika metų pragyventa. Niujorke retai sutiksi ten gimusį žmogų. Ten susirinkęs visas pasaulis.
Kuo jūsų šeima gyvena dabar?
Didžiausias pastarųjų metų pokytis, kad sūnus baigė universitetą. Nuo mūsų pečių nukrito didelė piniginė našta, nes ekonomikos mokslai Harvardo universitete kainuoja nepigiai. Labai didžiuojamės Kristijonu. Jis dabar išvažiavęs į Vietnamą. Metus dirbs ten vienoje investicinėje kompanijoje. Šią vasarą jis daug keliavo, dviese su bendrakursiu nuskrido į Prahą, per Lenkiją važiavo į Lietuvą, vėliau - į Maskvą, o iš ten - iki pat Mongolijos. Per olimpiadą buvo Pekine, paskui keliavo per visą Kiniją. Įdomiausia, kad jo kelionės užrašus nupirko „Reuters" agentūra ir žada paskelbti. Sūnus gerai rašo, fotografuoja, net norėtų išbandyti jėgas kaip kino režisierius.
Apmaudu, kad sūnus neseka jūsų pėdomis?
Ne, man visai neapmaudu, kad piešti jis nemoka ir nenori. Manau, jog šioje visuomenėje būti dailininku yra gan sunkus darbas. Skirtingai nuo dažno tėvo, niekada nebandžiau stumti savo vaiko ten, kur jam neįdomu, nedariau iš jo panašaus į save. Kristijonui mes su žmona tik stengėmės suteikti kuo platesnes galimybes, gerą išsilavinimą. Nors jau baigė mokslus, jis dar labai jaunas - vos dvidešimt vienų. Natūralu, kad savęs dar ieško. Kristijonas puikiai kalba lietuviškai, bet nenorėjo būti nei Lietuvoje, nei likti Amerikoje. Jį traukia trečiojo pasaulio šalys: vieną vasarą dirbo Indijoje, kitą - Argentinoje ir Ekvadore.
Ar tiesa, kad Amerikoje yra kone tradicija po studijų išleisti vaiką į kartais net metus galinčią užtrukti kelionę ir padengti jos išlaidas?
Mes labai didžiavomės, kad sūnus mokslus pabaigė be jokių skolų. Nes Amerikoje nieko nestebina, jei baigęs universitetą žmogus turi kelis šimtus tūkstančių dolerių skolos. Paskui jaunuoliai eina dirbti ir iš pirmųjų nedidelių algų turi ją mokėti. Tai gerokai varžo darbų ir galimybių pasirinkimą. Todėl mums, tėvams, buvo svarbu, kad gyvenimo pradžiai Kristijonas neturėtų paskolų. O kelionei pinigų jis gavo pats: yra fondas, kuris gali duoti dvidešimt tūkstančių dolerių dvejiems metams, ir daryk, ką nori. Mainais reikia rašyti ataskaitas. Iš prašiusiųjų tokius pinigus gavo tik vienuolika žmonių visoje Amerikoje. Kristijonas - vienas iš jų. Todėl mums su žmona dabar irgi prasideda naujas etapas, labai kūrybingas, nes nebereikės tiek daug galvoti apie pinigus, galėsime leisti sau tokius projektus kaip ši paroda „Vartuose".
Ina jau daug metų Alberto Makali mados namuose dirba produkcijos vadove. Pasisekė, kad kai ten įsidarbino, kompanija buvo labai mažutė, vos iš kelių darbuotojų, dabar šie mados namai gana garsūs ir perspektyvūs.
Kaip menininkas, jūs gana racionalus žmogus...
Aš LABAI racionalus. Juk menininkas nebūtinai turi būti tik nuplaukęs romantikas. Tai - stereotipas.
Menininkams nebūdingas ir toks faktas, jog jūs jau dvidešimt trejus metus esate vedęs tą pačią moterį...
Ko gero, dabar tai reta ne tik tarp menininkų. Žmonės skiriasi, tuokiasi... Manau, kad suradau labai gerą žmogų ir mes sudarėme gražų duetą. Nesakau, kad su kuo nors kitu negalėčiau gyventi ir sugyventi, bet keisti padėtį, kai yra abipusis supratimas, būtų tolygu išdavystei. Negaliu to daryti. Viena iš svarbiausių vertybių - pasitikėjimas. Mano žmona gali pasitikėti manimi ir aš visiškai pasitikiu ja. Turbūt mus sieja visa mūsų kartu sukaupta patirtis. Taip pat ir naujos idėjos, nauji projektai. Mes prisimename praeitį ir planuojame ateitį. Ne tik namai, vaikai, bet ir paprasčiausia kasdienybė gali sieti du žmones.
