Krepšinio komentatorius ir TV3 sporto žinių redaktorius Robertas Petrauskas (31) laimingas, nors gyventi blaškantis tarp dviejų didžiųjų meilių – draugės Vaidos ir, žinoma, krepšinio – nepaprasta. Robertas sako, kad Valentino dienos vakarą tiesioginiame eteryje iš jo lūpų išsprūdęs meilės Vaidai prisipažinimas buvęs spontaniškas. Kolegos iš jo pasišaipo iki šiol, prašo, kad linkėjimus perduotų ir jų draugėms, tačiau sporto žurnalistas dėl to nesuka galvos, o iš jo šypsenos tampa aišku, jog laiką atsukus atgal pasielgtų lygiai taip pat.
Į šiųmetę olimpiadą Pekine nevažiuosi, tad pagaliau krepšinio rungtynes galėsi žiūrėti kaip „normalus“ žmogus – prie televizoriaus ekrano, su bokalu alaus rankose, skanduodamas ir net kartais riebiai nusikeikdamas. Džiaugiesi dėl to ar visgi kiek apmaudu, kad ne tu vyksti į vieną svarbiausių sporto renginių?
Po trijų parduotų vasarų krepšinio pagaliau nebereikės komentuoti. Apskritai man ši vasara bus nereali: iš pradžių – Europos futbolo čempionatas, kurį privalu žiūrėti nuo pradžios iki pabaigos, paskui – olimpiada, kurią žiūrėdamas šį kartą tik rėkausiu.
Kaip komentatorius esu buvęs visuose svarbiausiuose krepšinio renginiuose, todėl nė kiek nepavydu, kad šį kartą važiuoja kiti. Džiaugiuosi, kad mano „kolekcijoje“ jau du bronzos medaliai: vienas – iš Sidnėjaus olimpiados, kitas – iš Europos krepšinio čempionato Ispanijoje. Manau, vėliau ar anksčiau sulaukiu ir aukso. Tačiau jokio skirtumo, kada tai nutiks – man komentuojant ar ne. Esu toks pat krepšinio fanas, kaip ir kiti, todėl man svarbiausia, kad tą auksą kada nors iškovotume.
Rungtynes stebėti su draugais ir jas komentuoti – skirtingi dalykai?
Viduje emocijos visada tokios pačios. Tačiau dirbant emocijos lieka emocijomis, o pirmenybę privalu teikti darbui.
O žiūrint krepšinį su draugais lengva nekomentuoti?
Komentavimas – taip pat emocijos. „Kur kamuolį įkišai?“, „Kokį žaidėją išleidai?“, „Ko švilpi?“ – juk žiūrovai dažnai išmano geriau ir už trenerį, ir už žaidėjus, ir už teisėjus. Tačiau galiausiai vis vien išaiškėja, kad nė vienas iš sėdinčiųjų šiapus ekrano negali būti nei treneriu, nei žaidėju, o viskas, kas išsprūdo rungtynių metu, tėra emocijos.
Pats jau daug metų komentuoju krepšinį, todėl žiūrėdamas rungtynes nesiimu nieko kaltinti. Argi verta kažkam suversti kaltę ar išsilieti?
Tačiau necenzūrinių žodžių, matyt, išsprūsta?
Kartais. Retkarčiais ir komentuojant kyla noras riebiai nusikeikti, todėl būna, kad žiūrovams pasakau: „Dabar galvoju lygiai tą patį, ką ir jūs“ – puikiai žinau, kad tuo metu dauguma krepšinio gerbėjų nusikeikia. O kai nereikia sėdėti prie komentatoriaus mikrofono, suveikia nuo grandinės paleisto šuns sindromas. Bet kartais pakalbėti kaimietiškai, manau, nėra blogai.
Krepšinį komentuoji jau devinti metai, o juk, sakoma, darbą reikėtų keisti kas septynerius...
Labai gera taisyklė, bet ji negalioja, kai darbas yra tavo meilė ir hobis. Kai turi mylimą darbą, gali džiaugtis galėdamas jį dirbti visą gyvenimą. Rodos, Konfucijus yra pasakęs: „Susirask mėgstamą darbą, ir tau nereikės dirbti nė vienos dienos gyvenime.“
Žinoma, medalis turi dvi puses. Kai žmogui darbas yra tiesiog darbas, jis stengiasi turiningai suplanuoti laisvalaikį, išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką, o man dažnai išeina, kad laisvas laikas sutampa su darbu. Puikiai suprantu, jog tai ir yra kaina, kurią žmogus sumoka už tai, kad dirba mėgstamą darbą.
Spėju, Vaidą tai turėtų varyti į neviltį...
Pastaruoju metu ir jai krepšinio per daug. Iš tiesų šis sezonas užsitęsė: prasidėjo vasarą draugiškomis Lietuvos rinktinės rungtynėmis, kurių TV3 tiek daug dar niekada nėra transliavusi, paskui – Europos čempionatas Ispanijoje. Kelias dienas pailsėjęs Portugalijoje turėjau grįžti į Lietuvą ir komentuoti moterų rinktinės rungtynes pasaulio čempionate. Vėliau prasidėjo Eurolyga, sėkmingai tęsiasi iki šiol ir velniai žino, kada pasibaigs.
Džiaugiesi, kad Lietuvos klubams taip neblogai sekasi, ar giliai viduje vis dėlto pamąstai, kad tai galėtų ir pasibaigti?
Jei atvirai, labai džiaugiausi, kai buvo pertrauka prieš Eurolygos TOP-16 rungtynes, ir galvojau, kodėl krepšinio nėra tik vieną savaitę. Tarp praėjusio ir šio sezonų pertrauka taip pat buvo labai trumpa, todėl žmonės nespėjo išalkti krepšinio – reitingai tai rodo.
Tačiau tokios šventvagiškos minties, kad Lietuvos komandos geriau nebežaistų Eurolygoje, net nekyla – galiu ranką prie širdies pridėti. Paradoksalu: dabar kai kurie krepšinio gerbėjai gali sau leisti nepažiūrėti vienų ar kitų rungtynių, bet užtektų Lietuvos rinktinei nepatekti į kokias nors svarbias varžybas, visi pasijustų labai blogai. Taigi geriau per daug nei per mažai.
Sakei, darbas – tavo meilė. Ką – komentavimą ar patį krepšinį – myli labiau?
Tai – moteriškas provokuojantis klausimas. Tas pat, kaip klausti: „Aš tau patinku ar maistas, kurį gaminu?“ (Juokiasi.) Man patinka ne tik krepšinis. Dievinu futbolą, mėgstu lauko tenisą, „Formulę-1“. Taigi man patinka ir tai, ko nekomentuoju.
Jei nekomentuočiau krepšinio, vis vien būčiau aistringas jo gerbėjas. Vienintelė blogybė, kad tada, norėdamas savo akimis pamatyti rungtynes, turėčiau pirkti bilietą (juokiasi)… Daug kam atrodo, kad mano darbas – rojus: važiuoju į svarbiausias varžybas, bendrauju su žaidėjas ir dar už tai gaunu pinigų! Galbūt taip ir yra, kita vertus, net mano Vaida anksčiau nesuprasdavo, kaip nuvažiavęs į čempionatą užsienyje neparsivežu jokių įspūdžių, grįžtu pavargęs ir nieko nepamatęs. Per dvi savaites pakomentuoti trisdešimt rungtynių – tai jau maratonas.
Pasak spektaklio „Urvinis žmogus“ pagrindinio veikėjo, į vyrų burnas dienai įspraudžiamas ribotas kiekis – tik du tūkstančiai – žodžių. Po rungtynių dar lieka noro kalbėti?
Jei po rungtynių atsiduriu draugų kompanijoje, man labiau patinka klausytis, ką kiti kalba. Tačiau po kurio laiko atsigauni ir vėl pradedi šnekėti.
Neseniai prieš visą Lietuvą prisipažinai: „Myliu ir bučiuoju.“ Šiuos žodžius, skirtus draugei Vaidai, krepšinio gerbėjai prisimena iki šiol. Niekas neprikišo, kad pasielgei nevyriškai?
Mylimą žmogų pasveikinau Valentino dienos proga, o dabar negaliu ramiai pereiti koridoriumi. Žmonės eteryje nekalba asmeninių dalykų, žinau, kad to ir negali būti. Tačiau tada viskas išėjo labai spontaniškai. Prieš pat rungtynes šovė mintis, kad krepšinis sutampa su viskuo – gimtadieniais, svarbiomis sukaktimis, net Valentino diena. Tą vakarą nebuvau vienintelis, kuris, užuot su mylimąja vakarieniavęs restorane, žiūrėjo krepšinį. Nusprendžiau atsiprašyti už visus vyrus, kartu perdaviau linkėjimus ir Vaidai.
Ar tai nevyriška? Galbūt, bet na ir kas? Taip, mes dažnai pirmiau padarome, o tik paskui pagalvojame, ką padarėme, tačiau dėl to, ką tą vakarą pasakiau, nė kiek nesijaudinu. Ir visai nesvarbu, kad dabar mane vyrai traukia per dantį ir klausia, ar negalėčiau perduoti linkėjimų jų draugėms.
Kaip į tokį viešą tavo prisipažinimą reagavo Vaida?
Jos veido išraiškos nemačiau, bet žmogus, per televizorių išgirdęs tiesioginį kreipimąsi, kurį girdi visa Lietuva, turėjo nustebti. Praėjo dvidešimt minučių, kol gavau žinutę. Vaida buvo maloniai nustebinta, tačiau jei mes dar ilgiau apie tai kalbėsime, žmonės ims sakyti, jog taip pasielgiau tik tam, kad parašytų laikraščiai.
Internete radau anketą, kurią, spėju, pildei 2006 metų pabaigoje. Rašei, kad 2007-aisiais norėtum išmokti geriau žaisti boulingą. Ar pavyko?
Ne, nes nebuvo tam laiko. Tiesą sakant, dabar boulingą žaidžiu vietoj krepšinio. Užuot sekmadieniais žaidęs krepšinį, dalyvauju žurnalistų boulingo lygos varžybose. Ką jau kalbėti apie tai, kad tą laiką galėčiau praleisti su mylimu žmogumi...
Ką apie tai mano Vaida?
Ką mano, nesunku atspėti (šypsosi)… Tačiau ir pats vis dažniau pagalvoju, kad netrukus reikėtų pradėti naujas aukso vidurio paieškas. Palauksiu, kol pasibaigs Eurolygos sezonas, ir savo prioritetus sudėliosiu iš naujo. Galbūt išties per daug dirbu?
Labai gerai jaučiuosi vien pagalvojęs, kad po kelių mėnesių važiuosiu atostogauti. Pirmą kartą atostogaudamas nieko neveiksiu. Visiškai nieko. Man patinka aktyvus poilsis, tačiau šį kartą mėgausiuosi, kai nereikės galvoti, kada turiu keltis ir ką rytoj nuveikti.
Pernai planavai nuvažiuoti ten, kur dar nebuvai. Rašei, kad ypač vilioja Pietų Amerika ir Afrika...
To plano taip pat neįvykdžiau...
O kaip planas pamatyti „gyvai“ Robbie Williamsą, Madonną ir Michaelą Jacksoną?
Irgi neįgyvendintas. Spėju, kol prisiruošiu, jie apskritai nebedainuos (juokiasi)…
Vadinasi, iš keturių norų išsipildė tik vienas – kad Lietuvos krepšinio rinktinė laimėtų medalius Europos čempionate. Vienintelis, kuris tiesiogiai nepriklausė nuo tavęs. Ar kasdieniame gyvenime taip pat sunkiai sekasi vykdyti tai, ką suplanuoji?
Tikrai nesu žmogus, kuris nešiojasi darbo kalendorių ir rašosi, ką reikia padaryti. O ta anketa... Liepė užpildyti, ir tiek – nereikia į ją žiūrėti labai rimtai.
Beje, toje anketoje neradau ketinimo persikraustyti į nuosavą namą, o juk netrukus su Vaida apsigyvensite Vilniaus pakraštyje. Nusibodo centro šurmulys?
Neturėjo vargo bobutė, nusipirko karvutę... Su Vaida atostogaudami Portugalijoje šiek tiek pavažinėjome po tą šalį. Galutinė mūsų stotelė buvo Lisabona. Kai ją pasiekėme, supratau, kaip man iki tol patiko Portugalija – be kamščių, be minios, be triukšmo. Tuomet ir pagalvojau, kaip mane pradeda erzinti miesto šurmulys. Žinoma, kartais jo reikia, bet ne per daugiausiai.
Sensti?
Galbūt. Kita vertus, puikiai žinau, kad nėra aukso vidurio: gali būti, kad apsigyvenus name ramybės bus per daug, o veiksmo trūks.
Tada teks auginti vaikus...
Kaip matai, išeitis visada yra. Tačiau, rodos, esu žmogus, kuris ir to neplanuoja. Nors, tiesą sakant, būčiau laimingas, jei tai nutiktų.
Vestuvių taip pat dar neplanuoji?
Santuoka – labai svarbus, tačiau kartu ir keblus dalykas. Į ją dabar žiūriu kur kas atsakingiau nei kažkada.
Tada, kai tuokeisi pirmą kartą?
Nebenoriu grįžti prie šios temos. Tas gyvenimo etapas seniai praeityje. Dabar gyvenu visiškai naujame pasaulyje.
Tai ar naujame pasaulyje liko vietos vedyboms?
Jos tikrai kada nors įvyks. Santuoka turi labai daug privalumų, vienas jų – saugumas, kurį pajunta moteris ir kuris kitais būdais neįgyjamas, nenuperkamas, nesukuriamas. Tiems, kurie sako, kad santuoka nieko nekeičia, ji iš tiesų nieko nepakeičia, bet tiems, kuriems ji atrodo svarbi, – yra svarbi.
Pačios vestuvės svarbesnės moterims, o štai vyrui svarbu rasti tinkamą momentą pasipiršti. Vyras niekada nepasipirš, jei žinos, kad moteriai yra bent menka galimybė sudvejoti. Vestuvės? Vyras galėtų nueiti ir susituokti, o moteriai reikia, kad viskas būtų taip, kaip priklauso: balta suknelė, svečiai, graži vieta. Santuoka man svarbesnė nei pačios vestuvės.
Bet jos vis tiek bus?
Juk sakiau: kada nors...
Į šiųmetę olimpiadą Pekine nevažiuosi, tad pagaliau krepšinio rungtynes galėsi žiūrėti kaip „normalus“ žmogus – prie televizoriaus ekrano, su bokalu alaus rankose, skanduodamas ir net kartais riebiai nusikeikdamas. Džiaugiesi dėl to ar visgi kiek apmaudu, kad ne tu vyksti į vieną svarbiausių sporto renginių?
Po trijų parduotų vasarų krepšinio pagaliau nebereikės komentuoti. Apskritai man ši vasara bus nereali: iš pradžių – Europos futbolo čempionatas, kurį privalu žiūrėti nuo pradžios iki pabaigos, paskui – olimpiada, kurią žiūrėdamas šį kartą tik rėkausiu.
Kaip komentatorius esu buvęs visuose svarbiausiuose krepšinio renginiuose, todėl nė kiek nepavydu, kad šį kartą važiuoja kiti. Džiaugiuosi, kad mano „kolekcijoje“ jau du bronzos medaliai: vienas – iš Sidnėjaus olimpiados, kitas – iš Europos krepšinio čempionato Ispanijoje. Manau, vėliau ar anksčiau sulaukiu ir aukso. Tačiau jokio skirtumo, kada tai nutiks – man komentuojant ar ne. Esu toks pat krepšinio fanas, kaip ir kiti, todėl man svarbiausia, kad tą auksą kada nors iškovotume.
Rungtynes stebėti su draugais ir jas komentuoti – skirtingi dalykai?
Viduje emocijos visada tokios pačios. Tačiau dirbant emocijos lieka emocijomis, o pirmenybę privalu teikti darbui.
O žiūrint krepšinį su draugais lengva nekomentuoti?
Komentavimas – taip pat emocijos. „Kur kamuolį įkišai?“, „Kokį žaidėją išleidai?“, „Ko švilpi?“ – juk žiūrovai dažnai išmano geriau ir už trenerį, ir už žaidėjus, ir už teisėjus. Tačiau galiausiai vis vien išaiškėja, kad nė vienas iš sėdinčiųjų šiapus ekrano negali būti nei treneriu, nei žaidėju, o viskas, kas išsprūdo rungtynių metu, tėra emocijos.
Pats jau daug metų komentuoju krepšinį, todėl žiūrėdamas rungtynes nesiimu nieko kaltinti. Argi verta kažkam suversti kaltę ar išsilieti?
Tačiau necenzūrinių žodžių, matyt, išsprūsta?
Kartais. Retkarčiais ir komentuojant kyla noras riebiai nusikeikti, todėl būna, kad žiūrovams pasakau: „Dabar galvoju lygiai tą patį, ką ir jūs“ – puikiai žinau, kad tuo metu dauguma krepšinio gerbėjų nusikeikia. O kai nereikia sėdėti prie komentatoriaus mikrofono, suveikia nuo grandinės paleisto šuns sindromas. Bet kartais pakalbėti kaimietiškai, manau, nėra blogai.
Krepšinį komentuoji jau devinti metai, o juk, sakoma, darbą reikėtų keisti kas septynerius...
Labai gera taisyklė, bet ji negalioja, kai darbas yra tavo meilė ir hobis. Kai turi mylimą darbą, gali džiaugtis galėdamas jį dirbti visą gyvenimą. Rodos, Konfucijus yra pasakęs: „Susirask mėgstamą darbą, ir tau nereikės dirbti nė vienos dienos gyvenime.“
Žinoma, medalis turi dvi puses. Kai žmogui darbas yra tiesiog darbas, jis stengiasi turiningai suplanuoti laisvalaikį, išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką, o man dažnai išeina, kad laisvas laikas sutampa su darbu. Puikiai suprantu, jog tai ir yra kaina, kurią žmogus sumoka už tai, kad dirba mėgstamą darbą.
Spėju, Vaidą tai turėtų varyti į neviltį...
Pastaruoju metu ir jai krepšinio per daug. Iš tiesų šis sezonas užsitęsė: prasidėjo vasarą draugiškomis Lietuvos rinktinės rungtynėmis, kurių TV3 tiek daug dar niekada nėra transliavusi, paskui – Europos čempionatas Ispanijoje. Kelias dienas pailsėjęs Portugalijoje turėjau grįžti į Lietuvą ir komentuoti moterų rinktinės rungtynes pasaulio čempionate. Vėliau prasidėjo Eurolyga, sėkmingai tęsiasi iki šiol ir velniai žino, kada pasibaigs.
Džiaugiesi, kad Lietuvos klubams taip neblogai sekasi, ar giliai viduje vis dėlto pamąstai, kad tai galėtų ir pasibaigti?
Jei atvirai, labai džiaugiausi, kai buvo pertrauka prieš Eurolygos TOP-16 rungtynes, ir galvojau, kodėl krepšinio nėra tik vieną savaitę. Tarp praėjusio ir šio sezonų pertrauka taip pat buvo labai trumpa, todėl žmonės nespėjo išalkti krepšinio – reitingai tai rodo.
Tačiau tokios šventvagiškos minties, kad Lietuvos komandos geriau nebežaistų Eurolygoje, net nekyla – galiu ranką prie širdies pridėti. Paradoksalu: dabar kai kurie krepšinio gerbėjai gali sau leisti nepažiūrėti vienų ar kitų rungtynių, bet užtektų Lietuvos rinktinei nepatekti į kokias nors svarbias varžybas, visi pasijustų labai blogai. Taigi geriau per daug nei per mažai.
Sakei, darbas – tavo meilė. Ką – komentavimą ar patį krepšinį – myli labiau?
Tai – moteriškas provokuojantis klausimas. Tas pat, kaip klausti: „Aš tau patinku ar maistas, kurį gaminu?“ (Juokiasi.) Man patinka ne tik krepšinis. Dievinu futbolą, mėgstu lauko tenisą, „Formulę-1“. Taigi man patinka ir tai, ko nekomentuoju.
Jei nekomentuočiau krepšinio, vis vien būčiau aistringas jo gerbėjas. Vienintelė blogybė, kad tada, norėdamas savo akimis pamatyti rungtynes, turėčiau pirkti bilietą (juokiasi)… Daug kam atrodo, kad mano darbas – rojus: važiuoju į svarbiausias varžybas, bendrauju su žaidėjas ir dar už tai gaunu pinigų! Galbūt taip ir yra, kita vertus, net mano Vaida anksčiau nesuprasdavo, kaip nuvažiavęs į čempionatą užsienyje neparsivežu jokių įspūdžių, grįžtu pavargęs ir nieko nepamatęs. Per dvi savaites pakomentuoti trisdešimt rungtynių – tai jau maratonas.
Pasak spektaklio „Urvinis žmogus“ pagrindinio veikėjo, į vyrų burnas dienai įspraudžiamas ribotas kiekis – tik du tūkstančiai – žodžių. Po rungtynių dar lieka noro kalbėti?
Jei po rungtynių atsiduriu draugų kompanijoje, man labiau patinka klausytis, ką kiti kalba. Tačiau po kurio laiko atsigauni ir vėl pradedi šnekėti.
Neseniai prieš visą Lietuvą prisipažinai: „Myliu ir bučiuoju.“ Šiuos žodžius, skirtus draugei Vaidai, krepšinio gerbėjai prisimena iki šiol. Niekas neprikišo, kad pasielgei nevyriškai?
Mylimą žmogų pasveikinau Valentino dienos proga, o dabar negaliu ramiai pereiti koridoriumi. Žmonės eteryje nekalba asmeninių dalykų, žinau, kad to ir negali būti. Tačiau tada viskas išėjo labai spontaniškai. Prieš pat rungtynes šovė mintis, kad krepšinis sutampa su viskuo – gimtadieniais, svarbiomis sukaktimis, net Valentino diena. Tą vakarą nebuvau vienintelis, kuris, užuot su mylimąja vakarieniavęs restorane, žiūrėjo krepšinį. Nusprendžiau atsiprašyti už visus vyrus, kartu perdaviau linkėjimus ir Vaidai.
Ar tai nevyriška? Galbūt, bet na ir kas? Taip, mes dažnai pirmiau padarome, o tik paskui pagalvojame, ką padarėme, tačiau dėl to, ką tą vakarą pasakiau, nė kiek nesijaudinu. Ir visai nesvarbu, kad dabar mane vyrai traukia per dantį ir klausia, ar negalėčiau perduoti linkėjimų jų draugėms.
Kaip į tokį viešą tavo prisipažinimą reagavo Vaida?
Jos veido išraiškos nemačiau, bet žmogus, per televizorių išgirdęs tiesioginį kreipimąsi, kurį girdi visa Lietuva, turėjo nustebti. Praėjo dvidešimt minučių, kol gavau žinutę. Vaida buvo maloniai nustebinta, tačiau jei mes dar ilgiau apie tai kalbėsime, žmonės ims sakyti, jog taip pasielgiau tik tam, kad parašytų laikraščiai.
Internete radau anketą, kurią, spėju, pildei 2006 metų pabaigoje. Rašei, kad 2007-aisiais norėtum išmokti geriau žaisti boulingą. Ar pavyko?
Ne, nes nebuvo tam laiko. Tiesą sakant, dabar boulingą žaidžiu vietoj krepšinio. Užuot sekmadieniais žaidęs krepšinį, dalyvauju žurnalistų boulingo lygos varžybose. Ką jau kalbėti apie tai, kad tą laiką galėčiau praleisti su mylimu žmogumi...
Ką apie tai mano Vaida?
Ką mano, nesunku atspėti (šypsosi)… Tačiau ir pats vis dažniau pagalvoju, kad netrukus reikėtų pradėti naujas aukso vidurio paieškas. Palauksiu, kol pasibaigs Eurolygos sezonas, ir savo prioritetus sudėliosiu iš naujo. Galbūt išties per daug dirbu?
Labai gerai jaučiuosi vien pagalvojęs, kad po kelių mėnesių važiuosiu atostogauti. Pirmą kartą atostogaudamas nieko neveiksiu. Visiškai nieko. Man patinka aktyvus poilsis, tačiau šį kartą mėgausiuosi, kai nereikės galvoti, kada turiu keltis ir ką rytoj nuveikti.
Pernai planavai nuvažiuoti ten, kur dar nebuvai. Rašei, kad ypač vilioja Pietų Amerika ir Afrika...
To plano taip pat neįvykdžiau...
O kaip planas pamatyti „gyvai“ Robbie Williamsą, Madonną ir Michaelą Jacksoną?
Irgi neįgyvendintas. Spėju, kol prisiruošiu, jie apskritai nebedainuos (juokiasi)…
Vadinasi, iš keturių norų išsipildė tik vienas – kad Lietuvos krepšinio rinktinė laimėtų medalius Europos čempionate. Vienintelis, kuris tiesiogiai nepriklausė nuo tavęs. Ar kasdieniame gyvenime taip pat sunkiai sekasi vykdyti tai, ką suplanuoji?
Tikrai nesu žmogus, kuris nešiojasi darbo kalendorių ir rašosi, ką reikia padaryti. O ta anketa... Liepė užpildyti, ir tiek – nereikia į ją žiūrėti labai rimtai.
Beje, toje anketoje neradau ketinimo persikraustyti į nuosavą namą, o juk netrukus su Vaida apsigyvensite Vilniaus pakraštyje. Nusibodo centro šurmulys?
Neturėjo vargo bobutė, nusipirko karvutę... Su Vaida atostogaudami Portugalijoje šiek tiek pavažinėjome po tą šalį. Galutinė mūsų stotelė buvo Lisabona. Kai ją pasiekėme, supratau, kaip man iki tol patiko Portugalija – be kamščių, be minios, be triukšmo. Tuomet ir pagalvojau, kaip mane pradeda erzinti miesto šurmulys. Žinoma, kartais jo reikia, bet ne per daugiausiai.
Sensti?
Galbūt. Kita vertus, puikiai žinau, kad nėra aukso vidurio: gali būti, kad apsigyvenus name ramybės bus per daug, o veiksmo trūks.
Tada teks auginti vaikus...
Kaip matai, išeitis visada yra. Tačiau, rodos, esu žmogus, kuris ir to neplanuoja. Nors, tiesą sakant, būčiau laimingas, jei tai nutiktų.
Vestuvių taip pat dar neplanuoji?
Santuoka – labai svarbus, tačiau kartu ir keblus dalykas. Į ją dabar žiūriu kur kas atsakingiau nei kažkada.
Tada, kai tuokeisi pirmą kartą?
Nebenoriu grįžti prie šios temos. Tas gyvenimo etapas seniai praeityje. Dabar gyvenu visiškai naujame pasaulyje.
Tai ar naujame pasaulyje liko vietos vedyboms?
Jos tikrai kada nors įvyks. Santuoka turi labai daug privalumų, vienas jų – saugumas, kurį pajunta moteris ir kuris kitais būdais neįgyjamas, nenuperkamas, nesukuriamas. Tiems, kurie sako, kad santuoka nieko nekeičia, ji iš tiesų nieko nepakeičia, bet tiems, kuriems ji atrodo svarbi, – yra svarbi.
Pačios vestuvės svarbesnės moterims, o štai vyrui svarbu rasti tinkamą momentą pasipiršti. Vyras niekada nepasipirš, jei žinos, kad moteriai yra bent menka galimybė sudvejoti. Vestuvės? Vyras galėtų nueiti ir susituokti, o moteriai reikia, kad viskas būtų taip, kaip priklauso: balta suknelė, svečiai, graži vieta. Santuoka man svarbesnė nei pačios vestuvės.
Bet jos vis tiek bus?
Juk sakiau: kada nors...
