Vardas, pavardė: Rokas Žilinskas.
Gimimo data, vieta: 1972 07 20, Vilnius.
Šeima, kurioje gimė: mama ilgus metus dirbo vaikų lopšelio-darželio auklėtoja, šiuo metu yra namų šeimininkė; turi jaunesniąją seserį Moniką.
Šeiminė padėtis: viengungis.
Pasiekimai: baigė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos institutą, dirbo „Vilniaus“ laikraštyje, atliko praktiką, o vėliau įsidarbino Lietuvos radijuje, dirbo pirmojoje komercinėje televizijoje „TV 26“, vėliau pakviestas į Lietuvos televiziją; nuo 1998 m. pradėjo dirbti LNK laidų vedėjų ir užsienio naujienų redaktoriumi; dirbo naujienų redaktoriumi laikraštyje „Verslo žinios“; šiuo metu yra Seimo narys, Atominės energetikos komisijos pirmininkas.
Bendraujant su Roku, natūraliai kyla klausimas, kodėl jis taip retai šypsosi. „Kažkodėl įteigiau sau, kad šypsena man netinka“, - kuklinasi jis. Be reikalo, nes šypsena Rokui labai tinka!
- Rokai, mielai sutikote pasikalbėti. Ar Jūs nevengiate žurnalistų tik todėl, kad pats daugelį metų dirbote žurnalistikos srityje?
- Dažnai žurnalistams sakau „ne“. Tai yra pasitikėjimo klausimas. Kadangi su žurnalu „Privatu!“ yra draugiški santykiai ir abipusis pasitikėjimas, todėl visada mielai sutinku bendrauti. Net nekilo klausimas, ar man sutikti, ar ne. Esu atviras žmogus, neturiu ko slėpti. Nesijaučiu nusikaltėliu, kokiu mane mėginama nupiešti.
- Nors apie Jus prirašyta daug neigiamų dalykų, kas vis dėlto privertė tautiečius Jumis pasitikėti ir išrinkti į Seimą?
- Kad ir kokį mane mėgintų vaizduoti, žmonės manimi pasitiki ir stengiuosi neprarasti jų pasitikėjimo. Daugelį metų iš paskutiniųjų stengiausi gerai dirbti savo darbą. Stengiausi būti geras, objektyvus žurnalistas.
- Minėjote, kad Lietuvos labui esate pasiruošęs kalnus nuversti. Ką konkrečiai jau padarėte?
- Tai yra kasdienis darbas: bendravimas su sprendimus priimančiais žmonėmis, posėdžiai Seime, darbas Atominės energetikos komisijoje. Viskas dėl Lietuvos. Svarbus kiekvienas ištartas žodis, kiekviena pateikta idėja. Kadaise girdėjau, jog Seimas yra pati skaidriausia ir atviriausia institucija Lietuvoje. Dabar įsitikinau, kad taip ir yra.
- O Jums nenuobodu dirbti Seime?
- Ne. Žiniasklaidai aš atidaviau pakankamai daug savo laiko. Profesionaliai darbą gali dirbti tol, kol tai teikia malonumą. Vieną dieną man atsibodo. Atėjo laikas kažką keisti.
- Turėjote visokių minčių?
- Taip, Seimas buvo tik viena iš galimybių. Aš ja pasinaudojau ir ji pasiteisino. Viena iš idėjų fixe buvo emigruoti. Užsienis man ne naujiena - ten esu ir studijavęs, ir dirbęs, nemažai keliavęs, ten turiu daug draugų. Esu pasaulio pilietis, puikiai save atrasčiau bet kuriame krašte.
- Ryžtumėtės dirbti bet ką?
- Ir čia ryžčiausi bet ką dirbti. Esu šventai įsitikinęs - nėra blogų darbų. Nėra ir lengvų darbų, jei dirbi sąžiningai, iš širdies. Atlyginimas nėra pats svarbiausias - viskas priklauso nuo poreikių. Kai studijavau Indijoje, gaudavau 120 dolerių stipendiją. Už tą sumą turėjome pragyventi būdami už tūkstančių kilometrų nuo savo tėvynės. Tekdavo susimokėti už bendrabutį, knygas, valgyti, pramogauti ir nupirkti lauktuvių artimiesiems. Mano bendrabučio kambarys buvo keturios betono sienos, keli primityvūs baldai, kibiras ir semtuvėlis. Galiu pasakyti - taip gyventi įmanoma. Jei dabartinės mano pajamos imtų mažėti, aš atitinkamai mažinčiau savo poreikius - viskas elementaru.
- Niekada neslėpėte, kad Jūs, netekęs darbo televizijoje, išgyvenote labai sunkų laikotarpį. Žinote, kas yra depresija?
- Taip, žinau. Esu labai emocingas žmogus, permainas išgyvenau skaudžiai. Mano buvęs kolektyvas manimi nepasitikėjo ir nepatikėjo, buvau priverstas išeiti, bet dėl to visiškai nesigailiu. Radau jėgų atsikelti, peržiūrėjau ir apmąsčiau gyvenimo vertybes. Viskas, kas nutinka blogo, galiausiai gerai baigiasi.
- Pakalbėkime apie linksmus dalykus. Ar Rokas Žilinskas išgarsino Justiną Jankevičių (televizijos laidos „Humoro klubas“ humoristą - aut. past.) ar atvirkščiai?
- Manau, kad mes negalėtumėme vienas be kito. Justinas yra tikras talentas. Jo humoras yra skanus - tai tikra parodija, o ne surogatas. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad tos laidos nemačiau ir internete vaizdelių nežiūrėjau. Laikausi nuostatos nežiūrėti parodijų apie save ir neskaityti interneto komentarų tam, kad nepasimesčiau eidamas savo keliu. Tiesiog apie minėtą parodiją išgirdau iš draugų, kolegų. Humoras labai artimas mano sielai. Ne veltui mano tėčio sesuo yra viena garsiausių Lietuvos humorisčių (Vytautė Žilinskaitė - aut. past.). Jei tas humoras iš tiesų yra humoras, o ne patyčios, tuomet aš ploju katučių. Būtent todėl nuvažiavau į Kauną ir klausiausi „Humoro klubo“ dalyvių. Tikrai skaniai pasijuokiau.
- Ar jūsų nežeidžia kalbos apie netradicinę orientaciją?
- Žmonės daug ką šneka. Tegul... Būdamas viešas asmuo, nesu apsaugotas nuo jokių kalbų. Vienintelis atvejis, kada buvau labai supykęs, kai buvau fotografuojamas miegantis pro savo namų langą. Ačiū Dievui, tos nuotraukos nebuvo paviešintos.
- Gyvenate ne vienas, namuose esate vienintelis vyras. Kokios vyriškos pareigos Jums tenka?
- Tiesa, gyvenu su mama, seserimi ir jos dukryte. Tačiau esu vienintelis dirbantis žmogus šeimoje, todėl pagrindinė mano pareiga - išlaikyti šeimą. Esu labai dėkingas savo šeimynai, kad manęs neapkrauna buities rūpesčiais, vakare laukia su karšta vakariene. O pusryčių nevalgau - penkiolika metų darbą pradėdavau antrą valandą dienos, o baigdavau vidurnaktį. Tad suvalgius naktipiečius, pusryčių tikrai nesinori.
- O apie šeimą nesvajojate?
- Jau visiškai susitaikiau su ta mintimi, kad esu užkietėjęs senbernis ir šeimos kurti nesiruošiu. Ir vienas gyvendamas žmogus gali būti laimingas. Vienišiems žmonėms trūksta šilumos, artumo, romantikos, o man tie poreikiai - vienkartiniai.
- O Jūs kada nors gyvenime mylėjote?
- Taip. Ir ne kartą. O paskutinį kartą dar šiais metais. Gaila, meilė užgeso, bet draugystė liko.
