„Nusiplausiu dėmes, atgausiu žmonių pasitikėjimą ir ieškosiu kito darbo. Tai, ką patyriau, buvo didelis smūgis. Nesijaučiu palaužtas, tačiau pažemintas - taip. Neturiu munduro, bet man svarbu jį nusiplauti", - už savąją teisybę ketina kovoti iki galo.
Kaunasi su policija
Pirmą kartą policininkams Rokas įkliuvo vieną lapkričio pradžios naktį. Tada pareigūnai neva sustabdė jo vairuojamą automobilį, įtartinai vinguriuojantį kelyje. Paprašytas pūsti į alkoholio tikrintuvą, jis, pasak policininkų, atsisakė tai daryti, be to, mašina buvusi nedrausta. Tačiau Rokas gina savą šio įvykio versiją. Žurnalisto tvirtinimu, po nedidelės avarijos pats sulaukė pareigūnų, automobilis buvo draustas, kaip to reikalauja įstatymas, o pūsti į alkoholio matuoklį jo tiesiog neprašė - pareigūnai, anot jo, suklastojo protokolą. Įspeisti į kampą dokumentinių įrodymų, policininkai klastotę pripažino ir pakeitė parodymus, tačiau Roką vis tiek nubaudė - už tariamą atsisakymą tikrintis dėl alkoholio. Dabar jis padavęs policiją į teismą.
Antrą kartą problemų su pareigūnais Rokas sulaukė praėjus vos mėnesiui. Po konflikto su namo jį vežusiu taksistu, žinomas žurnalistas atsidūrė areštinėje. Rokas turi ir šios istorijos versiją, bet kol kas jos neviešina: „Skirtingai nei pareigūnai ikiteisminio tyrimo duomenų nekomentuoju: labai lengva suklysti, kieno pusėje tiesa. O jie jau klysta."
Žurnalistas tiki, kad visos bylos bus išspręstos jo naudai. „Manau, tam yra pagrindas", - šypteli Rokas, tikintis, kad teisingumas bus jo pusėje ir kad taip pavyks nusiplauti purvą, susigrąžinti savo vertę, aplinkinių pasitikėjimą ir visuomenės pagarbą. „Tuomet ne pabrukęs uodegą, o aukštai iškėlęs galvą ieškosiu naujo darbo. Beje, tai jau seniai ketinau padaryti. Manau, daugybę metų tą patį dirbantis žmogus vieną dieną gali tiesiog apkerpėti. Karjerą televizijoje pradėjau prieš šešiolika metų. Iš pradžių „TV 26" kanale rengiau ir vedžiau žinias. Paskui - Lietuvos televizija, kur rengiau užsienio naujienas, vėliau vedžiau žinias. Perėjęs į LNK vėl tapau naujienų laidos vedėju. Vėliau žiniose dirbau užsienio naujienų redaktoriumi, kol galiausiai žinias ėmiau ir rengti, ir vesti. Laikui bėgant pajutau, kad šis darbas tampa rutina, ir visai nesvarbu, jog ant savo stalo turėjau visą pasaulį. Štai jums ir esmė - pasaulį teturėjau ant stalo... Palyginti daug keliavau, tačiau ilgainiui darbinės kelionės ėmė apsiriboti vien Briuseliu - kitur vykdavau savo malonumui. Kalbant filosofiškai... Likimas viską sutvarkė taip, kad nebeturėčiau kur dingti - dabar darbą keisti turėsiu bet kokiu atveju", - nusijuokia Rokas.
Žurnalistas surimtėja, kai įsiterpiu, jog darbą ir aplinkinių pasitikėjimą jis prarado, galima sakyti, vos per vieną akimirką - tuomet, kai ankstyvą rytą kilęs konfliktas su taksistu pasibaigė ilgomis valandomis areštinėje ir pateiktu prašymu išeiti iš darbo. Rokas nebando spėlioti, kaip viskas būtų buvę, jei jis būtų ne žinių žurnalistas, o, pavyzdžiui, pramoginės laidos vedėjas. „Sutinku, kad dirbantis žiniose turi jausti didesnę atsakomybę - juk tai faktais grindžiama laida, todėl žmonės privalo tikėti tuo, ką sakai. Praradęs visuomenės pasitikėjimą, prarandi ir savo, kaip žinių žurnalisto, vertę", - nė kiek neabejoja Rokas. Matyt, todėl dar tą patį vakarą, kai buvo išleistas iš areštinės, sukvietė kolegas į kavinę, atsiprašė už tai, kad teršiamas kanalo vardas, ir pasakė, kad jei nori, jis gali išeiti iš darbo. „Po kurio laiko vadovybė pasakė „taip". Aš su tuo visiškai sutikau - juk pats pasiūliau tokią išeitį. Nors ir koks buvo atsakymas, jaučiu didelį kolegų iš naujienų redakcijos ir generalinės vadovybės palaikymą", - patikina.
Darbą seniai turėjau keisti
„Yra kaip yra", - trumpai ištaria Rokas, kai paklausiu, ar ranka nedrebėjo pasirašant prašymą išeiti iš darbo. - Esu sveikas, galiu dirbti, turiu šeimą, draugų, namą - visa tai nedingo. Nėra tik darbo, kurį, kaip suprantu, seniai turėjau keisti." Į naujus vandenis bristi jis kol kas neketina ir apie naujas galimybes svarsto gana aptakiai: viskas ateis savo laiku - tereikia labai norėti. Žurnalistas neslepia svajojantis, kad ši gana sudėtinga situacija išsispręstų kuo greičiau, tačiau apie tai, ką norėtų veikti ateityje, kol kas daug nesvarsto. „Nuo seno svaičioju, jog norėčiau pirkti, restauruoti ir pardavinėti sodybas. Tai būtų mano širdies verslas, bet ar iš tiesų to imsiuosi, dar nežinau. Man patiko įsirengti namą (tiesa, Rokas suskumba prisipažinti, kad kalba apie idėjas, o ne juodą darbą - red. past.), be to, traukia gamta, kaimas, todėl toks verslas būtų tikrai prie širdies. Juo labiau kad turiu ir bendraminčių, jau susižavėjusių šia idėja", - nusišypso.
Kai pasiteirauju, kodėl iki šiol nesiėmė senos svajonės, Rokas ima svarstyti: jei iš anksto būtų numatęs, kad karjera nutrūks taip netikėtai, verslo idėja dabar, matyt, turėtų tikroviškesnį pavidalą. „Pirmiausia turi praeiti šokas - privalau susitaikyti su tuo, kas nutiko, apsivalyti tai, kas ant manęs išpilta. Štai tada ir pagalvosiu, ko imtis", - prasitaria.
Išėjęs iš darbo Rokas apsvarstė ir galimybę išvažiuoti iš Lietuvos. „Kodėl gi ne?" - pamanė sau, kai iš Londono gavo geros bičiulės žinutę. „Neabejoju, kad galėčiau gyventi svetimame krašte tarp nepažįstamų - mintis, jog galiu bet kada grįžti, man padėtų. Be to, pasaulyje turiu nemažai draugų. Geriau ten oriai plausiu indus, nei čia vaikščiosiu pabrukęs uodegą", - neabejoja.
Nuo kalbų jau pavargau
Tvirčiausi ramsčiai kilus sunkumų buvo draugai ir šeima. Ji, pasak Roko, ne itin malonią situaciją išgyveno gana stoiškai - jam nereikėjo aiškintis, artimieji tenorėjo išgirsti jo versiją. „Kas, jei ne šeima ir draugai, tave pirma parems ir patikės, kad nesi kaltas. Jei artimiausi žmonės manytų, kad esu nusikaltėlis, būtų išties liūdna. Tačiau su mama ir seserimi stengiamės apie tai daug nesikalbėti. Jei atvirai, nuo viso to jau gerokai pavargau. Draugai, pažįstami nuolat klausia, kaip viskas buvo, o aš jaučiu pareigą papasakoti, kas nutiko, - manau, tai ir yra dalis mano apsiplovimo, juo labiau kad viešai savo pozicijos taip ir nesu paskelbęs. Džiaugiuosi, kad jaučiu absoliutų draugų palaikymą. Jų meilė, pagarba tai padeda kur kas lengviau išgyventi", - patikina žurnalistas, bijąs paskęsti niūriose mintyse, todėl pastaruoju metu vengiąs būti vienas.
Užsisklendimas vienumoje ir savigraužos seansai - ne Rokui. Jis šypsosi: gyvenimas apdovanojo draugais, su kuriais smagu ne tik valandų valandas plepėti, bet ir patylėti. „Ar daug jų turiu? Niekada nebandžiau skaičiuoti, bet, manau, dviejų rankų pirštų neužtektų. Norėčiau tikėti, kad visi jie nuoširdūs ir kad išties yra mano draugai", - bičiuliams Roko gyvenime, rodos, niekada netrūks vietos. Turbūt todėl išėjęs iš LNK naujos veiklos jis neskubėjo ieškoti, atvirkščiai, pasiūlymų net nelaukė. „Artėjo šventės, norėjosi pagaliau atsibūti su šeima, draugais. Mėgaujuosi laisvu laiku, kurio dabar turiu iki soties, - šypteli. - Daug miegu, su draugais gaminame pietus, buvau Radži koncerte Biržuose, o po mūsų susitikimo važiuosiu įgarsinti filmo... Kaip matai, turiu ką veikti - esu užsiėmęs nuo ryto iki vakaro."
Jei tik laiką būtų galima atsukti atgal... Rokas į tokius svarstymus nesileidžia ir tvirtai laikosi savo nuomonės: viskas tik į gera. „Turiu draugą, kuris linkęs į savianalizę, sąsajų, dėsningumų ieškojimą. Pasak jo, kai žmogus ko nors labai nenori, pavyzdžiui, turimo darbo, bet nesiryžta jo atsikratyti, gyvenimas pasielgia gana griežtai ir nebeleidžia ilgiau dvejoti. Man taip turėjo nutikti..." - nusijuokia. Savo patirtimi su Roku pasidalijo ir kartu areštinės kameroje sėdėjęs jaunuolis. Jis buvo pirmasis, kuris susikrimtusiam nelaimėliui pasakė, kad graužtis ir jaudintis dėl to, kas nutiko, nebėra prasmės - yra kaip yra. „Žiūrėk į priekį", - išgirdau tą naktį ir supratau: tai - šventa tiesa. Žinoma, nelengva vien žiūrėti į priekį - kiekvienas tokioje padėtyje imtų save graužti. Tačiau stengiuosi savigraužą užgniaužti, užgesinti mintimis, kad visa tai, kas įvyko, nebuvo vien mano valioje. Tai tebuvo daugybės aplinkybių susidūrimo rezultatas. Taip, ir aš ten buvau - to neneigiu, tačiau to, kas buvo, jau nepakeisi", - šypteli Rokas.
