Jei populiarių televizijos serialų „Nekviesta meilė“, „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“ prodiuseris, buvęs krepšininkas Rolandas Skaisgirys (40) kada nors gaus magistro laipsnį, tai tikrai tų mokslų, kurie, mano, jam be galo naudingi ir reikalingi. Prekybos ekonomiką prieš dvidešimt metų Rolandas pasirinko iš nežinojimo, audiovizualinį meną Muzikos ir teatro akademijoje studijavo, nes tai buvo lengviausia. „Norėčiau mokytis retorikos“, – prisipažįsta ir tikina ieškosiąs tokių mokytojų.
Išdidus atsiėmei bakalauro diplomą?
Ne! Man buvo gėda. Visi jauni, po dvidešimt, o aš dvigubai už juos vyresnis. Laisvi, o aš apsivilkęs savo durną kostiumą, karšta, nepatogu. Juk galėjau visa tai daryti prieš dvidešimt metų.
Prieš dvidešimt metų tokios specialybės nė nebuvo...
Bet buvo kitokių. Šitos studijos neįstrigs atmintin. Atrodo, nė nejaučiau, kad studijavau. Nebuvo studentavimo, studentiško gyvenimo jausmo. Turiu savo draugų, darbą, grupės draugai – gerokai jaunesni, kartais su jais ir nebe taip įdomu.
Juk galėjai rinktis – baigti prekybos studijas ar studijuoti audiovizualinį meną?
Oi, ne! Yra daug nuostabių dalykų Žemėje, bet kai mokaisi kaimo vidurinėje... Nežinau, gal šiais laikais kaip nors kitaip, gal vaikai daugiau žino. Mūsų laikais viskas buvo labai aišku: prekyba, teisė, medicina. Dar – Kūno kultūros institutas. Taigi ir renkiesi iš to, ką žinai. Nemanau, kad kas nors labai pasikeitė. Muzikos akademijoje daugybė įdomių specialybių, o visi žino tik aktorinį, režisūrą. Nors taip trūksta scenaristų, operatorių, garso režisierių. Kai ko ir pats dar norėčiau pasimokyti. Labiausiai – iškalbos meno. Man tai įdomu.
Ar manai, kad baigus mokyklą metus kitus reikėtų paieškoti savęs?
Gali būti, tai – išeitis. Tėvai verčia mokytis, vaikai renkasi bet ką, paskui dirba nemėgstamą darbą ir yra nelaimingi.
Prieš ketverius metus stojai į Muzikos akademiją jau žinodamas, ko nori?
Esu tinginys. Niekada per daug nesimokiau. Kadangi šitą sritį jau šiek tiek išmanau, supratau: audiovizualinio meno mokytis man bus lengviausia.
Ar pradėjęs kurti televizijos laidas ir serialus pajutai, kad trūksta žinių?
Specialybės egzamino gavau šešetą. Visi tie, kurie mokėsi, – aštuonis arba dešimt. Retorikos egzamino gavau septynis, o visi – po dešimt. Vadinasi, žinių man trūksta. Iš tiesų nieko aš negalvojau, maniau tik kad mokslus reikia baigti. Beje, neturėjau nė vienos skolos, buvau gana pavyzdingas studentas.
Ar yra skirtumas – mokytis prieš dvidešimt metų ir dabar?
Nežinau, jau nepamenu...
Teko mokytis per naktis?
O kam naktimis? Dabar esu protingesnis, mokydavausi dienomis. Patyriau: daug daugiau gaunu ne skaitydamas, o kalbėdamas. Turiu draugų, kurie domisi įvairiausiais dalykais – politika, istorija, literatūra. Kalti negaliu ir nenoriu. Kalbuosi su draugais, mes daug diskutuojame, taip kur kas daugiau išlieka galvoje.
Pameni, buvo laikas, kai tau reikėdavo įrodinėti: „Aš skaitau knygas!“ Dabar nebereikia?
Tada buvau neteisus. Knygų skaitymas – laiko švaistymas. Nors gal ir per šiurkščiai pasakiau. Kol nepažinojau rašytojų, kitaip maniau. Dabar puikiai žinau, kad kiekvienas romanas, kiekviena knyga yra perleista per juos pačius. Taigi bet kuris požiūris labai subjektyvus. Nebūtinai taip kalbėdamas esu teisus, bet dabar būtent taip manau.
Ar nori pasakyti, kad prie tavo lovos miegamajame nėra nė vieno romano?
Yra! Aš juk nesakau, kad neskaitau romanų. Mes gi nesimylime visą laiką viena poza (juokiasi). Kartais ieškai žaidimų, linksmų, lengvų dalykų.
Ar gavęs diplomą jautiesi stipresnis? Labiau pasitiki savo jėgomis?
Aišku, kad ne. Žmogus stipresnis jaučiasi dėl dviejų dalykų: kai turi išsilavinimą ir užtektinai pinigų. Kadangi nesijaučiu labiau išsilavinęs, nei buvau, tai ir nesu stipresnis. Ir ne Muzikos akademija čia kalta. Aš pats pasiėmiau tiek, kiek pasiėmiau. Daug
ką sužinojau, bet kol tos žinios nepanaudotos, nieko negaliu sakyti.
Kaip jausdavaisi, kai atėjęs į paskaitą ar egzaminą dėstytojo vietoje rasdavai gerą savo bičiulį ar sugėrovą?
Arba serialo aktorių (juokiasi)?.. Sugėrovų nebuvo, nereikia... O štai Adrija Čepaitė man duodavo velnių. Oi, duodavo! Šiaip buvau pareigingas, gana stropus studentas. Atsakinėti eidavau pirmas – taupydavau laiką. Nueini, išeini ir diena laisva. Per paskaitas mėgdavau leistis į diskusijas.
Žinant tavo charakterį, į ginčus – taip pat?
Štai ir esminis skirtumas. Mokykloje, universitete aš ginčydavausi, o Muzikos akademijoje vyko diskusijos.
Sakai, nieko neišmokai? Panašu, išmokai girdėti kitus...
Žinau, kad su policininkais, daktarais ir mokytojais ginčytis nėra jokio reikalo.
Ką pasakė tavo mama, kai atsiėmei diplomą?
Teikiant diplomus ji nedalyvavo. Mama supranta, kad senas bernas, euforijų nebuvo. Beje, manęs apskirtai niekas nepasveikino. Tik žmona telefonu.
Triukšmingai atšventei?
Net bokalo alaus neišgėriau. Važiavau į kaimą, į statybas. Štai tau ir didžiausias skirtumas.
Išdidus atsiėmei bakalauro diplomą?
Ne! Man buvo gėda. Visi jauni, po dvidešimt, o aš dvigubai už juos vyresnis. Laisvi, o aš apsivilkęs savo durną kostiumą, karšta, nepatogu. Juk galėjau visa tai daryti prieš dvidešimt metų.
Prieš dvidešimt metų tokios specialybės nė nebuvo...
Bet buvo kitokių. Šitos studijos neįstrigs atmintin. Atrodo, nė nejaučiau, kad studijavau. Nebuvo studentavimo, studentiško gyvenimo jausmo. Turiu savo draugų, darbą, grupės draugai – gerokai jaunesni, kartais su jais ir nebe taip įdomu.
Juk galėjai rinktis – baigti prekybos studijas ar studijuoti audiovizualinį meną?
Oi, ne! Yra daug nuostabių dalykų Žemėje, bet kai mokaisi kaimo vidurinėje... Nežinau, gal šiais laikais kaip nors kitaip, gal vaikai daugiau žino. Mūsų laikais viskas buvo labai aišku: prekyba, teisė, medicina. Dar – Kūno kultūros institutas. Taigi ir renkiesi iš to, ką žinai. Nemanau, kad kas nors labai pasikeitė. Muzikos akademijoje daugybė įdomių specialybių, o visi žino tik aktorinį, režisūrą. Nors taip trūksta scenaristų, operatorių, garso režisierių. Kai ko ir pats dar norėčiau pasimokyti. Labiausiai – iškalbos meno. Man tai įdomu.
Ar manai, kad baigus mokyklą metus kitus reikėtų paieškoti savęs?
Gali būti, tai – išeitis. Tėvai verčia mokytis, vaikai renkasi bet ką, paskui dirba nemėgstamą darbą ir yra nelaimingi.
Prieš ketverius metus stojai į Muzikos akademiją jau žinodamas, ko nori?
Esu tinginys. Niekada per daug nesimokiau. Kadangi šitą sritį jau šiek tiek išmanau, supratau: audiovizualinio meno mokytis man bus lengviausia.
Ar pradėjęs kurti televizijos laidas ir serialus pajutai, kad trūksta žinių?
Specialybės egzamino gavau šešetą. Visi tie, kurie mokėsi, – aštuonis arba dešimt. Retorikos egzamino gavau septynis, o visi – po dešimt. Vadinasi, žinių man trūksta. Iš tiesų nieko aš negalvojau, maniau tik kad mokslus reikia baigti. Beje, neturėjau nė vienos skolos, buvau gana pavyzdingas studentas.
Ar yra skirtumas – mokytis prieš dvidešimt metų ir dabar?
Nežinau, jau nepamenu...
Teko mokytis per naktis?
O kam naktimis? Dabar esu protingesnis, mokydavausi dienomis. Patyriau: daug daugiau gaunu ne skaitydamas, o kalbėdamas. Turiu draugų, kurie domisi įvairiausiais dalykais – politika, istorija, literatūra. Kalti negaliu ir nenoriu. Kalbuosi su draugais, mes daug diskutuojame, taip kur kas daugiau išlieka galvoje.
Pameni, buvo laikas, kai tau reikėdavo įrodinėti: „Aš skaitau knygas!“ Dabar nebereikia?
Tada buvau neteisus. Knygų skaitymas – laiko švaistymas. Nors gal ir per šiurkščiai pasakiau. Kol nepažinojau rašytojų, kitaip maniau. Dabar puikiai žinau, kad kiekvienas romanas, kiekviena knyga yra perleista per juos pačius. Taigi bet kuris požiūris labai subjektyvus. Nebūtinai taip kalbėdamas esu teisus, bet dabar būtent taip manau.
Ar nori pasakyti, kad prie tavo lovos miegamajame nėra nė vieno romano?
Yra! Aš juk nesakau, kad neskaitau romanų. Mes gi nesimylime visą laiką viena poza (juokiasi). Kartais ieškai žaidimų, linksmų, lengvų dalykų.
Ar gavęs diplomą jautiesi stipresnis? Labiau pasitiki savo jėgomis?
Aišku, kad ne. Žmogus stipresnis jaučiasi dėl dviejų dalykų: kai turi išsilavinimą ir užtektinai pinigų. Kadangi nesijaučiu labiau išsilavinęs, nei buvau, tai ir nesu stipresnis. Ir ne Muzikos akademija čia kalta. Aš pats pasiėmiau tiek, kiek pasiėmiau. Daug
ką sužinojau, bet kol tos žinios nepanaudotos, nieko negaliu sakyti.
Kaip jausdavaisi, kai atėjęs į paskaitą ar egzaminą dėstytojo vietoje rasdavai gerą savo bičiulį ar sugėrovą?
Arba serialo aktorių (juokiasi)?.. Sugėrovų nebuvo, nereikia... O štai Adrija Čepaitė man duodavo velnių. Oi, duodavo! Šiaip buvau pareigingas, gana stropus studentas. Atsakinėti eidavau pirmas – taupydavau laiką. Nueini, išeini ir diena laisva. Per paskaitas mėgdavau leistis į diskusijas.
Žinant tavo charakterį, į ginčus – taip pat?
Štai ir esminis skirtumas. Mokykloje, universitete aš ginčydavausi, o Muzikos akademijoje vyko diskusijos.
Sakai, nieko neišmokai? Panašu, išmokai girdėti kitus...
Žinau, kad su policininkais, daktarais ir mokytojais ginčytis nėra jokio reikalo.
Ką pasakė tavo mama, kai atsiėmei diplomą?
Teikiant diplomus ji nedalyvavo. Mama supranta, kad senas bernas, euforijų nebuvo. Beje, manęs apskirtai niekas nepasveikino. Tik žmona telefonu.
Triukšmingai atšventei?
Net bokalo alaus neišgėriau. Važiavau į kaimą, į statybas. Štai tau ir didžiausias skirtumas.
