Legendinės dainos „Truputį laimės“ atlikėja Roma Mačiulytė (50) ant stalelio paberia visą pluoštą nuotraukų. Vaikystės, savo vestuvių, koncertų Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur praleido net penkerius metus. Pluoštą draugų ir gerbėjų fotografijų. Tik to vienintelio, brangiausio, tarp jų nėra. Per gyvenimą ne tik medų, bet ir druską šaukštais kabinusi dainininkė neslepia niekada neišsižadėsianti trijų pačių svarbiausių dalykų: viską valdančios muzikos, tikėjimo Dievą ir vilties kada nors sulaukti jai skirtojo.
Buvote viena iš būrio dainininkų, pasiryžusių 1994–1995 metais, Lietuvai finansiškai gana sunkiais laikais, ne mesti dainavimą, o vykti koncertuoti į Jungtinius Arabų Emyratus. Dažnai prisimenate tą laikotarpį?
Žinoma. Žmonės ten – atviri, draugiški, net įžengę į viešbučio liftą sveikinasi, kalbina vieni kitus. Kol grįžusi į Lietuvą atpratau sveikintis lifte, ilgokai į mane žiūrėjo kaip į keistuolę. Kai parvykdavome mėnesio atostogų, būdavo sunku: savaitę neišeidavau iš namų, stengdavausi adaptuotis, pamažu vėl įprasti prie šaltų žvilgsnių ar mėlynų veidų tarpuvartėse... Emyratuose nė vieno girto nemačiau. Kai koks turtingesnis vyras praeina pro šalį, gali nualpti nuo jo skleidžiamo brangiausių kvepalų aromato. Atsidaro automobilio durelės, iš jo ir vėl pirmiausia kvepalais padvelkia. Atrodo, visi Emyratai kvepia. Vyrai ten mėgsta būti tvarkingi, švarūs. Kai maždaug pirmą valandą nakties baigdavome programą, apie miegą ir poilsį net negalvodavome: mums jau būdavo užsakyti klubai, diskotekos, prabangios vakarienės. Popietę paprastai leisdavome prie išnuomotų namų baseino ar vykdavome į ekskursijas. Daug tada pamačiau ir patyriau. Tačiau tie penkeri metai Emyratuose buvo ne tokie jau ir lengvi. Keturis penkis mėnesius koncertuoji, sutarčiai pasibaigus mėnesiui grįžti namo, išsikrauni lagaminus, vėl susikrauni ir grįžti. Paskutinė sutartis su mumis buvo pasirašyta, atrodo, 2000-aisiais. Paskui muzikantai išsibarstė: vieni išvažiavo į Airiją, kiti susirado pelningesnius darbus, o Emyratus užplūdo rusai – pigesnė darbo jėga. Jie pradėjo dirbti kone už tai, kad gautų pavalgyti ir kur galvą priglausti. Tokie dainininkai smarkiai numušė kainas.
Lietuvės dainininkės pasirodydavo geriausiuose klubuose, kuriuose lankosi turtingi žmonės, šeichai. Įsivaizduoju, kad dabar turėtumėte skęsti prabangoje ir turtuose...
Ko gero, iš tų laikų man liko tik prisiminimai. Didelius turtus sunku susikrauti, nes grįžęs į Lietuvą susitaupytus pinigėlius pradedi labai greitai švaistyti. Negalvoji, kad jie pasibaigs. Nors turėjau skalbimo mašiną, būdavo, net drabužių pati netvarkydavau: geriau išsikviesdavau tarnybą, kad man ir išskalbtų, ir išlygintų, ir namus išvalytų. Pirkdavau bet ką, visai negalvodama, į Lietuvą artimiesiems veždavau kalnus dovanų. Pinigai žmogų gadina, pradedi išsidirbinėti.
Kalbama, kad arabai patikusiai moteriai gali pažadėti visus pasaulio turtus...
Dovanojo ir man kupranugarių, bet tik pasijuokėme su kolegėmis, ir tiek. Arabai iš tiesų negaili komplimentų ir meilės prisipažinimų, jie niekada nesigėdija pagirti. Kad ir kokia būtum: šviesi, tamsi, garbanota ar tiesių plaukų – jiems esi gražuolė. Gal todėl lietuvaitėms galvelės ir susisuka. Būtent dėmesio dar ilgai ilgėjausi Lietuvoje. Bet jeigu mūsų vyrai turėtų tiek pinigų, kiek arabų šeichai, turbūt ir jie nuolat šypsotųsi, žarstytų komplimentus.
Su lietuvėmis arabai kitaip elgdavosi nei su rusaitėmis: pagarbiau, nes mes nesileisdavome į artimus santykius, nevažiuodavome su jais po vieną, visą laiką būdavome po kelias. Iš pradžių jie nebuvo išlepinti moterų dėmesio: didžiausia šventė, jei galėdavo bent už rankos palaikyti, paliesti. O paskui atėjo laisvesnio elgesio rusių... Beje, iš pradžių mus prigąsdino, kad musulmoniškame krašte nesielgtume provokuojamai. Pirmą kartą nuvažiavusi į Emyratus ant scenos lipdavau apsirengusi žemę siekiančią suknelę, susisagsčiusi nuo galvos iki kojų. Manęs net vietiniai ėmė klausinėti, ar nesu musulmonė. Vėliau suknelės tik trumpėjo trumpėjo...
Netiesa ir tai, kad arabai turi krūvas žmonų. Gal tik labai turtingi šeichai gali sau tai leisti, nes visas privalo vienodai aprūpinti: jeigu vienai nupirko namą, antrai ar trečiai turi tekti nė kiek neprastesni. Visų žmonų pagimdytus vaikus reikia išmokslinti, visiems įtaisyti automobilius, namus, sukrauti turtų. Nė viena moteris negali būti nuskriausta.
Taip susižavėjusi pasakojate... Nejaugi per penkerius metus nebuvo nė vieno, kuris priverstų jūsų širdį karščiau plakti, gal net siūlytų tekėti ir likti?
Likti tikrai neketinau, nors nemažai draugių dabar ištekėjusios ir ten gyvena. Taip, buvo gerbėjų, siūlė ir tekėti, ir dukrą į Emyratus atsivežti. Vienas vyriškis net į Lietuvą atvažiavo pasisvečiuoti. Bet viena stengiausi su juo nelikti, kad nieko neprisigalvotų.
Labai jau giliai jam į širdį kritote, jeigu į Lietuvą atvažiavo...
Turbūt. Kai pranešė, kad atskrenda po dviejų dienų, pagalvojau: juokauja. Bet tikrai atvažiavo. Norėjo su mano tėvais susipažinti, bet tąkart neišėjo. Gal ir galėjome pratęsti draugystę, dabar ir pati mielai į Emyratus nuvažiuočiau, ir jį į svečius pasikviesčiau, juk esu laisva moteris. Bet taip neatsitiko, vadinasi, gailėtis ar ilgėtis nėra ko.
Gerbėjų jums niekada netrūko ir Lietuvoje. Kodėl šiuo metu neturite šeimos?
Man užtenka savos šeimos: turiu nuostabią jau ištekėjusią dukrą, puikius tėvus, jie rūpinasi manimi, aš – jais. Būtų neteisybė, jei sakyčiau, kad toks gyvenimas idealus. Aišku, grįžus po koncertų, renginių norisi su kuo nors pasidalyti įspūdžiais, jeigu liūdna, padėti galvą ant peties ir paverkti. Tačiau jeigu šalia nėra to, kurio tikrai noriu, geriau jau būti vienai. Tikrai nepakęsčiau, jeigu man prieš akis nuolat migruotų erzinantis vyras. O gal aš jau per daug užsibuvau vienišės kiaute? Laimei, turiu daug draugų ir vienatvės dar nejuntu. Aišku, ne taip turi būti, Dievas sukūrė porą – vyrą ir moterį. Aš tiesiog laukiu savo žmogaus ir lauksiu tiek, kiek reikės. To, su kuriuo nebereikės skirtis... Tik sunku pasakyti, kur tas mano žmogus...
Gerbėjai jums vis dar rodo dėmesį, apipila gėlėmis?
Taip, yra tokių. Galiu draugauti, bendrauti su jais, bet tai – ne mano. Savo pusės aš dar neradau. Va, turiu draugą italą Marką. Jis, aišku, už mane jaunesnis. Beje, kaip ir visi buvę draugai ir vyrai. Gal man taip skirta? Turbūt net nenorėčiau vyresnio sutuoktinio – jie bambekliai, viskuo nepatenkinti, nebeturi polėkio. Su nuobodžiu vyru tikrai negalėčiau būti, nes pati vis dar jaučiuosi vėjavaikė. Mielai vaikščiočiau į diskotekas, bet bijau, kad kas neatpažintų... Su draugais pajuokaujame: gaila, kad Lietuvoje nėra klubų „pagyvenusiam jaunimui“. Su Marku susipažinome dar Emyratuose, kai buvo atvažiavęs į aviacijos šventę. Jis – lakūnas, taip pat neturi šeimos, nes per daug atsidavęs darbui.
Ar įsivaizduojate aplinkybes, kad galėtumėte viską mesti ir išvažiuoti pas mylimąjį?
Gal tikra meilė ir priverstų taip pasielgti. Jeigu būčiau šimtu procentų įsitikinusi, kad radau ją, jeigu jausčiau, kad neteks verkti. Markas – dar ne visai patikrintas jaunikis. Esu įsitikinusi: reikia pagyventi kartu, kad pažintum žmogų.
Suprantu, kad teko patirti nemažai skausmo.
Visą gyvenimą labiausiai mėgau savo darbą, siekiau karjeros. Tiesa, dabar daug ką kitaip daryčiau, o tada atrodė, kad populiarumas ir šlovė truks amžinai. Kiek progų esu praleidusi, kiek gerų pasiūlymų atsisakiusi įsivaizduodama, kad niekada nenulipsiu nuo tos savo žvaigždės... Šeima dažnai likdavo antroje vietoje. Pirmasis vyras turėjo verslą, rūpinosi mumis su dukra, tačiau kai skyrėmės, ir jis prisipažino nelabai supratęs, kas yra šeima. Nėra ką smerkti, buvome jauni: jam – dvidešimt, man – dvidešimt treji. Iš tos gana trumpos santuokos man liko didžiausia dovana – duktė. Ko gero, tikra žmona ir šeimos žmogumi buvau tik tol, kol laukiausi ir kol dukra buvo visai maža. Tada iš tiesų jaučiau malonumą rūpintis namais, gaminti valgį. Paskui vėl prasidėjo koncertai, gastrolės, nuolatinis lėkimas... Gal ir pati nelabai buvau sukurta šeimai. Bet jeigu reikėtų pakartoti gyvenimą iš naujo, ieškočiau panašaus žmogaus. Daug galvojau ir neradau jame nė vieno minuso. Tiesiog mūsų keliai pasuko skirtingomis kryptimis.
Antrasis vyras gal buvo ir šeimininkiškesnis. Tačiau išėjo pas kitą. O aš kaip tik buvau beatrandanti tikėjimą. Įvertinau tai kaip Dievo valią ir ramiai jį paleidau. Išmokau priimti žodžius: „Dievas davė žmogui laisvę rinktis, kuriuo keliu eiti.“ Vyras išėjo pas kitą. Paskui ir ją paliko. Dar septyniolika metų vaikščiojo pas mane, nes gyveno kaimynystėje. Matyt, su manimi draugauti jam buvo lengviau nei gyventi... Dabar nebevaikšto – pagaliau išsiaiškinome, kad tikrai vienas kitam netinkame. Supratome, kad per tuos metus labai atitolome. Galiu pasakyti, kad su abiem vyrais išsiskyriau labai civilizuotai: su pirmuoju iki šiol esame draugai, nors jis jau senokai gyvena Maskvoje, buvo atvykęs į dukters vestuves, visada mums padeda, aprūpina finansiškai. Buvusio vyro mama ir sesuo iki šiol – geriausios mano draugės. Baisu, kai žmonės išsiskiria ir ima vieni kitus drabstyti purvais.
O jūs lengvai įsimylite?
Aš įsimyliu labai greitai ir taip pat greitai atšąlu, kai pamatau, kad ne tą pamilau. Visą laiką turiu tarsi ant sparnų skraidyti: tada mane ir mūza aplanko, ir dainas kurti norisi. Tiesa, visi mano, kad jeigu jau sukūriau dainą, vadinasi, ji skirta konkrečiam vyrui. O jeigu man tuo metu patinka kokie penki? Ir kiekvienas mano, kad čia jam... Tiesą sakant, gal tik pirmajam savo vyrui vieną dainą esu sukūrusi. Vieną vienintelę.
Prasitarėte apie sunkiu metu atrastą tikėjimą. Įsivaizdavau, kad dainininkui vienintelė meilė, viltis ir tikėjimas yra muzika...
Žmogus šaukiasi Dievo, kai jam tikrai blogai. Gal ir man panašiai nutiko. Begalė nelaimingų meilių, nes greitai įsimyliu ir dar greičiau nudegu, išgyvenimai, skyrybos... Turbūt antrosios mano skyrybos buvo langas į tikėjimą. Tuo metu į rankas pateko Biblija, dvasinės knygos. Jos nukreipė dėmesį nuo sunkių išgyvenimų. Tikėjimas mane išmokė džiaugtis gyvenimu, dėkoti Dievui už malonę, kad ryte atsikėlei sveika galva, kad gali matyti auštančią dieną.
Koks tikėjimas jus paviliojo?
Aš nelinkusi daug pasakoti apie šituos dalykus, tiesiog galiu pasakyti, kad mane patraukė tikras krikščioniškas tikėjimas. Aš be galo nuoširdžiai patikėjau Jėzumi Kristumi, kad jis už mane numirė, kad mano gyvenimas yra Dievo rankose. Pradėjau melstis, radau dvasinę atspirtį ir tai mane labai paveikė. Jau septyniolika metų esu labai tikinti. Pasimeldžiu prieš koncertus, prieš kiekvieną reikšmingą momentą, net eidama duoti interviu. Tikėdamas nebesijauti visiškai vienas. Daug ramiau, kai žinai, kad už tavęs stovi pats Dievas. Į tradicinę bažnyčią stengiuosi eiti, kai žmonės išsiskirsto, kai galiu viena pabūti su Dievu, einu ir dėl tėvų, juk švenčiu su jais visas katalikiškas šventes. Nė vienos tikinčiųjų denominacijos nesmerkiu ir neatmetu, nes blogiausia yra žmogui, kuris niekuo nebetiki.
Jūsų, kaip dainininkės, vizitine kortele tapo jau daugiau nei trisdešimt metų skambanti daina „Truputį laimės“. Jums pačiai šis kūrinys brangus?
Šios dainos istorija labai sena. Atrodo, „Eurovizijoje“ ją atliko vokietė, o man buvo liepta išversti ir sudainuoti lietuviškai. Muzikantai purtėsi, neva daina per daug lengva, kaip tokį kūrinėlį veši į Palangos festivalį. Mūsų kolektyvo vadovas tada pažadėjo: „Pamatysite, šita daina jai atneš sėkmę.“ Prisimenu, tekstą kūriau autobuse, jau važiuodama į festivalį. Sėkmė buvo nepakartojama, žmonės kvietė biso, o aš jau žodžius buvau pamiršusi, todėl kūriau ekspromtu, scenoje. Paskui įsigudrinau prie kolonėlių priklijuoti lapus su tekstu: prie vienos kolonėlės – vieną posmą, prie kitos – kitą. Festivalyje ta paprasta daina, kurios žodžiai visai nesudėtingi, užėmė pirmąją vietą. Ją iki šiol visi dainuoja. Seniau to nevertinau, o paskui susimąsčiau, kad mane turbūt dažnas prisimena vos išgirdęs žodžius „Truputį laimės“.
Dainininkui labai skaudu būti pamirštam?
Publika iš tiesų linkusi tave pamiršti, jei tik ilgiau nemato scenoje. Bet be jokių nuoskaudų priimu tokią situaciją – yra laikas į sceną pakilti ir nuo jos nužengti. Aišku, nulipti sunku. Va, Nelly Paltinienė sako, kad dainuos iki grabo lentos, o kita žvaigždė aiškina, jog į sceną reikia lipti tik iki trisdešimties ar keturiasdešimties metų. Kai jau pajusiu, kad tautai manęs nebetrūksta, kad niekas nieko apie mane neklausia, daugiau ir nebesirodysiu. Iš tikrųjų šiuo metu turiu ir kitokios veiklos: daug metų dirbu muzikos mokytoja vidurinėje mokykloje, turiu privačių pamokų. Mano gyvenime daug kartų taip jau yra buvę: pusę metų ramu, ir staiga, žiūrėk, vėl visur kviečia. Lietuviai apskritai nelabai gerbia ir vertina savo žvaigždes, ieško vis naujų ir naujų.
Iš ko susideda tas jūsų „truputis laimės“?
Kiekviename truputyje gali atrasti labai daug. Man rytas geras, jeigu pabundu ir pradedu niūniuoti. Saulė šviečia ar lyja – padėkoju Dievui, kad išvydau naują dieną. Mes nebemokame džiaugtis mažais dalykais, šypsotis, net geram draugui pasakyti ką nors gera. Va, truputį saulės, truputį lietaus... ir išeis didelė laimė.
