„Muzikos akademijos" nugalėtojas Ruslanas Kirilkinas (25) iki šiol išgyvena euforiją: pergalė populiariame televizijos projekte pagaliau privertė patikėti savo jėgomis ir tuo, kad kritiškieji lietuviai jau užmiršo praeityje padarytas jo klaidas. Ne mažiau Ruslano sėkme džiaugiasi ir jo sutuoktinis, teatro režisierius suomis Jarmo Skonas (26). Pasibaigus projektui jis apsisprendė nebesislapstyti ir kartu su mylimuoju dalyvauti fotosesijoje. Prieš metus Suomijoje oficialiai santykius įteisinę vyrai šypteli: „Užteks kuriozų..."
Per finalą Jarmo sėdėjo „Forum Palace" salėje, su kitais žiūrovais įdėmiai stebėjo koncertą, o kadangi laiką leido atskirai nuo gausaus Ruslano gerbėjų būrio, mylimojo sėkme džiaugėsi tyliai. Tiesa, buvo pagalvojęs, ką pasakytų žurnalistams, jei šie minioje jį vis dėlto atpažintų. „Bet niekas jo nepastebėjo ir neužkalbino. Žurnalistams buvo suteikta galimybė, tačiau jie ja nepasinaudojo", - dabar juokiasi Ruslanas. O paklaustas, ką buvo pasirengęs sakyti žiniasklaidos atstovams, Jarmo kukliai šypteli: „Nieko ypatinga... Tikrai nebūčiau kalbėjęs apie asmeninį gyvenimą, tiesiog būčiau pasakęs, kad visa tai - Ruslano darbas, jo gyvenimas ir kad aš jį palaikau. Tik tiek..."
Daugiau Jarmo pokalbyje nedalyvauja, o dar vienas mėginimas užduoti klausimą apie asmeninį gyvenimą baigiasi paprastu, nuoširdžiu, su šypsena pasakytu, bet gana tiesiu: „No comments..." Tačiau mūsų su Ruslanu pokalbio jis klausosi įdėmiai, prieš tai prisipažinęs, kad kai ką supranta lietuviškai. „Juk prieš keletą metų kurį laiką gyvenau Vilniuje", - primena.
Per pastaruosius keturis mėnesius, kol krimtai mokslus „Muzikos akademijoje", Jarmo tave lankė ne kartą. Tikiu, neužrakinai jo po devyniais užraktais, tačiau taip niekas judviejų nesusekė ir nenufotografavo. Pasirodo, Lietuvoje mylimą žmogų paslėpti nuo žiniasklaidos ne taip ir sudėtinga?
Labai buvau susikoncentravęs į projektą, man rūpėjo galutinis jo rezultatas, todėl nenorėjau, kad žurnalistai blaškytų dėmesį klausinėdami apie asmeninį mūsų gyvenimą. Laimei, prie namo laiptinės niekas nelaukdavo, netykodavo, gatvėje taip pat nepastebėdavo. Tiesa, žurnalistai ne kartą skambino, klausė, kada Jarmo atskris ar išskris, tačiau niekada jiems to nesakiau, o ir pats į oro uostą pasitikti ir išlydėti nevažiuodavau.
Jarmo mielai sutiko likti šešėlyje?
Jis pakankamai dėmesio sulaukia ir savo šalyje (juokiasi). Esame sutarę: Jarmo tyliai palaiko mane ir tai, ką aš darau čia, Lietuvoje, o aš tyliai palaikau jį ir jo veiklą ten, Suomijoje.
Turbūt įkalbėti Jarmo kartu nusifotografuoti nebuvo labai lengva?
Nebuvo ir labai sunku. Jis suprato ir palaikė mano norą, kad žmonės, stebėdami mane gatvėje, kavinėje su kokia nors kompanija, žinotų, kas yra kas. Kartą jau buvau patekęs į kuriozinę situaciją, daugiau to patirti nenoriu. Per vieną filmavimą žurnalistai nusprendė, kad prie staliuko sėdintis draugės vyras ir yra mano mylimasis. Nufotografavo, nuotrauką įdėjo į internetą, nieko nepaklausė, o juk tas žmogus turi šeimą, vaikų... Nebenoriu atsidurti panašiose nemaloniose situacijose, o ir ne tik apie mus su Jarmo, bet ir mūsų aplinkos žmones galvoju.
Prieš tris mėnesius paskelbei, kad tvirtai apsisprendei likti gyventi Lietuvoje. O kaipgi santykiai su mylimu žmogumi, kuris bent jau kol kas, panašu, palikti Suomijos, persikelti visam laikui į Vilnių neketina?
Santykiai negali suvaržyti žmogaus, jo laisvės - tai būtų nesąžininga. Gyvename vieną kartą, galime mylėti vieną kartą, tačiau meilė negali trukdyti gyvenimui. Kai yra abipusis palaikymas, pagarba vienas kitam, viskas įmanoma, net kai žmonės nusprendžia kurį laiką pagyventi atskirai. Juk gera matyti, kaip savas žmogus siekia svajonių ir kaip vieną dieną jos ima pildytis. Tada net nebepastebi asmeninio gyvenimo, santykių skylių - gyveni ir džiaugiesi matydamas, kaip tavo žmogus stojasi ant kojų, siekia savo tikslų. Mylinčiam žmogui niekas kitas nesuteikia daugiau laimės, kaip galimybė matyti mylimąjį laimingą.
Kaip suprantu, kol kas pirmenybė teikiama tavo svajonėms ir tavo laimei?
(Juokiasi.) Jarmo niekada nebuvo paslaptis, kad noriu dainuoti ir kad man svarbi karjera. Tačiau svajodamas ir ko nors siekdamas negalvoju tik apie save. Gal kam ir atrodo, kad esu egoistas, savanaudis, bet tegul tie žmonės taip ir galvoja. Labai lengva akimirksniu nuteisti, pasakyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje reikia elgtis, tačiau nė vienas iš tų žmonių nėra mano kailyje, todėl ne jiems spręsti, ką ir kaip turiu daryti. Galiu pasakyti tik tiek: tai, kaip mes su Jarmo gyvename, nėra mano vieno sprendimas.
Kalbant apie bendrą mūsų ateitį, manau, viskas bus gerai - kitaip ir negali būti. Žinoma, gyvenant taip, kaip mes, atsiranda ir negerų dalykų, tačiau, tikiu, visa tai reikalinga santykiams. Turiu galimybę išgirsti tai, ko anksčiau niekada negirdėjau, pamatyti save tokį, kokio galbūt nemačiau. Buvo daug pokalbių, daug visko. Jei atvirai, manau, ateityje su Jarmo gyvensime čia, Lietuvoje, o dabar yra taip, kaip yra.
Kita vertus, juk mus skiria vos valandos skrydis, kuris nėra jau toks brangus. Galiausiai juk ir visi mano daiktai, gėlės dar ten... Beje, kai susiskambiname ar susitinkame su Jarmo, pirmas mano klausimas visuomet būna: „Kaip mūsų gėlės (juokiasi)?"
Akivaizdu, kad į Lietuvą pirmiau gėles, o tik paskui Jarmo perkraustysi...
(Juokiasi.) Galima daug kalbėti, spėlioti, kaip viskas bus, tačiau tik laikas gali sudėlioti taškus ant „i". Žinoma, mes planuojame, kalbamės apie mudviejų ateitį, tačiau, prisipažinsiu, kol vyko „Muzikos akademija", rimtomis temomis bendravome nedaug. Gyvenau tik projektu, tik projektu gyveno ir Jarmo. Dabar laikas viską rimtai aptarti.
Judviejų santykiai vykstant projektui ir gyvenant per atstumą kaip nors pasikeitė? Galbūt atsirado naujų spalvų?
Pirmiausia abu pajutome dėmesio stoką. Nors, rodos, ko jau ko, o jo man neturėjo trūkti - pritrūkau mylimo žmogaus artumo. Net ne laiku atrašyta žinutė sukeldavo neigiamų emocijų. Kita vertus, tai normalu ir jau išgyventa. Jei projektas būtų pakenkęs mūsų santykiams, Jarmo čia nebūtų.
Pažinties pradžioje Vilniuje mes buvome sumušti policininkų, vos nuvažiavę į Suomiją, pakliuvome į avariją, todėl esame užgrūdinti, o mūsų ryšys ne kartą patikrintas. Nenoriu prisikalbėti, tačiau mūsų santykiai jau išbandyti laiko ir įvairių situacijų.
Sulaukei didelio Jarmo palaikymo?
Žinoma! Pas mane jis atskrisdavo bent kartą per mėnesį ir stengdavosi kartu praleisti labai daug laiko. O apie telefono skambučius ir sąskaitas net nenoriu kalbėti - jos milžiniškos!
Jei jau prakalbome apie pinigus... Visiems turbūt be galo smalsu: iš ko gi Ruslanas tuos keturis mėnesius gyveno?
Nesu linkęs kalbėti šia tema (juokiasi), bet galiu pasakyti, kad gyvenu tikrai iš savo uždirbtų pinigų. Lai šiame atsakyme lieka šiek tiek intrigos...
O jei rimtai, ar svajoji kada nors gyventi vien iš muzikos ir visiškai savęs nevaržydamas?
Jau dabar svarstau, ką galėčiau ir norėčiau veikti be muzikos. Netikiu, kad galima gyventi tik iš jos - juk net ir ryškios pasaulio žvaigždės susigalvoja visokios papildomos veiklos. Nemanau, kad laimėjęs televizijos projektą ir pakėlęs savo reitingus uždirbsiu milijonus.
Turiu daugybę svajonių, o kadangi pastaruoju metu mano svajonės pildosi (šypsosi)... Norėčiau turėti krautuvėlę, kurioje pardavinėčiau karjerą pradedančių dizainerių drabužius. Norėčiau būti tas, kuris suteikia galimybę talentingiems žmonėms įsikabinti į gyvenimą, vieną dieną būti pamatytiems ir galbūt įvertintiems.
Bet tai labiau primena realius planus nei svajones...
(Juokiasi.) Aš tikrai tai padarysiu. Manau, žmonės, kurie patikės, padės man.
O pats drabužiams ar daug išleidi?
Geriau nepavalgysiu, bet nusipirksiu naują aksesuarą. Tuo esu panašus į savo močiutę - ji, kaip ir aš, „skudurinė" (juokiasi).
Jarmo už tai turbūt duoda tau pylos?
Žinoma, bara.
Tačiau stebint jūsų fotosesiją susidarė įspūdis, kad šeimos galva vis vien esi tu.
(Juokiasi.) Kad ir kaip sunku to pasiekti, manau, mūsų šeimoje yra lygiosios. Tiesiog būdamas Lietuvoje, savo namuose, jaučiuosi esąs už Jarmo atsakingas, nes žinau, kur kada turime eiti ir galiausiai, kokios reakcijos galime sulaukti.
Beje, o pats ar esi girdėjęs abejonių, kad judu su Jarmo - šeima? Prisipažinsiu: vieną dieną ir pati sudvejojau, ar visa tai tik nėra gerai apgalvotas reklaminis triukas...
Jei abejoji, galiu pasakyti, kur galima kreiptis ir be didelio vargo sužinoti, kaip viskas yra.
Ir kurgi?
Pavyzdžiui, Lietuvos ambasadą Suomijoje. Žmonės manęs to klausė ne kartą, ir visiems atsakau tą patį: „Turite galimybę paprastu būdu tai patikrinti, pasinaudokite ja." Niekam ne paslaptis, kad melo kojos trumpos - pats tuo ne kartą įsitikinau. Ir dar esu tikras, kad geriau kai ką nutylėti nei į akis meluoti.
Pasikalbėkime apie tavo sėkmę „Muzikos akademijoje"... Pergalę projekte nuskynei praėjusiais metais, tačiau euforija, matyt, dar neapleido?
Vis dar jaučiu ją. Kiekvieną rytą pabudęs vis dar pagalvoju, kas įvyko, kaip nutiko. Niekada šimtu procentų netikėjau, kad galėčiau laimėti, tačiau lipdamas į sceną tikėjau tuo, ką darau, ir... laimėjau. Troškau pergalės ir džiaugiuosi ją pasiekęs. Ne kartą sakiau, kad dalyvavimas „Muzikos akademijoje" - išbandymas, kurio man reikia. Reikia dėl praeities, buvusių paklydimų ir nukritimų. Kažkada perėjęs per tai, kas atnešė daug skausmo ir nusivylimo, dabar jaučiuosi lyg naujai gimęs. „Muzikos akademija" suteikė sparnus, kurių man labai reikėjo. Visada norėjau savo gyvenimą susieti su muzika, tačiau trūko pasitikėjimo savimi, o ir galimybių nebuvo daug.
Suomijoje dalyvavai muzikos šou „Idols", bet pusfinalyje suklupai. Nebuvo baisu, kad ir šį kartą liksi tik „arti pergalės"?
Žinoma, buvo baisu. Pažiūrėk, juk tie, kurie lyderiais tampa varžybų pradžioje, dažnai taip nieko ir nelaimi. Man dažnai tekdavo kolegas sodinti ant kėdžių, o pats atsisėdęs nugalėdavau. Tačiau stengiausi apie tai per daug negalvoti: gyvenau mintimi, kaip kas kartą geriau pasirodyti, ką nauja galiu parodyti. Pats savęs ieškojau scenoje ir, manau, nuėjau teisingu keliu.
Kita vertus, puikiai suprantu, kad viena yra laimėti projektą, o visai kas kita - rytojaus dieną pasirinkti teisingą kelią. Reikės daug dirbti, kad teisingai pasinaudočiau sėkme, kad įrodyčiau žmonėms, jog buvau vertas pergalės. Viltis - kvailių motina, o motina neapleidžia savo vaikų, todėl tikiu, kad viskas bus gerai (šypsosi).
Vis dar svarstai, kodėl lietuviai, dėl kurių griežtos nuomonės kažkada pabėgai iš Lietuvos, dabar tave priėmė išskėstomis rankomis?
Net nežinau, ką atsakyti... Gal manyje nėra perdėto pasitikėjimo savimi, galbūt žmonės suvokė, kad praeityje padaręs klaidų iš tikrųjų dėl jų išgyvenau? Daugybė subrendusių žmonių gyvenime padaro klaidų, už kurias vėliau ar anksčiau tenka mokėti. Galbūt jiems buvau vienas artimų pavyzdžių, įrodančių, kad gyvenime gali nutikti bet kas, tačiau atsitiesti vis vien įmanoma.
Vieną tikslą jau pasiekei, o kas toliau?
Ruošiu solinį albumą, įdomu, kaip žmonės reaguos į dar negirdėtas dainas, kurių bus ne viena. Surengsiu koncertų turą, tikiuosi, nors keli ateis į mane pažiūrėti, pasiklausyti. Gal net visi šešiolika tūkstančių žmonių, kurie balsavo už mane finale, per visus miestelius susirinks (juokiasi). Bus dar „Žvaigždžių duetai", norėjau dalyvauti ir „Eurovizijos" atrankoje, tačiau kaip viskas bus, dar nežinau.
Pagrindiniu prizu - studijomis Holivudo „Pop Academy" - pasinaudoti neskubi?
Žinai, prisipažinsiu: jei prizas būtų piniginis, apie studijas Amerikoje vargu ar būčiau pagalvojęs. Tai, ką gavau laimėjęs „Muzikos akademijoje", yra neįkainojama. Apmokėtos studijos, kelionė, gyvenimas, dienpinigiai - argi galėjau tikėtis ko nors daugiau?
Tačiau kol kas kelionę nusprendžiau atidėti - noriu, kad pagaliau viskas nuramintų, nusistovėtų mano gyvenimas Lietuvoje.
